- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-19
- Bylos Nr.
- A-502-295-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas; Tarnyba) direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. T-(1.6)-33-0-07 ir 2007 m. birželio 11 d. raštą Nr. SD-(1.10)-131-1-07 bei Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. S-123-(A(G)-164).
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. birželio 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, apskųsdamas šios tarnybos individualų administracinį aktą, priimtą vykdant Teisingumo ministerijos pavedimą ištirti advokatų veiksmus. Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. T-(1.6)-33-0-07 ir 2007 m. birželio 11 d. rašto Nr. SD-(1.10.)-131-1-07 pagrindu atsakovas nutarė pareiškėjo 2007 m. balandžio 20 d. prašymą perduoti spręsti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno tarnyba). Pareiškėjas Tarnybos direktoriaus aktus apskundė Ginčų komisijai, kuri 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu skundą atmetė. Pareiškėjas teigė, kad sprendimo, kuriuo nusišalino Tarnybos direktorius ir nušalino visus Tarnybos darbuotojus, pagrindimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normomis neteisėtas, nes šios normos taikytinos vykdant administracinę procedūrą, o ne prašymus dėl viešosios paslaugos teikimo. Atsakovas nepagrįstai pareiškėjo prašymus spręsti perdavė nekompetetingam subjektui – Kauno Tarnybai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 18 straipsnio 2 dalies bei 3 dalies 6 punkto taisykles, numatančias, kad atsakovas organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą Vilniaus apygardos teismo teritorijoje. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas nenumato institucijos interesų konflikto, be to, nėra įrodymų apie teisėtą ir pagrįstą šio įstatymo taikymą Tarnybos direktoriaus nusišalinimui ir nušalinimui visų Tarnybos darbuotojų. Tvirtino, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtina „Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka“ (toliau – ir Tvarka), neįtvirtina privalomų elgesio taisyklių ir nėra norminis aktas. Nurodė, kad skundžiamas aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytiems principams, nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad baigta administracinė byla, kurioje 2007 m. birželio 8 d. prašymu Nr. ATP-(1.10)-796-07 prašė teikti antrinę teisinę pagalbą, apskundžiant Tarnybos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SD-(1.15)796-07. Minėtas aktas panaikintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog teismų praktika pripažįsta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų teisę ir pareigą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatomis, esant interesų konfliktui, nusišalinti nuo pareiškėjų prašymų nagrinėjimo. Tarnyba, priimdama 2007 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. T-(1.6.)-33-0-07 nušalinti darbuotojus ir 2007 m. birželio 11 d. raštu SD-(1.10)-131-1-07 persiųsti pareiškėjo 2007 m. birželio 8 d. prašymą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, kurio 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas gali nušalinti valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą. Tarnyba nusišalino nuo sprendimų priėmimo dėl pareiškėjo prašymo nagrinėjimo vadovaudamasi ne Tvarka, kaip nurodė pareiškėjas, o Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu. Atsakovas vadovavosi Tvarka tik nustatydamas, kuriai tarnybai, kilus interesų konfliktui, persiunčiamas prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, kad Tarnybos valstybės tarnautojai ir specialistai, nagrinėdami pareiškėjo prašymą dėl Tarnybos rašto Nr. SD-(1.10)-131-1-07, negalėtų būti nešališki ir objektyvūs, kadangi reikėtų vertinti pačios Tarnybos priimtų sprendimų pagrįstumą. Pažymėjo, kad pareiškėjas savarankiškai apskundė Tarnybos raštą Nr. SD-(1.15)-92-07, kuris buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir Tarnyba yra priėmusi naują sprendimą, todėl ginčo dalyko nebeliko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SD-(1.15.)-92-07, dėl kurio apskundimo 2007 m. birželio 8 d. buvo pateiktas prašymas Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą, Ginčų komisijai apskundė pats pareiškėjas. Ginčų komisija 2007 m. liepos 27 d. sprendimu įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2007 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-4158. Šis Ginčų komisijos sprendimas atsakovo buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu skundą atmetė ir konstatavo, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos persiųsto skundo dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje numatytų apribojimų.
Teismas nurodė, jog byloje susiklostė situacija, kad skundžiamo akto panaikinimas negali sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi atsakovo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas jau yra panaikintas ir jokios teisinės pagalbos suteikimas šio akto apskundimo klausimu pareiškėjui jau nereikalingas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas sutiko su tuo, kad skundo patenkinimas negali sukelti jam jokių teisinių pasekmių, tačiau prašė atsižvelgti į tai, kad šiuo skundu ginamas ir viešasis interesas. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A-64/2007, pagal kurią tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą.
Teismas sprendė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, gindamas savo subjektines teises. Pabrėžė, kad kiekvieno administracinio akto priėmimas iš esmės yra reikšmingas visai visuomenei. Jeigu administravimo subjektas priima neteisėtus sprendimus vieno asmens atžvilgiu, tai egzistuoja tikimybė, jog tokius pat neteisėtus sprendimus jis priimtų ir kitų asmenų atžvilgiu, jei jie kreiptųsi panašiais klausimais. Tačiau toks viešojo intereso plečiamasis aiškinimas sudarytų galimybes bet kuriam asmeniui kreiptis su skundu bet kuriuo klausimu ir bet kieno atžvilgiu priimto administracinio akto panaikinimo. Teismas nurodė, jog sprendimas šiuo atveju yra priimamas pareiškėjo atžvilgiu, todėl prašydamas jį panaikinti pareiškėjas visų pirma gina savo interesus. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A-714/2007, kurioje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo, prašydamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismui atmetus skundą, įteisinamas Ginčių komisijos 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. S-123-(A(G)-164) bei atsakovo veiksmai, o pareiškėjo reikalavimai laikytini nepagrįstais. Nors tam, kad skundo reikalavimus pripažinti nepagrįstais, skundas turi būti išnagrinėtas ginčo dėl teisės pagrindo ribose, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip neteisėtą ir nepagrįstą motyvą dėl skundo atmetimo pasirinko aplinkybę, kuri nesudaro ginčo dėl teisės pagrindo, t. y. kad atsakovo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas jau yra panaikintas ir jokios teisinės pagalbos suteikimas šio akto apskundimo klausimu pareiškėjui jau nereikalingas. Tačiau byloje nebuvo keliamas sprendimo dėl teisinės pagalbos suteikimo ar atsisakymo ją suteikti teisėtumo klausimas. Skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia ABTĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad sprendimo privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas.
2. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 88 straipsnio nuostatų, kuriame numatyta, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, gali priimti sprendimą atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tiesiog atmetė.
3. Tvirtina, kad skundas pirmosios instancijos teismui buvo paduotas dėl įstatymų saugomų viešųjų interesų gynybos. Pareiškėjų prašymų perdavimu kitoms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms yra pažeidžiami valstybės interesai, asmenų, kuriems skirta teisinė pagalba, teisės. Todėl šiuo atveju yra ne privatus, o viešas interesas.
4. Teismas nenagrinėjo Ginčų komisijos 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. S-123-(A(G)-164), taip pažeisdamas teisę į ginčų komisijos sprendimo apskundimą, kurią suteikia ABTĮ 19 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2007 m. birželio 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, norėdamas apskųsti Tarnybos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SD-( 1.15.)-92-07 dėl G. K. skundo (b. l. 47-50). Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. T-(1.6.)-33-0-07 nuo pareiškėjo pateikto prašymo išsprendimo nusišalino pats tarnybos direktorius, nušalinti visi šios Tarnybos tarnautojai bei specialistai, bei įsakyta perduoti pareiškėjo prašymą nagrinėti Kauno tarnybai (b. l. 52). Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. raštu Nr. 2007-06-11 Nr. SD-(1.10.)-131-l-07 pareiškėjo prašymas persiųstas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b. l. 51).
Ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl minėto Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. įsakymo bei 2007 m. birželio 11 d. rašto panaikinimo, 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr.S-123-(A(G)-164) skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 16-19).
Tarnybos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr.SD-(1.15.)-92-07, dėl kurio apskundimo pareiškėjas 2007m. birželio 8 d. buvo pateikęs prašymą Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą, Ginčų komisijai apskundė pats pareiškėjas. Ginčų komisija 2007 m. liepos 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš esmės tenkino bei įpareigojo tarnybą pakartotinai išnagrinėti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2007 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-4158 (b. l. 11-13). Šis Ginčų komisijos 2007 m. liepos 27 d. sprendimas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu skundą atmetė ir konstatavo, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti Teisingumo ministerijos persiųsto skundo dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje numatytų apribojimų, todėl turėjo atsisakyti nagrinėti skundą iš esmės (b. l. 185-186).
Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundžiamų aktų – Tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. T-(1.6)-33-0-07 ir 2007 m. birželio 11 d. rašto Nr. SD-(1.10)-131-1-07 bei Ginčų komisijos 2007 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. S-123-(A(G)-164) panaikinimas negali sukelti pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi atsakovo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas, kurio apskundimui pareiškėjas 2007 m. birželio 8 d. Tarnybos prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, jau yra panaikintas ir teisinė pagalba šio akto apskundimui pareiškėjui nebereikalinga. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 15 straipsnyje pateiktas sąrašas bylų, kuriuos sprendžia administraciniai teismai. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta galimybė skųsti viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus ir veiksmus, tačiau tik tokius, kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes. Tokių pasekmių nebuvimas reiškia, jog ginčo iš esmės nėra, o nesant ginčo – nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Tai reiškia, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. administracines bylas Nr. A14-261-07, AS146–669/2009 ).
Kaip minėta, pareiškėjas Tarnybos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. SD-(1.15.)-92-07, dėl kurio apskundimo 2007m. birželio 8 d. buvo pateikęs prašymą Tarnybai suteikti antrinę teisinę pagalbą, Ginčų komisijai apskundė pats. Priimtas Ginčų komisijos 2007 m. liepos 27 d. sprendimas buvo apsųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu skundą atmetė ir konstatavo, kad Tarnyba neturėjo teisės nagrinėti Teisingumo ministerijos persiųsto skundo dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnyje numatytų apribojimų, todėl turėjo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės. Taigi, nagrinėjamoje atveju teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų tik patvirtinta ar paneigta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas. Priešingu atveju nebūtų paisoma teismo socialinės ir konstitucinės paskirties.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenurodydamas, kad skundas atmetamas kaip nepagrįstas, kaip tai numatyta ABTĮ 88 straipsnio 1 punkte, nedaro skundžiamo teismo sprendimo neteisėto, nes pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.