Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-525-190-2012

Teisėja Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso kategorija: 1-58-00371-2011-0

2012 m. birželio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l.e. vyriausiojo prokuroro pareigas Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 4 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam priklausančiame gyvenamajame name, pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiosios L. P. būkle, kuri buvo neblaivi bei miegojo lovoje, numovęs jai kelnes ir apatines kelnaites žemiau kelių, panaudodamas fizinę jėgą užlipo nusimovęs kelnes ir apatines kelnaites ant L. P., laikydamas savo rankomis prispaudęs L. P. rankas už riešų prie lovos , tokiu būdu atimdamas galimybę L. P. priešintis bei įvedęs savo varpą į L. P. makštį su ja atliko prievartinį lytinį aktą, o prabudus L. P. bei prašant ją paleisti, šaukiant kaimynų pagalbos, toliau laikė L. P. už riešų prispaudęs prie lovos rankas bei atliko prievartinį lytinį aktą, kol nukentėjusioji L. P. kojomis spyrė jam į pilvą ir jį nustūmė bei išsilaisvinusi išbėgo į kitą kambarį, t.y. ją išžagino.

Zarasų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, išteisino kaltinamąjį V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Išteisindamas V. S. teismas sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nustatyta, jog V. S. ir L. P. yra brolis ir sesuo, sutarė draugiškai, lankėsi vieni pas kitus. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. S. meilintųsi, domėtųsi seserimi kaip moterimi, kad 2011-12-04 vykusių išgertuvių metu jis rodytų jai išskirtinį dėmesį. Jis parodė, kad mylėtis su seserimi jam nebuvo net minties, buvo girtas ir miegojo lovoje, nukentėjusiosios neprievartavo, su L. P. lytinių santykių neturėjo. Kaltinimas V. S. paremtas vien nukentėjusiosios L. P. parodymais. Teismas manė, jog jos parodymai yra formaliai nuoseklūs, tačiau lytiniai santykiai tarp suaugusių žmonių negali būti laikomi nusikalstamais, jeigu nėra baudžiamajame įstatyme nurodytų požymių. Sprendžiant V. S. kaltumo ar nekaltumo klausimą, teismo manymu, svarstytina, ar apskritai įvykio metu buvo lytiniai santykiai. Nukentėjusioji L. P. parodė, kad ji buvo girta, miegojo ir pabudo pajutusi, kad ją prievartauja brolis. Jos kelnės ir kelnaitės buvo numautos žemiau kelių, kaltinamasis laikė jos rankas už riešų ir tik kai V. S. lytinis organas išsprūdo iš jos makšties ir jis bandė savo lytinį organą dar kartą įvesti į jos makštį, ji nutaikė momentą ir savo abiem kojom spyrė jam į pilvą ir tik tuomet nuo smūgio V. S. atsitraukė į šalį. Ji prašė ją paleisti, sakydama „Vovka, paleisk mane, ką tu darai?“, garsiai šaukė „kaimynai, padėkit“. Matė ant kitos lovos sėdintį S. F. kuris pasakė V. S. „kaip tu man dabar išsimokėsi, kad aš nepapasakočiau, kas čia atsitiko“. Parodė, kad norėjo iš karto išeiti, bet ją įkalbėjo ir ji liko nakvoti V. S. namuose, kur ji, O. Ž., vaikai, V. S. miegojo vienoje lovoje ir kitą dieną nuėjo pas ją į namus, kur vėl išgėrinėjo. Bylos nagrinėjimo metu neginčytinai nustatyta tik tai, kad V. S. ir L. P. su kitais visą dieną gėrė alkoholinius gėrimus. V. S. parodė, kad jis buvo girtas ir nuėjo miegoti pirmas. L. P. parodė, kad ji buvo labai girta, kad vos laikėsi ant kojų ir nuėjo miegoti kitus palikusi virtuvėje. S. F. parodė, kad ir jis tą dieną buvo labai girtas, miegojo kambaryje. Tačiau niekas iš tą dieną buvusių S. namuose negali patvirtinti, jog L. P. miegojo ir buvo tiek išgėrusi, kad nesuprastų kas vyksta. V. S. parodė, kad matė Laimą ir girtesnę, O. Ž. parodė, kad Laima nebuvo labai girta. Tokiu būdu byloje nėra neginčijamai įrodyta, jog nukentėjusioji galimo išžaginimo metu buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio ar miego. L. P. parodė, kad V. S. ją nurengė, nusirengė iki pusės pats, buvo įvedęs savo lytinį organą į jos makštį ir atlikinėjo lytinį aktą. Tačiau liudytojas S. F. parodė, kad, nors ir matė V. S. su L. P. lovoje, tačiau nematė jų nusirengusių. Jis parodė, kad matė, kad V. S. po pledu juda ir jam atrodė, kad jie mylisi, dėl ko ir pajuokavo, tačiau, teismo manymu, tokius jo parodymus negalima vertinti kaip įrodymą, kad V. S. atlikinėjo su L. P. lytinį aktą Be to, S. F. parodė, jog V. S. ir L. P. apie kažką kalbėjo, o grįžęs iš tualeto matė juos gulinčius lovoje šalia. L. P. parodė, kad ji priešinosi ir šaukėsi pagalbos, tačiau byloje nėra duomenų, kad kas nors pagalbos šauksmą girdėtų, ką patvirtina ir S. F., kuris nematė, kad ji priešintųsi ir negirdėjo, kad kviestųsi pagalbos. Netikėti liudytojo S. F. parodymais nėra pagrindo, nes jis buvo apklaustas ne vieną kartą ir tokius pat parodymus davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Esant abejonėms negalima teigti, jog buvo atliekamas prievartinis lytinis aktas, tai nepatvirtinta ir medicininiu tyrimu bei jokiais kitais įrodymais. L. P. parodė, kad V. S. jai laikė abi rankas už riešų ir buvo jas prispaudęs prie lovos, tačiau jos žodžius patvirtinančių duomenų nėra - gydytojai nerado jokių prievartos žymių ant rankų riešų, o rasti sužalojimai - dešinio delnakaulio „L“ formos žaizdelė ir kairės plaštakos pirmo piršto ir plaštakos nugarinio paviršiaus įbrėžimai nepatvirtina L. P. nurodytų aplinkybių, be to, ji pati nurodė, kad tą dieną griuvinėjo ir sužalojimus galėjo pasidaryti pati. Nėra ir kitokių fizinės jėgos panaudojimo bei atėmimo galimybės priešintis įrodymų. Be to, įvertintinas ir nukentėjusiosios elgesys po įvykio. Ji lieka V. S. namuose ir toliau išgėrinėja, miega kartu su O. Ž. ir V. S. vienoje lovoje, kitą dieną visi eina pas V. A., kur vėl išgėrinėja, bendrauja, dar kitą dieną ji lytiškai santykiauja su savo sugyventiniu ir tik po to, gruodžio 7 d., skambina motinai, pasako jai „gal išžagino“, po ko pasipasakoja V. A., kuris nusprendžia kreiptis į policiją. Ji 2011-12-12 policijai parašo atsisakymą nuo pareiškimo ir prašo paleisti V. S., teismo posėdžio metu teigia broliui atleidusi. Pirmosios instancijos teismo nuomone, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo V. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., o byloje esančios abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai, todėl kaltinamasis V. S. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3str. 1 d. l p.).

