Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-12-22 · Administracinė byla Nr. A-62-3754-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-22
Bylos Nr.
A-62-3754-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas
E. Š.
Atsakovas
Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-3754/2011
Teisminio proceso 3-65-3-00125-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjai E. Š., jos atstovei M. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Š. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. Š. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo ji nuo 2011 m. gegužės 16 d. buvo perkelta iš Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariato (toliau – ir PK) Kriminalinės policijos skyriaus viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 12 kategorijos) į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 11 kategorijos) pareigas.

Pareiškėja nurodė, jog skundžiamas Įsakymas priimtas remiantis jos atestacijos, įvykusios 2011 m. gegužės 4 d., išvada. Ši atestacija buvo paskirta nesulaukus, kol bus išspręstas neeilinės atestacijos klausimas, todėl yra neteisėta. Be to, Įsakymas priimtas nesulaukus jos skundo Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) nagrinėjimo rezultatų. Anot pareiškėjos, Įsakymas labai pablogino jos gyvenimo ir darbo sąlygas, nes ji viena augina nepilnametę dukrą, o dabar tenka kasdien 50 kilometrų važinėti į darbą. Atestacijos metu buvo pažeisti norminiai aktai, reglamentuojantys atestacijos vykdymą – nebuvo tinkamai protokoluojama, nedarytas garso įrašas, nefiksuoti komisijos narių klausimai ir jos atsakymai, neatsižvelgta į jos tiesioginio viršininko išvadą, kad ji tinkama eiti užimamas pareigas. Pažymėjo, kad komisijos nariams balsuojant dalyvavo ir jos tiesioginis viršininkas. Komisijos siūlymas perkelti ją į žemesnes pareigas atestacijos lape neįrašytas. Be to, nors atestacijos metu turėjo vykti pokalbis, jai buvo tik leista perskaityti savo paaiškinimą, o po to komisijos nariai uždavinėjo klausimus, reikalaudami pažodžiui cituoti norminius aktus. Joks pokalbis ar diskusija neįvyko, vyko egzaminas. Pareiškėja teigė, kad Įsakymas yra jos moralinio persekiojimo išdava, nes jai dar 2010 metais buvo siūloma užleisti pareigas kitam darbuotojui, o nesutikus, prasidėjo persekiojimas, kuris tęsėsi ir po Įsakymo priėmimo. Pabrėžė, kad jos darbo Kupiškio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininke laikotarpiu rezultatai buvo geri - pagal nusikalstamų veikų išaiškinamumą, perduotų į teismą bylų skaičių ir kitus kriterijus skyrius viršijo šalies vidurkį, buvo antras apskrityje, todėl teiginiai, kad ji nesusitvarkė su pareigomis, yra melagingi. Operatyvine veikla iki 2010 metų ji neužsiėmė dėl to, kad tuometinis komisariato viršininko pavaduotojas šios srities jai neperdavė, nemokė jos, o pats ruošdavo operatyvinės veiklos planus, kontroliavo šią veiklą, ją vykdančius pareigūnus, tam skirtas lėšas ir pan. Tik 2010 metais ji buvo pasiųsta į specialius kursus, pradėjo ruošti operatyvinės veiklos planus ir būtų toliau tobulinusi savo įgūdžius šioje srityje.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu nesutiko su pareiškėjos E. Š. skunde išdėstytais reikalavimais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėja paskutinį kartą buvo atestuota 2007 metų gegužės mėnesį, todėl po keturių metų privalėjo būti atestuojama Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-314 (toliau – ir Taisyklės, 3 punkto pagrindu. Tai, kad E. Š. buvo numatyta ir neatlikta neeilinė atestacija, anot atsakovo, nebuvo kliūtis vykdyti jos eilinę atestaciją. Nors 2007 metais pareiškėja buvo atestuota ir gerai įvertinta, tačiau tuo metu ji buvo Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininke, o 2008 metų pabaigoje dėl policijos reformos perkelta į Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas. Šios pareigos reikalavo gero operatyvinės veiklos išmanymo, o pareiškėja iki šiol to nepasiekė. Daugkartiniai vadovų pokalbiai su pareiškėja naudos nedavė, be to, atliktas Kriminalinės policijos skyriaus psichologinio klimato tyrimas parodė, kad pareiškėja nesugeba vadovauti kolektyvui ir neturi jame autoriteto. 2010 metais atliktas patikrinimas atskleidė eilę trūkumų pareiškėjos veikloje. Pabrėžė, kad 2011 m. gegužės 4 d. įvykęs atestacijos komisijos posėdis vyko pagal taisykles – komisijos nariai išklausė pareiškėją, jos tiesioginį viršininką ir vienbalsiai nusprendė, kad pareiškėja netinka eiti užimamų pareigų. Atsižvelgdamas į atestacijos komisijos išvadą ir įgyvendindamas jos pasiūlymą, Panevėžio apskrities VPK viršininkas Įsakymu perkėlė pareiškėją į tuo metu buvusias laisvas viena kategorija žemesnes pareigas toje pačioje teritorinėje policijos įstaigoje ir tai padarė teisėtai. Teigė, kad nors atestacijos lape per klaidą nebuvo įrašytas atestacijos komisijos siūlymas, tai buvo tik techninio pobūdžio klaida, nes neigiama komisijos išvada pati tiesiogiai suponuoja tokį pasiūlymą įstaigos vadovui.