Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjai Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, Eidivaldai Meškienei, atsakovui R. M. ir jo atstovui advokato padėjėjui Antanui Mikalajūnui, atsakovų V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. atstovei advokato padėjėjai Agnei Važgytei, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Dangirai Bareikienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams R. M., V. V., G. S., I. A., V. K., K. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarei G. Z. dėl sprendimų panaikinimo, sutarties pripažinimo niekine, restitucijos taikymo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prokuroro teigimu, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. K. B., mirusios (duomenys neskelbtini) įpėdiniai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M., padavę palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, yra laikomi priėmusiais palikimą, ir jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Prokuroro teigimu, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, taikytina restitucija – ginčo žemės sklypai, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintini valstybės nuosavybėn. Taip pat taikytina vienašalė restitucija – iš K. B. įpėdinių V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. solidariai priteistini valstybei (Lietuvos Respublikai) 868,86 Eur (3 000 Lt), kuriuos K. B. gavo iš R. M. ginčo sandoriu. Sąžiningo įgijėjo R. M. atžvilgiu restitucija netaikytina, tačiau, teismui patenkinus pareiškimą, dabartinio ginčo žemės sklypo savininko nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą būtų registruotos teismo sprendimo pagrindu.

Atkreipė dėmesį, jog reikalavimai panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus bei tarp privačių asmenų sudarytus sandorius, reiškiami praėjus daugiau kaip atitinkamai 19 (dėl sprendimų panaikinimo) ir 13 (dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia) metų. Pareiškime nenurodytos jokios objektyvios aplinkybės, kurios pateisintų tokį ilgą valstybės įgaliotų asmenų delsimą valstybės interesų gynimo prasme, tuo paneigiant teisėtus kitų visuomenės narių interesus. Be to, Prokuroras nenurodė nė vienos objektyviai egzistuojančios aplinkybės, kuri pagrįstų ir leistų teigti, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. B. buvo pažeisti kokių nors asmenų teisėti interesai. Pareiškime nurodomi pažeidimai yra formalaus pobūdžio, nesukeliantys jokių konkrečių neigiamų pasekmių valstybės ginamiems interesams.

Atsakovų vertinimu, Prokuroro reikalavimas ir prašomas restitucijos taikymo būdas neatitinka restitucijos esmės grąžinti šalis į iki negaliojančio pripažinto sandorio sudarymo buvusią padėtį. Pripažinus sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo iš jų priteisti vienos iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalių gautus pinigus, nes jie turėtų grąžinti valstybei pinigus, kurių nėra gavę, o valstybė tokiu atveju gautų pinigus, kurių gavimui nėra teisinio pagrindo.

Atsakovai taip pat pabrėžė, jog nebuvo nustatyta, jog jie patys savo neteisėtais veiksmais būtų pasiekę pareiškimu ginčijamą rezultatą – nuosavybės teisių atkūrimą K. B. į žemės sklypus Širvintų rajone, (duomenys neskelbtini) Neigiamų pasekmių našta šiuo atveju turi tekti valstybei. Net jei nagrinėjamu atveju ir būtų nustatytas formalus, nesukėlęs neigiamų padarinių įstatymo reikalavimų pažeidimas, atsakovų I. A., V. V., V. K., K. M. veiksmuose kaltės dėl jo nėra ir jų atsakomybė tokiu atveju negalima.

Teismo posėdyje Prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašė jos reikalavimus tenkinti, remdamasi pareiškime išdėstytais argumentais.

Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovė Dangira Bareikienė teismo posėdyje prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje atsakovai V. V., G. S., I. A., V. K., K. M., trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. Z. teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 59–61, 63–64).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl K. B. atkurtų nuosavybės teisių į jos sutuoktinio tėvo I. B. žemę teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 1992 m. sausio 15 d. K. B. Širvintų rajono Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą 7,21 ha žemės sklypą, esantį Širvintų r. sav., Širvintų apyl., (duomenys neskelbtini) Prašyme K. B. nurodė, kad žemės sklypo savininkas I. B. ir jo sutuoktinė N. B. yra mirę, o įpėdine nurodė save – savininko marčią (t. I, el. b. l. 42–43). K. B. taip pat pateikė giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, kurie patvirtina, jog buvęs žemės, į kurią ji pretenduoja, savininkas buvo jos sutuoktinio G. B. tėvas (t. I, el. b. l. 44–47).

Vilniaus apskrities valdytojo administracija 1996 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ atkūrė K. B. nuosavybės teises natūra į 6,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Širvintų sen., Širvintų r. Sprendime taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisė į turėtos žemės valdos dalį (0,25 ha žemės, 0,39 ha miško) bus atkurta vėliau, atmatavus mišką (el. b. l. 18–19).

