- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-181/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė, Jonas Algimantas Venckus (pran.), Elena Vainienė
- Kaltinamasis
- G. B.
- Nuteistasis
- T. Ž.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008-01-30 nuosprendžio, kuriuo G. B. pagal LR BK 129 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas T. Ž. , tačiau dėl jo nuteisimo nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinamas tuo, kad, 2006 m. spalio 28 d. apie 18 val., Z. D. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, bendrais veiksmais su T. Ž. , tyčia spyrė kojomis 3 smūgius A. Z. į kojų sritis, tuo padarydamas nubrozdinimus kojose, taip pat tyčia vilko jo kūną iš kambario į lauką, taip padarydamas paviršinius odos nubrozdinimus tarpumenčio bei kairio peties nugarinio paviršiaus srityse, paviršinį odos nubrozdinimą kairėje pilvo pusėje, taip pat tyčia spyrė 4 kartus į kairįjį petį, abu žastus, kairiąją alkūnę, tuo padarydamas didelės apimties minkštųjų audinių kraujosruvas kairiojo peties, abiejų žastų, kairės alkūnės srityse, taip pat tyčia suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 15 smūgių į galvos ir krūtinės sritis, t.y. kartu rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip 11 smūgių į galvos sritį, tuo padarydamas galvoje minkštųjų audinių sumušimus su kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, muštines žaizdas nosyje, viršutinėje lūpoje, šių smūgių pasėkoje po minkštaisiais galvos smegenų dangalais išsiliejo kraujas, du ir daugiau kartų spyrė į krūtinės sritį, tuo padarė didelės apimties sužalojimus krūtinėje, dviems spyriais padarė tiesioginius šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės plyšimais, vienu sumušimu ir suspaudimu padarė netiesioginius daugybinius šonkaulių lūžius priekinėse krūtinės dalyse, dėl ko nuo šių sužalojimų visumos, vystantis galvos smegenų pabrinkimui, kvėpavimo nepakankamumui ir mažakraujystei, po nukraujavimo A. Z. mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o G. B. išteisintas nepagrįstai. Apeliantės teigimu, teismo padarytos išvados, išteisinant kaltinamąjį G. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., padarymo nenustačius jo dalyvavimo, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, o byloje esančius įrodymus teismas įvertino netinkamai. Prokurorė pažymi, kad G. B. dalyvavimą nužudant A. Z. įrodo ne tik nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kiti įrodymai. Tuo tarpu pats T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo ne kartą apklaustas ir jo parodymai dėl G. B. suduotų smūgių A. Z. išliko vienodi, o teisme nuteistasis jų visų atsisakė motyvuodamas darytu psichologiniu spaudimu. Visgi T. Ž. turėjo gynėją nuo pirmos apklausos, jokių duomenų apie jo atžvilgiu vartotą smurtą ar psichologinį spaudimą byloje nėra, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti pirminiai parodymai pilnai atitinka tik vėliau gautą specialisto išvadą, todėl teismas šiais nuteistojo T. Ž. parodymais nesivadovavo visiškai pagrįstai. Be to, iš specialisto išvados aišku, kad G. B. kūne rasti sužalojimai, kurie yra panašūs į T. Ž. kūne rastus sužalojimus, ir jie galėjo būti padaryti 2006-10-28 grumtynių metu. Apeliantės nuomone, A. Z. padarytų sužalojimų skaičius ir lokalizacija, atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo jie padaryti, taip pat liudija, kad sužalojimų negalėjo padaryti vienas T. Ž. . Be to, mirtini sužalojimai krūtinėje neabejotinai padaryti kojų spyriais ar spaudžiant gulinčio nukentėjusiojo krūtinės apatinę dalį, kas prieštarauja T. Ž. parodymams, jog jis sudavė smūgius