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjos E. Š. skundo netenkino ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 12 įsakymą Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“ paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pažymėjo, kad byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pareigūno perkėlimo į žemesnes pareigas, esant neigiamai atestacijos išvadai, teisėtumo ir pagrįstumo. Šie teisiniai santykiai, anot teismo, yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto, Vidaus tarnybos statutas) trečiojo skirsnio nuostatomis bei Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1V-314, detalizuojančiomis atestacijos atlikimą. Be to, šioje srityje priimtiems individualiems teisės aktams taikytinos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normos. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, 2 straipsnio 8 dalies, 11 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimamų administracinių aktų formą, jų sudėtines dalis ir pan. nustato šių viešojo administravimo subjektų vidaus administravimo veiklą reglamentuojantys įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės). Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 21, 24 ir 25 punktais, padarė išvadą, kad atestacijos lapas yra teisės aktais nustatytas dokumentas, kuriame fiksuojami duomenys apie pareigūno tarnybinę veiklą ir atestacijos rezultatai. Juo remdamasis vidaus reikalų įstaigos vadovas priima sprendimą dėl pareigūno karjeros, t. y. atestacijos lapas yra sudėtinė vidaus reikalų įstaigos vadovo priimto sprendimo dėl pareigūno karjeros dalis, kuria grindžiamos vidaus reikalų įstaigos vadovo sprendimo išvados. Todėl, teismo nuomone, sprendžiant Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina tirti ir įvertinti atestacijos procedūrą bei priimtos atestacijos komisijos išvados teisingumą. Teismas nurodė, kad Statuto 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 1 ir 2 dalies teisės normos įpareigoja policijos įstaigos vadovą vykdyti Statuto reikalavimus ir imtis veiksmų, kad pareigūnas būtų atestuotas iki sueinant eilinės atestacijos atlikimo terminui. Aplinkybių, dėl kurių eilinė atestacija būtų atidedama ar nevykdoma, teisės aktai nenumato. Taigi, anot teismo, pareiškėjos argumentas, kad atsakovas privalėjo sulaukti ginčo dėl neeilinės atestacijos paskyrimo baigties ir tik tada skirti eilinę atestaciją, yra nepagrįstas. Akcentavo, kad E. Š. turėjo būti atestuojama iki 2011 m. gegužės 8 d. Teismas vertindamas atestacijos komisijos išvados pagrįstumo ir teisėtumą, pažymėjo, kad pareiškėjos atestacijos lapas buvo pradėtas pildytas 2011 m. kovo 31 d., tiesioginis vadovas 2011 m. balandžio 11 d. surašė pareiškėjos charakteristiką, nurodęs eilę jos veiklos trūkumų, susijusių su operatyvinės veiklos organizavimu ir kontroliavimu, tinkamu veiklos planavimu, kriminogeninių procesų analize ir padalinio administravimu, tačiau pateikė išvadą, kad pareiškėja tinkama užimti einamas pareigas. Nurodė, kad pareiškėja susipažino su atestacijos lapu, pateikė savo nesutikimą su charakteristika ir argumentavo tokią poziciją atskirame lape. Pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek teismo posėdyje apklausti liudytojai – komisijos nariai – patvirtino, jog atestacijos lape pateikti duomenys buvo nagrinėjami komisijos posėdžio metu. Be to, komisijos posėdyje buvo papildomai išklausyta pareiškėja, jos tiesioginis vadovas, komisijos nariai uždavinėjo pareiškėjai klausimus. Pabrėžė, kad duomenų, jog pateikti klausimai nebuvo susiję su pareiškėjos veikla, nepateikta. Nors pareiškėja teigė, kad vien klausimų uždavimas yra egzaminas, o ne pokalbis, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kokia privaloma forma (diskusijos, dialogo ar kt.) turi vykti pokalbis atestacijos metu. Komisija pati turi pasirinkti pokalbio formą, kuri leistų visapusiškai įvertinti atestuojamo pareigūno tinkamumą eiti užimamas pareigas. Klausimų uždavimas, atsakymai į juos, klausimų ir atsakymų patikslinimai ar papildymai, anot teismo, laikytini pokalbiu, įvykusiu tarp pareiškėjos ir komisijos narių, kas reiškia, jog abi atestavimo dalys įvyko ir jos atsispindi pareiškėjos atestacijos lape. Teismas pabrėžė, kad liudytojai – komisijos nariai – ir pareiškėja skirtingai nurodo klausimus, kuriuos uždavė kiekvienas komisijos narys, pareiškėjos atsakymų į klausimus turinį. Pabrėžė, kad komisijos posėdžio protokole nebuvo užfiksuoti komisijos narių klausimai ir atsakymai, posėdžio metu nebuvo daromas garso įrašas, nes teisės aktai to nereikalauja. Teismas pripažino, kad šios aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, jog pareiškėjai užduodami klausimai buvo tendencingi, išeinantys iš jos tarnybinės veiklos srities, kurią ji privalo žinoti ar kad komisijos nariai pareiškėjos atsakymus vertino šališkai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos tarnybinės veiklos ir atsakymų į klausimus vertinimas yra komisijos narių prerogatyva, kiekvieno komisijos nario vertinimas yra subjektyvus, tačiau jų visų visuma leidžia pasiekti kiek įmanoma objektyvų rezultatą. Anot teismo, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagrindiniai priekaištai pareiškėjos darbui yra susiję su operatyvinės veiklos organizavimu, kontrole bei vykdymu. Pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės teismo posėdyje pripažino, kad iki 2010 metų šia savo veiklos sritimi realiai neužsiėmė, nes jai nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad operatyvinės veiklos organizavimas, planavimas bei kontrolė, šioje srityje kylančių problemų analizė bei priemonių operatyviniam darbui gerinti numatymas yra įrašyti į Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigybės aprašymą, padarė išvadą, kad pareiškėja, sutikdama užimti šias pareigas, turėjo pati rūpintis savo kvalifikacijos kėlimu ir tinkamu visų pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų vykdymu visą darbo skyriaus viršininke laikotarpį. Pažymėjo, kad įrodymų, jog ji būtų informavusi vadovus, kad jai neleidžiama vykdyti aukščiau minėtų funkcijų, nėra pateikta. Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėja dėl asmeninių savybių nesugebėjo sudaryti tinkamo psichologinio klimato skyriuje, ką įrodo 2009 ir 2011 metų tyrimai. Šių jos veiklos per paskutinius ketverius metus trūkumų visetas bei, komisijos narių vertinimu, netinkami atsakymai į klausimus, anot teismo, ir buvo pagrindas įvertinti pareiškėją kaip netinkamą užimti einamas pareigas. Teismas, patikrinęs Panevėžio apskrities VPK Įsakymo priėmimo metu buvusias laisvas statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 11 kategorijos, pareigas, padarė išvadą, kad pareiškėja buvo perkelta į labiausiai jos tarnybos pobūdį ir darbo patirtį atitinkančias pareigas teritorinėje policijos įstaigoje. Konkrečiame įstaigos padalinyje, t. y. Kupiškio rajono policijos komisariate, tokių laisvų pareigų nebuvo, todėl Panevėžio apskrities VPK viršininkas neturėjo kitos galimybės įgyvendinti komisijos išvadą. Teismas konstatavo, kad Įsakymas buvo priimtas, atlikus procedūras bei ištyrus duomenis, kuriuos vidaus reikalų įstaigos vadovą įpareigoja atlikti bei ištirti prieš priimant sprendimą dėl pareigūno karjeros eilinės atestacijos metu teisės aktai, todėl Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atskirai pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 4 d. komisijos posėdžio metu pildant pareiškėjos atestacijos lapą, buvo pažeistas Taisyklių 24 punktas ir į šį lapą nebuvo įrašytas komisijos siūlymas vadovui, skiriančiam pareigūną į pareigas, perkelti pareiškėją į viena pakopa žemesnes pareigas. Tačiau teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendė, kad šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl minėto pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių vertinimas atestacijos metu ir tai galėjo lemti nepagrįstos išvados padarymą. Teismo nuomone, aukščiau minėtas pažeidimas yra formalus, susijęs ne su atestacijos išvados pateikimu ir pareigūno vertinimu, o su tolesniais vadovo, turinčio teisę skirti pareigūną į pareigas, veiksmais. Atsižvelgė į tai, kad komisijos posėdžio protokole toks pasiūlymas buvo užfiksuotas, komisijos nariai ir komisijos sekretorė teismo posėdžio metu patvirtino, kad šis klausimas buvo svarstomas ir apie tai pareiškėja informuota, šis pažeidimas nelaikytas esminiu, dėl kurio reikėtų naikinti skundžiamą aktą.

III.

Pareiškėja E. Š. apeliacinius skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. priimtą sprendimą ir jos skundą patenkinti.

Teigia, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai aiškinus ginčo santykius reguliuojančias teisės normas bei procesines teisės normas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas, nagrinėdamas šią administracinę bylą ir priimdamas sprendimą dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai tyrė ir įvertino atestacijos procedūroje padarytus procedūrinius pažeidimus bei priimtos atestacijos komisijos išvados teisingumą. Anot pareiškėjos, nebuvo visapusiškai ištirti ir įvertinti duomenys, kurie buvo pateikti, pagrindžiant jos vadovaujamo skyriaus darbo rezultatus per paskutinius ketverius – atestuojamo laikotarpio metus. Akcentuoja, kad buvo pažeistos procedūros. Teismas privalėjo išnagrinėti kiekvieną atestacijos procedūros etapą ir įvertinti, ar jie buvo atlikti teisėtai ir pagrįstai. Pažymi, kad pagal Taisykles pareigūnas informuojamas apie eilinę atestaciją ne vėliau kaip prieš 20 darbo dienų iki atestacijos pradžios. Priėmus sprendimą rengiamas atestacijos lapas, kuriame tiesioginis vadovas rašo pareigūno charakteristiką, kurioje turi atsispindėti ne mažiau kaip trys veiklos aspektai. Pareigūnas supažindinamas su šia charakteristika prieš 10 darbo dienų, gali įrašyti motyvuotą nesutikimą į atestacijos lapą. Analizuojant minėtus terminus, anot pareiškėjos, darytina išvada, jog tokiais terminais siekiama užtikrinti pareigūnams galimybę iš anksto ruoštis atestacijai, motyvuotai prieštarauti vadovo nuomonei, bei susipažinus su neigiamu tiesioginio vadovo įvertinimu, pareigūnui gali paruošti motyvuotą poziciją bei pasirengti galimiems klausimams, kurie galėtų paneigti priekaištus jam. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A143-641/2007. Teigia, kad ji buvo suklaidinta, nes, visų pirma, kardinaliai pasikeitus tiesioginio vadovo nuomonei, jai buvo atimta galimybė motyvuotai prieštarauti tiesioginio vadovo teiginiams ir neigiamam įvertinimui. Taip pat mano, kad tokiu būdu jai atimta galimybė pasirengti motyvuotai atsakyti į klausimus, susijusiomis temomis. Be to, žinodama, kad jos tiesioginis vadovas jos veiklą vertina teigiamai, pagrįstai tikėjosi, kad vertinimas bus objektyvus. Mano, kad tokiu būdu nebuvo laikytasi taisyklių, kurios padėtų užtikrinti atestacijos proceso teisėtumą ir objektyvumą. Pažymi, kad aptariant atestacijos komisijos eigą teismui visiškai nesukėlė įtarimų aplinkybės, jog posėdis nebuvo tinkamai protokoluojamas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą tokio pobūdžio bylose yra konstatavęs būtinybę fiksuoti posėdžio eigą (pvz. administracinė byla Nr. A662-990/2009). Mano, kad jos atveju, nefiksuojant nei klausimų, nei atsakymų, nedarant garso įrašo, jai buvo užkirstas kelias objektyviai ginčyti atestacinės komisijos eigą. Pabrėžia, kad po jos buvusio viršininko atestacijos metu išsakytų teiginių (priešingų jo pateiktam atestacijos įvertinimui), jai nebuvo suteikta teisė pasisakyti ir paaiškinti į ką tik atestacijos komisijai pateiktus argumentus, neigiamai apibūdinančius jos ir vadovaujamo skyriaus veiklą,. Be to atestacijos metu nebuvo fiksuojami atestacinės komisijos klausimai ir jos atsakymai, nebuvo daromas garso įrašas, todėl atestacinės komisijos posėdis negali būti vertintinas kaip objektyvus ir nešališkas. Taip pat, pareiškėja mano, kad jos vertinimas atestacijos metu buvo nepagrįstai susiaurintas, nes nebuvo vertinama visa jos veikla apskritai, nebuvo akcentuojama, kokius pareigybės aprašymo punktus ji neatitinka, buvo akcentuojama tik operatyvinės veiklos sritis bei psichologinio mikroklimato išvados, visiškai neatsižvelgiant į kitus objektyvius kriterijus, nurodančius jos gebėjimus dirbti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad posėdžio metu pats buvęs Kupiškio rajono PK viršininko pavaduotojas L. D. patvirtino, kad jis ir nuo 2008 metų, kuomet į jo pareiginius nuostatus buvo įtraukta operatyvinės veiklos funkcija, ir toliau, kaip iki tol, kuravo ir tvarkė operatyvinės veiklos klausimus, buvo nusistovėjusi tvarka, jog už minėtą sritį atsakingas būtent L. D. ir ją nuo šios srities jis buvo atribojęs. Teismas savo sprendime vadovavosi atsakovo teiginiais, kad su ja buvo daug kartų kalbėta apie tai, tačiau tai, anot pareiškėjos, neatitinka tikrovės, nes daugkartinių pokalbių apie operatyvinę veiklą nebuvo. Operatyvinės veiklos dokumentacijos, operatyvinių bylų ir jokios kitos informacijos jai L. D. neperdavė, niekada nesiėmė jokių veiksmų dėl perdavimo, ko pasėkoje ji negalėjo tinkamai vykdyti operatyvinės veiklos funkcijų. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jai buvo perduoti operatyviniai dokumentai ir kt. Nepaisant to, jai 2010 metais pareiškiami priekaištai dėl šios veiklos srities ir atestacinės komisijos posėdyje tai buvo bene vienintelis argumentas dėl jos profesinės veiklos. Mano, kad šios aplinkybės turėjo būti teismo įvertintos. Vertinant tai, jog jos atžvilgiu buvo priimtas itin neigiamas pasekmes sukeliantis sprendimas, atestacijos posėdžiui turi būti taikomi griežti reikalavimai ir atestacinės komisijos nariai privalėjo laikytis objektyvumo, nešališkumo kriterijų. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-750/2006, 2008 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1267/2011, 2008 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008, 2011 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-208/2011 bei 2011 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2622/2011. Pareiškėja nesutinka su tiesioginio vadovo A. M. pateiktais neigiamais teiginiais apie kriminalinės policijos skyriaus darbą ir nusikalstamų veikų tyrimą, nes, anot pareiškėjos, ji, kaip skyriaus vadovė, ir kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai (tyrėjai ir operatyviniai darbuotojai: ne vienas, o trys) pakankamai dėmesio skyrė nusikalstamų veikų, tame tarpe ir vagysčių, o ypatingai vagysčių iš patalpų aiškinimui, o tai patvirtina ištirtų šios kategorijos nusikalstamų veikų dinamika ir procentinio ištyrimo augimo skaičiai bei procentinės išraiškos. Anot pareiškėjos, kyla pagrįstas klausimas, kas atspindi jos nesusitvarkymą su darbu ar negebėjimą jį atlikti pagal pareigybės aprašymą, jei, analizuojant darbo rezultatus, akivaizdžiai matyti kokybiško darbo organizavimo ir kontrolės rezultatai pastaruosius kelerius mano vadovavimo metus, atestuojamu laikotarpiu. Pabrėžia, kad priimtame sprendime teismas teigia, jog byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad komisijos posėdyje buvo papildomai išklausyta pareiškėja, jos tiesioginis vadovas, komisijos nariai uždavinėjo pareiškėjai klausimus. Pareiškėja kategoriškai nesutinka su šiuo teismo teiginiu. Teigia, kad vykusiame atestacijos komisijos posėdyje papildomai išklausyta pareiškėja nebuvo. Teismo posėdžio metu teismą klaidino apklausiamieji liudytojai-atestacinės komisijos nariai A. G. ir V. R., kurie tiksliai negalėjo papasakoti teismui net vykusios komisijos posėdžio eigos, jie negalėjo teismui atsakyti į klausimą, keli ir kokie (pavardėmis) nariai dalyvavo vykusioje atestacijos komisijoje. Teismo posėdžio metu minėti liudytojai painiojosi ir teismą klaidino apie jų pačių užduotus klausimus atestuojamai ir jos atsakymus, tai patvirtina teismo posėdžio protokolas bei posėdžio metu darytas garso įrašas. Vienintelė teisme liudytoja, atestacinės komisijos posėdžio sekretorė, iškviesta liudyti į antrąjį teismo posėdį, teisingai liudijo apie vykusį atestacijos komisijos posėdį ir jo eigą, apie tai, kad ji, atestuojamoji, nebuvo papildomai išklausyta, o tik posėdžio metu jai suteikta teisė garsiai komisijai perskaityti jos ranka į atestacijos lapą įrašytas pastabas dėl nesutikimo su kai kuriais