Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-340-172/2013

Teisėjas Ovidijus Ramanauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

NUTARTIS

2013 m. gegužės 21 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. buvo išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. birželio 10 d. 10.39 val. interneto portale Delfi.lt patalpinus straipsnį apie A. M. „Teismas išteisino D. B. advokatą“ jis, tai yra V. K., pasivadinęs „Tiesa“, (duomenys neskelbtini) paliko A. M. šmeižiantį ir įžeidžiantį komentarą: „Tiesa yra ta, kad tiek teisejai tiek advokatai yra tos pacios gildijos nariai, ir todel visokiais budais stengsis vieni kitiems atsidėkoti. (vieni perduodami „linkėjimus“ nuo nusikalteliu, kiti reikalui esant, bandydami išteisinti iklimpusius „kolegas“ advokatus. Varnas varnui akies nekerta. Sis advokatas neturi nei laselio sazines ir jokiu skrupulu apgaudinėdamas visus kurie pasitaiko jo kelyje.“ (kalba netaisyta).

Ir tuo, kad (duomenys neskelbtini) interneto portale Delfi.lt patalpinus straipsnį apie A. M. „Prokurorams ir FNTT pareigūnams karą paskelbęs advokatas bylinėjasi su valstybe“ jis, tai yra V. K., pasivadinęs „Gana greitai“, (duomenys neskelbtini) paliko A. M. šmeižiantį ir įžeidžiantį komentarą: „apie šį „advokatą“ sužinosime kai ką daugiau ir tada pamatysime tikrą jo veidą. Jis yra apgavęs daug firmų, kurios per teismus bando susigražinti už atliktus darbus, įrengimus ir pan. Jei jis nebūtų advokatas, tai jau seniai už savo darbelius sėdėtų tam tikroje vietoje. Bet manau tas laikas ateina.“ (kalba netaisyta).

Šiais savo veiksmais V. K. galimai padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.

Nukentėjusiojo teigimu, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 3 d. nustatytų reikalavimų išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai (nenurodė nei nustatytų bylos aplinkybių – tai yra, taip ir neatsakė į klausimą, ar buvo padarytos nusikalstamos veikos, nei pateikė įrodymų įvertinimo motyvų), visą dėmesį sutelkdamas į komentarus parašiusio asmens nustatymą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sutapatino nusikalstamos veikos subjektą su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu. Teismas nuosprendyje turėjo pasisakyti, ar padaryta nusikalstama veika ir tik tuomet atsakyti į klausimą, ar tą veiką padarė išteisintasis, jei taip, ar jis tai padarė tyčia ir pan. Pažymi, kad teismo nuosprendžio prieštaravimai šiuo atveju vertintini kaip esminiai Lietuvos Respublikos BPK 1 str., 303 str. 3 ir 5 d. reikalavimų pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį.

Teigia, kad apylinkės teismo nuosprendžio išvados apie išteisintąjį ir jo dalyvavimą nusikaltimų padaryme neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paremtos ne įrodymų visuma, o vienas nuo kito atsietais faktiniais duomenimis. Pažymi, kad apylinkės teismas pervertino išteisintojo parodymus, lyginant juos su kitų įrodymų visuma. Teigia, kad teismas padarė išvadas, neatsižvelgdamas į išteisintojo parodymus paneigiančių įrodymų visumą. Nurodo, kad byloje neabejotinai nustatyta, kad kaltinime nurodyti komentarai buvo išsiųsti iš išteisintajam priklausančio IP adreso. Pažymi, kad nors apylinkės teismas sutiko su išteisintojo parodymais apie su UAB (duomenys neskelbtini) darbo santykiais susijusių asmenų dalyvavimą rašant komentarus, tačiau neatkreipė dėmesio, kad išteisintasis pats yra minėtos UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, taigi pirmiausia jis yra tas asmuo, kuris gali būti įtariamas nusikaltimo padarymu. Atkreipia dėmesį, kad vienas iš komentarų parašytas 17.06, t.y. pasibaigus oficialiai nustatytam darbo laikui. Teigia, kad teismo išvada apie išteisintojo šeimos narių dalyvavimą parašant komentarus tiesiogiai prieštarauja visų teisiamajame posėdyje apklaustų išteisintojo šeimos narių ar giminaičių parodymams. Jie visi patvirtino, kad jokių komentarų apie A. M. nerašė. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė J. G., kuri vienintelė iš apklaustų darbuotojų parodė, kad 2010 m. lankydavosi patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) Vilniuje, per apklausą kategoriškai paneigė, kad rašė kokius nors komentarus apie A. M.. Anot nukentėjusiojo, esant tokiems įrodymams, teismo išvados apie kitų asmenų dalyvavimą rašant minėtus komentarus, yra nepagrįstos ir byloje pakanka įrodymų išvadai, kad kaltinime išdėstytus teiginius parašė išteisintasis.