Vilniaus apskrities administracijos Širvintų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas 1998 m. balandžio 28 d. surašė pažymą Nr. Š-642 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apie tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą K. B. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko I. B. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus apskrities Širvintų rajono (duomenys neskelbtini) 6,88 ha žemės ir 0,33 ha miško (el. b. l. 91).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ atkūrė nuosavybės teises K. B. natūra į 0,25 ha miško, valdyto buvusio savininko I. B. (el. b. l. 80–81).

Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 3866-89 nustatė, kad K. B. žemės ūkio paskirties žemės sklypo (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas po tikslių geodezinių matavimų yra 71 119 kv. m. Iki geodezinių matavimų jis buvo 6,96 ha. Šiuo įsakymu patvirtino 71 119 kv. m žemės sklypo padalinimo projektą, pagal kurį sklypas padalijamas į du žemės ūkio paskirties žemės sklypus: 3 000 kv. m ir 41 119 kv. m. (el. b. l. 14).

2002 m. vasario 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta Širvintų rajono notarų biuro notarės G. Z., notarinio reg. Nr. 755, K. B. 3 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 3 000 Lt pardavė R. M. (el. b. l. 105–106). 2013 m. gegužės 24 d. NŽT Širvintų skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 44SK-(14.44.110.)-381 patvirtinus šio žemės sklypo kadastro duomenis, sklypo plotas patikslintas į 2,8914 ha (el. b. l. 103).

Taip pat nustatyta, kad K. B. mirė (duomenys neskelbtini) dėl jos turto paveldėjimo į notarą kreipėsi jos dukterėčios V. V., G. S., I. A., sūnėnas V. K. ir K. M. (pastarajam, mirusio sūnėno sūnui, paveldėjimo teisę po 5/100 dalis padovanojo visi palikimą priėmę aukščiau paminėti įpėdiniai). Paveldėjimo teisės liudijimas į K. B. turtą jos įpėdiniams neišduotas (el. b. l. 107).

Prokuroro teigimu, nuosavybės teisė į I. B. valdytą žemę K. B. atkurta neteisėtai ir nepagrįstai, nes K. B. nepriklausė tai grupei piliečių, kuriems pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į šešuro I. B. turėtą nuosavybę.

Pažymėtina, kad atsakovai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. atsiliepime teigia, jog nėra aišku, kokį viešą interesą gina Prokuroras, kadangi, jų nuomone, joks viešas interesas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas. Be to, minėti atsakovai teigia, kad pareiškėjo reikalavimams turėtų būti taikomas senaties terminas.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra pateikęs viešojo intereso sąvokos apibrėžimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) viešąjį interesą supranta plačiai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2003 m. kovo 5 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai) kartu pabrėždamas, kad „visuomenės interesas“ sietinas su „socialiai svarbiais“ tikslais, t. y. kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, joje nagrinėjamų klausimų pobūdį ir reikšmę (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. lapkričio 5 d. Nr. A17-742/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. sausio 21 d. Nr. A556-15/2009 ir kt.). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje inter alia pažymėta, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 5 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti, įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr. LVAT 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 ir kt.).

LVAT praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ), turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d. Nr. A3-64/2007; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146-335/2008; 2009 m. vasario 12 d. Nr. A882-65/2009, (duomenys neskelbtini) Nr. A146-79/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, viešojo intereso pažeidimą ir savo pareigą pagal įstatymą jį ginti, savo pareiškime teismui motyvavo tuo, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija, atkurdamos nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p.) ir dėl šių pažeidimų valstybinė žemė buvo neteisėtai perleista privačion nuosavybėn. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad žemė, kaip ir miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų.

Taip pat pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. A146-700/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, šiuo atveju Prokuroras, kreipdamasis į teismą, gina viešąjį interesą, todėl atsakovų teiginiai, jog jokio viešo intereso nagrinėjamu atveju nėra, vertintini kritiškai.

Tačiau, kaip minėta, atsakovai V. V., G. S., I. A., V. K. ir K. M. teigia, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus per ilgam laiko tarpui.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (LVAT 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007), ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. atskiroji nutartis, kuria Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra informuota apie valstybės institucijų neteisėtus veiksmus atkuriant nuosavybės teises K. B. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta 2015 m. gegužės 29 d. (el. b. l. 11), o pareiškimas teismui paduotas 2015 m. birželio 29 d. (el. b. l. 1), pareiškimo padavimo administraciniam teismui terminas nebuvo praleistas.

Tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog CK 1.124 str. nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki Prokuroro kreipimosi į teismą dienos dėl viešo intereso gynimo praėjo 16 bei 19 metų, o tai viršija CK 1.125 str. 1 d. įtvirtintą senaties terminą ir sudaro teisines prielaidas spręsti, ar nėra pagrindo teismui taikyti senaties terminą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad, kai nustatoma, jog nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti byloje ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (LAT civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

LVAT jurisprudencijoje pusiausvyros tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumo aspektu, iš esmės laikomasi analogiškos pozicijos kaip ir LAT praktikoje, t. y. kad atitinkamais atvejais administracinis teismas gali atsisakyti ginti viešąjį interesą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, be kita ko, pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad, nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A146–335/2008 suformuota praktika nuosekliai plėtojama kitose bylose dėl viešojo intereso gynimo(žr., pvz. LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį Nr. A822-1151/2010, 2012 m. spalio 11 d. Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. Nr. A525-1561/2013, 2014 m. gegužės 2 d. Nr. A858-1360/2014 ir kt.).