teiginiais, išdėstytais atestacijos lape, kad jai nebuvo suteikta teisė pasiaiškinti po tiesioginio vadovo neigiamo pasisakymo atestacijos metu, kad pokalbis tarp jos ir atestacijos komisijos narių nevyko. Pabrėžia, kad 2011 m. gegužės 4 d. vykusios eilinės atestacijos metu, atestacijos komisijos nariai uždavinėjo netinkamus klausimus, reikalavo atsakyti nepertraukiamai cituojant įstatymų ar kitų teisės aktų punktus, juos išvardijant paeiliui, mintinai išvardinant ir formuluojant griežtai pagal rašytinį tekstą esantį dokumente, pastraipas, ten minimus terminus ir pan. Mano, kad šios eilinės atestacijos metu jai tikslingai ir tendencingai, siekiant bet kokiomis priemonėmis pašalinti iš užimamų pareigų, buvo suruoštas egzaminas, o ne skyriaus ir jos, kaip vadovės, tarnybinės veiklos, sugebėjimų vertinimas. Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis, kad jos argumentas, jog atsakovas privalėjo sulaukti ginčo dėl neeilinės atestacijos paskyrimo baigties ir tik tada skirti eilinę atestaciją, yra nepagrįstas. Mano, kad teisine prasme esant kazusui bei atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (kriterijus), būtina buvo sulaukti teisinio įvertinimo ir teismo sprendimo dėl įsakymu paskirtos neeilinės atestacijos, o tik po to, atsižvelgiant į teismo sprendimą, spręsti eilinės atestacijos klausimą. Teigia, kad sprendimas dėl eilinės atestacijos surengimo buvo priimtas labai skubotai, tendencingai, nepagrįstai ir neteisėtai siekiant ją kuo greičiau pašalinti iš užimamų pareigų. Taip pat pareiškėja nesutinka su teismo pozicija dėl siūlymo užimti viena pakopa žemesnes pareigas neįrašymo į atestacijos lapą. Pažymi, kad 2011 m. gegužės 5 d., sekančią dieną po įvykusio atestacijos komisijos posėdžio, jai pareikalavus Panevėžio apskrities VPK atestacijos komisijos posėdžių sekretorės susipažinti su surašytu komisijos posėdžio protokolu, į protokolą buvo įrašytas siūlymas, kaip tai numato Taisyklių 24 punktas. Mano, kad minėtas pažeidimas buvo ne formalus ir ne neesminis, kaip teigia teismas, o esminis, nes joks siūlymas komisijos posėdžio metu visiškai nebuvo pateiktas, nebuvo įrašytas į atestacijos lapą ir tuo labiau nebuvo svarstomas, ji apie tai nebuvo informuota. Mano, kad taip buvo pažeistas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Akcentuoja, kad teismas, nagrinėdamas jos skundą dėl policijos įstaigos vadovo įsakymo perkelti ją į žemesnes pareigas, eilinės atestacijos metu jos atžvilgiu priėmus neigiamą išvadą, visų prima, turėjo patikrinti ir įvertinti šio individualaus teisės akto priėmimo teisėtumą, nustatydamas ir įvertindamas atliktos jos eilinės atestacijos procedūrą, ir, nustatęs bei įvertinęs tai, ar egzistavo faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti jos tinkamumu einamoms pareigoms, ir nenustačius tokių aplinkybių, ginčijamas įsakymas turėjo būti pripažintas priimtu nepagrįstai, be teisinio pagrindo bei panaikintas.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjos E. Š. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, teisingai ir objektyviai įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai skundą atmetė. Akcentuoja, kad naujosios pareiškėjos užimtos Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigos reikalavo labai gerai išmanyti operatyvinę veiklą. Byloje yra įrodymų, kad pareiškėja nevykdė pareigų, susijusių su operatyvine veikla. 2010 m. gegužės 13 d. buvo patikrinta Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus veikla, susijusi su ikiteisminio tyrimo organizavimu, ieškomų asmenų paieška, ir nustatyta, kad pareiškėja operatyvinės veiklos ir veiklos, susijusios su ieškomų asmenų paieška, neorganizuoja ir nekontroliuoja, taip pat nekontroliuoja tyrėjų atliekamų ikiteisminių tyrimų, tik juos paskirsto. 2010 m. rugsėjo 21 d. įvyko Panevėžio apskrities VPK kriminalinės policijos padalinių vadovų operatyvusis pasitarimas, kuriame dalyvavo ir Kupiškio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininkė E. Š.. Šio pasitarimo metu taip pat buvo konstatuota, kad skyriaus viršininkė nevykdo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų, susijusių su operatyvine veikla. Pabrėžia, kad tą fakto, jog pareiškėja nevykdė ir nevykdo pareigybės aprašyme numatytų funkcijų, susijusių su operatyvine veikla, 2011 m. liepos 18 d. teismo posėdžio metu išsamiai apibūdino liudytojas L. D.. Nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais ir esant pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tinkamumo eiti užimamas pareigas, pareiškėjai skirta neeilinė atestacija. Dėl to pareiškėja padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė. Pareiškėja atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2011 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė. Kol buvo bylinėjamasi dėl neeilinės atestacijos įsakymo teisėtumo, suėjo terminas ir eilinei atestacijai, todėl rengti neeilinę atestaciją nebeteko prasmės. Akcentuoja, kad eilinė atestacijos metu jokių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta, atestacinės komisijos nariai teismo posėdžio metu paliudijo, kad pirmiausia komisijos nariams pareiškėjos darbą apibūdino jos buvęs vadovas, kuris paaiškino, kad pareiškėjos operatyvinio darbo žinios nėra pakankamos, vengia atsakomybės už savo darbą. Pabrėžė, kad jam buvo ypač svarbu sužinoti psichologinio klimato tyrimo rezultatus, kurie paaiškėjo tik 2011 m. balandžio 22 d., po atestacijos lapo surašymo. Pareiškėjos buvęs vadovas pabrėžė, kad jei būtų žinojęs psichologinio tyrimo rezultatus, būtų siūlęs neatestuoti. Akcentuoja, jog komisijos nariai paliudijo, jog pareiškėjos atsakymai į jų pateiktus atestacijos metu klausimus nebuvo išsamūs ir jų netenkino. Anot atsakovo, pareiškėjos surašyta ir teismui pateikta pažyma su atestacijos komisijos narių klausimais ir neva jos atsakymais į juos, negali būti įrodymu. Joks žmogus nepajėgs tiksliai žodis į žodį prisiminti, ką pasakė prieš porą mėnesių, o ypač esant stresinei situacijai. Pabrėžia, kad atestacijos komisijos posėdžio protokolas buvo surašytas nefiksuojant pateiktų klausimų nei atsakymų į juos, kadangi to Taisyklės nereikalauja. Dėl tos pačios priežasties nebuvo daromas ir garso įrašas. Dėl neįrašyto į atestacijos lapą siūlymo perkelti į žemesnes pareigas, pažymi, kad Taisyklių 23 punkto 2 dalies reikalavimas perkelti į žemesnes pareigas, esant išvadai, kad asmuo netinka eiti pareigų, yra imperatyvi norma, nesuteikianti pasirinkimo galimybės, todėl, atsakovo nuomone, siūlymo neįrašymas į atestacijos lapą, nėra toks pažeidimas, kuris sukeltų teisines pasekmes. Atkreipia dėmesį, kad 2011 m. kovo – balandžio mėnesiais Kupiškio rajono Kriminalinės policijos skyriuje buvo atlikta anoniminė apklausa ir atliktas psichologinio klimato tyrimas. Toks pat tyrimas buvo atliktas ir 2009 m spalio mėnesį. 2011 m. balandžio 22 d. psichologo pažymoje daroma išvada, kad kolektyvo tarpusavio santykiai vertinami žymiai prasčiau nei 2009 m spalio mėnesį. Dažni konfliktai ir nesutarimai, kylantys kartą ar kelis kartus per savaitę, mėnesį, valdomi neefektyviais būdais, nuslopinimu, konfliktai nesprendžiami, į juos nekreipiama dėmesio. Psichologo išvadoje nurodomas pareigūnų nepasitenkinimas skyriaus vadovės vadovavimo stiliumi, ji neturi autoriteto, nesugeba sutelkti kolektyvo, neturi vadovui būtinų savybių. Anot atsakovo, pareiškėja užėmė vadovaujančias pareigas. Ji, kaip vadovė, turėjo motyvuoti sau pavaldžius pareigūnus, siekti gerų darbo rezultatų, užtikrinti normalų psichologinį klimatą. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja ypač pabrėžia gerus skyriaus darbo rezultatus, tačiau, anot atsakovo, tai ne jos, o skyriaus pareigūnų nuopelnas. Pabrėžia, kad pareiškėja E. Š., pagal užimamas pareigas būdama vyriausia operatyvine darbuotoja, beveik per trejus tarnybos metus taip ir nesugebėjo įsisavinti šios darbo srities. Jos vadovavimo pavaldiniams stilius blogas. Visą tai žinodami, o tai pat įvertinę atsakymus į atestacijos metu pateiktus klausimus, atestavimo komisijos nariai priėmė sprendimą neatestuoti pareiškėjos užimamoms pareigoms. Pabrėžia, kad ginčijamu įsakymu pareiškėja buvo perkelta į labiausiai jos tarnybos pobūdį ir darbo patirtį atitinkančias pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja ginčija Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“, kuriuo ji nuo 2011 m. gegužės 16 d. buvo perkelta iš Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 12 kategorijos) į Panevėžio apskrities VPK Panevėžio rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 11 kategorijos) pareigas.

Pareiškėja E. Š. yra statutinė valstybės tarnautoja (b. l. 34-36). Vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statuto 18 straipsnio (2003 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. IX–1538 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad pareigūno tarnybinę veiklą, sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms atestacijos metu įvertina vidaus reikalų įstaigos pareigūnų atestacijos komisija. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnų atestavimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2003 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-314 patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisykles, kurių 2 punkte nurodyta, jog pareigūno atestavimo tikslas – įvertinti pareigūno tarnybinę veiklą, sugebėjimus bei tinkamumą einamoms pareigoms. Atestacijos komisija įvertina pareigūną komisijos posėdyje, kuriame atestuojamas pareigūnas privalo dalyvauti. Komisija turi teisę pakviesti dalyvauti posėdyje atestuojamo pareigūno tiesioginį vadovą (Taisyklių 20 p.). Atestavimą sudaro dvi dalys: 1) atestacijos lape pateiktų duomenų nagrinėjimas ir 2) pokalbis tarp pareigūno ir atestacijos komisijos narių, skirtas įvertinti gebėjimus, būtinus pareigūno pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti (Taisyklių 21 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas (žr., 2005 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-304/2005, 2007 m. birželio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-641/2007, 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1526/2009), yra nurodęs, kad analizuojant įsakymo, kuriuo pareigūnas esant neigiamai atestacijos komisijos išvadai yra perkeliamas į žemesnes pareigas, pagrįstumo ir teisėtumo klausimus būtina tirti ir įvertinti tiek atestacijos procedūrą, tiek priimtos atestacijos komisijos išvados teisingumą. Atestacijos lapas yra sudėtinė vidaus reikalų įstaigos vadovo priimto sprendimo dėl pareigūno karjeros dalis, kuria grindžiamos vidaus reikalų įstaigos vadovo sprendimo išvados.

