- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-3141-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03646-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 30.3Šilumos ūkis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas, be kita ko: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK, Komisija) 2014 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas); 2) įpareigoti VKEKK apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto šilumos kiekio pasikeitimo, neperskaičiuoti sąlyginai pastoviųjų sąnaudų dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis (I t., b. l. 3–28). Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 74.2 punkto teisėtumo (I t., b. l. 29–42).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116 pateikė atsakovui ir Vilniaus miesto savivaldybei VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. 2014 m. birželio 26 d. VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, išanalizavęs pareiškėjo pateiktą projektą, VKEKK posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-159, kurioje, be kita ko, sumažino sąlyginai pastoviąsias sąnaudas dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis.
3. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, juo VKEKK nepagrįstai 235 933 Lt (68 330,92 Eur) sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui.
4. Pareiškėjas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų jo sąnaudų pažymėjo, kad su tuo nesutinka, nes šilumos kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas dėl pasikeitusios gamybos apimties nėra nustatytas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (toliau – ir Principų aprašas), pastoviosios sąnaudos, skirtos šilumos galių išlaikymui, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų. Patiektos į tinklą šilumos kiekis užfiksuojamas visam bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiui ir pasikeitus pirktos bei pagamintos šilumos patvirtintos proporcijoms nesikeičia, pastoviųjų sąnaudų dydis ct/kWh nekinta net ir sumažėjus gamybos apimtims. Atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos tiekimo nutraukimo atvejais.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti (II t., b. l. 1–16).
6. Dėl sumažintų pastovių gamybos sąnaudų dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo atsakovas pažymėjo, kad būtinosios sąnaudos, įskaičiuotinos į šilumos kainą, negali būti didesnės nei reikia užtikrinti 130 proc. atskirų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų poreikio, išskyrus atvejus, kai toks ribojimas neužtikrintų būtinųjų sąnaudų saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Atsakovas nurodė, jog toks reglamentavimas Metodikoje įtvirtintas siekiant užtikrinti vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkino iš dalies – panaikino skundžiamo nutarimo dalį dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų sąnaudų, likusią skundo dalį atmetė.
8. Teismas nurodė, kad Komisija, vykdydama pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. įpareigojimą pateikti papildomus paaiškinimus, iš esmės jokių naujų duomenų nepateikė, tik pacitavo Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. birželio 26 d. pažymą Nr. O5-159, kuri į bylą buvo pateikta jau iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties, kurioje konstatuota, jog nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sąnaudos esant nepriklausomiems gamintojams liko tos pačios, ir kad byloje yra nepakankamai duomenų įvertinti skundžiamo nutarimo pagrįstumą.
9. Įvertinęs Aprašo 27.1.2 punkte, Metodikos 74.2.1 punkte ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad skundžiamo nutarimo motyvai nėra pateikti nei pačiame nutarime, nei kituose dokumentuose, nei paaiškinimuose, kuriuos pirmosios instancijos teismas įpareigojo pateikti. Nustatęs, jog Komisija nepakankamai pagrindė skundžiamo nutarimo dalį dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų pareiškėjos sąnaudų, teismas pripažino ją nemotyvuota ir nepagrįsta, todėl naikintino.
III.
10. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. skundžiamas nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), pareiškėjo pateiktu šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektu, pareiškėjo pateikta papildoma informacija ir teisės aktų normomis bei visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Vien ta aplinkybė, kad, teismo vertinimu, skundžiamame nutarime nėra nurodyta, ar pareiškėjo šilumos gamybos sąnaudos, esant nepriklausomiems šilumos gamintojams, liko tos pačios, nesudaro prielaidų teigti, kad skundžiamas nutarimas nemotyvuotas;
10.2. pažymoje ir jos 1 priede (Šilumos kainos dedamųjų skaičiavimo lentelėse) pateikta informacija yra pakankamai išsami ir detali siekiant įsitikinti skaičiavimų teisingumu. Pažymoje išsamiai ir detaliai aprašomi atlikti skaičiavimai bei argumentai, pagrindžiantys skaičiuojant gautus rezultatus: Pažymoje nurodyta, kad vertinant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimo faktiškai pagamintam ir realizuotam šilumos kiekiui, vadovautasi Metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 1 d.) 74.2 punkto nuostatomis, Pažymos 1 lentelėje pateikiami duomenys apie pagaminto bei realizuoto šilumos kiekio pokytį, Pažymoje taip pat nurodomi vadovaujantis Metodikos 74.2 punktu apskaičiuoti koeficientai bei apskaičiuota jų įtaka šilumos bazinės kainos pastoviajai dedamajai. Be to, Pažymos 1 priede UAB „Vilniaus energija“ duomenų suvestinė perskaičiuotai šilumos kainai (kainos dedamosioms) nustatyti“ (priedas pateiktas su Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. R2-T-2356 teiktais paaiškinimais) nurodyti Komisijos šilumos bazinei kainai, taip pat ir šilumos bazinės kainos pastoviajai dedamajai, perskaičiuoti panaudoti duomenys ir Komisijos apskaičiuoti koeficientai. Taigi Pažymoje aiškiai išdėstomos priežastys, lėmusios atliktus skaičiavimus ir gautus rezultatus, perskaičiuojant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją vadovautasi Metodikoje įtvirtintu reglamentavimu, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su teismo išvada, jog Pažymoje pateikta informacija nėra pakankama, o skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas;
10.3. teismas nevertino Komisijos 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. R2-T-2356 teismui pateiktų papildomų paaiškinimų, kuriuose nurodyta, kokiu pagrindu vadovavosi Komisija, perskaičiuodama pareiškėjo šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje atsiradimo, bei paaiškinti Komisijos atlikti skaičiavimai;
10.4. teismas nepateikė jokių objektyvių argumentų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir neobjektyviai, neištyrė ir neįvertino visų bylos faktinių aplinkybių, skundžiamą sprendimą pagrindė vien tik teismo vertinimu, jog šilumos tiekėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai tiesiogiai nenustato pareigos įdiegti ginčijamas investicijas, ir nepaisė Komisijos diskrecijos priimti sprendimą dėl tokių investicijų būtinumo remiantis ekonominiais motyvais – tokiu būdu priėmė nemotyvuotą sprendimą. Apeliantas remiasi Konstitucinio Teismo ir administracinių teismų praktika dėl tinkamo teisingumo vykdymo ir teismo sprendimo motyvavimo;
10.5. remiantis Metodikos 56, 57.8 punktais, šilumos tiekėjo faktiškai patirtos sąnaudos vertinamos nustatant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją. Šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas įtvirtintas Metodikos 74 punkte. Perskaičiuojant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją, be kita ko, atsižvelgiama į pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio. Atliekant šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimą dėl bazinėje kainoje nustatyto pagaminto šilumos kiekio ir faktiškai realizuoto šilumos kiekio neatitikties, pagal Metodikos 74.2.1 punktą apskaičiuojamas pagaminto šilumos kiekio koeficientas, kurį padauginus iš šilumos (produkto) gamybos kainos pastoviosios