- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- I-4558-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00656-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. spalio 7 d.
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau - ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki skundo padavimo dienos atliekant bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose jam nebuvo sudaryta galimybių tinkamai pasivaikščioti. Pareiškėjas pažymėjo, jog 23 valandas per parą turėjo praleisti kameroje, o vienos valandos negalėjo pilnavertiškai naudoti, nes Alytaus PN esančiuose septyniuose pasivaikščiojimo kiemuose yra nesaugu. Pareiškėjas tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemų būklė antisanitarinė, ant sienų matosi pelėsis, grindys duobėtos, sienos išdaužytos, sporto inventorius techniškai netvarkingas, surūdijęs, kiemai netvarkingi, mėtosi šiukšlės, cigarečių nuorūkos, sienos apspjaudytos ir nevalomos. Be to, R. P. teigė, jog Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemuose buvo priverstas kvėpuoti kitų nuteistųjų rūkomų cigarečių dūmais, kadangi rūkantys ir nerūkantys asmenys į pasivaikščiojimo kiemus įleidžiami vienu metu. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliais išgyvenimais, nepatogumais, psichologiniu sukrėtimu, orumo pažeminimu (b. l. 2-3).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuteistiesiems, kurie Alytaus PN atlieka bausmę kamerų tipo patalpose, yra įrengti septyni pasivaikščiojimo kiemai, juose švarą nuolat palaiko tvarkinys, išvalantis kiemelius pagal poreikį. Pasivaikščiojimo kiemų būklė atitinka higienos normų reikalavimus, juose nuolat palaikoma švara, sezoniškai atliekamas sienų dažymas. Alytaus PN tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemų sienos nėra apsilupusios, grindys išbetonuotos lygiai ir neištrupėjusios. Uždarosios zonos pasivaikščiojimų kiemuose yra įrengti lietaus vandens surinkimo kolektoriai, todėl vanduo juose nesikaupia, kiekviename pasivaikščiojimo kieme yra šiukšlių dėžė. Teigė, kad Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenustato pasivaikščiojimo kiemų ploto, suoliukų ir sporto inventoriaus įrengimo. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2018 m. gruodžio 21 d. parengtame tikrinimo akte, kuriame pateiktas visų Alytaus PN patalpų įvertinimas, nurodyta, jog pažeidimų nenustatyta. Alytaus PN, remdamiesi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), teigė, kad šioje higienos normoje numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. Alytaus PN teigė, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o uždaroje zonoje esančiose kamerose rūkyti yra draudžiama, rūkymo priemonės yra sudedamos koridoriuje esančiose metalinėse dėžutėse ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹, 73¹ punktais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalimi, 173 straipsniu, Alytaus pataisos namų direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 1-56 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ 1.1. punktu, nuteistiesiems draudžiama rūkyti bendro naudojimo patalpose, gyvenamose ir gamybinėse patalpose, galima rūkyti tik tam skirtose vietose t. y. kiemuose įrengtose rūkymo vietose. Alytaus PN tvirtino, kad į pasivaikščiojimo kiemus nerūkantieji nuteistieji yra išvedami atskirai nuo rūkančiųjų (b. l. 12-14).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą dėl kalinimo pataisos įstaigoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog 2018 m. gruodžio 21 d. - 2019 m. kovo 21 d. laikotarpiu, atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose, Alytaus PN neužtikrino jo teisės į saugias ir sveikatai pavojaus nekeliančias pasivaikščiojimo sąlygas.
Alytaus PN pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 2 d., nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. vasario 28 d., nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. atliko paskirtas nuobaudas – perkėlimą į kamerų tipo patalpas (b. l. 15).
BVK 103 straipsnis garantuoja nuteistiesiems teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18-21 punktai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punkte nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.