Taisyklių 10 punkte nustatyta, jog atestacijos komisijos darbo forma yra posėdžiai, kuriuos protokoluoja atestacijos komisijos sekretorius. Atestacijos komisijos sprendimai įforminami protokolu, kurį pasirašo komisijos pirmininkas. Balsams pasiskirsčius po lygiai lemiamas yra komisijos pirmininko balsas. Posėdžio protokole pažymima kaip balsavo kiekvienas iš atestacijos komisijos narių. Su atestacijos komisijos protokolu supažindinamas pareigūną į pareigas skiriantis vadovas. Taigi, posėdžio protokolas yra dokumentas, skirtas posėdžio eigai fiksuoti, kuriame turi atsispindėti ir komisijos narių balsavimo rezultatai bei galutinė suformuluota motyvuota išvada, leidžianti atestuojamam pareigūnui žinoti, kokios priežastys lėmė neigiamą jo gebėjimų, būtinų pareigūno pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, įvertinimą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-990/2009, 2008 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-280/2008). Protokolas gali būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų, sprendžiant klausimą, ar atestacijos komisija, vertindama pareigūną, užtikrino objektyvų, nešališką, visapusišką visų aplinkybių įvertinimą ir priimamos išvados pagrįstumą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1526/2009).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes buvo priimtas atlikus procedūras bei ištyrus duomenis, kuriuos teisės aktai vidaus reikalų įstaigų vadovą įpareigoja atlikti bei ištirti prieš priimant sprendimą dėl pareigūno karjeros eilinės atestacijos metu. Apeliaciniu skundu pareiškėja su tokia pozicija nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai tyrė ir įvertino atestacijos procedūrą, padarytus procedūrinius pažeidimus bei priimtos atestacijos komisijos išvados teisingumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą ir šiuo klausimu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, patikrino skundžiamo Įsakymo teisėtumą, įvertindama tiek atestacinės komisijos 2011 m. gegužės 4 d. išvadą, įtvirtintą 2011 m. kovo 31 d. pareigūno atestacijos lape Nr. 50-2-IL-619 (b. l. 27-30), tiek atestacijos procedūrą, atsispindinčią 2011 m. gegužės 4 d. Panevėžio apskrities VPK pareigūnų atestacijos komisijos posėdžio protokole Nr. 50-2-P12-28 (b. l. 6-7), taip pat pirmosios instancijos teismo papildomai nustatytas aplinkybes ir konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

Byloje nustatyta, kad atestacijos komisijos posėdžio protokolas atestuojant pareiškėją buvo rašomas, tačiau šis dokumentas nėra pakankamai informatyvus. Protokole pažymėta, kad atestacijos komisijos nariai susipažino su atestuojamųjų pareigūnų atestacijos lapuose pateiktais duomenimis, buvo vertinama atestuojamųjų tarnybinė veikla, profesinis pasirengimas, asmeninės ir dalykinės savybės, gebėjimai, būtini pareigūnų pareigybių aprašymuose nustatytoms funkcijoms vykdyti, atestacijos komisijos atestuojamiesiems pateikė klausimus, susijusius su jų tarnybine veikla, pasibaigus pokalbiui ir pareigūnams nedalyvaujant, atestacijos komisijos nariai balsavo dėl tinkamumo eiti pareigas. Tačiau tai tik bendro pobūdžio nuoroda apie atestacijos komisijos atliktus veiksmus, protokole detaliai nefiksuojant visos administracinės procedūros eigos. Protokole nurodyta, kad pareiškėja perskaitė paaiškinimą, kodėl nesutinka su charakteristikoje minimais darbo įvertinimo aspektais, vėliau kalbėjo jos tiesioginis vadovas A. M., po to – buvo balsuojama. Protokole neužfiksuota, kokie tiksliai klausimai buvo užduoti ir kokius atsakymus pateikė pareiškėja, nepateikti atestacinės komisijos motyvai dėl pareiškėjo tinkamumo ar netinkamumo tarnybai, nenurodyta, kokių duomenų vertinimo pagrindu priimta neigiama išvada. Toks protokolas, vertinant jo įrodomąją reikšmę, yra nepakankamas patvirtinti, kad komisijos nariai atliko ne formalų, o objektyvų, nešališką ir visapusišką pareiškėjos tarnybinės veiklos, jos sugebėjimų bei tinkamumo einamoms pareigoms tyrimą bei suponuoja išvadą apie pareiškėjos teisės žinoti, kokios priežastys lėmė neigiamą jos gebėjimų, būtinų pareigūno pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms vykdyti, įvertinimą pažeidimą. Pažymėtina, kad vadovas A. M. 2011 m. kovo 31 d. pareigūno atestacijos lape Nr. 50-2-IL-619, nepaisant paminėtų pareiškėjos tarnybinės veiklos trūkumų, įrašė teigiamą išvadą dėl tinkamumo eiti užimamas pareigas. Pareiškėja minėtame atestacijos lape įrašė, kad nesutinka su tiesioginio vadovo neigiamais teiginiais dėl tam tikrų jos veiklos aspektų, išdėstė konkrečius argumentus, kuriais grindžia savo poziciją. Esant tokiai prieštaringai tiesioginio vadovo išvadai, atestacijos komisijos nariai, turintys pareigą įgyvendinti pareigūno atestavimo tikslus, privalėjo patikrinti atestacijos lape nurodytus tiesioginio vadovo duomenis apie pareiškėjos tarnybinę veiklą, kartu įvertinant ir pareiškėjos atsikirtimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad tai buvo padaryta. Nors atestacijos komisijos posėdžio metu buvo apklaustas tiesioginis vadovas A. M., iš protokolo nematyti, kad jam, atsižvelgiant į pareiškėjos išdėstytus nesutikimo motyvus, buvo užduoti papildomi klausimai, siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus. Pažymėtina, kad A. M., atsižvelgdamas į 2011 m. balandžio 22 d. pateiktą psichologinio tyrimo išvadą, savo poziciją atestacijos komisijos posėdyje iš esmės pakeitė, nurodydamas naujus faktus, kurie nebuvo paminėti pareiškėjos charakteristikoje, tačiau pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus paaiškinimus, išdėstyti savo argumentus, kas patvirtina, jog atestacijos komisija nebuvo objektyvi bei nevisapusiškai įvertino aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas apklausė atestacijos komisijos narius (A. G., G. K., V. R. ir M. A.), įvertinus jų parodymų turinį (b. l. 61-62, 119-120), nėra pagrindo teigti, kad atestacijos procedūros trūkumai buvo ištaisyti ir visos abejonės dėl atestacijos komisijos išvados, jog pareiškėja yra netinkama eiti pareigas, pagrįstumo pašalintos. Liudytojais apklausti atestacijos komisijos nariai aiškiai neišdėstė, kas konkrečiai lėmė neigiamos išvados pareiškėjos atžvilgiu priėmimą. Iš atestacijos komisijos narių parodymų darytina išvada, jog galutinės negatyvios išvados priėmimas buvo nulemtas tik po pokalbio tarp