- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-23
- Bylos Nr.
- I-5782-208/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05429-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- I. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, dalyvaujant pareiškėjai I. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
I. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 773,31 EUR (2670,09 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja. Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2013-05-20 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki 2015-03-25. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2011-02-14 nutarimu pripažinus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 str. 1 d. prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai tapo akivaizdu, kad nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas sekmadieniais, švenčių dienomis bei kitais būtinais atvejais atliko visi teismo teisėjai pagal patvirtintą grafiką. Budėjimo trukmė – 8 darbo valandos. 2011-2012 metais ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas jai buvo pavesta atlikti pagal grafikus šiomis poilsio dienomis: 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-05-20, 2012-09-09, 2012-10-07. 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-05-20, 2012-10-07 budėjo namuose, o 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-09-09 iškilus būtinumui atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, budėjo teisme. Mano, kad turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 193 str., 194 str. Už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis papildomas poilsio laikas jai suteiktas nebuvo, todėl jai už budėjimą šventinę dieną (2012-01-01) turi būti sumokėtas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis, o už likusias dienas – ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, iš viso 2670,09 Lt.
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 31–32).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjai atlyginti už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu teisėja būtų atlikusi konkrečias funkcijas: sprendusi suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai ir pažymos dėl pareiškėjos ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo nepatvirtina, kad ji realiai vykdė šias funkcijas.
Vilniaus rajono apylinkės teismas prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 42–43).
Vilniaus rajono apylinkės teismas nurodė, kad pareiškėja 2011-2012 m. budėjo išeiginėmis ir švenčių dienomis 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-05-20, 2012-09-09, 2012-10-07. Faktiškai nebuvo reikalaujama, kad nesant iškvietimų atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, būtų budima darbo vietoje. Pareiškėja 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-09-09 buvo atvykusi į darbo vietą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, o kitomis dienomis budėjo namuose. Už šias budėjimo dienas su pareiškėja nebuvo atsiskaityta ir nebuvo kompensuota kitais būdais. Vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas 2011-2012 m. nebuvo galimos dėl nepakankamų biudžeto Vilniaus rajono apylinkės teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Sutiko su pareiškėjos argumentu dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju, tačiau dėl to, kad darbo užmokestis už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis pareiškėjai buvo neišmokėtas ne dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo kaltės, nesutinka, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas byloje yra atsakovas. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjai 2011-12-30, 2012-01-30, 2012-09-03, 2011-09-30 buvo suteiktos poilsio dienos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 str. (papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus), todėl jos budėjimų 2011-10-02, 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-09-09 metu nebuvo viršyta savaitės darbo laiko trukmė, kitų budėjimų metu buvo viršyta darbo laiko trukmė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2011-04-15 pareiškėja buvo paskirta Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja (b. l. 5). Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2013-05-20 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) jai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos nuo 2013-05-22 iki 2015-03-25 įskaitytinai (b. l. 6). 2011-2012 metais ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigas pareiškėjai buvo pavesta atlikti pagal grafikus šiomis poilsio ir švenčių dienomis: 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-05-20, 2012-09-09, 2012-10-07, iš kurių 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-05-20, 2012-10-07 ji budėjo namuose, o 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-09-09 iškilus būtinumui atlikti konkrečius ikiteisminio tyrimo veiksmus, budėjo teisme (b. l. 13–20, 27, 49–84, 85–97, 99–103).
Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-02-14 nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>„ konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad po minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-02-14 nutarimą.
Kadangi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nenustatymas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles – taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 142 str. nustatyta, kad darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 143 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad į darbo laiką įeina faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 1 d. nustatyta, kad ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos (pamainos) trukme (kai budima darbo dienai (pamainai) pasibaigus) negali viršyti šio Kodekso 144 straipsnyje nustatytos darbo dienos (pamainos) trukmės, o budėjimo trukmė įmonėje poilsio ir švenčių dienomis, taip pat namuose negali viršyti aštuonių valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Minėto straipsnio 3 d. nustatyta, kad už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (Kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 145, 146 straipsniai ir 149 straipsnio 1 dalis), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 193 str. nustatyta, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 str. 2 d. nustatyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. <...> Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-04-14 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004 yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2011-2012 m. budėjo poilsio dienomis – 2011-09-11, 2011-10-02, 2011-12-18, 2012-02-05, 2012-04-29, 2012-05-20, 2012-09-09, 2012-10-07 ir švenčių dieną – 2012-01-01 (b. l. 13–20, 27, 49–84, 85–97, 99–103), tačiau už tai jai nebuvo kompensuota. Dėl budėjimo pagal grafiką 1 šventinę dieną teisme (2012-01-01) (b. l. 27, 49–84) jai nebuvo apmokėta, todėl jai turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 2 d., 194 str. 2 d. Dėl budėjimo pagal grafiką 8 poilsio dienomis (2011-09-11 namuose, 2011-10-02 namuose, 2011-12-18 namuose, 2012-02-05 teisme, 2012-04-29 teisme, 2012-05-20 namuose, 2012-09-09 teisme, 2012-10-07 namuose) (b. l. 27, 49–84) jai nebuvo apmokėta, todėl turi būti taikoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 2 d., 3 d., 193 str.
Iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 3 d. nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 144 str. 1 d. nustatyta, jog darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 3 d. ir 193 str. nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2011-09-30, 2011-12-30, 2012-01-30, 2012-09-03 buvo suteiktos poilsio dienos pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 214 str. (papildomos lengvatos asmenims, auginantiems vaikus) (b. l. 49–84), todėl jos budėjimų 2011-10-02, 2012-01-01, 2012-02-05, 2012-09-09 metu nebuvo viršyta savaitės darbo laiko trukmė, kitų budėjimų metu (2011-09-11, 2011-12-18, 2012-04-29, 2012-05-20, 2012-10-07) buvo viršyta darbo laiko trukmė.
Taigi pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą už budėjimą pagal grafiką vieną šventinę dieną 2012-01-01 teisme neviršijant darbo laiko trukmės pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 2 d., 194 str. 2 d., vadovaujantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-06 pažyma Nr. R3-161 (b. l. 27) – 524,96 Lt (2×262,48 Lt), tai yra 152,04 EUR. Už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis 2010-09-11 namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2011-10-02 namuose neviršijant darbo laiko trukmės, 2011-12-18 namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2012-02-05 teisme neviršijant darbo laiko trukmės, 2012-04-29 teisme viršijant darbo laiko trukmę, 2012-04-29 teisme viršijant darbo laiko trukmę, 2012-05-20 namuose viršijant darbo laiko trukmę, 2012-09-09 teisme neviršijant darbo laiko trukmės ir 2012-10-07 namuose viršijant darbo laiko trukmę pareiškėjai turi būti priteisiama suma pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 str. 2 d., 3 d., 193 str., vadovaujantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-05-06 pažyma Nr. R3-161 (b. l. 27) – atitinkamai už 2011-09-11 – 198,24 Lt (1,5 × (264,32 Lt ÷ 2)), tai yra 57,41 EUR; už 2011-10-02 – 194,62 Lt (1,5 × (259,49 Lt ÷ 2)), tai yra 56,37 EUR; už 2011-12-18 – 193,79 Lt (1,5 × (258,38 Lt ÷ 2)), tai yra 56,13 EUR; už 2012-02-05 – 254,40 Lt, tai yra 73,68 EUR; už 2012-04-29 – 387,57 Lt (258,38 Lt × 1,5), tai yra 112,25 EUR; už 2012-05-20 – 200,03 Lt (1,5 × (266,71 Lt ÷ 2)), tai yra 57,93 EUR; už 2012-09-09 – 259,90 Lt, tai yra 75,27 EUR; už 2012-10-07 – 199,43 Lt (1,5 × (265,90 Lt ÷ 2)), tai yra 57,76 EUR. Taigi, iš viso pareiškėjai priteistina 698,84 EUR.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškino, kad kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžtina, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. <...> Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjui neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės, o ne iš teismo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai 698,84 EUR darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjos I. P. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti I. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 698,84 EUR (šešis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, aštuoniasdešimt keturis centus) nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis.
Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.