A. Z. šiam sėdint. Sužalojimai išsidėstę įvairiuose kūno paviršiuose, tai leidžia teigti, kad traumavimo metu A. Z. kūno padėtis dinamiškai kito. Visi sužalojimai padaryti kelių -keliolikos minučių laikotarpiu, todėl labai abejotina, kad per kelias minutes vienas T. Ž. galėtų suduoti tokį didelį smūgių skaičių nukentėjusiajam ir suduoti ne į vieną kurią nors kūno vietą, o praktiškai sužaloti visą kūną. Kaip taisyklė, mušamas asmuo ginasi nuo mušamojo, dengiasi nuo smūgių, todėl sužalojimai būna išsidėstę kurioje nors vienoje - labiausiai nepridengtoje kūno vietoje, tačiau tokia plati ir įvairi A. Z. kūno sužalojimų lokalizacija rodo, kad A. Z. neturėjo galimybės apsiginti, kadangi buvo mušamas ne vieno asmens. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, kaip ir to, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis T. Ž. negalėjo nurodyti ir paaiškinti, kaip atsirado kai kurie sužalojimai ant A. Z. kūno, kad ir krūtinės sužalojimai, padaryti spaudžiant gulinčio nukentėjusio asmens krūtinę kojomis, nors ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo jo duotose parodymuose buvo aptarta - T. Ž. nurodė, kad po to, kai jis ir G. B. sudavė A. Z. smūgius rankomis ir kojomis, jis trumpam buvo išėjęs iš kambario, tuo metu kambaryje buvo tik mieganti Z. D. , G. B. ir A. Z. . Po kelių minučių sugrįžus į kambarį, jis rado A. Z. jau nukritusį ant grindų, po ko G. B. paprašė jo išnešti A. Z. iš kambario. Apklausta liudytoja E. R. patvirtino, kad kol ji buvo pas Z. D. namuose, nei Z. D. , nei G. B. nemiegojo, girtavo keturiese - ji, T. Ž. , G. B. ir Z. D. , daugiau niekas nebuvo atėjęs iki E. R. išėjimo 17.00 val. Atsižvelgiant į teismo medikų išvadą, kad A. Z. mirtinai galėjo būti sumuštas laikotarpiu tarp 16 ir 18 val.ir į nustatytą aplinkybę, kad A. Z. atėjo pas Z. D. , kai E. R. jau nebuvo įvykio vietoje, t.y. jis atėjo po 17.00 val, mažai tikėtina, kad tuojau pat po E. R. išėjimo, G. B. ir Z. D. būtų nuėję miegoti, o T. Ž., sulaukęs A. Z. , per mažiau nei valandą laiko būtų sukėlęs konfliktą ir vienas sumušęs nukentėjusįjį, nors jokio motyvo konfliktuoti su A. Z. T. Ž. neturėjo - E. R. jau buvo išėjusi ir ji su A. Z. nesusitiko. Priešingai, remiantis T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, būtent G. B. turėjo pretekstą konfliktuoti su A. Z. dėl pastarojo negrąžinamų pinigų. Šią aplinkybę nurodo ir apklaustos liudytojos A. M. ir J. Ž. , kurios parodė, kad A. Z. dažnai skolindavosi pinigus ir jų negrąžindavo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu T. Ž. parodė, kad A. Z. nepažinojo, visas aplinkybes pirmos apklausos tyrime metu išsigalvojo, o motyvą- kad G. B. pirmas pradėjo mušti A. Z. dėl šio nesugrąžintų pinigų - jis atspėjo. Visgi T. Ž. teisme negalėjo rišliai ir logiškai paaiškinti, kokiu būdu ikiteisminiame tyrime jo nurodytos įvykio aplinkybės neprieštarauja ir atitinka kitas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, nors pasak jo parodymų teisme, ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai yra išgalvoti. Visi šie duomenys, vertinant juos su byloje surinktų įrodymų visuma, patvirtina, kad T. Ž. neturėjo motyvo konfliktuoti su A. Z. , o jo parodymai ikiteisminiame tyrime yra teisingi ir jais būtina remtis, vertinant kitas bylos aplinkybes. Teismas nuosprendyje nurodo, kad vien tai, kad A. Z. buvo visiems žinomas, kaip mėgstantis skolintis asmuo, pagrindo preziumuoti, kad jis buvo skolingas ir kaltinamajam G. B. , neduoda. Tačiau šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir pats kaltinamasis T. Ž. apklausų ikiteisminio tyrimo metu, bet teismas šių aplinkybių įrodymais nepripažįsta. Priešingai, teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo T. Ž. pateiktą ir daugiau jokia kita bylos medžiaga nepatvirtintą konflikto priežastį - neva A. Z. negražiai kalbėjo apie visas moteris ir tuo įžeidė jo draugę, kurios A. Z. net nebuvo matęs,- teismas pripažįsta T. Ž. turėtu motyvą konfliktuoti su A. Z. . Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kritiškai įvertino ir dar vieną aplinkybę, kuria buvo grindžiamas kaltinimas G. B. - ant kaltinamojo G. B. kojinių ir bliuzono rastą nužudytojo A. Z. kraują. Dėl kraujo dėmių neintensyvumo teismas nusprendė, kad šis kraujas galėjo atsirasti G. B. po įvykio kontaktuojant su A. Z. lavonu, ant kojinių kraujas galėjo atsirasti jam aunantis šlepetes. Be to teismas nurodė, kad šią išvadą patvirtina aplinkybė, kad ant T. Ž. drabužių - kelnių buvo gausu A. Z. kraujo, o ant G. B. drabužių tik neintensyvios kraujo dėmės. Tačiau A. Z. kraujo dėmės rastos tokiose vietose (G. B. džemperio priekinėje kairėje pusėje 3,5 cm nuo viršaus 10,5 cm nuo rankovės prisiuvimo siūlės rastoje 1,01,5 cm dydžio nevienodo sutepimo intensyvumo dėmėje; G. B. džemperio 28,5 cm nuo apačios, 7,5 cm nuo dešinės siūlės rastoje 0,2x0,5 cm dydžio neintensyviame netaisyklingame sutepime), kad paneigia teismo argumentą, jog ant G. B. A. Z. kraujas galėjo atsirasti tiek judinant, tiek keliant A. Z. . Jei G. B. būtų atlikęs teismo įvardintus veiksmus ant jo rūbų būtų gausu A. Z. kraujo, kaip ir ant T. Ž. , kuris gausiai susitepė A. Z. krauju, kai jį tempė iš kambario į lauką. Taigi tokiose G. B. džemperio vietose rastas nedidelis A. Z. kraujo kiekis kaip tik įrodo, kad šios dėmės negalėjo atsirasti G. B. atliekant teismo nurodytus veiksmus. A. Z. kraujo dėmės rastos ant G. B. kojinių priekio, o tai rodo, kad jos negalėjo atsirasti vaikštant grindimis, suteptomis krauju, nes tokiu atveju turėtų būti sutepta apatinė kojinių dalis. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliantės nuomone, ikiteisminio tyrimo metu duoti kaltinamojo T. Ž. parodymai, jo parodymai, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje protokole, apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodymai, duoti akistatos su G. B. metu, teismo medicinos specialisto išvados tiek dėl A. Z. padarytų sužalojimų, tiek dėl G. B. ir T. Ž. konstatuotų sužalojimų, liudytojų A. M. , J. Ž. , E. R. , G. P. , S. D. , V. A. , N. P. parodymai, specialisto išvada dėl kraujo radimo ir kraujo priklausomybės nustatymo, visi šie duomenys, vertinant juos kaip įrodymų visetą, patvirtina G. B. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 1 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. B. , o visą kaltę dėl A. Z. nužudymo nukreipdamas T. Ž. atžvilgiu, į visus byloje esančius duomenis atsižvelgė tik tiek, kiek jie patvirtina G. B. parodymus, kad jis A. Z. nemušė ir nematė, kas jį sumušė, nes tuo laiku miegojo. Visgi, apeliantės nuomone, įrodymai turėtų būti vertinami visumoje, todėl prašo 2008-01-30 Kauno apygardos teismo nuosprendį G. B. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį - pripažinti G. B. kaltu pagal LR BK 129 str. 1 d. dėl A. Z. nužudymo ir skirti jam vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Atsikirtime į prokurorės apeliacinį skundą išteisintasis G. B. nurodo, kad jis išteisintas visiškai pagrįstai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, nes pats nuteistasis T. Ž. patvirtino pareigūnų buvęs priverstas išteisintąjį apkalbėti neva dalyvavus nužudant A. Z. , kuris buvo G. B. draugas. Išteisintojo nuomone, pareigūnų bandymą su juo susidoroti įrodo ir tai, kad tuo pačiu metu jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą LR BK 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu, tačiau 2007-11-05 nutarimu šis ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, išteisintasis G. B. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2008-01-30 Kauno apygardos teismo 2008-01-30 nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes, o G. B. pagrįstai išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo įvykdant LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Pirmosios instancijos teismas 2008-01-30 nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kad G. B. apskritai vartojo smurtą A. Z. atžvilgiu, todėl G. B. išteisino. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. B. išteisintas nepagrįstai, o Kauno apygardos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes įrodymai įvertinti nesilaikant LR BPK 20 str. numatytų taisyklių, o vertinant kiekvieną byloje esantį įrodymą atskirai neatsižvelgta į byloje esančių įrodymų visumą. Prokurorės nuomone, G. B. kaltę nužudžius A. Z. įrodo nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, byloje esančios specialistų išvados, o taip pat liudytojos E. R. parodymai. Visgi pažymėtina, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, vertinant liudytojos E. R. parodymus apie tai, kad jai išeinant G. B. ir Z. D. nemiegojo būtina atsižvelgti tiek į pačios Z. D. , tiek ir į nuteistojo T. Ž. parodymus teisme bei išteisintojo G. B. parodymus. Atitinkamai liudytoja Z. D. nurodė, kad ji užmigo dar prieš išeinant E. R. . Tuo tarpu pats T. Ž. teisme parodė, jog jam atrodo, kad Z. D. ir G. B. miegojo dar prieš išeinant E. R. , nors ikiteisminio tyrimo metu (2006-10-30 įtariamojo apklausa) parodė, kad miegojo tik Z. D. . Atitinkamai išteisintasis G. B. tvirtino, kad užmigo dar būnant E. R. . Taigi liudytojos E. R. parodymai apie G. B. ir Z. D. būseną jai išeinant prieštarauja liudytojos Z. D. , išteisintojo G. B. , o taip pat ir nuteistojo T. Ž. parodymams teisme. Žinoma, vertinant minėtų asmenų parodymus, atsižvelgtina į tai, kad išteisintasis G. B. yra tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, Z. D. įvykio metu buvo jo sugyventinė (šiuo metu žmona), o T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme pakeitė. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, prieštaravimus apie asmenų būklę E. R. išėjimo metu, visų pirma, lėmė jų apsvaigimas nuo alkoholio ir todėl jie galėjo sąžiningai klysti. Iš kitos pusės, E. R. parodymai dėl Z. D. ir G. B. miegojimo ar sėdėjimo jos išėjimo metu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neturi jokio tiesioginio ryšio su smurto prieš A. Z. vartojimu ir nei patvirtina, nei paneigia kokią nors aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LR BPK 20 str. 3 d.). Tokią išvadą teismas daro atsižvelgiant į tai, kad Z. D. ir G. B. jau nuo ryto dviese gėrė degtinę, vėliau prie jų prisijungė T. Ž. , atsinešęs 1 litrą degtinės (,,pilstuko“) ir girtavo trise. Be to, iš byloje esančių liudytojų, nuteistojo, išteisintojo parodymų, aišku, kad vėliau buvo dar parsinešta gerti alaus, sidro (prie girtaujančiųjų prisijungė ir E. R. ). Tokiu būdu, atsižvelgiant į išgerto alkoholio kiekį bei pačių anksčiau minėtų asmenų parodymus, akivaizdu, kad tuo metu, kai išėjo E. R. (apie 17.00 val.), G. B. ir Z. D. buvo labai girti ir galėjo užmigti tiek prieš išeinant E. R. , tiek iš karto jai išėjus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, liudytojos E. R. parodymai dėl G. B. ir Z. D. būklės jai išeinant įrodymu nepripažįstami (LR BPK 20 str. 3 d.) ir apeliacinės instancijos teismas E. R. parodymais šioje dalyje nesivadovauja.