Alytaus PN atsiliepime pateikti duomenys patvirtina, jog šiuose pataisos namuose yra septyni įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemai, kuriais naudojasi nuteistieji, bausmę atliekantys kamerų tipo patalpose.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo, atlikto 2018 m. gruodžio 18 d., metu higienos normų pažeidimų pasivaikščiojimo kiemuose nenustatyta (b. l. 16-17). Įvertinus Alytaus PN pateiktas fotonuotraukas, kuriose užfiksuota pasivaikščiojimų kiemų būklė bylos nagrinėjimo metu (b. l. 23-57), daroma išvada, kad šie įrodymai iš dalies patvirtina pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie pasivaikščiojimo kiemų būklę. Teismas sprendžia, kad nuotraukos leidžia teigti, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys vietomis yra nelygios, sienos – dėmėtos, todėl tai formaliai galėtų būti vertinama kaip pagrindas atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Teismas daro išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 2 d., nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. vasario 28 d., nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. pareiškėjas pasivaikščiojimo kiemuose praleisdavo nežymią dienos dalį; byloje pateiktuose medicininiuose dokumentuose nenustatyta duomenų apie pareiškėjo pasivaikščiojimų metu atsiradusius fizinius ar psichinius negalavimus. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad pareiškėjo nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 2 d., nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. vasario 22 d., nuo 2019 m. vasario 27 d. iki 2019 m. vasario 28 d., nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. pasivaikščiojimo kiemuose patirti išgyvenimai nepasiekė tokio masto ir intensyvumo lygio, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Be to, pareiškėjas teigė, kad jam neturtinė žala buvo padaryta ir tuo, kad per pasivaikščiojimus jis buvo priverstas kvėpuoti kitų nuteistųjų rūkomų cigarečių dūmais.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad pataisos įstaigai yra nustatyta pareiga užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose nuteistieji būtų apgyvendinami taip, jog nerūkantys nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktu, vertina, kad pasivaikščiojimo kiemas nelaikomas pastato patalpa, todėl sprendžia, kad Alytaus PN nebuvo įpareigoti užtikrinti, jog nerūkantieji nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru pasivaikščiojimų kiemuose. Be to, daroma išvada, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti aplinkybę, jog pareiškėjas raštu pranešė Alytaus PN, kad jis yra nerūkantis, ir paprašė užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietos gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemuose, kuriuose oras nebūtų užterštas tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pateiktas išaiškinimas, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į pataisos įstaigos administraciją raštišku prašymu ar skundu dėl kitų asmenų rūkymo keliamų nepatogumų nesikreipė, nėra pagrindo konstatuoti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, jog R. P. teiginiai, kad Alytaus PN neužtikrino teisės pasivaikščiojimų metu nekvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad pasivaikščiojimo kiemuose nėra iškvietimo mygtukų.
Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalyje suformuluota rekomendacija laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato, kad pareigūnų iškvietimo sistema turi būti įrengta drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose (13.10 punktas), kamerose (16.11 punktas).
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog teisės aktai nenustato reikalavimo pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemuose rengti pareigūnų iškvietimo sistemą.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte nustatyta, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 234 nustatyta, kad nuteistieji, kurie pasivaikščiojimo metu naudoja fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, įžeidinėja, užpuola ar priešinasi pataisos įstaigos personalui, pareigūno, atsakingo už nuteistųjų pasivaikščiojimo vykdymą, sprendimu gali būti pašalinti iš pasivaikščiojimų kiemų ir uždaryti į gyvenamąsias patalpas ar kameras.
Teismas vertina, kad tokiu teisiniu reikalavimu užtikrinamas pasivaikščiojimo kiemuose esančių nuteistųjų saugumas. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų, galinčių patvirtinti, jog pasivaikščioji ų metu būtų susidūręs su realiomis grėsmėmis, kurių nebūtų buvę galima išvengti pasinaudojus iškvietimo mygtuku, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų.
Minėta, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintos nuostatos nustato, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo), asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Byloje nustačius tai, kad Alytaus PN, kaip valdžios institucija, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, ir tai, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai nevertinami kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme, t. y. nenustačius visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, daroma išvada, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmetamas.
Kiti pareiškėjo ir atsakovės atstovo argumentai laikomi pertekliniais, neturintys lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuojami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą nurodyta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.