Apeliaciniu skundu Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l.e. vyriausiojo prokuroro pareigas Andriejus Melkovas prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Pripažinti V. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. ir skirti jam 3 metus ir 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikiname sulaikyme nuo 2011-12-07 iki 2011-12-09 ir suėmime nuo 2011-12-09 iki 2012-03-07.

Nukentėjusioji L. P. tiek tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog įvykio dieną išgėrė 10 litrų alaus, ji prisigėrė, nieko nepamena. Pirmą kartą tokia girta buvo, nuėjo į kambarį ir atsigulė ant lovos miegot, atsigulė su drabužiais, neužsiklojo ir užmigo. Ž., S., F. liko gerti virtuvėje. Nejautė, kad ją nurengtų, pajuto kad į makštį įėjo varpa, pradėjo garsiai rėkti „kaimynai, padėkit“. Ji gulėjo ant nugaros, kojos buvo praskiestos, kelnaitės ir kelnės buvo numautos žemiau kelių. Kai pabudo ir suvokė, kas vyksta, norėjo ištrūkti, pradėjo judinti savo rankas iš visos jėgos, tačiau ją laikė stipriai ir ji negalėjo išsilaisvinti. Rankas S. laikė už riešų, prispaudęs savo rankomis. Matė S. F., kuris pasakė „kuo tu mokėsi, kad aš nepasakočiau“. S. nutylėjo. Jam netyčia išslydo varpa ir jis pataikė į išeinamą angą. Ji spyrė jam į krūtinę ir paklausė, ką jis daro. Viskas buvo prieš jos valią, lytinių santykiu su broliu nenorėjo ir sutikimo nedavė.

Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas S. F., kuris prabudęs pamatė, kaip kitoje lovoje, tame pačiame kambaryje guli Laima ir Vladimiras. Jie buvo užsikloję pledu, bet jis matė, kad Vladimiras guli ant Laimos ir iš Vladimiro judesių suprato, kad jie mylisi. Jie tarpusavyje kažką tyliai kalbėjo. Vaikai tuo metu lakstė virtuvėje. Jis pajuokavo Vladimirui, kad nėra žmonos, tai tu myliesi su kita. Todėl neaišku, anot prokuroro, kodėl teismas tai nevertino kaip tiesioginių įrodymų.

Be to, priešingai nei nurodo teismas, L. P. veiksmai ir po įvykio nekelia abejonių dėl jos parodymų teisingumo, nes apie įvykį ji pasakė V. A., T. L.. Aplinkybę, jog ji jiems pasakė ne iš karto, o tik gruodžio 7 d., prokuroro manymu, paaiškinama tuo, kad ji buvo išžaginta artimo asmens (įbrolio), todėl ji patyrė gėdos jausmą. Ta aplinkybė, jog ji atleidžia kaltininkui nereiškia, jog asmuo turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Skunde pabrėžiama, jog iš bylos matyti, kad kaltinamojo parodymai nėra nuoseklūs. Apklaustas teisme V. S. nurodė, kad „miegojo kitame kambaryje nei L. P.“, tačiau vėliau teigė, kad „mes kartu gulėjome, bet lytinio akto nebuvo“. Šie duomenys dėl parodymų teisme buvo užfiksuoti prokurorui pateikus pastabas dėl posėdžio protokolo.

Prokuroras pažymi, kad, nors teismas nuosprendyje akcentuoja, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal baudžiamąj įstatymą dėl išžaginimo turi būti itin kruopščiai patikrinamos visos įvykio aplinkybės, tačiau teisme posėdžio metu nebuvo apklausta liudytoja A. K.. Pasak nukentėjusiosios, ji gyvena tame pačiame name ir galėjo girdėti jos pagalbos šauksmą. Teismo metu nors ir buvo imtasi priemonių surasti A. K., tačiau ji taip ir nebuvo apklausta teismo posėdyje. Teismas taip pat neišsamiai surašė teismo posėdžio protokolą, kuris, prokuroro teigimu, galėjo turėti įtakos teisėto nuosprendžio priėmimui.

Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintojo V. S. gynėjas - skundą atmesti.

Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas Andriejaus Melkovo apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, įvertino įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimų ir padarė pagrįstas išvadas, kurių pagrindu priėmė V. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos taip pat įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirtį fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią.

Zarasų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pagrįstai išteisino kaltinamąjį V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Šioje byloje esminė aplinkybė, turinti reikšmės bylai išspręsti teisingai, yra ne pats lytinių santykių buvimas ar nebuvimas, o prievartinis jų pobūdis. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas apie nukentėjusiosios L. P. valios palaužimą, panaudojant fizinį smurtą ir pasinaudojant bejėgiška jos būkle, sprendė ne vien tik iš nukentėjusiosios, bet ir iš nuteistojo bei liudytojo S. F., mačiusio įvykį, parodymų, specialisto išvados bei iš kitos bylos medžiagos.

Iš V. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, jog jis savo kaltės nepripažino, teigė, jog įvykio dieną gėrė, bet nebuvo labai girtas, su L. P. lytinio akto neatliko.

Atvirkščiai, aplinkybę, jog V. S. santykiavo su L. P. prieš jos valią ir ji, kaip pati teigia, šaukėsi pagalbos garsiai rėkdama „kaimynai, padėkit“, paneigia tiesiogiai įvykį matęs liudytojas S. F., kurio parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, yra nuoseklūs. Faktą, jog lytinį aktą su V. S. matė liudytojas S. F., patvirtina ir pati nukentėjusioji, parodydama, jog, kai brolis su ja atlikinėjo lytinį aktą, ji matė, kad S. F. sėdėjo ant kitos lovos. Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog jis atsibudęs naktį matė, kad tame pačiame kambaryje ant kitos lovos, užsikoję antklode, gulėjo kaltinamasis ir L. P. bei kažką kalbėjo, kalbėjo tyliai, todėl, ką sako, jis negirdėjo. Jis tada pajuokavo, sakydamas V. S., kad „žmonos nėra, tai jis miega su kita“. Liudytojas parodė, kad L. P. pagalbos neprašė ir jokių pagalbos šauksmų jis negirdėjo (b.l. 190-198). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog teisiamajame posėdyje nukentėjusioji, atsakydama į teisėjos klausimą, parodė, jog nežinanti, kodėl neprašė S. F. pagalbos (b.l. 190-198). Byloje nėra kitų objektyvių duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios teiginį, jog ji šaukėsi pagalbos, o aukščiau paminėti liudytojo S. F. parodymai apie tai, kad kaltinamasis ir L. P. gulėdami lovoje tyliai kalbėjo, suponuoja kolegijai mintį apie jų galimus lytinius santykius bendru sutikimu.