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Visgi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nesivadovauta visiškai pagrįstai. Apeliantė nurodo, kad T. Ž. ir teisminio nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti aiškaus smurto prieš A. Z. vartojimo motyvo, nors iš teisme duotų nuteistojo parodymų visiškai aišku, kad konfliktas įvyko dėl to, kad nuteistajam laukiant sugrįžtančios draugės (E. R. taip pat patvirtino, kad T. Ž. ji žadėjo sugrįžti) atėjo A. Z. , kuris pasakė, kad ,,visos jos tokios“ ir todėl E. R. negrįš bei negražiai ją pavadino. Tokį konflikto motyvą iš dalies patvirtina ir tolesnė įvykių eiga, kuomet T. Ž. atėjo pas G. P. ir ėmė priekaištauti A. S. dėl E. R. (tai patvirtino teisme liudytojos E. R. ir N. S. ), o taip pat ir paties T. Ž. , kuris grįžęs namo ir išgyvendamas dėl E. R. , persipjovė venas, tolesni veiksmai. Tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo pradžioje (2006-10-30, 2006-10-31 įtariamojo apklausos) T. Ž. parodė, kad konfliktas tarp jo ir E. R. įvyko dėl to, kad A. Z. pradėjo kalbinti jo draugę bei konkrečiai cituodamas nurodė, ką sakė A. Z. , ką T. Ž. ir E. R. (iš esmės tai patvirtino ir 2006-10-31 teisme sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės skyrimo). Be to, 2006-10-31 apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu T. Ž. patvirtino, kad atėjus A. Z. , jie buvo penkiese, nors vėliau paaiškėjo, kad A. Z. atėjus E. R. jau buvo išėjusi, todėl jokio pokalbio tarp jų būti negalėjo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2007-03-14 vykusios akistatos tarp T. Ž. ir E. R. metu T. Ž. pripažino, kad E. R. išėjo anksčiau negu atėjo A. Z. , bet visgi 2007-06-04 vykusios apklausos metu patvirtino, kad teisingi yra 2006-10-30 ir 2006-10-31 duoti parodymai (t.y. apie nuteistojo ir E. R. konfliktą atėjus A. Z. ir kt.). Byloje esančiame 2006-12-19 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr.460 taip pat konstatuota, kad T. Ž. pilnai suvokia, jog teks atsakyti už savo veiksmus, tačiau apie tai kalba visiškai abejingai. Nuteistojo abejingumą ir nenuoširdumą išaiškinant tikslias nusikalstamos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu rodo ir tai, kad nors T. Ž. pirmųjų apklausų metu buvo nurodęs, jog E. R. dar buvo neišėjusi, kai atėjo A. Z. (T. Ž. su E. R. konfliktavo neva dėl to, kad A. Z. kalbino E. R. ), tačiau E. R. suvedus 2007-03-14 į akistatą su T. Ž. , pastarasis pats pirmas parodė, kad A. Z. atėjus, E. R. jau buvo išėjusi, bet 2007-06-04 apklausos metu patvirtino 2006-10-30 ir 2006-10-31 duotus parodymus (apie A. Z. ,,kabinėjimąsi“ prie jo draugės, G. B. neva suduotus smūgius nukentėjusiajam ir kt.). Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į anksčiau aptartų nuteistojo parodymų bei kitų įrodymų analizę, nuteistasis T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu buvo visiškai abejingas savo duodamiems parodymams ir nenuoširdus, ir netgi nesant nustatytam jokiam neleistinam poveikiui, atsižvelgdamas į situaciją, duodavo tokius parodymus, kokius iš jo ikiteisminio tyrimo metu buvo norima išgirsti, vengiant kitų su juo atliekamų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Tokias aplinkybes patvirtina ir tai, kad teisme T. Ž. iš esmės atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei parodė iš esmės skirtingas smurto prieš A. Z. vartojimo aplinkybes (tai, kad smurtą prieš A. Z. vartojo jis vienas jau išėjus E. R. ). Taigi pirmosios instancijos teismas prieštaringų T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuos jis iš esmės pakeitė teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino įrodymais ir jais nesivadovavo visiškai pagrįstai.