dedamosios nustatomas kainos pokytis metais dėl pagaminto šilumos kiekio neatitikimo (Metodikos 74.2.1.1 p.), o padauginus iš šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos pastovioji dedamosios – nustatoma patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimo įtaka perskaičiuojamai šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainai (Metodikos 74.2.1.2 p.). Kaip matyti, perskaičiuojant šilumos kainos pastoviąją dedamąją dėl pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikties tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio, šilumos tiekėjo šilumos gamybos faktiškai patirtos sąnaudos nėra vertinamos. Teismas šių aplinkybių nevertino;
10.6. teismas taip pat neanalizavo Metodikos 74.2.1 punkto turinio bei šalių argumentų, susijusių su šiame punkte įtvirtintos tekstinės dalies atitikimo formulei, taip pat juo siekiamų tikslų. Kaip matyti iš Metodikos 74.2.1 punkto nuostatos, tuo atveju, jei šilumos tiekėjo pagaminto šilumos kiekio neatitiktis susidarė dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos ir dėl to šilumos tiekėjo pagamintas šilumos kiekis sumažėjo (t. y., atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams ir jiems gaminant šilumą konkurencingesnėmis, nei šilumos tiekėjas, kainomis, šilumos tiekėjas pagamina mažiau šilumos, nei būtų pagaminęs nesant konkurencijos), daroma prielaida, kad šilumos tiekėjo per ataskaitinį laikotarpį pagamintas šilumos kiekis lygus bazinėje kainoje nustatytam šilumos gamybos kiekiui, o šilumos bazinės kainos pastoviojoje dedamojoje įtvirtintas šilumos gamybos kiekis nėra perskaičiuojamas. Nustatant šilumos bazinę kainą apskaičiuojama, kiek sąnaudų patiriama gaminant tam tikrą šilumos kiekį. Perskaičiuojant šilumos bazinę kainą ir nustačius, kad šilumos gamybos kiekis sumažėjo dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje, kainos pastoviojoje dedamojoje nustatytas šilumos gamybos kiekis nėra mažinamas; jei šis kiekis būtų mažinamas, nepakitus pastoviosioms šilumos gamybos sąnaudoms bei sumažėjus pagamintam šilumos kiekiui, 1 kWh šilumos kiekio pagaminti būtų patirtos didesnės sąnaudos, ir šilumos kainos pastovioji dalis augtų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad pareiškėjo bylos procesiniuose dokumentuose siūlomas Metodikos 74.2.1 punkto aiškinimas yra nepagrįstas ir subjektyvus;
10.7. tuo atveju, jei nepriklausomas šilumos gamintojas pasiūlo šilumos tiekėjui įsigyti pagamintą šiluma už mažesnę kainą, nei apskaičiuotos šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, perskaičiuojant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją šilumos tiekėjo per ataskaitinį laikotarpį pagamintas šilumos kiekis prilyginamas bazinėje kainoje nustatytam šilumos gamybos kiekiui: kadangi šilumos tiekėjui įsigijus šilumą iš nepriklausomo šilumos gamintojo į šilumos kainą įtraukiamos nepriklausomų šilumos gamintojų patirtos pastoviosios šilumos gamybos sąnaudos, bei siekiant, kad vartotojai nemokėtų ir už nepriklausomų šilumos gamintojų ir už šilumos tiekėjo patirtas šilumos gamybos sąnaudas, perskaičiavimo metu susidariusiu pagaminto šilumos kiekio skirtumu tarp šilumos bazinėje kainoje nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kainos pastoviojoje dalyje numatytas šilumos gamybos kiekis nėra mažinamas, o tai reiškia, kad šilumos kainos pastovioji dalis anksčiau aptartu atveju mažėja. Priešingu atveju vartotojai būtų priversti apmokėti ne tik nepriklausomo šilumos gamintojo pastoviąsias gamybos sąnaudas, bet ir šilumos tiekėjo gamybos sąnaudas, nepaisant to, kad šilumos tiekėjas šilumos negamino. Be to, įvertinus dėl konkurencijos šilumos tiekėjų nepagaminto šilumos kiekio įtaką pastoviajai šilumos kainos dedamajai, vartotojai apmokėtų ir nepriklausomo šilumos gamintojo ir šilumos tiekėjo patirtas šilumos gamybos sąnaudas ir susidarytų paradoksali situacija, kai dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje šilumos kaina didėtų.
Atsiliepimas
11. Pareiškėjas UAB „Vilniau energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Komisija nepateikė paaiškinimų, kuo pasireiškė pirmos instancijos teismo sprendimo nemotyvavimas ar nepagrindimas. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas tinkamai motyvavo sprendimą, jei pirmosios instancijos teismas sprendime expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nepakomentavo kurių nors iš Komisijos argumentų, tai nėra pagrindas teismo sprendimui naikinti;
11.2. Komisija, spekuliuodama sąvokomis „sąlyginai pastovios sąnaudos“ ir „į šilumos kainą įskaičiuotos sąlyginai pastovios sąnaudos” bando supainioti teismą, teigdama, kad skundžiamu nutarimu nebuvo vertintos sąlyginai pastovios sąnaudos, kurios vertinamos tik bazinės kainos nustatymo metu. Komisija nurodo, kad „perskaičiuojant šilumos kainos pastoviąją dedamąją dėl pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikties tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio, šilumos tiekėjo šilumos gamybos faktiškai patirtos sąnaudos nėra vertinamos.“ Tuo pačiu metu Komisija teigia, kad „pastoviųjų sąnaudų, priskirtinų atitinkamai reguliuojamų kainų paslaugai (produktui), apimtis vieneriems reguliuojamo periodo metams nustatoma kaip Metodikos 57.1–57.7 punktuose nurodytų sąnaudų grupių, priskirtinų tai paslaugai (produktui), metinių apimčių suma <...>“. Tuo tarpu, skundžiamas nutarimas yra priimtas vadovaujantis principu, kad kainos perskaičiuojamos kartą per metus, ir tai buvo atlikta (Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 8 d.). Pastoviosios sąnaudos, priešingai nei kintamosios sąnaudos, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų ir yra sąlyginai pastovios. Tai yra ne kartą viešai patvirtinusi ir pati Komisija. Atsižvelgiant į tai, kad patiektos į tinklą šilumos kiekis užfiksuojamas visam bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiui ir pasikeitus pirktos bei pagamintos šilumos proporcijoms nesikeičia, pastoviųjų sąnaudų dydis ct/kWh nekinta net ir sumažėjus gamybos apimtims;
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Komisija skundžiamu nutarimu faktiškai koregavo į šilumos kainą įskaičiuojamų būtinųjų sąlyginai pastovių sąnaudų sumą, ignoruodama pačios Komisijos apeliaciniame skunde nurodytą principą, kad „šilumos tiekėjo faktiškai patirtos sąnaudos vertinamos nustatant šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją“. Tokiu būdu Komisija ignoruoja Principų apraše bei Metodikoje įtvirtintus principus, kad kainos perskaičiavimo metu pastovioji dedamoji nėra koreguojama tuo atveju, jei pasikeičia šilumos tiekėjų gamybos apimtys dėl energijos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų apimčių padidėjimo. Tuo atveju, jei bendrovės pastovios sąnaudos dėl energijos pirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų nemažėja, tokiu atveju Komisijos sprendimas skundžiamu nutarimu mažinti į šilumos kainą įskaičiuotų sąlyginai pastovių sąnaudų dydį kartu reikštų, kad nesilaikoma Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principo;
11.4. Metodikos 74.2.1 punktas (jo formulė) koreguoja ne faktines sąlyginai pastovias sąnaudas, o sąnaudas, įskaičiuotas į kainą. Bendrovė būtent dėl to ir nurodė, jog faktiškai nepakitus būtinoms sąlyginai pastovioms sąnaudoms, Komisija neteisėtai į kainą neįskaičiavo būtinųjų sąlyginai pastovių sąnaudų dalies, koreguodama šilumos kainos pastoviosios dalies dedamąją;
11.5. Komisijos nurodomas principas, kad vartotojai neturi kompensuoti sąnaudų, kurių šilumos tiekėjas nepatiria, taikomas kintamųjų sąnaudų atžvilgiu. Tačiau pastoviosios sąnaudos turėtų išlikti tokios pat, kadangi šilumos tiekėjas, net ir įgydamas energiją iš nepriklausomų šilumos gamintojų, turi nemokamai užtikrinti šių gamintojų galių rezervavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Byloje ginčas kilo dėl VKEKK 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3‑177 ,,Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas) dalies teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Įvertinus nagrinėjant šią bylą priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d., 2017 m. liepos 5 d. nutartis (III t., b. l. 24–40, 108–117) ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgdama į aplinkybę, jog apeliacinį skundą padavė tik atsakovas, bei vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėtinas klausimas dėl Nutarimo dalies, kuria šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios buvo perskaičiuotos neįvertinus pareiškėjo bazinėje kainoje nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio sumažėjimo, atsiradusio dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos, t. y., kad apskaičiuojant minėtą skirtumą nebuvo atsižvelgta į dėl iš nepriklausomų šilumos gamintojų (toliau – ir nepriklausomi gamintojai) įsigyto šilumos kiekio sumažėjusį faktiškai pareiškėjo pagamintą šilumos kiekį.
14. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino konstatavęs, kad atsakovas nepagrindė (nemotyvavo) skundžiamo Nutarimo dalies „<...> dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų pareiškėjos sąnaudų“, todėl ši dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su viešojo administravimo subjekto pareiga pagrįsti (motyvuoti) priimamą individualų administracinį aktą.
15. Apeliaciniame skunde dėstomais argumentais atsakovas nesutinka su tokia Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, iš esmės akcentuodamas, kad Nutarimo priėmimo teisiniai ir faktiniai pagrindai buvo nurodyti tiek pačiame skundžiamame individualiame administraciniame akte, tiek VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. O5-159 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo ir vienašališko nustatymo“. Be to, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011, kuriame, be kita ko, buvo konstatuota, kad, „<...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.“
16. Teisėjų kolegija, šiais aspektai įvertinusi pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų turinį (keliamus reikalavimus, argumentus, paaiškinimus), pastebi, jog jam (pareiškėjui) buvo (yra): (1) žinomos aptariamos Nutarimo dalies priėmimo faktinės aplinkybės, kurių jis iš esmės nekvestionuoja; (2) akivaizdžiai žinomi ir teisiniai pagrindai, kuriais rėmėsi atsakovas priimdamas ginčijamą individualaus administracinio akto dalį. Iš proceso šalių teikiamų argumentų yra aiškiai matyti, kad, kiek tai susiję su šioje byloje apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo ribomis, pareiškėjas nesutinka su atsakovo atliktu ginčo teisinių santykių kvalifikavimu, konkrečiai – dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika; tekste remiamasi VKEKK 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3‑73, iš dalies pakeisto VKEKK 2014 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-153, redakcija), 74.2.1 punkto taikymo ginčijamu Nutarimu perskaičiuojant pareiškėjo šilumos bazinės kainos pastoviąsias dedamąsias.
17. Pastebėtina ir tai, kad šioje byloje priimtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. ir 2017 m. liepos 5 d. nutartimis iš esmės buvo konstatuoti ne tikrinamos Nutarimo dalies, bet pirmosios instancijos teismų sprendimų trūkumai sprendžiant klausimą dėl minėto Metodikos punkto aiškinimo bei taikymo, inter alia pareiškėjo teiktų argumentų kontekste.
18. Šiomis aplinkybėmis spręstina, kad apelianto skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis negali būti pripažinta pagrįsta tinkamais (teisingais) motyvais. Kita vertus, šie Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo trūkumai, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, netrukdo, inter alia siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir ekonomiškumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 11 str.), ginčą spręsti iš esmės bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (byloje pareiškėjo reikalavimai yra aiškūs; nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, o iš esmės kyla tik teisės aiškinimo bei taikymo klausimai; byla pagal apeliacinį skundą nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip garantuojant proceso šalių teisę (galimybę) savo poziciją išdėstyti ne tik raštu, bet ir žodžiu teismo posėdžio metu).
V.
19. Byloje nustatyta, kad VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3‑316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ pareiškėjui buvo nustatytos šilumos bazinių kainų dedamosios iki 2015 m. gruodžio 31 d.
20. Vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889, 27 punktu, „šilumos bazinės kainos antrais ir vėlesniais savo galiojimo metais taikomos perskaičiavus ir patikslinus šilumos kainų dedamąsias“. Identiška taisyklė įtvirtinta ir Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3‑96 (toliau – ir Metodika; tekste remiamasi VKEKK 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3‑73, iš dalies pakeisto VKEKK 2014 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. O3-153, redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus), 73 punkte. Skundžiamu Nutarimu VKEKK, be kita ko, nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias ketvirtiems minėtos šilumos bazinės kainos galiojimo metams.
21. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje aktualus perskaičiavimas atliktas, be kita ko, taikant minėtą Metodikos 74.2 punktą, nustatantį, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama inter alia atsižvelgiant į „pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto ir realizuoto šilumos kiekio“. Metodikos 74.2.1 punkte detalizuojama, kaip apskaičiuojama (nustatoma) (1) pagaminto šilumos kiekio neatitikimo įtaka perskaičiuojamai šilumos (produkto) gamybos kainai (Metodikos 74.2.1.1 p.), bei patiekto į tinklą (pagaminto ir pirkto) šilumos kiekio neatitikimo įtaka perskaičiuojamai šilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainai (Metodikos 74.2.1.2 p.).
22. Kaip matyti iš Metodikos 74.2.1 punkto tekstinės dalies bei jame nurodomos formulės (skirtingai nei teigia pareiškėjas, ginčo apimtimi formulė atitinka tekstinę nuostatos dalį), apskaičiuojant pagaminto šilumos kiekio koeficientą (IHGQ.y), pagal kurį nustatoma šilumos kiekio neatitikimo įtaka kainai, neatsižvelgiama į pagaminto šilumos kiekio neatitikimą tarp nustatyto bazinėje kainoje (kainos dedamosiose) ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio, kuris (neatitikimas) susidarė dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos pagaminto mažesnio šilumos kiekio (nagrinėjamu atveju – dėl iš nepriklausomų gamintojų supirktos šilumos energijos).
23. Taigi, nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčo šilumos kainos dalies nustatymu, (Metodikos 74.2 punkto taikymo) kontekste yra aktualūs atvejai, kada tiekėjo pagamintos šilumos energijos kiekis sumažėja šilumos tiekėjui (t. y. pareiškėjui) dalį šilumos energijos perkant iš nepriklausomų gamintojų.
24. Šiuo aspektu, kaip matyti iš Metodikos 74.2.1 punkto formulės, ši aplinkybė nedaro jokios įtakos bazinės šilumos kainos pastoviajai dedamajai – ji išlieka tokia pati, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamą šilumos kiekį pagamino pats šilumos tiekėjas, ar šis kiekis buvo įsigytas iš (pagamintas) nepriklausomo gamintojo (pagaminto šilumos kiekio koeficientas (IHGQ, y) dėl šios aplinkybės išlieka nepakitęs, todėl ginčo aplinkybė nedaro įtakos šilumos kainai (be kita ko, Metodikos 74.2.1.1 ir 74.2.1.2 p.). Iš tiesų, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėto 2019 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I‑3‑556/2019 42 punkte, „<...> ši aplinkybė savaime nėra lemianti, kad bus realizuotas mažesnis realizuotos šilumos energijos kiekis ir dėl to sumažės piniginių lėšų įplaukos iš vartotojų. Šilumos tiekėjo pagamintos šilumos energijos kiekis gali sumažėti, jam dalį energijos nusipirkus iš nepriklausomų šilumos gamintojų, tačiau realizuotos šilumos energijos kiekis nepasikeistų, jeigu nebuvo sumažėjęs šilumos energijos poreikis dėl aukštesnės vidutinės lauko temperatūros šildymo sezono metu ar nesusiklostė kitų reikšmingų aplinkybių <...>.“ Kitaip tariant, pagal byloje aktualų teisinį reglamentavimą aplinkybė, kad taikant Metodikos 74.2.1 punktą neatsižvelgiama į dėl konkurencijos šilumos tiekėjo pagamintos šilumos kiekio sumažėjimą savaime nelemia (negali lemti) pareiškėjo nurodomos šilumos kainos pastoviosios dedamosios sumažėjimo (nemažina šilumos kainos dalies, skirtos nustatant bazinę šilumos kainą (kainos dedamąsias) apskaičiuotoms šilumos tiekėjo pastoviosioms sąnaudoms padengti).
25. Paminėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos ribas, pareiškėjo argumentai, susiję su jo sąnaudomis, patiriamomis nemokamai užtikrinant rezervinę šilumos galią nepriklausomiems gamintojams, ginčo atveju nėra aktualūs.
26. Iš tiesų, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėto 2019 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3-556/2019 45 punkte, „<...> tiriama [Metodikos 74.2.1 punkto] norma, be kita ko, skirta atvejams, kada šilumos tiekėjas pagamina ir realizuoja mažiau šilumos energijos, negu buvo numatyta ir dėl to sumažėjus įplaukoms iš vartotojų, surinkta šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios suma gali būti nepakankama atlyginti šilumos tiekėjo patirtas išlaidas pastoviosioms sąnaudoms. Nagrinėjamame kontekste rezervinė šilumos gamybos galia turi būti užtikrinama nepriklausomai nuo to, ar šilumos tiekėjas energiją perka iš nepriklausomų šilumos gamintojų – vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 17 straipsniu, nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams turi būti užtikrintos techninės nenutrūkstamo šilumos tiekimo galimybės, kai laikinai neįmanoma naudotis pagrindine aprūpinimo šiluma sistema. Tai reiškia, kad šilumos tiekėjui dėl konkurencijos šilumos ūkio srityje pagaminus mažiau šilumos energijos, savaime nesumažėja piniginių lėšų įplaukos iš vartotojų, todėl šios įplaukos yra pakankamos atlyginti visas šilumos tiekėjo ir nepriklausomų šilumos gamintojų patirtas šilumos gamybos sąnaudas. <...> Taigi, apribojimai iš nepriklausomų šilumos gamintojų perkamos šilumos energijos kainai sudaro prielaidas, kad aptariamu atveju piniginių lėšų įplaukos iš vartotojų būtų pakankamos atlyginti visas būtinas šilumos tiekėjo patirtas išlaidas, todėl sumažėjus šilumos tiekėjo pagamintos šilumos energijos kiekiui dėl konkurencijos šilumos ūkio srityje šios bylose kontekste Metodikos nuostatos sudaro prielaidas atlyginti šilumos tiekėjui visas patirtas būtinąsias sąnaudas ir nėra pagrindo perskaičiuoti šilumos bazinės kainos pastoviąją dedamąją.“
27. Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad, skirtingai nei teigia pareiškėjas, Metodikos 74.2.1 punktas ginčo apimtimi nelemia pareiškėjo nurodytų praradimų, savaime nemažina šilumos kainos dedamosios, skirtos nustatant bazinę šilumos kainą apskaičiuotoms pastoviosioms priskiriamoms sąnaudoms padengti, dydžio. Šio vertinimo nepaneigia ir pareiškėjo 2019 m. kovo 25 d. pateikti papildomi paaiškinimai.
28. Įvertinusi atsakovo pirmosios instancijos teismui pateiktus papildomus paaiškinimus (III t., b. l. 133–137) bei kartu su šiais paaiškinimais pateiktas inter alia Metodikos 74.2.1 punkte įtvirtintoje formulėje naudojamų kintamųjų reikšmes, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nagrinėjamu atveju Metodikos 74.2 punktas šioje byloje nagrinėjamo ginčo apimtimi buvo pritaikytas teisingai.
29. Atsižvelgdama į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Nutarimo dalį „<...> dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų sąnaudų“, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normas, priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis naikintina priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Kadangi sprendimas nėra priimtas pareiškėjo naudai, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ dalis dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų sąnaudų, ir dėl šios pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundo dalies priimti naują sprendimą – šią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.