Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-290/2016

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00167-2013-4

2016 m. birželio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, Urtei Zagurskytei, dalyvaujant prokurorei Stasei Svetickienei, nuteistajam R. M., jo gynėjai advokatei Neringai Grubliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo R. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš R. M. priteista nukentėjusiajam K. Ž. 2345,31 Eur turtinės ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 150 Eur advokato padėjėjo atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad R. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu dėl to, kad dirbdamas aikštelės vedėju UAB „T“ priklausančioje metalo supirktuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kėdainių m. ir būdamas materialiai atsakingu asmeniu pagal su juo 2008 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytą individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei pažeisdamas 2008 m. rugpjūčio 25 d. UAB „T“ Juodųjų metalų laužo bei atliekų aikštelės vedėjo pareiginių nuostatų 2.3 punkto reikalavimus – nesaugoti sandėlio teritorijoje jokių metalų laužo atliekų be įsigijimo dokumentų ir pristatytą buitinį bei gamybinį metalo laužą bei atliekas sandėliuoti atskirai, ir 2.6 punkto reikalavimus – tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 18 d., per tris kartus iš ūkininko K. Ž. priėmė 11 460 kg juodojo metalo laužo, nesurašydamas jo įgijimo dokumentų – pirkimo-pardavimo sutarčių ir šio priimto juodojo metalo laužo neapskaitydamas bei laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. nenustatytomis aplinkybėmis jį perdavė nenustatytiems asmenims ir taip iššvaistė jam patikėtą svetimą, ūkininkui K. Ž. priklausantį, turtą, padarydamas jam 8097, 90 Lt (2345,31Eur) vertės turtinę žalą.

Gynėja advokatė N. Grubliauskienė skunde nurodo, kad konstatavus, kad nuosprendis yra nepagrįstas, analogiška išvada turi būti daroma ir dėl priteisto civilinio ieškinio. Ji atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje R. M. kaltinamas padaręs 2345,91 Eur turtinę žalą, tačiau kuo remiantis nustatyta ši žala galima tik spėti, kadangi pats nukentėjusysis K. Ž. apklausos metu nurodęs kitokį žalos dydį, kuris skiriasi nuo civiliniame ieškinyje nurodytos turtinės žalos dydžio. K. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam padaryta turtinė žala sudaro 3620,25 Eur. Tokiai sumai jis 2013-05-27 išrašė ir sąskaitą faktūrą, tačiau pareikšdamas civilinį ieškinį jis jau nurodė kitokį žalos dydį – 2345,31 Eur, kurio niekaip nepagrindė bei nepaaiškino šios žalos pasikeitimo aplinkybių. Esant tokios prieštaringoms K. Ž. nurodytoms žalos sumoms, mano, kad teismas neturėjo pagrindo šio ieškinio tenkinti, taip pat neturėjo pagrindo net ir iš dalies tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat gynėja mano, kad teismas nepagrįstai proceso išlaidomis pripažino pašto išlaidas, ir jas priteisė iš R. M..

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti bei išanalizavusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo R. M. gynėjos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t.y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t.y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl R. M. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje perrašytas tik kaltinamasis aktas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad buvo tiriamos visos aplinkybės, apklausiama eilė liudytojų, ir nors, kaip pažymima pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausiamas liudytojas L. A., apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekiant šį asmenį apklausti teisme, buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Tačiau, kaip ir į pirmosios instancijos teismą, taip ir į apeliacinį procesą liudytojas L. A. neatvyko, nors buvo imtasi visų įmanomų priemonių – L. A. surasti ir įteikti šaukimo į teisiamuosius posėdžius nepavyko (t. 3, b. l. 149, 150, 157, 164-166, 175), todėl buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 114).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs R. M. kaltę įvykdžius Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, išanalizavo paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei šio baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl apelianto kaltės grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). BK 184 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tyčine kaltės forma. Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

Byloje nustatyta, kad R. M. dirbo UAB „T“ priklausančioje metalo supirktuvėje, aikštelės vedėju. Eidamas šias pareigas R. M. buvo materialiai atsakingas pagal su juo 2008 m. rugpjūčio 25 d. pasirašytą individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat pagal Juodųjų metalų laužo bei atliekų aikštelės vedėjo pareiginių nuostatų 2.3 punkto reikalavimus – jis buvo įsipareigojęs nesaugoti sandėlio teritorijoje jokių metalų laužo atliekų be įsigijimo dokumentų ir pristatytą buitinį bei gamybinį metalo laužą bei atliekas sandėliuoti atskirai, ir pagal 2.6 punkto reikalavimus – tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, rengti ir teikti ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius (t.1, b. l. 75-76). R. M. šiose pareigose dirbo iki 2012-08-23. Taip pat nustatyta, kad 2012 m. rugpjūčio 16-22 d. R. M. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o jo pareigas tuo metu ėjo V. K. (t. 1, b. l. 116-117). 2012 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. V-076, atsižvelgiant į tai, kad R. M. suteiktos kasmetinės atostogos, buvo pavesta atlikti aikštelėje materialinių vertybių inventorizaciją ir jų perdavimą V. K. (t. 1, b. l. 118.).

Bylos dalyviai neginčija fakto, kad 2012 m. balandžio 25-gegužės 18 d. laikotarpiu, ūkininkas K. Ž. į R. M. vadovaujamą aikštelę, per tris kartus pristatė 11 460 kg juodojo metalo laužo. Kaip nurodė nukentėjusysis K. Ž. ikiteisminio tyrimo metu, jis kartu su R. M. žodžiu susitarė, kad K. Ž. pristatys juodojo metalo laužą į aikštelę ir kai suveš visą metalą – R. M. atsiskaitys. Nurodė, kad jo darbuotojai per tris kartus suvežė metalo laužą, o po kiekvieno atvežimo jiems būdavo ant lapukų parašoma, kiek metalo laužo atvežė. Taip pat K. Ž. nurodė, kad susitikus R. M., kuomet jis jau nebuvo aikštelės vedėju – jis neneigė apie tai, kad su ūkininku neatsiskaityta, o nurodė, kad perdavė apie tai buhalterijai (t. 1, b. l. 25, 27, 28). Minėtų lapelių, ant kurių aikštelėje K. Ž. darbuotojams būdavo užrašomi metalo svoriai ir datos, kopijos pateiktos byloje (t.1, b. l. 34-35). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis K. Ž. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei parodė, kad su R. M. buvo sutarę, kad pristačius metalą bus parašyta sąskaita-faktūra, kad galėtų firma padaryti pavedimą. Kai metalas buvo suvežtas, K. Ž. ieškojo R. M. dėl atsiskaitymo, tačiau jo aikštelėje nerasdavo, vėliau darbuotojai pasakė, kad jis nebedirba. Nurodė, kad R. M. vengdavo susitikti, į telefono skambučius neatsakydavo. Sąskaitą-faktūrą surašė, vasaros metu nuvežė į UAB „T“, tačiau jos niekas neėmė, ten buvo tik buhalterė. Po savaitės laiko, kai sąskaitos-faktūros nepriėmė, registruotu laišku ją išsiuntė į UAB „T“. K. Ž. taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu bendravo su R. M., kuris jam pasakė, kad buvo atleistas iš darbo, sakė, kad buvo firmoje „T“, kurios valdžią įspėjo, kad su K. Ž. neatsiskaityta už atvežtą metalą. Teigė, kad jam nieks nesakė, kad R. M. būtų surašęs pirkimo-pardavimo sutartis, jokių pasiūlymų, kvietimų, skambučių, kad atvykti kažką pasirašyti nėra sulaukęs. Nurodė, kad po paskutinio metalo laužo nuvežimo kreipėsi dėl atlyginimo, kreipėsi ir į UAB „T“, tačiau kasdieną nevažinėjo. Kreipėsi gal po savaitės. Nurodė, kad su kitais asmenimis aikštelėje būdavo atsiskaitoma pagal metalo laužo svorį ir neišrašius sąskaitos (t.3, b. l. 34-37). Į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta 2013 m. gegužės 27 d. (t. 3, b. l. 84), tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad į UAB „T“ nukentėjusysis el. paštu kreipėsi 2012 m. spalio 8 d. (t. 3, b. l. 86), minėtą sąskaitą išsiuntė įmonei 2013 m. birželio 21 d. (t. 3, b. l. 87).

