Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Ričardas Gilys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Taip pat, anot apeliantės, byloje esančių įrodymų visetas leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad nėra įrodyta, kad ji, pažeisdama įstatymus, leido ūkyje dirbti T. T. ir E. Z., todėl byla jos atžvilgiu turi būti nutraukta neįrodžius administracinio teisės pažeidimo fakto. Atliekant patikrinimą jos ūkyje, įmonėje, nebuvo rasta nei vieno nelegaliai dirbančio asmens, jos kaltė grindžiama tik pačių skundą Institucijai pateikusių asmenų – E. Z. ir A. T. – paaiškinimais. E. K. cituoja šių asmenų parodymus teisme bei teigia, kad jų parodymai apie algos gavimo aplinkybes iš esmės skiriasi – E. Z. teigė pinigus visada gaudavusi iš R. A., o A. T. – iš apeliantės, tuo tarpu algos gavimas yra viena iš svarbiausių aplinkybių, pagal kurią galima spręsti buvus susitarimą dėl darbo santykių ir dėl vienos iš esminių darbo sutarties sąlygų. Šios aplinkybės – visiškai priešingi teiginiai dėl atlyginimo mokėjimo – verčia padaryti išvadą, kad E. Z. ir A. T. yra nenuoširdūs ir galimai tyčia meluoja duodami ir kitus paaiškinimus, taip norėdami su ja susidoroti, nes jų santykiai buvo ypač blogi – ji varė juos iš sodybos, kur sutiko, kad vyras leistų jiems ten kurį laiką pagyventi, kaip socialiai pažeidžiamiems asmenims. Be to, A. T. ir E. Z. per visą, kaip jie teigia, nelegalaus darbo laikotarpį, nesikreipė į darbo inspekciją ar kitas institucijas ir ją skųsti pradėjo jau praėjus kuriam laikui po to, kai išvyko iš jiems suteikto prieglobsčio ir nei vienas iš jų nėra nurodęs, kad ji – E. K., būtų davusi kokius nors nurodymus atlikti darbus. Tuo tarpu P. R. ūkyje dirbančius matė kitus asmenis – E. ir A., kurie buvo pas ją atvažiavę 2013 metų pavasarį, kai jau dirbo P. R., bei padėjo prie pavasario darbų – apsitvarkyti ūkyje ir ūkyje dirbo. Šie asmenys buvo realūs padėjėjai ir P. R. būtent juos matė dirbančius o ne E. Z. ir T. T..

Institucija taip pat nesutinka su tuo, kad nebuvo įrodytas E. Z. ir A. T. nelegalus darbas. Sprendžiant klausimą ar buvo dirbamas nelegalus darbas svarbu, kad darbas būtų dirbamas atlygintinai, kito asmens naudai, būtų sulygta dėl konkrečių darbų atlikimo. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu nepaneigė, kad nurodytiems asmenims buvo mokamas darbo užmokestis už atliktą darbą. Apeliantė šios aplinkybės neginčija ir skunde. Ginčijamos tik darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybės. Įrodinėjant nelegalaus darbo faktą yra svarbu, kad būtų dirbamas sulygtas darbas, svarbu, kad būtų mokamas darbo užmokestis. Esminės reikšmės kada konkrečiai buvo mokėtas ir kokiomis aplinkybėmis darbo užmokestis išmokėtas įrodinėjant nelegalų darbą nėra taip svarbu. Tuo labiau, kad konkrečiu atveju darbo užmokestis buvo mokėtas ne vieną kartą ir ne visada tomis pačiomis aplinkybėmis. Taip pat apeliantė neneigia parsivežusi E. Z. ir A. T. į ūkį ir juos apgyvendinus, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad E. Z. ir A. T. mokėjo už būsto nuomą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad patapos, kuriose buvo apgyvendinti E. Z. ir A. T. turi socialinio būsto statusą. Kad nurodyti asmenys dirbo ūkyje patvirtino ir R. A. su P. R..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl ATPK 35 straipsnio nuostatų taikymo

Pirmosios instancijos teismas 2013-12-13 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.1-962-857/2013 administracinės nuobaudos skyrimo terminą pratęsė iki vienerių metų, šį terminą skaičiuojant nuo 2013-09-25, motyvuodamas tuo, kad dėl pažeidimo tyrimo apimties nebuvo galima nustatytu 6 mėn. terminu išspręsti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens administracinės atsakomybės klausimo. Apeliantė skunde ginčija šios nutarties savalaikiškumą bei pagrįstumą ir teigia, kad minima nutartis yra negaliojanti, o nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas praleidus 6 mėnesių terminą.

ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus, taip pat už 41³, 85, 185², 193², 207¹⁰, 207¹², 209, 209¹, 209², 209³, 209⁴, 209⁵, 209⁶, 210, 214¹¹ straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. Iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų matyti, kad E. K. yra traukiama administracinėn atsakomybėn už laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 4 d. daromą pažeidimą. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos vyr. darbo inspektorius 2013 m. spalio 30 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinį skyrių kreipėsi E. K. (tikroji pavardė Z.) ir A. T., kurie raštu ir žodžiu paaiškino, kad laikotarpyje nuo 2013-01-15 iki 2013-08-04 dirbo E. K. ūkyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), E. K. (tikroji pavardė Z.) melžėja, tai yra melžė karves, o A. T. šėriku, tai yra šėrė karves ir kiaules, be rašytinių darbo sutarčių (4-5 b.l.). Taigi, E. K. galimai padarytas teisės pažeidimas paaiškėjo kuomet Institucija 2013-09-25 gavo minimų asmenų pranešimus apie dirbtą darbą. Pažymėtina, kad trunkamųjų teisės pažeidimų atveju, administracinės nuobaudos skyrimo terminas skaičiuojamas nuo šio pažeidimo paaiškėjimo dienos, o ne, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nuo pažeidimo pasibaigimo dienos, todėl pirmosios instancijos teismas minimoje nutartyje tinkamai taikė ATPK 35 straipsnio nuostatas, nustatydamas šešių mėnesių nuobaudos skyrimo termino pabaigos datą, tai yra 2014-03-25.

Vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 3 dalies nuostatomis administracinės nuobaudos skyrimo terminai gali būti pratęsiami ne ilgiau kaip vieneriems metams, jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, yra paskelbta jo paieška arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, neatsižvelgiant į tai, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ar ne. Kaip jau ir minėta, šiuo atveju, administracinės nuobaudos skyrimo terminas buvo pratęstas motyvuojant pažeidimo tyrimo apimtimi. Iš bylos duomenų matyti, kad administracinio teisės pažeidimo byla Biržų rajono apylinkės teismui buvo perduota 2013-11-04 (2 b.l.), posėdis buvo paskirtas 2013-11-14, tačiau neįvyko dėl E. K. atstovo advokato A. Kolperto negalėjimo dalyvauti posėdyje (18 b.l.), kitas posėdis buvo paskirtas 2013-12-18, tačiau bylos nagrinėjime buvo paskelbta pertrauka neatvykus liudytojams (33 b.l.) bei pripažinus jų dalyvavimą reikalingu ir tik 2014-01-16 bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas, o procesinis sprendimas priimtas 2014-02-06. Taigi matyti, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių ir, esant tokiai situacijai, administracinės nuobaudos skyrimo terminas pirmosios instancijos teismo buvo pratęstas laiku ir pagrįstai. Pažymėtina ir tai, kad 2013-12-13 nutartis, kuria buvo pratęstas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, yra minima ir teismo posėdžio protokole (57 b.l.), tai yra ji buvo pagarsinta nagrinėjimo teisme dalyviams, o byloje nėra jokių duomenų leidžiančių abejoti šios nutarties priėmimo data, be to ir LITEKO duomenų bazėje yra užfiksuotas šios nutarties priėmimas 2013-12-13.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad administracinės nuobaudos skyrimo termino pratęsimo sąlygos nagrinėjamu atveju buvo ir sprendimas dėl termino pratęsimo buvo priimtas dar nepasibaigus ATPK 35 straipsnyje nustatytiems terminams. Taip pat konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje šeši mėnesiai nuo administracinio teisės pažeidimo nustatymo dienos ir vieneri metai nuo šio pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nebuvo praėję, todėl, vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikytinomis, kai padaromas ATPK 41³ straipsnyje numatytas pažeidimas, E. K. nubausta nepraėjus administracinės nuobaudos skyrimo terminams.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią; darbą dirba užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės, įdarbinti nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant kodekso 98¹ straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes, tinkamai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, tai yra, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, jog E. K. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo E. K. nuo pat proceso pradžios neigė padariusi minimą pažeidimą – nelegaliai savo ūkyje įdarbinusi E. Z. ir A. T. bei laikėsi pozicijos, kad tai asmenys, kuriems iš esmės iš gailesčio buvo suteiktas gyvenamasis plotas ir jokios kalbos apie darbą ir darbo užmokestį su jais nebuvo. Tačiau, kaip matyti iš E. Z. ir A. T. parodymų (8-11 b.l.), jie tiek darbo inspektoriams, atliekantiems tyrimą dėl nelegalaus darbo, tiek duodami parodymus teisme (53-56 b.l.) nuosekliai tvirtino, kad dirbo E. K. ūkyje ir darbo sutartis su jais sudaryta nebuvo. Dėl darbo jie tarėsi betarpiškai su E. K. ir V. K.. Buvo sutarta, kad jie dirbs E. K. ūkyje, koks bus mokamas jiems darbo užmokestis, kokį darbą dirbs. Taip pat buvo sutarta dėl papildomų sąlygų – maisto ir gyvenamosios vietos suteikimo.

Apeliaciniame skunde iš esmės yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų – liudytojų parodymų, vertinimas. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojo P. R. teismo posėdžio metu duotus parodymus, ir vadovavosi jo, atliekant tyrimą, 2013-10-15 duotu rašytiniu paaiškinimu (pirminiais parodymais), kuriame jis patvirtino tai, kad E. Z. ir A. T. dirbo E. K. ūkyje (12 b.l.). Apeliacinė instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiama nutarime padaryta išvadą, kad P. R. siejamas darbiniais, nors ir nenuolatiniais, santykiais su E. K. ūkiu, gali bandyti padėti išvengti E. K. administracinės atsakomybės, tuo labiau, kad darbo inspektoriams atliekant tyrimą, P. R. dirbo E. K. ūkyje, tai yra pažeidimo tyrimo metu buvo nuo jos, kaip nuo darbdavio, priklausomas. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad P. R. savo 2013-10-15 duotą paaiškinimą pakeitė, kaip pats nurodo, po to kai išvykus darbo inspektoriams pasikalbėjo su šeimininkais (57 b.l.). Apeliantė skunde teigia, kad P. R. ūkyje matė dirbančius kitus asmenis – E. ir A., kaip beje teismo posėdžio metu nurodė ir pats liudytojas, tačiau niekas – nei teismas, nei kiti proceso dalyviai – apeliantės apie šiuos asmenis nesiteiravo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojo P. R. minimų asmenų – E. ir A., ne tik, kad nenurodė nei vienas iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų – priešingai, teigė, kad ūkyje dirbo P. R. ir jie patys, – taip pat ir pati apeliantė, kuri dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose bei galėjo teikti savo paaiškinimus, tačiau aplinkybes apie šių asmenų darbą ūkyje ji nurodė tik apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į šias aplinkybes E. K. apeliaciniame skunde pateikiama versija apie kitų asmenų, o ne E. Z. ir A. T., darbą ūkyje yra vertinama kaip pasirinkta gynybinė taktika ir yra atmetama.

Taip pat pagrįstai buvo kritiškai vertinti ir liudytojų V. K., A. A. bei R. A., su E. K. siejamų šeiminiais ryšiais bei gyvenančių viename ūkyje, parodymai apie tai, kad E. Z. ir A. T. nedirbo E. K. ūkyje, o tik buvo apgyvendinti viename iš apeliantės šeimai priklausančių namų, kadangi buvo žiema ir šie neturėjo kur apsistoti. Ir nors apeliantė teigia, kad E. Z. ir A. T. nuo pats jų atsivežimo į ūkį girtavo, buvo net sukėlę gaisrą, tačiau nėra suprantama kodėl tuomet, anot apeliantės, iš esmės asocialų gyvenimo būdą gyvenantiems asmenims, tokį ilgą laiko tarpą (beveik septynis mėnesius) buvo leidžiama gyventi jai priklausančiose patalpose, šalia apeliantės ir jos šeimos narių, taip pat dar juos ir maitinant. Be to, kaip nurodo ir Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą, E. K. namų valdoje nėra registruotas socialinis būstas, taip pat nebuvo nustatyta, kad E. Z. ir A. T. būtų mokėję už būsto nuomą, taigi šios aplinkybės leidžia pagrįstai tvirtinti, kad minimiems asmenims gyvenamasis plotas buvo suteiktas už tam tikras paslaugas, darbą patalpų savininko naudai.

Nors E. Z. ir A. T. parodymai nesutampa dalyje dėl atlyginimo už darbą gavimo ir yra nurodomos skirtingos aplinkybės, tai yra kas ir kur sumokėjo jiems atlygį, tačiau šios aplinkybės įrodinėjant nelegalaus darbo faktą nelaikytinos esminėmis, tuo labiau, kad esmines įvykio aplinkybes jie atpasakojo ir jų parodymai dėl įvykio aplinkybių abejonių teismui nekelia. Be to, nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis gali būti įrodyta ir nustačius, jog atlyginimas už dirbtą darbą buvo mokamas ne pinigine forma, o pavyzdžiui, atlyginant natūra. Nagrinėjamu atveju net ir nenustačius, jog E. Z. ir A. T. buvo mokamas piniginės formos atlyginimas, aplinkybė, jog minėtiems asmenims už jų atliktus darbus buvo duodama maisto, kaip teigia liudytoja R. A. – nuperkama alkoholio, suteikiama gyvenamoji vieta ir kita, vertintina kaip darbo užmokestis.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, juo pažeidėjai paskirta beveik minimali ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda – po 3500 Lt už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį – nėra per griežta, taip pat teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, kas rodo, jog panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, o apeliacinis skundas yra netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARIA:

Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir E. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.