Apeliantė nurodo, kad be išteisintąjį G. B. kaltinusių T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, byloje taip pat yra pakankamai ir kitų įrodymų, kad A. Z. atžvilgiu smurtavo ir G. B. bei nurodo, kad tai taip pat patvirtina nustatyti sužalojimai G. B. kūne, A. Z. padarytų sužalojimų skaičius, lokalizacija, padarymo būdas, o taip pat rastos A. Z. kraujo dėmės ant G. B. drabužių. Specialisto išvadoje Nr.G-4156/06(02) G. B. konstatuoti odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje, poodinė kraujosruva dešiniame žaste bei pažymėta, kad jie galimai padaryti 2006-10-28. Visgi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei nurodo apeliantė, G. B. kūne nustatytų sužalojimų padarymo laikas (2006-10-28) yra tik tikėtinas, o pakankamai nedideli nubrozdinimai rankose yra gana dažni dirbant atsitiktinius darbus, todėl patys savaime šie sužalojimai nieko nepatvirtina. Tiesa, prokurorės nuomone, specialisto išvadoje Nr.G-4156/06(02) nurodytus duomenis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atskirai nuo kitų įrodymų ir neįvertino to, kad nustatyti odos nubrozdinimai ir nuteistojo T. Ž. rankose. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme pats T. Ž. jau prisipažinęs vienas vartojęs smurtą A. Z. atžvilgiu, apie sužalojimus rankoje be kita ko paaiškino, kad dieną prieš įvykį susipyko su drauge ir trenkė ranka į sieną bei tokiu būdu tik patvirtino, kad dalis nustatytų sužalojimų (specialisto išvada Nr.G-4139/06(02) buvo padaryti dar prieš nagrinėjamą 2006-10-28 įvykį, kuomet buvo nužudytas A. Z. . Tokiu būdu vertinant specialisto išvadą Nr.G-4156/06(02), teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti nubrozdinimai G. B. dešinėje plaštakoje ir poodinė kraujosruva dešiniajame žaste, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad šie sužalojimai buvo padaryti būtent 2006-10-28 ir būtent G. B. vartojant smurtą prieš A. Z. , nes kiti byloje esantys duomenys to ne tik nepatvirtina, o paneigia (Z. D. parodymai, nuteistojo T. Ž. parodymai pirmosios instancijos teisme, paties G. B. parodymai). Žinoma, prokurorė nurodo, kad kaltinimo G. B. pagrįstumą patvirtina ne tik nustatyti sužalojimai G. B. kūne, bet ir A. Z. padarytų sužalojimų skaičius, lokalizacija, padarymo būdas, o taip pat rastos A. Z. kraujo dėmės ant G. B. drabužių. Specialisto išvadoje Nr.M 1565/06(02) nurodyta, kad sužalojimai galvoje ir krūtinėje A. Z. padaryti suduodant ne mažiau kaip 15 smūgių (tikėtina, kad smūgių buvo suduota ir daugiau), sužalojimai krūtinėje didelės apimties ir beveik neabejotina, kad galėjo būti padaryti tik kojomis, netiesioginiai daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžiai priekinėse krūtinės dalyse galėjo išsivystyti nuo vienintelio krūtinės sumušimo ir suspaudimo kietu buku daiktu ir labiausiai tikėtina padaryti ant nugaros gulinčiam žmogui paveikiant priekinę apatinę krūtinės dalį, o tai pat neabejotina, kad kojų spyriais padarytos ir didelės apimties minkštųjų audinių kraujosruvos kairio peties, abiejų žastų, kairės alkūnės srityje. Tokiu būdu apeliantė abejoja, ar galėjo vienas T. Ž. suduoti tiek daug smūgių A. Z. į įvairias kūno vietas per kelias minutes. Tačiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. M 1565/06(02) pažymėta, kad net neabejotina, jog jie padaryti per ne trumpesnį kaip kelių – keliolikos minučių laikotarpį, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sužalojimai A. Z. buvo padaryti 2006-10-28 nuo 17.00 iki 17.40 val., t. y. keturiasdešimties minučių laikotarpyje. Tuo tarpu netgi vertinant apeliaciniame skunde gana plačiai aptariamus nuteistojo T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuomet nuteistasis apkalbėjo G. B. (tai nuteistasis pripažino pirmosios instancijos teisme), pažymėtina, kad netgi tuomet T. Ž. neparodė apie jų abiejų (T. Ž. ir G. B. ) vienu metu nukentėjusiajam suduotus smūgius, o pagal T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (būtent šiais parodymais apeliantė prašo vadovautis bei kritiškai vertinti T. Ž. parodymus teisme) iš pradžių sudavė G. B. , paskui T. Ž. ir t. t., tačiau nukentėjusiojo abu kartu vienu metu nemušė. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo teigti, kad smūgius, kuriuos T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu teigė sudavęs pakaitomis kartu su G. B. , 2006-10-28 laikotarpiu nuo 17.00 iki 17.40 val. negalėjo padaryti jis vienas (būtent tai jis patvirtino pirmosios instancijos teisme), o prokurorės teiginys, kad tai labai abejotina, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra visiškai nepagrįstas. Tiesa, apeliantės nuomone, G. B. kaltę patvirtina ir tai, kad buvo rasta A. Z. kraujo ant G. B. džemperio ir puskojinių, tačiau prokurorė klysta nurodydama, kad A. Z. kraujas rastas G. B. džemperio priekinėje kairėje pusėje 3,5 cm nuo viršaus ir 10,5 cm nuo rankovės prisiuvimo siūlės rastoje 1,0 x1,5 cm dydžio nevienodo intensyvumo sutepimo dėmėje (specialisto išvadoje 1 obj.), nes iš specialisto išvados Nr. S 128/07(01) aišku, kad šioje dėmėje rastas T. Ž. kraujas, o A. Z. kraujas rastas tik ant G. B. džemperio 28,5 cm nuo apačios ir 7,5 cm nuo dešinės šoninės siūlės (netaisyklingas, neintensyvus 0,2 x 0,5 cm dydžio sutepimas (specialisto išvadoje 2 obj.). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad po smurto A. Z. atžvilgiu vartojimo visur buvo gausu A. Z. kraujo, labai tikėtina, kad kraujas ant G. B. džemperio galėjo užtikšti T. Ž. vartojant smurtą prieš A. Z. (netgi nepriklausomai nuo to, ar džemperis buvo pakabintas, ar G. B. su juo miegojo). Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad G. B. kaltę įrodo ant jo puskojinių rastos kraujo dėmės, nes, kaip jau anksčiau minėta, kraujo buvo visur, todėl susitepti puskojines A. Z. krauju (priekyje atitinkamai vienoje 3 cm, o kitoje 4 cm nuo galo), kurios apskritai buvo paimtos tik 2006-10-31 (t. y. praėjus beveik trims paroms po įvykio), G. B. galėjo tiek pabudęs vaikščiodamas po kambarį, tiek judindamas ar bandydamas kelti mirusį A. Z. ar pan.. Tuo tarpu kitų G. B. kaltinančių duomenų duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie A. Z. kraujo ant jo džemperio ir puskojinių atsiradimą, byloje nėra.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, G. B. kūne rasti sužalojimai (specialisto išvada Nr.G-4156/06(02), o taip pat kraujo radimas ant G. B. džemperio ir puskojinių (specialisto išvada Nr. S 128/07(01), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pakankami įrodymai, kad G. B. vartojo smurtą A. Z. atžvilgiu ir kartu su T. Ž. jį nužudė, o kitų G. B. kaltinančių įrodymų (T. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai įrodymu nepripažįstami) byloje nėra. Tuo tarpu T. Ž. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad smurtą A. Z. atžvilgiu vartojo jis vienas dėl A. Z. išsakytų negražių žodžių jo draugės E. R. atžvilgiu (,,visos jos tokios“ ir kt.) ir tai, kad tuo metu tiek G. B. , tiek Z. D. miegojo, patvirtina visi kiti byloje esantys įrodymai ar bent jiems neprieštarauja, todėl netikėti nuteistojo T. Ž. teisme duotais parodymais, naikinti Kauno apygardos teismo 2008-01-30 nuosprendį išteisintojo G. B. atžvilgiu ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.