Taigi teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios konstitucinės vertybės negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nustatant pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, prioritetas teisinių santykių stabilumui negali būti taikomas automatiškai, t. y. vien dėl to, kad nuo atitinkamo administracinio akto priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjęs atitinkamai ilgas laiko tarpas (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013). LAT 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartyje Nr. 3K-3-344/2011 yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės. Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, konkrečių bylos aplinkybių visumos kontekste teismo gali būti vertinama kaip viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgiama teismui atsisakant ginti viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Prokuroro reikalavimams yra pagrindas taikyti senaties terminą. Visų pirma pažymėtina, kad, kaip nurodo pareiškėjas, K. B. iš tiesų neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į savo sutuoktinio tėvo valdytą žemę, kadangi jos sutuoktinis G. B. mirė nesikreipęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemė, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei Atkūrimo įstatymo nuostatas tokiu atveju K. B. teisė kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šešuro žemę neperėjo. Pabrėžtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d., nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui (Lietuvos Respublikos piliečiui), jeigu miręs pilietis, turėjęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nustatytu laiku buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad žemė, į kurią nuosavybė buvo atkurta K. B. iki nacionalizacijos priklausė jos sutuoktinio G. B. tėvui I. B., taigi realiai ginčo žemė iki nacionalizacijos priklausė K. B. šeimai. Byloje jokių duomenų, kad nuosavybės teisės K. B. būtų atkurtos dėl melagingų duomenų pateikimo ar nusikalstamos veiklos nepateikta. Taip pat nėra duomenų, jog į I. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos kitiems asmenims. Nenustatyta, jog ginčo žemė būtų priskirta rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Be to, nuo Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ šiuo metu jau yra praėję 20 metų, nuo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“ – 17 metų.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisingumo principą ir konstitucinių vertybių pusiausvyros imperatyvą, konstitucinius teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, įgytų teisių apsaugos reikalavimus, darytina išvada, kad ypatingais atvejais galima saugoti bei ginti ir tokias teisei paklususio, įstatymų reikalavimų besilaikiusio, valstybe ir jos teise pasitikėjusio asmens įgytas teises, kylančias iš valdžios individualių teisės aktų, nors ir valdžios institucijos priimtų pažeidžiant teisės normas, kurių neapgynus ir neapsaugojus, šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą, negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės nebūtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, patenkinus Prokuroro prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, t. y. sąžiningiems atsakovams (priešingai neįrodyta) bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, galimai pažeista jų teisė į nuosavybę. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05, 2008-03-13) nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir toks viešojo intereso gynimas pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, todėl yra pagrindas Prokuroro reikalavimams taikyti senaties terminą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą.

Atsisakius ginti viešąjį interesą ir panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1996 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 89-2961 „Dėl K. B. nuosavybės teisės į žemę atstatymo“ bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 89-5255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje K. B.“, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjo reikalavimų ir pripažinti niekine ir negaliojančia tarp K. B. ir R. M. sudarytą 2002 m. vasario 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra ir įpareigoti K. B. įpėdinius solidariai grąžinti valstybei 868,86 Eur. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymi, kad 2015 m. spalio 15 d. nutartimi atsakovei I. A. buvo skirta 50 Eur bauda už tai, kad ji nevykdė teismo įpareigojimo ir nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą. I. A. 2015 m. spalio 26 d. išsiuntė teismui prašymą netaikyti baudos. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi minėtai atsakovei buvo nustatytas terminas šio prašymo (atskirojo skundo) trūkumams pašalinti, bet joks patikslintas atskirasis skundas nustatytu terminu nebuvo gautas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad I. A. kartu su kitais atsakovais V. V., V. K. ir K. M. 2015 m. spalio 22 d. pateikė atsiliepimą, tapatų atsakovės G. S. 2015 m. spalio 12 d. teisme gautam atsiliepimui. Be to, minėtus atsakovus atstovauja viena atstovė – advokato padėjėja Agnė Važgytė. Taigi teismas, atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad, nors I. A. ir nepašalino savo atskirojo skundo trūkumų, vis dėlto yra pagrindas tenkinti jos prašymą (atskirąjį skundą). Pagal ABTĮ 150 str. 1 d. 1 p. teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį. Taigi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis, kuria atsakovei I. A. skirta 50 Eur bauda, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., 150 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį, kuria atsakovei I. A. skirta 50 Eur (penkiasdešimt eurų) bauda.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą