Kauno apygardos teismo nutartis

2011-09-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-484-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-14
Bylos Nr.
1A-484-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-23-1-00440-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Egidijus Jonas, Arūnas Paštuolis
Nuteistasis
V. J.
Advokatai
Ingrida Maldeikienė
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž. byla Nr.1A-484-238/11;

Teisėja J. Jakubonienė Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00440-2010-8;

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2011 m. rugsėjo 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, E. J. Grigaravičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nuteistajam V. J., jo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, BK 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtoji bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausme ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 50 (penkiasdešimties) MGL dydžio 6500 (šešių tūkstančių penkių šimtų) litų bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2010-05-31 apie 12 val. (duomenys neskelbtini), savavališkai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo R. L. grąžinti R. J. R. L. pripažįstamą, bet negrąžintą piniginę skolą, tyčia suduodamas du smūgius nukentėjusiajam R. L. kumščiu į krūtinę ir jį baugindamas, t. y. klausdamas, ar nereikia jam peršauti kojas, siūlydamas ,,pavežioti“ automobiliu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2001-06-01 apie 17 val., (duomenys neskelbtini) esančioje galinėje autobusų stotelėje, pareikalavo nukentėjusiojo R. L. atlyginti jam tariamus nuostolius – sumokėti 500 Lt už benziną ir sugaištą laiką, vežiojant R. J. atsiimti skolos, grasindamas R. L. jį susirasti Kaune, taip jį baugindamas, šiais savo veiksmais padarė didelę žalą nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Mano, jog nenustatyta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo dalyvavimą nusikaltime. Teigia, jog R. L. parodymai nėra nuoseklūs - ikiteisminio tyrimo metu skirtingai nurodė aplinkybes kam padavė pinigus, teisme teigė, jog nepamena kam davė pinigus, todėl mano, jog prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose nepašalinti. Be to, nukentėjusysis parodė, jog jokio smurto niekas prieš jį nevartojo, pretenzijų niekam neturi, į medikus nesikreipė, mano, kad dėl susidariusios situacijos nemaža dalis yra jo kaltės. Nenuoseklūs ir J. L. parodymai, nes apklausiama 2010-08-11 parodė, jog atvažiavus tamsiai mėlynam automobiliui išlipo tik vienas vyras, nukentėjusiojo niekas nemušė ir negrasino. Teisminio nagrinėjimo metu ši liudytoja nurodė, jog įvykio pradžios nematė, nei vieno atvykusių vyriškių gerai neįsidėmėjo. Dėl šių aplinkybių, apelianto manymu, J. L. parodymai turi būti vertinami kritiškai. Liudytojas T. E. P. parodė, kad įvykio (duomenys neskelbtini) metu nebuvo namuose, nėra girdėjęs, kad nukentėjusiajam būtų grasinta. Liudytojai R. J. ir A. J. neparodė, kad V. J. naudojo smurtą prieš R. L. ar jam grasino. Remiantis šiais abejotinais įrodymais, apelianto manymu, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai V. J. pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo ir skyrė jam bausmę.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.

BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad V. J. padarė LR BK 294 straipsnio 2dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pagrįstos.

Savavaldžiavimo atveju yra savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė.

Šioje byloje išsamiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusysis R. L. buvo skolingas R. J. už paimtą, bet nesutvarkytą ir negrąžintą automobilio garso aparatūrą, todėl R. J. turėjo reikalavimo teisę R. L. atžvilgiu. Šią aplinkybę pripažino ir pats nukentėjusysis. To neginčija ir nuteistasis. V. J. nesutinka su tuo, kad jis naudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo V. J. kaltė, padarius LR BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo R. L., liudytojos J. L., T. E. P. parodymais bei kitais rašytinais bylos duomenimis. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, R. L. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu. R. L. apklausiamas teismo posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog V. J. reikalaudamas grąžinti savo broliui R. J. skolą, buvo atvykęs prie nukentėjusiojo namų ir sugriebė jį už atlapų, sudavė du smūgius kumščiu į krūtinę, baugino jį sakydamas, kad reikia peršauti kojas, siūlydamas sėsti į automobilį pasivažinėti bei reikalaudamas kompensacijos už sugaištą laiką ir automobilio kurą. Šiuos jo parodymus patvirtina liudytojos J. L. parodymai. Ši liudytoja patvirtino, jog girdėjo kaip jos sūnui buvo grasinama duoti į „ snukį“, nuvežti į mišką, peršauti kojas, su sūnumi tuo metu pakeltu tonu kalbėjo stambesnis vyriškis, t. y. V. L.. Taip pat ši liudytoja patvirtino, jog jai buvo žinoma, kad sūnui grąžinus skolą, iš jo toliau buvo reikalaujama pinigų. Be to, byloje liudytojas T. E. P. patvirtino, jog jam buvo žinoma apie tai, kad grasinama R. L. bei iš jo reikalaujama kompensacijos. Pats įvykio faktas dėl važiavimo du kartus paimti pinigus patvirtintas ir R. J. bei A. J. parodymais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, galinčių sudaryti pagrindą R. L. ir J. L. apkalbėti nuteistąjį, nes tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis bei liudytoja R. L. patvirtino, jog tarpusavyje vienas kito nepažinojo, asmeninių nesutarimų nenustatyta, todėl nukentėjusiojo R. L. ir J. L. parodymais netikėti nėra pagrindo. Be to, tiek R. L., tiek ir J. L. savo parodymus patvirtino akistatų su V. J. ir R. J. metu. Ta aplinkybė, kad R. L. teisminio nagrinėjimo metu parodė, jog nepamena, kam atidavė pinigus, ar V. J., ar R. J., atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų tikrumu, nes pripažįstamos teisės įvykdymas (šiuo atveju skolos grąžinimas) nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis. Pažymėtina, jog savavaldžiavimu laikoma ir tokia veika, kuomet neteisėtai, panaudojant fizinį smurtą ir psichinę prievartą realizuojama kito asmens, šiuo atveju R. J. teisė į skolos grąžinimą. Nepagrįsti ir nuteistojo skundo argumentai, jog nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog niekas jokio smurto nenaudojo. Susipažinus su teisiamojo posėdžio protokolu matyti, kad teisminio nagrinėjimo metu R. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ne tik dėl psichinės prievartos naudojimo (nuteistasis sakė, jog reikia peršauti kojas, siūlė pasivažinėti, žadėjo susirasti Kaune) bei fizinio smurto naudojimo aplinkybes (sugriebė už atlapų, du kartus sudavė į krūtinę - t 1, b. l. 160-161). Ta aplinkybė, jog nukentėjusysis nurodė neturįs kaltinamajam pretenzijų, nepašalina V. J. atsakomybės už LR BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką bei nepaneigia buvus patį įvykį bei teismo nustatytas šios įvykio konkrečias aplinkybes. Liudytoja J. L. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog atvykę į Darbėnų gatvę buvo du asmenys, su sūnumi kalbėjo pakeltu tonu stambesnis vyras, girdėjo, jog sūnui buvo grasinama duoti į „snukį“, į mišką nuvežti, kojas peršauti. Po kelių dienų ji, T. E. P. ir R. J. nuvažiavo į Panerių gatvę ir sūnus atsiskaitė sutartą sumą, kam jis atidavė pinigus, neatsimena. Pažymėtina, jog tą aplinkybę, kad išlipę Darbėnų gatvėje buvo ir V. J. ir R. J., patvirtino ir R. J.. To neneigė ir pats V. J.. Esant šioms aplinkybėms, abejoti šios liudytojos parodymais ar juos vertinti kritiškai nėra pagrindo. Pažymėtina, jog liudytojo T. E. P. parodymai dėl grasinimų R. L. yra išvestiniai. Jis pats nėra girdėjęs, kaip buvo grasinama, tačiau apie šį faktą jam žinoma, nes jis yra nukentėjusiojo šeimos narys ir apie grasinimus sužinojo iš R. L. ir J. L.. Be to, T. E. P. patvirtino aplinkybę bei tą faktą, kad jis vežė, o nuteistasis ir nukentėjusysis buvo susitikę, kito susitikimo metu J. L. sumokėjo 800 litų. Netikėti liudytojo T. E. P. parodymais nėra pagrindo, nes jis taip pat patvirtina tą aplinkybę, jog R. L. vežė pinigus į Panerių gatvės gale esančią aikštelę, kartu važiavo ir J. L.. Kad pinigai buvo atvežti būtent šioje vietoje patvirtino ir R. J. bei A. J.. R. J. ir A. J. nepatvirtino, kad buvo grasinama ar naudojamas fizinis smurtas, tačiau šių asmenų parodymus šioje dalyje teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį padėti savo šeimos nariui išvengti atsakomybės, nes R. J. yra kaltinamojo brolis, o A. J. R. J. žmona, t. y. V. J. svainė. Be to, V. J. realizavo neteisėtais veiksmais būtent R. J. teisę į skolos grąžinimą. V. J. parodymai, kad jis fizinio smurto nevartojo, psichinės prievartos taip pat nevartojo, paneigiami aukščiau aptartų įrodymų visuma. Atsižvelgiant į šių įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog V. J. parodymai turi būti vertinami kritiškai kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuosprendyje nurodytų įrodymų visuma patvirtina ne tik paties įvykio faktines aplinkybes, objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, tačiau ir kaltininko tyčią, t. y. patvirtina, jog V. J. suvokė, jog tokiais neteisėtais veiksmais, tai yra psichine prievarta-grasinimais, bauginimu bei fizine prievarta realizuoja kito asmens - R. J. teisę į skolos grąžinimą ir taip veikti norėjo.

Skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis teisiamas devintą kartą, baustas administracinėmis nuobaudomis, nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu skirtos bausmės, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis.

Subendrindamas šią bausmę su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008-10-10 baudžiamuoju įsakymu paskirtąja bausme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LR BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, BK 65 straipsnio 2 dalimi, skundžiamu nuosprendžiu ir ankstesniu baudžiamuoju įsakymu skirtas bausmes subendrino visiškai jas sudėdamas ir skyrė galutinę subendrintą bausmę V. J. - laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams ir 50 MGL dydžio 6500 Lt (šešių tūkstančių penkių šimtų litų )baudą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai bei nešališkai įvertino įrodymus, teismo išvados dėl nusikalstamos veikos įvykio, vietos, laiko, nuteistojo kaltės pagrįstos išsamia bylos duomenų ir surinktų įrodymų analize. Nuteistojo veika pagal LR BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Bausmė nuteistajam skirta teisingai.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutarė:

N. V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė teisėja Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Egidijus Jonas GrigaravičiusArūnas Paštuolis