Apklausiamas kaip liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu R. M. taip pat patvirtino, kad bendravo su K. Ž., tarėsi dėl metalo supirkimo. Nurodė, kad jis turėjo surašyti metalo pirkimo-pardavimo sutartį, bet to nepadarė, galėjo iš kart atsiskaityt su K. Ž., tačiau pats ūkininkas pasakė, kad jam nėra būtina ir, kad atsiskaitytų kaip viską suveš. R. M. nurodė, kad norint gauti pavedimą, kaip to pageidavo K. Ž., ūkininkas turėjo išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau jo darbo laikotarpiu ūkininkas sąskaitos nepristatė, todėl ir pirkimo-pardavimo sutarties surašyti negalėjo. Taip pat parodė, kad atleidžiant iš darbo jis buhalterei žodžiu nurodė, kad buvo priimtas iš K. Ž. metalo laužas, buhalterė teigė, kad patikrins, o pinigų suderinimo akte vėliau kasininkė su buhaltere pasirašė, kad pinigų trūkumo nenustatyta. R. M. nurodė, kad K. Ž. priduoto metalo neįtraukė į apskaitą, o atleidžiant jį iš darbo nei inventorizacijos, nei revizijos, nei metalo svėrimo natūroje atlikta nebuvo (t. 2, b. l. 91). Kitos apklausos metu patvirtino savo ankstesnius parodymus, papildė, kad apie tai, kad K. Ž. per tris kartus buvo pridavęs metalo laužą, prieš išeinant atostogų, žodžiu buvo pasakęs UAB „T“ savininkui L. A. (t. 1, b. l. 91).

Apklausiamas įtariamuoju R. M. nurodė, kad kaltu neprisipažįsta, paaiškinimus teikia raštu (t. 2, b. l. 147). Pateiktuose paaiškinimuose nurodyta, kad išeinant atostogų aikštelėje visi dokumentai ir metalo kiekis buvo inventorizuotas ir atitiko, jokių netikslumų nebuvo. Nurodo, kad iš K. Ž. per du kartus priėmė metalo laužą, ant bendrovės blankų surašė pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nebuvo K. Ž. pasirašyta. Teigia, kad šios dvi sutartys buvo saugomos segtuvuose iki atostogų ir inventorizuojant šis metalas ir dokumentai buvo. Trečiąjį kartą metalą priimant V. K., jis turėjo surašyti ir sutartį, tik negalėjo išmokėti pinigų. Nurodo, kad V. K. tą kartą ant lapo užfiksavo metalo laužo priėmimą, uždėjo jo (R. M.) antspaudą, tačiau pasirašė savo ranka, kas paneigia aplinkybes, kad laužą priėmė R. M.. Kitoje paaiškinimų dalyje R. M. dėsto apie tai, kad tiek specialisto išvada, tiek pats įtarimas yra pagrįstas dokumentais, kurie yra suklastoti, be parašų. Taip pat nurodė, kad jam būnant atostogose, paskambino V. K., kuris teigė, kad vadovas L. A. liepė iš aikštelės viską išvežti, kas ir buvo padaryta. Nurodo, kad iki atostogų visi dokumentai ir metalo kiekis aikštelėje atitiko. Be to, kategoriškai pareiškia, kad iš K. Ž. priėmus metalo laužą surašė pirkimo-pardavimo sutartis, kurių pats K. Ž. nerado laiko pasirašyti, todėl pinigai jam nebuvo išmokėti, tačiau metalo laužas bendrovėje buvo ir jis prieš atostogas buvo perduotas V. K.. Už tai, kas įvyko atostogų metu ar po jo atleidimo iš darbo – jis neatsakingas (t. 2, b. l. 148-149). Teisminio nagrinėjimo metu R. M. parodė, kad sutartį surašė, ją perdavė UAB „T“. Nurodo, kad turėjo pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį arba nepriimti metalo. Į sutartį neįrašė K. Ž. asmens duomenų, nes jis nepateikė asmens dokumento. Nesurašė buhalterinės pažymos, nes tikėjosi, kad ūkininkas atveš dokumentus ir galės surašyti pirkimo-pardavimo sutartį. Nepilnai užpildytą sutartį pateikė buhalterijai (t. 3, b. l. 110-112). Pažymėtina, kad į bylą teisiamojo posėdžio metu R. M. pateikė minėtą pirkimo-pardavimo sutartį (t. 3, b. l. 109).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, sugretinusi tuos parodymus su byloje apklaustų liudytojų bei pagarsintais L. A. parodymais, konstatuoja, kad R. M. parodymai yra prieštaringi, paneigti apklaustų liudytojų parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo parašyta, teigė, kad prieš išeinant iš darbo jis informavo buhalteriją, vėliau nurodo, kad informavo vadovą L. A., dar vėliau nurodė, kad po dviejų kartų, kada buvo atvežtas K. Ž. metalo laužas jis surašė dvi sutartis, kurios buvo saugomos segtuvuose. Teisminio nagrinėjimo metu pateikė vieną sutartį, kurioje nenurodyta nei sudarymo data, nėra nei parašų, nei įmonės antspaudų ar kitų konkrečių duomenų. Tokią nuteistojo poziciją ir parodymų nevientisumą, jų keitimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant suklaidinti teismą, kad būtų priimtas R. M. palankus sprendimas. Nuteistojo argumentus, kad dokumentai buvo laikomi segtuvuose, perduoti buhalterijai ir, kad jam išeinant atostogų ir išeinant iš darbo atsakingi asmenys buvo informuoti, kad aikštelėje yra K. Ž. metalo laužas, už kurį dar nėra atsiskaityta – paneigia liudytojų R. J. ir L. B., dirbusių UAB „T“ buhalterėmis, parodymai. Šiuose parodymuose užfiksuota, kad jos nei R. M., nei kitų asmenų, nebuvo informuotos apie iš nukentėjusiojo priimtą metalo laužą ir neatsiskaitymą su juo iki to laiko, kai pats nukentėjusysis kreipėsi jau po R. M. atleidimo. Paneigia ir UAB „T“ aplinkos apsaugos specialistės I. J. parodymai, kad inventorizacija buvo atliekama pagal buhalterinius dokumentus, tad jei R. M. nepateikė jokių dokumentų buhalterijai, jie nebuvo apskaityti, tai ir inventorizacijos metu nebuvo galimybės nustatyti neatitikimų.

Apeliacinio skundo argumentas, kad R. M. priėmė metalo laužą tik du kartus iš trijų, kolegijos manymu nesudaro esminės reikšmės bylos rezultatui, kadangi nurodyta, kad viso buvo trys kartai, pats R. M. patvirtino žinojęs ir taręsis su K. Ž. dėl atvežamo metalo ir atsiskaitymo po viso metalo laužo pristatymo į aikštelę. Kaip matyti pagal pateiktus surašytus lapelius (t. 1, b.l. 34), paskutinius du kartus, t.y. 2012-04-25 bei 2012-05-18 metalą priėmė būtent R. M.. Nors kartą metalą ir priėmė V. K., tačiau tuo metu aikštelės vedėju ir už visą aikštelės darbą buvo atsakingas R. M.. Tiek pagal V. K., tiek pagal nukentėjusiojo K. Ž. darbuotojų, vežusių metalo laužą, parodymus nustatyta, kad atvežtas metalas buvo pilamas į bendrą krūvą. Nors nuteistojo gynėja nurodo, kad R. M. nėra atsakingas už tai, kad metalas buvo pilamas į bendrą krūvą, vėliau sukrautas ir išvežtas ne paties R. M., bet UAB „T“ pavedimu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepaneigia nuteistojo kaltės, kadangi kaip jau buvo minėta, nurodytu laiku būtent R. M. buvo atsakingas už į aikštelę atvežamo ir iš jos išvežamo metalo laužo saugojimą, apskaitą, realizavimą ir eksportą. Skunde nurodomos prielaidos, kad UAB „T“ galimai sunaikino K. Ž. nepasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį, tokiu būdu pasisavino metalo laužą – yra nepagrįstos, kadangi kaip jau buvo minėta, byloje duomenų, leidžiančių kategoriškai konstatuoti, kad R. M. buvo parašęs tokią pirkimo-pardavimo sutartį – nėra.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad byloje pateikti krovinių važtaraščiai (t. 2, b. l. 52-63) yra pasirašyti ne paties R. M., pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pradėtas tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Net ir nevertinant šių važtaraščių, teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad R. M., savo užimamų pareigų pagrindu būdamas atsakingas už aikštelę ir joje esantį metalo laužą, privalėjo jį apskaityti, ir prieš jam išeinant atostogų buvo atlikta inventorizacija, kaip nurodė liudytoja I. J., pagal buhalterinius dokumentus, už kurių tinkamą parengimą ir visą apskaitymą atsakingas būtent R. M..

Nenustačius aplinkybių, leidžiančių patvirtinti apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos priimtas teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo taip pat paliekama nepakeista, kadangi ji pagrįsta tiek nukentėjusiojo, tiek paties nuteistojo R. M. nurodomu metalo kiekiu, o apskaičiuota pagal metalo supirkimo kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad pats R. M. savo pateiktoje sutartyje (t. 3, b. l. 109) buvo įrašęs 8328,57 Lt (2412,12 Eur) sumą. Dėl neturtinės žalos apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini, kadangi į skunde nurodomas aplinkybes jau buvo atsižvelgta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame neturtinės žalos dydis sumažintas ir priteista tik 300 Eur iš prašomų 1150 Eur.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo R. M. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą atmesti.