- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-25
- Bylos Nr.
- 2-1177/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pralita“
- Kategorijos
- 116.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pralita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarties, kuria atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkintas, civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pralita“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Stiprybė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Pralita“, prašydamas pripažinti ieškovo ir atsakovo sudarytas trisdešimt devynias pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis, taikyti restituciją, grąžinti ieškovui pirkimo-pardavimo sutarties dalyką (transporto priemones), priteisti iš ieškovo atsakovui 483 422 Lt.
Atsakovui UAB „Pralita“ nepateikus atsiliepimo į ieškinį, Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu už akių nusprendė tenkinti ieškinį, pripažinti negaliojančiomis ieškovo ir atsakovo sudarytas trisdešimt devynias pirkimo-pardavimo sutartis, taikyti restituciją – grąžinti ieškovui transporto priemones, priteisti iš ieškovo atsakovui 483 422 Lt, nurodydamas šios sumos bendra tvarka neišieškoti, išaiškindamas atsakovui, kad šio sprendimo pagrindu gali būti patvirtintas atsakovo 483 422 Lt finansinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje. Teismas konstatavo, kad ieškovas pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu patyrė 936 744,26 Lt nuostolių, kas turėjo įtakos ieškovo nemokumui, nes 2010 m. liepos 29 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla, todėl ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Teismas nurodė, kad aplinkybes, kad ieškovas sandorių sudaryti neprivalėjo, patvirtina 2010 m. gegužės 19 d. tarp atsakovo ir ieškovo sudarytos parduotų autotransporto priemonių nuomos sutartys, kuriomis atsakovas išnuomojo ieškovui už sutartą mokestį transporto priemones ir jas perdavė ieškovui, o vėliau išrašė ir PVM sąskaitas faktūras 264 203,50 Lt sumai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Pralita“ 2012 m. vasario 6 d. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį teismas atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir nesant pagrindo spręsti dėl termino atnaujinimo.
Atsakovas UAB „Pralita“ pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame nurodė, kad neturi įmonėje dirbančio nuolatinio teisininko, ieškinys buvo gautas prieš pat didžiąsias metines šventes, įmonėje buvo susikaupę daug darbo, reikėjo sutvarkyti įmonės metinę dokumentaciją. Tuo metu įmonės direktorius buvo komandiruotas į užsienį dėl sutarčių sudarymo. Praėjus šventėms, atsakovas kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, tačiau jis dėl savo užimtumo darbe ir vykusių teismo posėdžių negalėjo tuojau pat paruošti atsiliepimo į ieškinį ar pateikti prašymo dėl termino pratęsimo. Atsakovas pažymėjo, kad tam, jog būtų nuginčytas privataus juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris, turi būti sąlygų visuma: nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas, prieštaravimas juridinio asmens tikslams, įrodytas juridinio asmens kontrahento nesąžiningumas, nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisėti intereso pažeidimas. Atsakovas nurodė, kad ieškovas transporto priemones pardavė dėl to, kad turėjo finansinių sunkumų, tačiau norėdamas vykdyti savo veiklą, iš atsakovo išsinuomojo transporto priemones. Atsakovas 2010 m. birželio 16 d. pranešė ieškovui, kad įskaitė savo priešpriešinį reikalavimą 475 829,04 Lt sumai, kurį įgijo reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Anlara“.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. kovo 19 d. nutartimi atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmetė.
Teismas atsiliepimo nepateikimo priežastis – tai, kad įmonės darbuotojai buvo užsiėmę, taip pat buvo užsiėmęs ir atsakovui padėti sutikęs advokatas, nepripažino svarbiomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė nei vieno argumento, nepateikė nei vieno įrodymo, kurie leistų teismui suabejoti, kad nėra pagrindo ieškovo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nėra pagrindo (CPK 288 str. 3 d. 1 p., 4 d.).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Pralita“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas, spręsdamas dėl termino atsiliepimui paduoti praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nurodytus argumentus – atsakovas neturi įmonėje dirbančio nuolatinio teisininko, ieškinys buvo gautas prieš pat didžiąsias metines šventes, įmonėje buvo susikaupę daug darbo, reikėjo sutvarkyti įmonės metinę dokumentaciją. Tuo metu įmonės direktorius buvo komandiruotas į užsienį dėl sutarčių sudarymo. Praėjus šventėms, atsakovas kreipėsi teisinės pagalbos į advokatą, tačiau jis dėl savo užimtumo darbe ir vykusių teismo posėdžių negalėjo tuojau pat paruošti atsiliepimo į ieškinį ar pateikti prašymo dėl termino pratęsimo.Teismas išnagrinėjo bylą nepranešęs šalims apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą nei teismo šaukimu, nei pranešimu, taip pažeisdamas imperatyvias procesinio įstatymo normas, reglamentuojančias teismo pareigą pranešti bylos šalims apie priimamus procesinius dokumentus. Teismas taip pat pažeidė CPK 235 straipsnio reikalavimus, kur nustatyta, kad bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos žodinio proceso tvarka, ir teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus.Teismas, patenkindamas ieškinį tik ieškinyje nurodytais motyvais, neišklausęs šalių, pažeidė CK 6.189 straipsnio nuostatas, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ieškovas neįrodė, jog ginčijami sandoriai prieštaravo juridinio asmens tikslams, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, todėl nėra sąlygų visumos šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais (CK 1.82 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas sprendimą už akių priėmė vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, kuri nereikalauja pranešti atsakovui apie bylos nagrinėjimą, kadangi atsakovas savo neveikimu paneigė teisę būti išklausytu. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, lemiančių kitokį teismo sprendimą, o tik teigė, kad ieškovas neįrodė jo nesąžiningumo sandorio metu, nebandė paneigti ieškovo pateiktų įrodymų, susijusių su nesąžiningos sandorio kainos sumokėjimu ir neprieštaravo ieškovo nurodytiems faktiniams ir teisiniams argumentams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis paliktina nepakeista.
Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso. Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje. Minėtas straipsnis numato, kas sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai, būdama tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, šalis nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso skatinimu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdama nepagrįstai užtęsti (vilkinti) bylos nagrinėjimą.
CPK 287 straipsnio normos numato specialiam procesiniam dokumentui – pareiškimui peržiūrėti sprendimą už akių, keliamus reikalavimus, nustato jo padavimo terminus ir tvarką. Būtina pažymėti, kad pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius, nes ji negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.). CPK 288 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta sprendimo už akių panaikinimo tvarka – išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi teismas vertina tiek šalies pasyvumą pateisinančių priežasčių svarbą, tiek ir šalies argumentus bei įrodymus, susijusius su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo UAB „Pralita“ atsiliepimo į ieškinį nepateikimo priežastys nėra aplinkybės, kurios CPK 288 straipsnio nustatyta tvarka lemtų sprendimo už akių panaikinimo ir bylos atnaujinimo pagrindą. Kita vertus, apelianto nurodomos aplinkybės, kad atsakovas neturi įmonėje dirbančio nuolatinio teisininko, ieškinys buvo gautas prieš pat didžiąsias metines šventes, įmonėje buvo susikaupę daug darbo, reikėjo sutvarkyti įmonės metinę dokumentaciją, negali būti pripažįstamos svarbiomis aplinkybėmis, pateisinančiomis šalies pasyvumą byloje. Kaip minėta, atsakovas, siekdamas, jog sprendimas už akių būtų panaikintas, privalo nurodyti argumentus, ar pateikti įrodymus, kurie įtakotų priimto sprendimo už akių neteisėtumą ir nepagrįstumą arba nurodyti aplinkybes, dėl kurių negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu atskirojo skundo argumento, kad teismas negalėjo priimti sprendimo už akių apie posėdžio datą ir vietą nepranešęs šalims. CPK 142 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi nustatė atsakovui 20 dienų terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovui minėta nutartis kartu su ieškiniu ir jo priedais įteikta 2011 m. gruodžio 19 d. Atsakovas atsiliepimą į ieškinį privalėjo pateikti iki 2012 m. sausio 8 d., tačiau nei iki nurodytos datos, nei vėliau atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 2012 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą už akių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitų aplinkybių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje negalėtų būti priimtas sprendimas už akių, apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija jų taip pat nenustatė.
Atskirajame skunde apeliantas teigia, ieškovas neįrodė, jog ginčijami sandoriai prieštaravo juridinio asmens tikslams, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, todėl nėra sąlygų visumos šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad ieškovas šalių sudarytas sandoris buvo pripažintas negaliojančiu CK 6.66 pagrindu, t. y. pareiškiant actio Pauliana ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą bei CK 6.66 straipsnį, nutartyse yra ne kartą konstatavęs, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus teisių pažeidimu CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme taip pat laikytinas ir sumažėjęs skolininko mokumas, kai kreditorius praranda galimybę visiškai arba iš dalies patenkinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006).
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir teismų praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.).
Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 29 d. nutartimi ieškovui UAB „Stiprybė“ iškėlė bankroto bylą. Nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2010 m. gegužės 26 d. ieškovas su atsakovu sudarė 39 pirkimo-pardavimo sutartis, kuriomis pardavė (perleido) atsakovui 39 transporto priemones už bendrą 483 422 Lt su PVM sumą. Ieškovas 2010 m. gegužės 19 d., 2010 m. gegužės 20 d., 2010 m. gegužės 25 d., 2010 m. gegužės 28 d. atsakovui išrašė PVM sąskaitas-faktūras 471 627,57 Lt sumai. 2010 m. gegužės 19 d. tarp atsakovo ir ieškovo sudarytos parduotų autotransporto priemonių nuomos sutartys, kuriomis atsakovas išnuomojo ieškovui už sutartą mokestį transporto priemones ir jas perdavė ieškovui, o vėliau išrašė ir PVM sąskaitas faktūras 264 203,50 Lt sumai. Atsakovas 2010 m. birželio 16 d. pranešė ieškovui, kad įskaitė savo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, kurį įgijo 2010 m. birželio 15 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu iš UAB „Anlara“. Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. AU17-82 nustatyta, kad ieškovas pardavė, o atsakovas pirko transporto priemones kaina, kuri 936 744,26 Lt buvo mažesnė už likutinę balansinę parduotų automobilių vertę, todėl ieškovas patyrė 936 744,26 Lt dydžio nuostolius ir esant nustatytoms aplinkybėms konstatuota, jog ieškovas pagal sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu patyrė 936 744,26 Lt nuostolių, kas turėjo įtakos ieškovo nemokumui, todėl ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kreditorių interesai. Pirmosios instancijos teismas su tokiomis Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo išvadomis sutiko.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, nustatė, kad ieškovas ginčijamų sandorių sudaryti neprivalėjo, minėti sandoriai pažeidžia kreditorių interesus, sudaryti sandoriai lėmė ieškovo nemokumą, kadangi sutarčių dalykas buvo parduotas už daug mažesnę kainą nei nurodyta buhalteriniuose dokumentuose. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčijamais sandoriais turtas perleistas prieš iškeliant ieškovui bankroto bylą už daug mažesnę kainą ir tai turėjo įtakos įmonės nemokumui, taip pat šalims sudarant to paties turto nuomos sutartis, kuriais prisiimti dideli finansiniai įsipareigojimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškiniu ginčijamų sandorių įtakos įmonės nemokumui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis paliktina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.