pareiškėjos ir atestacijos komisijos narių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad protokole, kaip minėta, neužfiksuoti komisijos narių užduoti klausimai bei pareiškėjos pateikti atsakymai, objektyviai užkertama galimybė patikrinti, ar suformuluoti klausimai buvo pakankami ir tinkami realiai (objektyviai) įvertinti atestuojamos pareiškėjos žinias, o atsakymai akivaizdžiai neteisingi. Pažymėtina, kad atestacijos komisijos nariai, apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nenurodė, kokius tiksliai klausimus uždavė ir kokie buvo pareiškėjos atsakymai. Jų parodymai grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, kad pareiškėja atsakė netinkamai, jos atsakymai buvo ne kaip vadovės, o kaip eilinės tyrėjos. Atkreiptinas dėmesys, kad niekas iš atestacijos komisijos narių iš esmės neužsiminė, jog, balsuojant dėl neigiamos atestacinės komisijos išvados, buvo atsižvelgta į pareiškėjos charakteristikoje tiesioginio vadovo A. M. nurodytus neigiamus duomenis apie pareiškėjos tarnybinę veiklą. Nenurodė, kad jie buvo įvertinti, analizuoti pareiškėjos pateiktų paaiškinimų kontekste. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pareiškėjos tiesioginio vadovo A. M. teiginiai dėl pareiškėjos veiklos trūkumų, ypač atsižvelgiant į jo paties pradinę poziciją, kad pareiškėja yra tinkama užimti einamas pareigas, yra nepakankami skundžiamo Įsakymo teisėtumui pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindiniai priekaištai, reiškiami pareiškėjos darbui, buvo susiję su operatyvinės veiklos organizavimu, kontrole ir vykdymu, ir pripažino jais pagrįstais. Tačiau teisėjų kolegija su šia pozicija nesutinka. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar pareiškėja realiai turėjo galimybę šias funkcijas vykdyti, nes byloje yra neginčijamų duomenų, kad anksčiau šią funkciją pagal susiklosčiusią praktiką vykdė L. D. Nors liudytojas L. D. parodė, kad pareiškėjai šią funkciją perdavė, kai 2009 m. gruodžio 15 d. vienas iš skyriaus vadovų ir viešosios tvarkos skyriaus viršininkų išėjo iš darbo (b. l. 121), tačiau tai prieštarauja liudytojo A. M. parodymams, kad L. D. už operatyvinę veiklą buvo atsakingas iki 2011 m. sausio 3 d. (b. l. 61). Byloje nėra įrodymų, kad tiek A. M., tiesioginis pareiškėjos vadovas, tiek L. D., tiesioginio vadovo pavaduotojas, ėmėsi konkrečių veiksmų, kad pareiškėja vykdytų jai pavestas funkcijas operatyvinės veiklos srityje. A. M. nurodė, kad pareiškėja buvo siunčiama į kursus, tačiau 2011 m. kovo 31 d. atestacijos lape Nr. 50-2-IL-619 tai neatsispindi, o pati pareiškėja teigė, kad į kursus buvo pasiųsta tik 2010 metais. Pažymėtina, kad atsakovo atstovė D. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad 2011 metais pareiškėja operatyvinę veiklą vykdė, operatyvinės veiklos planą sudarė ir priekaištų dėl jos darbo 2011 metais neturi (b. l. 112), kas šiuo atveju taip pat netiesiogiai patvirtina išvadą, kad pareiškėja operatyvinės veiklos anksčiau galimai nevykdė ne dėl aplaidaus požiūrio į atliekamas funkcijas, o neturint objektyvių galimybių tai daryti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja dėl asmeninių savybių nesugebėjo sudaryti tinkamo psichologinio klimato skyriuje ir vadovavosi 2009 ir 2011 metais atliktais tyrimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėti tyrimai ir jų rezultatai (b. l. 42-54) yra grindžiami anoniminėmis apklausomis, kas apriboja galimybę patikrinti juose užfiksuotų duomenų tikrumą bei kelia abejones dėl tokio įrodymo objektyvumo. Tiesioginis vadovas A. M. pareiškėjos charakteristikoje nurodė ir kitus neigiamus pareiškėjos veiklos aspektus (pvz., neanalizuoja problemų, kylančių atliekant ikiteisminį tyrimą ir vykdant operatyvinį veiklą, neteikia siūlymų dėl galimų jų sprendimo būdų, neanalizuoja kriminogeninių procesų rajone ir t. t.). Šiuo klausimu pažymėtina, kad pareiškėja, kaip matyti iš atestacijos lapo, per visą vertinamąjį laikotarpį nebuvo bausta tarnybinėmis nuobaudomis, ne kartą skatinta. Pareiškėja pateikė duomenis, įrodančius, kad Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus veiklos rezultatai jos vadovavimo laikotarpiu buvo pakankamai geri. Šios aplinkybės iš esmės paneigia argumentus, kad pareiškėja netinkamai atliko jai pavestas pareigas.

Išdėstyti argumentai įrodo, kad nagrinėjamu atveju motyvuotas sprendimas dėl pareiškėjos netinkamumo eiti tam tikroms pareigoms nebuvo priimtas, pareiškėjos visa tarnybinė veikla, jos sugebėjimai bei tinkamumas einamoms pareigoms nebuvo visapusiškai ir nešališkai įvertinti, išanalizuojant visas aplinkybes, keliančias abejones dėl pareiškėjos tinkamumo eiti užimamas pareigas, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2003 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 1V-314 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atestavimo tvarkos taisykles. Minėtose Taisyklėse įtvirtintos procedūros Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šių taisyklių nesilaikymas yra pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau išvardintos aplinkybės yra pakankamos priimti šioje byloje naują sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti, panaikinant Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“. Pripažinus skundžiamą Įsakymą neteisėtu, turi būti atstatoma pareiškėjos teisinė padėtis, egzistavusi iki tarnybinio ginčo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Nors pareiškėja nesuformulavo reikalavimo grąžinti ją į ankstesnes pareigas, įvertinus skundo turinį, toks pareiškėjos siekiamas teisinis rezultatas yra akivaizdus. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėja grąžinama į Panevėžio apskrities VPK Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 12 kategorijos) pareigas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjos skundo, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, todėl teismo priimtas sprendimas naikinamas (ABTĮ 86 str. 2 d.,143 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos E. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškėjos E. Š. skundą tenkinant.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 12 d. įsakymą Nr. 50-TE-246 „Dėl komisarės E. Š. perkėlimo“ ir grąžinti E. Š. į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 12 kategorijos) pareigas.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis