Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas buvo sulaikytas įtariamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo pagrindu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje tokiu laiku: nuo 2017 m. kovo 6 d. 03.57 val. iki 2017 m. kovo 6 d. 18.11 val. kameroje Nr. 12, kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį; nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. 14.46 val. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. 10.15 val. kameroje Nr. 3, kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje; nuo 2017 m. spalio 15 d. 04.34 val. iki 2017 m. spalio 16 d. 16.48 val. kameroje Nr. 7, kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje; nuo 2017 m. spalio 30 d. 14.30 val. iki 2017 m. spalio 31 d. 14.30 val. kameroje Nr. 3, kaip įtariamasis įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo už tai, kad Vilniaus AVPK neužtikrino pareiškėjui tinkamų sulaikymo sąlygų Vilniaus AVPK areštinėje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tikslios datos, kada buvo laikomas Vilniaus AVPK, jis neatsimena. Iš Vilniaus AVPK atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus AVPK areštinėje nuo 2017 m. kovo 6 d. 03.57 val. iki 2017 m. kovo 6 d. 18.11 val., nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. 14.46 val. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. 10.15 val., nuo 2017 m. spalio 15 d. 04.34 val. iki 2017 m. spalio 16 d. ir nuo 2017 m. spalio 30 d. 14.30 val. iki 2017 m. spalio 31 d. 14.30 val. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą, vadovausis būtent jais. Juolab, kad pareiškėjas jų neginčija.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas.

Teismas, vertindamas šį pareiškėjo argumentą, pažymi, kad policijos komisariatų areštinių patalpoms netaikomi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpoms. Pabrėžtina, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga yra vykdoma periodiškai stebint asmenis (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Postinio funkcijas atliekantis pareigūnas periodiškai, ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrina asmenis, esančius kamerose, ir apie padėtį informuoja budėtoją. Areštinės kamerų duryse yra įrengta stebėjimo akutė, kuri įrengta taip, kad pro ją stebint areštantus, sanitarinis mazgas nesimatytų. Teismas, vertindamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu užtikrintą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgia ne tik į minėtą aplinkybę, bei ir į byloje pateiktus Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 11–14, 16) ir juose atliktus patikrinimus. Iš jų matyti, kad Vilniaus AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros yra atskirtas 1,2 metro aukščio pertvara (b. l. 16), taigi tai atitinka minėtos higienos normos keliamus reikalavimus. Kadangi atsakovas teismui pateikė įrodymus, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto, dėl esančios kameroje pertvaros, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Tuo pačiu pareiškėjo teiginius, kad pareigūnai, stebėdami kamerą, jį matė sanitariniame mazge ir taip buvo pažeidžiamas jo privatumas, teismas vertina kaip nepagrįstus. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.

Pasak pareiškėjo, Vilniaus AVPK areštinės patalpos buvo purvinos ir drėgnos, kriauklės surūdijusios, nebuvo ventiliacijos, kamerose buvo šalta.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų, ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „ Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), kuri nustatė policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą.

HN 134:2015 17 punktas nurodo, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpos kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus AVPK areštinę nuolat tikrino Vilniaus visuomenės sveikatos centro pareigūnai nustatyta tvarka. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu padarytų išvadų akivaizdu, kad jokių pažeidimų nustatyta nebuvo (kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas). Pažymėtina, kad areštinės kameroje Nr. 3 vėdinimui užtikrinti įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija patikrinimo metu veikė, tai atitiko HN 37:2009 23 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad policijos areštinės kameros vėdinamos per langus (orlaidės), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patikrinimo metu kameroje Nr. 3 išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 56,3 %, tai atitiko HN 37:2009 24 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad šiltuoju metu periodu policijos areštinės kamerų ir karcerio santykinė oro drėgmė turi būti 30–75 %. Patikrinimo metu kameroje Nr. 3 ant sienų ir lubų paviršių pelėsių požymių vizualiai nebuvo nustatyta, tai atitiko HN 37:2009 48 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. 2016 m. birželio 6 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatė, kad areštinės gyvenamosios kameros vėdinamos mechaniniu būdu, patikrinimo metu gyvenamojoje kameroje Nr. 12 mechaninė vėdinimo sistema veikė, tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Patikrinimo metu nustatyta, kad areštinėje visomis dienomis pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką dirba sveikatos priežiūros specialistai. Patikrinimo metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų, ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta.

Pasak pareiškėjo, areštinėje nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės. Atsakydamas į šį pareiškėjo teiginį, teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad areštinės kameros įrengtos pagal higienos normos HN 37:2009 20 punktą. Tuo pagrindu atsakovas teismui pateikė areštinės kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimą įrodančius dokumentus. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias konkrečias neigiamas pasekmes jis dėl to patyrė (kad kamerose nebuvo veidrodžių ir tualeto reikmenų spintelių), konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog dėl tam tikro sanitarinio mazgo inventoriaus nebuvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą, todėl šį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad areštinės kameroje nebuvo nei muilo, nei tualetinio popieriaus. Iš atsakovo pateikto atsiliepimo matyti, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys nustatyta tvarka, esant būtinumui, yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir kt. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamo aprūpinimo muilu ir tualetiniu popieriumi yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintini tik kaip subjektyvi jo paties nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad jam būnant sulaikytu budintis medikas jį apžiūrėjo tik vieną kartą. Toks pareiškėjas teiginys atmestinas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia byloje esantys įrodymai (b. l. 17–21). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų ir jo buvimo areštinėje laikotarpiu. Iš į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens kortelių turinio matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas: 2017 m. kovo 6 d. 6.50 val. ir pareiškėją apžiūrėjo bendrosios praktikos slaugytoja J. P.; 2017 m. spalio 15 d. 07.15 val. pareiškėją apžiūrėjo bendrosios praktikos slaugytoja B. J.; 2017 m. spalio 30 d. 14.45 val. pareiškėją apžiūrėjo bendrosios praktikos slaugytoja B. J.. Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad kiekvieno priėmimo į areštinę metu pareiškėjas buvo apžiūrėtas areštinės medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų ir jo buvimo areštinėje laikotarpiu, skundų ar prašymų dėl laikymo areštinėje sąlygų ar nusiskundimų dėl sveikatos būklės, nereiškė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentas dėl netinkamo medicininio aptarnavimo yra nepagrįstas.

Pabrėžtina tai, kad buvimo areštinėje laikotarpiais pareiškėjas jokių skundų ar pageidavimų dėl Vilniaus AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų neteikė.

Teismas kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Vilniaus AVPK areštinėje, laiko esant neesminiais, sprendžiant šią administracinę bylą, ir jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Kaip minėta, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 600,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyti Vilniaus AVPK neteisėti veiksmai, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.