Nuketėjusiojo manymu, nepagrįsti ir nekorektiški teismo samprotavimai apie jį, t.y. nukentėjusįjį, kaip pagrindinę išteisintojo problemų priežastį. Niekuo nepagrįsti teismo teiginiai tik iliustruoja teisėjo šališkumą ir nenorą gilintis į bylos medžiagą. Nepagrįsti teismo samprotavimai ir apie tai, kad dėl nukentėjusiojo inicijuotų teisminių procesų materialiai nukentėjo išteisintasis ir jo vadovaujamos bendrovės darbuotojai. Teigia, kad teismas nuosprendžiu paskleidė nepatikrintą ir neteisingą informaciją apie nukentėjusįjį.

Nukentėjusysis teigia, kad byloje pakanka įrodymų išvadai, kad išteisintojo internetiniame portale Delfi.lt patalpinti du komentarai yra nukentėjusįjį šmeižiantys. Skunde paakcentuoti teiginiai nukentėjusiajam sukėlė ypatingai sunkias pasekmes, nes išteisintasis pažemino jį kaip teisines paslaugas teikiantį advokatą, pakirto pasitikėjimą juo. Pažymi, kad jo veiksmai padaryti tiesiogine tyčia. Komentarai buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, todėl išteisintojo veiksmai juridiškai vertinami kaip kvalifikuotas šmeižimas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 2 d. Teigia, kad išteisintojo paskleisti teiginiai yra užgaulūs, todėl jo veiksmai kvalifikuotini ir pagal Lietuvos Respublikos 155 str. 1 d.

Nukentėjusysis teigia, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą buvo nenuoseklus. Teismas iš pradžių nutarė kviesti į teisiamąjį posėdį liudytojus R. D. ir sutuoktinius (duomenys neskelbtini), tačiau paskui pakeitė savo poziciją ir nutarė minėtų asmenų nekviesti. Nurodo, kad tokį teismo sprendimą galima būtų pateisinti tik tuo atveju, jei teismas būtų nusprendęs, kad surinktų įrodymų pakanka išteisintojo kaltumui konstatuoti. Apylinkės teismas nuosprendyje deklaratyviai konstatavo, kad nepašalintos abejonės dėl išteisintojo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Pažymi, kad apylinkės teismas nurodė, jog nusikalstamą veiką padarė ne išteisintasis, o kiti asmenys. Šią savo nuomonę teismas pagrindė tuo, kad aiškino visas abejones išteisintojo naudai. Apylinkės teismas turėjo kritiškai vertinti išteisintojo pateiktas pažymas, kurios, anot nukentėjusiojo, buvo sukurtos specialiai išteisintojo bylai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai išteisino V. K., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d.

Šmeižtas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas.

Kolegija pažymi, kad tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t.y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas - tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Šmeižimo objektyvios pusės požymis - paskleidimas - tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Informacijos perdavimas per visuomenės informavimo priemonę, kaip vienas iš veiką kvalifikuojančių požymių, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.

Lietuvos Respublikos Konstitucija gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Minėtos teisės turinį pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Teisė skleisti ir gauti informaciją - vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, kurio neužtikrinus, neįmanoma nei demokratinė visuomenė, nei laisvas kiekvieno individo egzistavimas. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją (EŽTT 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę) bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą - hiperbolizavimą (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Minėtos ribos yra nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą); kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą konfidencialumą); teisminės valdžios nešališkumas ir autoritetas. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Apie galimybę valstybinei valdžiai, kaip visuomenės tvarkos garantui, imtis priemonių, taip pat ir baudžiamojo poveikio, nukreiptų į tai, kad adekvačiai be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminančio pobūdžio kaltinimus, buvo pasisakyta EŽTT 1992 m. balandžio 23 d. sprendime, priimtame byloje Castells prieš Ispaniją. Lietuvos valstybė įstatymais saugo žmogaus garbę ir orumą, garantuodama jam teisę į garbės ir orumo gynimą, įskaitant ir baudžiamąja tvarka, Baudžiamajame kodekse numatydama atsakomybę asmeniui, kuris įgyvendindamas saviraiškos laisvę peržengė jos realizavimo ribas ir pažeidė kito asmens teisę į garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis b. b. Nr. 2K-7-645/2005).

Teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra būtina nustatyti visus nusikalstamos veikos požymius. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo pozicija, kad nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį atsako fizinis asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją. Byloje nustatyta, kad aptariami komentarai Delfi.lt internetiniame portale buvo parašyti iš išteisintajam priklausančio IP adreso. Taipogi byloje yra duomenų, kad minėtas IP adresas buvo naudojamas ne tik išteisintojo, bet ir kitų asmenų. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remiantis išteisintojo apylinkės teismui pateiktais duomenis, kad jo vadovaujamos bendrovės ofisas 2009 m. gruodžio 1 d. buvo perkeltas į jo gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) Pagiriai, Vilniaus rajonas, todėl name esančia internetine prieiga galėjo naudotis ir naudojosi ne tik jo šeimos nariai, tačiau ir į ofisą ateidavę bendrovės darbuotojai. Tiek išteisintasis, tiek kiti asmenys teismo posėdyje kategoriškai neigė rašę kokius nors komentarus apie nukentėjusįjį. Pats nukentėjusysis taipogi negali pateikti teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad komentarus internetiniame portale rašė būtent išteisintasis.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai bei nuosekliai vertino visus byloje esančius įrodymus. Nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, kad apylinkės teismas neapklausė liudytojų ir be pagrindo konstatavo, kad nusikalstamą veiką padarė ne išteisintasis, o kiti asmenys, šią savo nuomonę grįsdamas tuo, kad aiškino visas abejones išteisintojo naudai, negali būti pagrindas vertinti apylinkės teismo įrodymų vertinimo kompetenciją kritiškai, kadangi apylinkės teismas detaliai bei nuosekliai vertino visus byloje esančius duomenis. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne tik liudytojų parodymai dalyje dėl to, kad jie nerašė jokių komentarų apie nukentėjusįjį, bet ir išteisintojo, ir paties nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl komentarų rašymo, nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais.

Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra jokių patikimų įrodymų, iš kurių analizės turi logiškai išplaukti išteisintojo kaltė. Yra tik nukentėjusiojo prielaidos, kad išteisintasis parašė minėtus komentarus dėl konfliktiškų santykių su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas padarė pagrįstą bei teisingą išvadą, kad faktinė aplinkybė, kad IP adresas, iš kurio buvo parašyti komentarai, priklauso kaltinamajam V. K., tačiau nėra pakankama vada, daryti kategorišką išvadą, kad juos parašė būtent V. K.. Nukentėjusiojo poziciją, kad apylinkės teismas bylą išnagrinėjo atmestinai ir šališkai, neanalizavo privataus kaltinimo skunde ir teismo nutartyje perduoti bylą į teisiamąjį posėdį suformuluoto kaltinimo faktinių aplinkybių, nepateikė jų juridinio įvertinimo, neanalizavo, ar buvo padarytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. numatytos nuskalstamos veikos, apsiribojo tik vieno iš nusikaltimo sudėties elementų – subjekto analize ir pažeidė rungimosi principą, laikytina nepagrįsta, kadangi nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų dėl apylinkės teismo šališkumo ar palankumo išteisintajam, o ta aplinkybė, kad apylinkės teismo pozicija skiriasi nuo nuketėjusiojo pozicijos, negali būti laikoma teismo šališkumo ar palankumo įrodymu.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta objektyvių įrodymų, kad išteisintajam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 154 str. 2 d., padarė būtent V. K..

Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo pozicija dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. kvalifikavimo bei jos inkriminavimo išteisintajam, laikytina nepagrįsta, kadangi išteisintasis dėl aukščiau teisėjų kolegijos nurodytų aplinkybių negali būtų pripažintas nusikalstamos veikos subjektu.

Nukentėjusiojo teiginys, kad apylinkės teismas nuosprendžiu paskleidė nepatikrintą ir neteisingą informaciją apie nukentėjusįjį, laikytinas nepagrįstu, kadangi apylinkės teismas turėjo teisę išsakyti tokią savo poziciją, nes byloje yra duomenų, kad tiek pats nukentėjusysis, tiek išteisintasis yra akcentavę, jog tarp jų kilo civilinis ginčas dėl darbų neatlikimo. Pažymėtina, kad darbus turėjo atlikti išteisintojo įmonės darbuotojai, todėl pagrįstai manytina, jog iškėlus bylą civilinio proceso tvarka galėjo nukentėti išteisintojo įmonės darbuotojai. Kaip nepagrįstas vertintinas ir nukentėjusiojo teiginys, kad apylinkės teismas turėjo kritiškai vertinti išteisintojo pateiktas pažymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusysis nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šių pažymų netikrumą, todėl kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo vertinti minėtas pažymas kritiškai.

Išteisintojo gynėjas pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius teismo proceso išlaidas. Išteisintojo gynėjas prašo priteisti iš nukentėjusiojo 1400 Lt proceso išlaidų. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. nuostatomis, teismas sumažina prašomą priteisti proceso išlaidų dydį iki 1000 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintojo V. K. naudai iš nukentėjusiojo A. M. priteisti 1000 Lt proceso išlaidų.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.