Panevėžio apygardos teismo nutartis

2020-05-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-109-879/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-05-07
Bylos Nr.
1A-109-879/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-00535-2019-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
Nuteistasis
D. Š., D. Š. E. Ž.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-109-879/2020Proceso Nr. 1-01-1-00535-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. Š. skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iš nuteistojo D. Š. E. Ž. buvo priteista 4500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. Š. 2018 m. gruodžio 26 d. apie 1.00 val. (duomenys neskelbtini), esančioje sodyboje, prie pirties vykusio pokalbio metu vieną kartą smogė E. Ž. į veido sritį ir dėl apatinio žandikaulio kampo lūžimo nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir civilinį ieškinį neturtinei žalai atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismas ignoravo nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo principus remdamasis vien subjektyviais pasvarstymais ir prielaidomis, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, išdėstytas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, nes įrodymus įvertino neišsamiai ir šališkai, netyrė ar įrodymai yra patikimi, ar jie nėra suklastoti, o savo išvadas pagrindė prielaida, kad septyniolikmetis nukentėjusysis dėl patirto fizinio smurto ir pirmą kartą susidūręs su teisėsaugos institucijomis, pirminės apklausos metu padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas nukentėjusiajam smūgio nesudavė;

2.2. Nuteistasis skunde dėsto savo duotus parodymus, įvykio eigą bei savo samprotavimus dėl įvykio aplinkybių, cituoja nukentėjusiojo E. Ž., liudytojų M. S., A. B., N. Č., E. T. duotus parodymus, teigdamas, kad teismas, priimdamas nuosprendį, neatsižvelgė ir atidžiai neįvertino visų įvykio detalių, tendencingai vadovavosi tik tarpusavyje prieštaraujančiais nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais, nors jie tarpusavyje nesutapo ir kt.;

2.3. Teismas tendencingai sureikšmino nuteistojo 2019 m. sausio 4 d. paaiškinimą, kuriame jis, girdėdamas grasinimus, kad bus grupinės muštynės, įtikintas policijos pareigūnų prisiimti kaltę parašė, jog stumtelėjo nukentėjusįjį ir netyčia pataikė į žandikaulio vietą, nors šis paaiškinimas yra niekinis, nes jame nei tiksli data, nei tikrosios įvykio aplinkybės, nei nukentėjęs asmuo nėra įvardinti, todėl daugiau patvirtina faktą, kad tuo metu nieko apie E. Ž. sužalojimą apeliantas nežinojo;

2.4. Teismas sureikšmino ir liudytojo T. O. parodymus, kuris teigė, kad nuteistasis jam prisipažino, kad netyčia stūmė E. Ž. ir pataikė jam į žandikaulį. Teismas neatkreipė dėmesio, kad tyrėjas T. O. tuo laiku tikrai žinojo apie tai, kad N. Č. taip pat laiko save kaltu dėl pastarojo įvykio ir derasi su nukentėjusiojo seserimi S. Ž. dėl žalos atlyginimo, nes pastarąją buvo apklausęs 2019 m. sausio 3 d.;

2.5. Teismas neįvertino, jog nukentėjusysis 2019 m. sausio 29 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją psichologui nieko nekalbėjo apie tai, kad jį galėjo sužaloti ir N. Č., nors pagal bylos duomenis, pastarasis tuoj po įvykio buvo prisiėmęs kaltę ir būtent dėl to buvo susitikęs su S. Ž. bei tarėsi dėl nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiojo E. Ž. atstovė advokatė Ž. Paunksnytė atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1. pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus bylą ir priėmus teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad D. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Nors apeliantas teigia, kad teismas netyrė ar įrodymai yra patikimi, ar jie nėra suklastoti, tačiau nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokie įrodymai šioje byloje yra suklastoti, kurie įrodymai nėra patikimi ir, kad teismas jų netyrė;

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas tendencingai sureikšmino nukentėjusiojo duotus parodymus bylos nagrinėjimo metu bei nekreipė dėmesio į jo duotus pirminius parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2019-01-29 apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau teismas šią ir kitas nukentėjusiojo apklausas bei duotus parodymus teisme įvertino visų bylos aplinkybių kontekste;

3.3. Priimtame nuosprendyje teismas teisingai pažymėjo, kad po gauto smūgio priešais nukentėjusįjį stovėjo tik nuteistasis ir, kad jokių kitų asmenų nebuvo, jis nurodė jau pačioje pirmoje apklausoje duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, tik tuo momentu padarė nepagrįstą išvadą, kad D. Š. jam suduoti negalėjo. Nuteistojo D. Š. parodymus, kad ne jis sužalojo nukentėjusįjį suduodamas jam smūgį į žandikaulį, paneigia tiek nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusio A. B. parodymai, tiek ir nuteistojo draugų, įvykio metu buvusių sodybos kieme - M. S., E. T., N. Č. parodymai;

3.4. Teismas tinkamai įvertino D. Š. prisipažinimą, kadangi jo pateiktas paaiškinimas ikiteisminio tyrimo metu buvo įvertintas kartu su kitais įrodymais byloje, o ne atskirai, kaip teigia D. Š. Nuteistojo teiginiai, kad jam buvo daromas spaudimas parašyti tokį paaiškinimą ir prisiimti kaltę, paneigia liudytojo T. O., pareigūno dalyvavusio nuteistajam rašant paaiškinimą, parodymai, kad D. Š. pats parašė prisipažinimą dėl E. Ž. sužalojimo.

4. Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė J. Ražanskienė teigia, jog D. Š. skunde nėra nurodyta jokių neištirtų ar neįvertintų aplinkybių, naujų argumentų ar motyvų, kodėl apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas. Prokurorė sutinka su teismo išvadomis, nuosprendyje išdėstytu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, nurodytais motyvais, argumentais, t. y., nors nukentėjęs E. Ž. ir nematė, kas jam sudavė smūgį, tačiau jis nuo pat pirmosios apklausos teigė, kad atėjęs prie sodybos bendravo su vaikinu rožiniais marškiniais. Šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis, ir liudytojai E. T. bei N. Č. Nuteistojo parodymus, kad ne jis sužalojo nukentėjusįjį suduodamas jam smūgį į žandikaulį, paneigia tiek nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusio A. B. parodymai, tiek ir nuteistojo draugų, įvykio metu buvusių sodybos kieme - M. S., E. T., N. Č. parodymai.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad D. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, analizuos būtent šiuos klausimus.

7. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad D. Š. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir tendencingai įvertino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja tiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumai, tiek BK taikymo taisyklėms, suformuluotoms panašiose baudžiamosiose bylose. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne tik nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, bet ir liudytojų – A. B., M. S., E. T., N. Č., T. O. parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia D. Š. kaltę, nepažeidė in dubio pro reo, nekaltumo prezumpcijos reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis D. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir dėl jos jis nuteistas visiškai pagrįstai.

8. Nuteistasis D. Š. neneigia, jog jis vienintelis iš sodyboje šventusių asmenų vilkėjo rožinius marškinius, kad kaltinime nurodytu metu sodybos kieme kalbėjosi su nukentėjusiuoju, tačiau neigia smogęs nukentėjusiajam E. Ž. į veido sritį, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo D. Š. parodymus vertino kritiškai, nes juos paneigia byloje esančių duomenų visetas. Apelianto skunde nurodyti argumentai, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, o jo prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos yra niekinis dėl jam taikyto psichologinio spaudimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra bylos įrodymais nepatvirtinta nuteistojo D. Š. gynybinė versija.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiojo E. Ž. parodymus, duotus viso proceso metu ir priešingai nei skunde nurodo apeliantas, pagrįstai šioje byloje jais vadovavosi. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, kad jis esmines įvykio aplinkybes nurodė vienodai, t. y., tai, kad: kaltinime nurodytu metu su A. B. priėjęs prie sodybos sutiko vaikiną rožiniais marškiniais, su kuriuo ir kalbejosi, stovėdamas vienas priešais kitą maždaug 1 metro atstumu. Prie jų vienas po kito atėjo liudytojai M. S. ir E. T. A. B. stovėjo iš nukentėjusiojo dešinės nutolęs apie 2 metrus, šiek tiek pasisukęs į jį nugara ir kalbėjo su liudytoju M. S., o E. T., greit pasisveikinęs nuėjo link įvažiavimo į sodybą esančio kelio, todėl jie liko kalbėti keturiese. Nei priešais nukentėjusįjį, nei iš jo kairės pusės daugiau žmonių nebuvo. Nukentėjusiajam pamačius judesį tamsoje ir pasirodžius, jog A. B. buvo trenkta, jis pasisuko link pastarojo ir šalia jo stovėjusio M. S. į dešiniąją pusę, o sukant galvą atgal pajuto smūgį į kairįjį žandikaulį. Smūgis buvo stiprus, 20-30 sekundžių aptemo sąmonė. Iš tos pusės, kurios pajuto smūgį, stovėjo tik vaikinas rožiniais markšiniais, jis niekur nenuėjo, daugiau nieko aplink nebuvo. Po smūgio liudytojas A. B. sugriebė nukentėjusįjį už rankos ir pasiūlė bėgti. Bėgdamas nukentėjusysis pajuto skausmą žandikaulyje, apie tai pasisakė liudytojui A. B. (1 t., b. l. 106, 112-114, 142-143, 144-145, 150-151; 3 t., b. l. 73-74). Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kadangi esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistojo skunde selektyviai dėstomi nukentėjusiojo parodymai ir sava jų interpretacija, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir nesivadovauti. Tai, kad nukentėjusysis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, jog vaikinas rožiniais marškiniais nesudavė jam smūgio, priešingai nei skunde tvirtina nuteistasis, taipogi savaime nereiškia, kad jo parodymai yra nepatikimi. Net ir padaręs šią nepagrįstą išvadą, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai ir aiškiai parodė, jog atsisukęs atgal ir pajautęs smūgį į žandikaulį nieko aplinkui savęs nematė, tik vaikiną rožiniais marškiniais. Be jau pirmiau paminėtų aplinkybių, nukentėjusiojo parodymais šioje byloje vadovaujamasi ir dėl to, kad juos patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visetas.

10. Liudytojai A. B., E. T. viso proceso metu taip pat išsamiai ir vienodai nurodė visas esmines įvykio aplinkybes. Liudytojas A. B. parodė, jog su E. Ž. nuėjo link sodybos, kur sutiko D. Š., su kuriuo nukentėjusysis šnekėjo, daugiau nieko aplinkui nebuvo. Prie A. B. atėjo vienas paskui kitą liudytojai M. S. ir E. T. Su M. S. jis kalbėjo nugara nusisukęs nuo nukentėjusiojo į kelio pusę, apie 2 metrų atstumu iš dešinės pusės nukentėjusiajam. Liudytojas E. T. tik priėjo pasisveikinti ir išėjo. Bekalbant su liudytoju M. S., jis paplekšnojo A. B. per petį ir pasiūlė važiuoti iš čia dėl neblaivių asmenų esančių sodyboje. Liudytojas sutiko, paėmė už parankės nukentėjusįjį ir jiems kartu einant link automobilio, nukentėjusysis pasakė, kad jam skauda žandikaulį. Iki atvažiuojant į sodybą tuo nesiskundė (1 t., b. l. 142-143, 165-166, 167-168; 3 t., b. l. 98-99). Liudytojas E. T. patvirtino, kad kaltinime nurodytu metu kartu su D. Š. buvo sodybos kieme, rūkė. Prie jų priėjo A. B. su E. Ž. Tiek jis, tiek D. Š. paragino nukentėjusįjį ir A. B. važiuoti iš sodybos, netrukus prie jų prisijungė ir liudytojas M. S. Visas bendravimas su nurodytais asmenimis truko apie 1 minutę, nes prie įvažiavimo į sodybą pamatė, kad ant žemės guli žmogus – tai buvo G. J., šalia jo stovėjo N. Č. Prieš nubėgdamas link įvažiavimo į sodybą, sodybos kieme paliko nukentėjusįjį, liudytojus A. B. su M. S. ir nuteistąjį D. Š. (1 t., b. l. 148-149; 2 t., b. l. 13-14, 16-17, 19-20; 3 t., b. l. 77-78). Šie liudytojų parodymai, be kita ko, sutampa su nukentėjusiojo E. Ž. parodymais ir kartu paneigia nuteistojo D. Š. parodymus, jog jis nors ir kalbėjo su nepažįstamuoju – E. Ž., stovėjo vienas priešais kitą, tačiau smūgio nesudavė. Dotuoju atveju visiškai akivaizdu, kad tuo metu, kai buvo suduotas smūgis E. Ž., kieme bendravo tik 4 asmenys: liudytojai A. B. su M. S., kurie nuo nukentėjusiojo buvo nutolę apie 2 metrus ir nuteistasis D. Š., kuris stovėjo priešais nukentėjusįjį E. Ž. Darytina išvada, kad smogti nukentėjusiajam galėjo tik su juo bendravęs D. Š., kadangi pašalinių asmenų aplinkui jau nebuvo.

11. Vertinant nukentėjusiojo E. Ž., liudytojų A. B. ir E. T. parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo patikrinti atliekant procesinį veiksmą – parodymų patikrinimą vietoje. Atliekant šiuos veiksmus nustatyta, jog nukentėjusiojo E. Ž., liudytojų A. B. ir E. T. veiksmų atlikimo vietos sutapo – visi trys nurodė vietas, kur kuris asmuo stovėjo, kuria kryptimi nuėjo (1 t., b. l. 130-137, 173-189; 2 t., b. l. 21-27). Be kita ko, iš šių procesinių veiksmų atlikimo protokolų laiko matyti, kad su nukentėjusiuoju E. Ž., liudytojais A. B. ir E. T. parodymų patikrinimas buvo atliktas atskirai, t. y., atitinkamai 2019 m. kovo 10 d., 2019 m. rugsėjo 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 11 d.

12. Apeliantas skunde teigia, kad jo prisipažinimas dėl E. Ž. sumušimo yra niekinis, jog jame nieko tikslaus nėra užrašyta, jog liudytojo T. O. parodymai yra nepatikimi ir tik patvirtina liudytojo kaip pareigūno nekompetenciją. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad nuteistasis D. Š. 2019 m. sausio 4 d. parašė paaiškinimą, kuriame tiksliai nurodė laiką, aplinkybes ir priežastį, kodėl kaltinime nurodytu metu trenkė į sodybą atvykusiam pašaliniam asmeniui (2 t., b. l. 134). Nors nuteistasis iškėlė versiją, jog šį prisipažinimą parašė veikiamas pareigūnų psichologinio smurto, tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmete šiuos nuteistojo argumentus pažymėdamas, kad liudytojas T. O. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad atvežus nuteistąjį į policijos komisariatą, jis prisipažino netyčia pataikęs E. Ž. į žandikaulį, todėl jam buvo pasiūlyta parašyti nuoširdų prisipažinimą. Jokios įtakos jam nebuvo, davus lapą - surašė viską pats, žinodamas tiek datą, įvykio aplinkybes (3 t., b. l. 99). Ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas T. O. davė analogiškus parodymus (2 t., b. l. 78). Be kita ko, liudytojas M. S. parodė, kad tomis pačiomis aplinkybėmis buvo nuvežtas į policijos komisariatą apklausai, tačiau apklausos metu atsakius, jog jis nemušė nukentėjusiojo E. Ž., niekas prisipažinti nevertė, jokio psichologinio spaudimo nebuvo (3 t., b. l. 100).

13. Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti N. Č., nes jis jau buvo prisiėmęs kaltę ir su nukentėjusiojo seserimi tarėsi dėl žalos atlyginimo. Su šiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka, kadangi juos paneigia byloje esantys įrodymai. Liudytojas N. Č. nuosekliai viso proceso metu parodė, kad sodyboje vartojo daug alkoholio, dėl to iškart po įvykio nežinojo, kokį asmenį sumušė, tačiau žinojo, jog kaltinime nurodytu metu, išėjęs į sodybos kiemą išgirdo, kad atvažiavo automobilis. Nuėjęs prie automobilio pamatė keletą vaikinų ir vienam iš jų smogė į veidą. Netrukus prie jo pribėgo liudytojai E. T. ir M. S. Pastarasis pakėlė, kaip jau dabar žinoma – sumuštą G. J. (1 t., b. l. 191-194; 3 t., b. l. 76-77). Šias aplinkybes analogiškai patvirtino ir liudytojai E. T., M. S. ir G. J. Be kita ko, G. J. patvirtino, kad vaikinas, kuris jam sudavė, jo atsiprašė ir jie susitaikė (1 t., b. l. 185-186; 3 t., b. l. 78, 100). Kadangi N. Č., tuo metu dar nežinojo, jog sodyboje įvyko dvejos muštynės ir kam tiksliai trenkė, tik žinojo, kad nukentėjusysis E. Ž. sužalotas, susisiekė su jo seserimi dėl žalos atlyginimo nukentėjusiajam (3 t., b. l. 76). Taigi, nors N. Č. tą patį įvykio vakarą ir sudavė asmeniui į veido sritį, tačiau visiškai skirtingomis aplinkybėmis nei E. Ž. sužalojimo atveju. Nuteistojo D. Š. gynybinė versija, kuria siekiama perkelti kaltę N. Č., paneigta tiek šių liudytojų parodymais, tiek aukščiau byloje aptartais įrodymais.

14. Atsižvelgusi į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nuoseklių nukentėjusiojo E. Ž. parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojų A. B., E. T., N. Č., T. O. parodymais ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog D. Š. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y., smogė E. Ž. į veido sritį ir dėl apatinio žandikaulio kampo lūžimo nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veika pagrįstai bei teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio ir atstovavimo išlaidų

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis E. Ž. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš D. Š. neturtinės žalos atlyginimą – 5000 Eur, už nukentėjusiojo E. Ž. patirtus dvasinius išgyvenimus. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nukentėjusiojo E. Ž. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš nuteistojo D. Š. priteista 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apelianto skunde prašoma nukentėjusiojo E. Ž. civilinį ieškinį atmesti nenurodant jokių argumentų, toks D. Š. prašymas iš esmės grindžiamas su kitu jo apeliacinio skundo prašymu – jį išteisinti. Kadangi nėra pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį D. Š. atžvilgiu, todėl nėra pagrindo tenkinti jo apeliacinio skundo ir nukentėjusiojo E. Ž. civilinį ieškinį atmesti.

16. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo E. Ž. atstovė advokatė Ž. Paunksnytė pateikė dokumentus, kad nukentėjusysis už savo atstovės advokatės Ž. Paunksnytės teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 544,50 Eur ir prašė šią sumą išieškoti iš nuteistojo. Byloje esantis sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2020 m. balandžio 16 d. advokatei už jos teisines paslaugas buvo sumokėta 544,50 Eur.

17. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą. Nukentėjusiojo E. Ž. atstovė advokatė Ž. Paunksnytė parengė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis nėra didelė – 6 lapai, iš kurių nemažą dalį užima nuosprendžio citavimas, jame nekeliami sudėtingi įstatymo taikymo klausimai. Ši baudžiamoji byla taip pat nėra sudėtinga ar didelės apimties – viena nusikalstama veika, vienas nuteistasis, bylą sudaro 3 tomai. Byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Advokatė Ž. Paunksnytė atstovavo nukentėjusįjį ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jai buvo žinomos ir didelių jos laiko sąnaudų paruošti minėtam atsiliepimui nereikalavo. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog už atstovės paslaugas apeliaciniame procese prašoma išieškoti 544,50 Eur suma yra pernelyg didelė, neproporcinga šio proceso sudėtingumui, bylos trukmei bei advokatės atliktam darbui, todėl ši suma mažinama iki, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingos ir protingos sumos – 300 Eur.

18. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo D. Š. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas D. Š. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2020 m. kovo 2 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo D. Š. 300 Eur nukentėjusiajam E. Ž, jo advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai Donatas JatužisDanutė ŠvitinienėDaina Vaidachavičienė