Pažymėtina, jog prievartinio lytinio akto tarp kaltinamojo ir L. P., t.y. aplinkybės, jog V. S. jai laikė prispaudęs prie lovos abi rankas už riešų, apeliacinės instancijos vertinimu, nepatvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Utenos poskyrio eksperto Stasio Fedaravičiaus specialisto išvada Nr. G 402/11 (08), kurioje nurodyta, kad L. P. padaryti sužalojimai: dešinio delnakaulio „L“ formos žaizdelė; kairės plaštakos pirmo piršto ir plaštakos nugarinio paviršiaus įbrėžimai, nėra galimybės tiksliai nustatyti sužalojimų padarymo laiką, todėl minėti sužalojimai galėjo būti padaryti ir prieš kelias valandas, ir prieš kelias dienas. Paprastai paviršinės žaizdelės ir paviršiniai įbrėžimai priskiriami prie nežymaus sveikatos sutrikdymo. L. P. sužalojimai padaryt buku-kietu bukabriauniu daiktu (dešinės plaštakos žaizdelė) bei smailiu daiktu (kairės plaštakos paviršiniai įbrėžimai), kontakto su kūnu metu (b.l. 56). Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog L. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji nemananti, jog sužalojimai padaryti prievartavimo metu, nes ji ir eidama griuvinėjo (b.l. 190-198). Taigi, tiksliai nėra nustatyta, kada nukentėjusiajai buvo padaryti šie sužalojimai bei negalima atmesti galimybės, kad L. P., būdama girta, griuvimo metu susižalojo pati.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo teiginiu, jog atsižvelgtina ir į nukentėjusiosios elgesį po neva jos atžvilgiu įvykdyto prievartinio lytinio akto – ji liko V. S. namuose iki kito ryto, kartu su juo ir jo sugyventine kitą dieną ėjo pas jos sugyventinį V. A., kur visi išgėrė alaus ir V. S. su V. A. sutvarkė vaiko lovytę, po dviejų dienų lytiškai santykiavo su savo sugyventiniu, o apie išžaginimą savo motinai ir sugyventiniui pasisakė tik gruodžio 7 d., t.y. praėjus trims dienoms. Be to, apie įvykį pranešdama motinai T. L., nukentėjusioji teigė, jog jos brolis ją galimai išprievartavo, t.y. „gal išžagino“. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. P. 2011-12-12 policijai pateikė prašymą nutraukti baudžiamąją bylą V. S. atžvilgiu (b.l. 37) ir teismo posėdžio metu teigė broliui atleidusi (b.l. 190-198).

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kolegija konstatuoja, jog nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad V. S. lytiškai santykiavo su L. P. prieš jos valią, pasinaudojęs bejėgiška jos būkle ir panaudodamas fizinę jėgą.

Prokuroras skunde atkreipia dėmesį, jog teisme posėdžio metu nebuvo apklausta liudytoja A. K., kuri gyvena tame pačiame name, kaip ir V. S. ir galėjo girdėti L. P. pagalbos šauksmą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į teisiamuosius posėdžius neatvykus šiai liudytojai, teismas klausė proceso dalyvių nuomonės apie galimumą nagrinėti bylą be liudytojos A. K. ir kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė bylos nagrinėjimą tęsti liudytojai nedalyvaujant (b.l. 190-198). Be to, pažymėtina ir tai, jog ikiteiminio tyrimo metu liudytoja apklausta A. K. parodė, kad ji, 2011-12-04 būdama savo namuose, iš V. S. namo pusės jokio šurmulio, rėkavimų, pagalbos šauksmo negirdėjo (b.l. 88-89).

Prokuroras, apeliaciniame skunde, vadovaudamasis deklaratyviais teoriniais teiginiais, nepateikė apeliacinės instancijos teismui objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendį.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pilnai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje patikrintus įrodymus bei priėmė V. S. atžvilgiu pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurį panaikinti nėra pagrindo, nes byloje aptartos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, o šioje byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos vertinimu, nepakanka jį nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendį dėl Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l.e. vyriausiojo prokuroro pareigas A. M. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l.e. vyriausiojo prokuroro pareigas Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą atmesti.