Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. N., skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria jam buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 18 d. nutartimi V. N., nepakaltinamumo būsenoje padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi V. N. stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis buvo pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

2. Skundžiama nutartimi V. N. buvo pratęstas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apylinkės teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad V. N. psichikos būklė gerėja, bet dar nėra pakankamai stabili, jis socialiai atsiribojęs, pasyvus, nekritiškas savo ligai, todėl negalėtų tęsti gydymo savarankiškai ambulatorinėmis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Esminis apelianto skundo argumentas yra tas, kad jo psichikos būklė yra stabiliai pagerėjusi, todėl jam šiuo metu taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje galėtų būti pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau, įvertinęs byloje esančius duomenis apie V. N. psichikos būklę šiuo metu, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su esmine apylinkės teismo išvada, kad V. N. psichikos būklė nėra stabiliai pagerėjusi, todėl dar nėra galimybės jo gydymą užtikrinti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.

6. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą : asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

7. Asmens psichikos būklės vertinimas bei jos nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju pakankamai svarbią reikšmę įgyja V. N. gydančių gydytojų išvados ir rekomendacijos. Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) V. N. buvo diagnozuotas kliedesinis sutrikimas. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvadoje nurodoma, kad V. N. psichikos būklė yra gerėjanti, tačiau dar nepakankamai stabili; stebimas jo asmenybės defektas valios, emocijų sferose, jis socialiai atsiribojęs, pasyvus, apatiškas, interesų ratas siauras, neatviras, formalaus kontakto, nekritiškas (3 b. l.). Komisija rekomendavo tęsti V. N. priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (2 b. l.). Šios ligoninės atstovė apylinkės teismo posėdyje sutiko su Komisijos išvada. Ji teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad paskutines 2 savaites V. N. tapo kiek daugiau bendraujantis, pradėjo lankytis užimtumo kambaryje (20 b. l.). Iš to seka, kad tiek Komisija, tiek ligoninės atstovė buvo vieningos nuomonės ir rekomendavo tęsti priverstinį V. N. gydymą stacionare dėl nepakankamai stabilios jo psichikos būklės pagerėjimo. Apygardos teismui duomenys, paneigiantys ar sukeliantys abejonių dėl minimos Komisijos išvados bei ligoninės atstovės paaiškinimų pagrįstumo, nėra pateikti, todėl šiais bylos duomenimis nėra pagrindo netikėti. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo tikslingumo V. N., pagrįstai šiais duomenimis vadovavosi bei padarė išvadą, kad jo psichikos būklė nors ir gerėja, tačiau dar nėra pakankamai stabili, kad jam taikomą gydymo režimą būtų galima pakeisti į švelnesnį. Apygardos teismas tokiai išvadai pritaria.

8. Nepaisant to, kad dėl gydymo stacionare V. N. psichikos būklė yra gerėjanti, tačiau įvertinus bylos duomenis, abejotina, ar tolimesnis jo gydymas ambulatorinėmis sąlygomis užtikrins priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų. Kaip nurodoma Komisijos išvadoje, V. N. stokoja kritikos padarytai nusikalstamai veikai, savo būsenai bei susirgimui, kas sudaro pagrindą teigti, jog jis pats savarankiškai gydytis negali, kadangi egzistuoja tikimybė, jog jis nesilaikys tokio gydymo sąlygų. Apelianto palaikomi socialiniai ryšiai su mama, tėvu ir broliu yra svarbūs, tačiau jie nėra pakankami tam, kad būtų užtikrinta jo priežiūra gydymosi ambulatorinėmis sąlygomis metu. Kaip žinia, artimieji neturėjo jokios įtakos V. N. praeityje, kai jis, paveiktas ligos, padarė dvi nusikalstamas veikas – vagystę ir smurtavo prieš savo motiną. Negalima artimiesiems, tarp jų – ir motinai, prieš kurią V. N. smurtavo, patikėti priežiūrą ligonio, kurio psichikos būklė nėra stabiliai pagerėjusi. Taigi, šiuo metu V. N. nerekomenduojama dabartinėje stadijoje pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę švelnesne, kadangi nėra jokios galimybės jam užtikrinti ambulatorinio gydymo tęstinumo bei kad tokio gydymosi režimo jis pats savarankiškai laikysis. Esant tokiai situacijai bei apelianto požiūriui į savo psichikos būklę, jo savarankiškas gydymasis ambulatorinėmis sąlygomis nebus efektyvus ir gali kelti pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams.

9. Įvertinęs visus byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis apygardos teismas abejoja galimybe šiuo metu užtikrinti tinkamą V. N. elgesio kontrolę ir efektyvų ambulatorinį jo gydymą bei sutinka su apylinkės teismo išvada, jog stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje jam tikslinga kol kas tęsti. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, jos išvadų, su kuriomis sutinka apygardos teismas, skundo argumentai nepaneigia. Pažymėtina, kad esant akivaizdžiam V. N. psichikos būklės pagerėjimui, Komisija spręs dėl jam reikalingo tolimesnio priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. N. skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis neskundžiama.