Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2012-07-26 · Civilinė byla Nr. 2A-2018-464/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-07-26
Bylos Nr.
2A-2018-464/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-11107-2010-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Ieškovas
ADB, UADB „Seesam Lietuva“
Atsakovas
UAB „Lietuva Statoil“
Trečiasis asmuo
IF P
Civilinė byla Nr. 2A-2018-464/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11107-2010-0Procesinio sprendimo kategorija: 38.; 44.5.2.4.; 90.; 114.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Dalia Kačinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ADB „Seesam Lietuva procesinių teisių perėmėjo Seesam Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Seesam Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Lietuva Statoil“ dėl žalos atlyginimo, tretysis asmuo IF P&C Insurance AS, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas UADB „Seesam Lietuva 2010-11-02 su ieškiniu (b.l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Lietuva Statoil“ 1500 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas su A. F. 2007-06-18 sudarė automobilių draudimo sutartį, kuria savanoriškuoju (kasko) draudimu apdraudė automobilį (duomenys neskelbtini). 2007-10-31 ieškovas gavo A. F. pranešimą, jog galiojant draudiminei apsaugai apdraustasis automobilis 2007-10-29 apgadintas atsakovui priklausančioje automatinėje automobilių plovykloje, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovas, atlikęs įvykio administravimo veiksmus, išmokėjo A. F. draudimo išmoką – 1500 Lt. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo su pretenzijomis, tačiau 2010-06-08 iš atsakovo gavo atsisakymą atlyginti žalą. Atsisakymas motyvuojamas tuo, kad A. F. nesilaikė viešai paskelbtų prie įvažiavimo į plovyklą plovyklos taisyklių. Ieškovo manymu, įsigydamas paslaugą A. F. nebuvo tinkamai įspėtas apie jokią riziką, be to, taisyklėse numatyti ribojimai siejami tik su neoriginaliais priedais, nenumatytais gamintojo bazinėje įrangoje.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Lietuva Statoil“ atsiliepimu (b.l. 42-44) prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog dėl automobilio apgadinimo 2007-10-29 kaltas pats A. F., nesilaikęs plovyklos taisyklių. Atsakovui civilinė atsakomybė nekyla. Ieškovo pateiktos nuotraukos apie plovyklos pateiktą informacija yra padarytos 2010-10-22, nors įvykis įvyko 2007-10-29, todėl šiomis nuotraukomis vadovautis teismas neturėtų. Viešose taisyklėse nurodyta asmens pareiga įspėti degalinės darbuotojus apie ketinimą automatinėje plovykloje plauti automobilį, kuriame yra sumontuoti spoileriai, A. F. šios taisyklės nesilaikė, todėl jis turi būti laikomas kaltu ir atsakingu dėl įvykio ir jo metu padarytos žalos.

Tretysis asmuo IF P&C Insurance AS atsiliepimu (b.l. 34-35) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas kreipėsi dėl A. F. padarytos žalos atlyginimo. Tretysis asmuo atsisakė tai padaryti, nes A. F. elgėsi labai neatsargiai, neįspėdamas degalinės operatoriaus apie sumontuotą automobilyje spoilerį ir tuo pažeisdamas plovyklos taisykles, viešai paskelbtas prie įvažiavimo į plovyklą. Žala padaryta dėl A. F. kaltės, todėl atsakovas neturi atlyginti žalos draudimo išmoką jam išmokėjusiam draudikui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2011-12-20 sprendimu (b.l. 103) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 30,58 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.

Teismas nustatė, jog 2007-10-29 automatinėje automobilių plovykloje buvo apgadintas A. F. priklausantis automobilis. Teismas dėl šio įvykio konstatavo A. F. (nukentėjusio asmens) kaltus veiksmus (neveikimą). A. F., įsigydamas paslaugą iš atsakovo, nesilaikė viešai matomų plovyklos taisyklių, t.y. neinformavo degalinės darbuotojų apie spoilerio ant automobilio buvimą. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad A. F. nekilo pareigos pranešti degalinės darbuotojams apie spoilerio buvimą. Nors šis buvo sumontuotas gamykloje, Moller Auto Vilnius (oficialaus Audi atstovo Lietuvoje) 2011-05-25 raštas patvirtina, kad automobilis gali būti plaunamas automatinėje automobilių plovykloje su sąlyga, kad bus laikomasi įprastų saugumo priemonių (užtikrinti, kad būtų uždaryti visi langai). Jei automobilyje sumontuota speciali įranga, tokia kaip spoileriai, stogo bagažinės laikikliai, radijo antenos ar kt. rekomenduojama pasikonsultuoti su plovyklos atstovu. A. F., veikdamas kaip atidus automobilio savininkas, turėjo būti susipažinęs su savo automobilio instrukcija ir ja vadovautis. Ieškovo pateiktas nuotraukas, kad prie plovyklos nėra tokių taisyklių, teismas vertino kaip neturinčius įrodomosios galios, nes jos padarytos vėliau, nei įvyko šis įvykis. Nustatęs A. F. kaltus veiksmus (neveikimą), dėl kurių kilo žala, teismas sprendė, jog atsakovas atleistinas nuo civilinės atsakomybės, o tuo pačiu ir nuo žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovo ADB „Seesam Lietuva procesinių teisių perėmėjas Seesam Insurance AS (b.l. 104-105) 2012-01-23 apeliaciniu skundu (b.l. 110-116) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino didelio neatsargumo sąvoką, vartotojų apsaugą užtikrinančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog žala kilo dėl nukentėjusiojo asmens kaltės. Teismas nevertino paties atsakovo pripažinto fakto, jog iki sutarties sudarymo vartotojas nebuvo tinkamai supažindintas su degalinės taisyklėmis. Nebuvo analizuota, kokio turinio taisyklės buvo iškabintos, ar tos taisyklės galėjo būti traktuojamos kaip privalomos konkrečioje situacijoje nukentėjusiam vartotojui. Pareiga įrodyti standartinių sutarties sąlygų turinį ir tinkamą vartotojo informavimo faktą tenka tokias sąlygas paruošusiai šaliai. Atsakovo į bylą pateiktos naudojimosi automatine plovykla taisyklės - fotonuotraukos - nepagrindžia jų turinio, nėra aišku, kada jos padarytos, kurioje vietoje. Nukentėjusiam asmeniui įvykio metu užpildžius pretenziją, atsakovas jau tuomet turėjo galimybę užfiksuoti visas aplinkybes. Atsakovo pateiktos nuotraukos negali būti pripažintas tinkamu įrodymu ir todėl, jos padarytos visai kitoje degalinėje ir autoplovykloje, nei toje, kurioje padaryta žala. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino sutarties turinį. Nors atsakovas neįrodė nei taisyklių egzistavimo ginčo įvykio dieną fakto, nei taisyklių turinio, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateikta taisyklių redakcija. Nėra aišku, ar atsakovo pateiktoje taisyklių redakcijoje naudojamos sąvokos „papildoma įranga“ ir „spoileris“ apima tik paties transporto valdytojo papildomai sumontuotas detales, ar taip pat ir į bazinę komplektaciją įeinančias detales. Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiojo automobilio aptakas yra sudedamoji galinio stiklo dalis, sumontuota gamykloje. Todėl nukentėjusysis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad originali detalė gali būti laikoma papildoma įranga, apie kurią reikėjo informuoti atsakovą. Atsakovo pateiktų taisyklėse nurodyta, jog informuoti reikia tik apie neoriginalią, gamintojo bazinėje įrangoje nenumatytą įrangą. Todėl sutarties sąlygos nepagrįstai buvo aiškinamos ne vartotojo, o jas paruošusios šalies naudai. Nepagrįstai buvo konstatuotas nukentėjusio asmens didelis neatsargumas. Pirmosios instancijos teismas kėlė neprotingai didelius reikalavimus vidutinio vartotojo standartams. Žala kilo ne dėl neužlenkto veidrodėlio, nenuleistos antenos ar dėl palikto praviro lango, bet dėl to, jog atsakovo plovyklos šepečiai užkliuvo už gamyklinės automobilio detalės, nors pats vartotojas jokios intervencijos į automobilio formą nebuvo atlikęs. Tuo atveju, kai plovyklos įranga reikalauja imtis papildomų, neįprastų saugumo priemonių, pareigą informuoti apie tai vartotoją turi plovyklos operatorius. Nagrinėjamoje byloje vartotojo kaltė galėtų būti pripažinta tik tokiu atveju, jeigu jis, būdamas tinkamai informuotas apie su perkama paslauga susijusias rizikas, tokių perspėjimų nesilaikė. Be to, konstatavęs didelį vartotojo neatsargumą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė žalos atlyginimo sumažinimo klausimo, o kaltininką visiškai atleido nuo atsakomybės.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Lietuva Statoil“ 2012-02-17 atsiliepimu (b.l. 174-175) prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimą palikti nepakeistą. Jo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) galiojo naudojimosi automatine plovykla taisyklės, kuriose buvo aiškiai nurodyta, kad apie visus automobilio tam tikrus elementus, įskaitant spoilerius, prieš plovimą būtina pranešti operatoriui. Taisyklės buvo iškabintos viešai matomoje vietoje. Žala atsirado būtent dėl paties nukentėjusiojo kaltės. Gamyklos instrukcija taip pat patvirtina, kad jei automobilyje sumontuoti spoileriai, prieš plaunant jį autoplovykloje būtina pasikonsultuoti su plovyklos atstovu.

Tretysis asmuo IF P&C Insurance AS 2012-02-03 atsiliepimu (b.l. 177) prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011-12-20 sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad atsakovas pripažino nukentėjusiojo nesupažindinimo su plovyklos taisyklėmis faktą. Teisės aktai nenumato specialių reikalavimų, kokiu būdu informacija turi būti pateikiama vartotojui. Aplinkybė, jog spoileris yra sumontuotas gamykloje, dar nereiškia, jog spoileris yra standartinė automobilio dalis. Analogiškoje byloje priimtame Klaipėdos apygardos teismo 2010-11-24 sprendime c.b. Nr. 2A-1082-513/2010 pripažinta, jog taisyklių iškabinimas viešai matomoje vietoje yra tinkamas būdas įspėti plovykla besinaudojantį asmenį apie galimą žalą. Šioje byloje pripažinta ir tai, jog spoileris nelaikytinas standartine automobilio dalimi. Be to, ieškovas nepagrįstai mano, jog įvykio plovykloje metu buvo padaryta 1500 Lt dydžio žala. Tuo metu automobiliui jau buvo 7 metai, todėl spoileriui turi būti taikomas 30 proc. nusidėvėjimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo argumentai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas suklydo aiškindamas ir taikydamas materialines teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimo institutą bei civilinės atsakomybės taikymo prielaidas, nevisiškai tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimo institutą bei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus kaip visumą, kas sąlygojo neteisingų faktinių aplinkybių konstatavimą bei nepagrįstų išvadų dėl ginčo dalyko susiformavimą (CPK 185 str.).

Byloje nustatyta, kad plovimo (valymo) paslaugų sutarčiai vykdyti į paslaugos teikėjo (atsakovo) automatinę plovyklą 2007-10-29 buvo pastatytas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) Šios paslaugos suteikimo metu automobilis buvo apgadintas – jį plaunantis šepetys užsikabino už automobilio galinio spoilerio, jį nuplėšė ir išdaužė stiklą (b.l. 94). Dėl šio įvykio ieškovas savo draudėjui A. F. išmokėjo 1500 Lt draudimo išmoką (b.l. 5-11) ir subrogacijos tvarka pateikė pretenziją atsakovui, kuris kompensuoti automobilio remonto kaštus atsisakė, atsisakymą grįsdamas paslaugos gavėjo A. F. kalte ir naudojimosi automatinėmis plovyklomis taisyklių nepaisymu (b.l. 12-16).

Pirmiausiai akcentuotina, kad atsakovas (paslaugos teikėjas), priimdamas šį automobilį automatinės valymo paslaugos suteikimui, tapo atsakingu ne tik už tinkamą sutartyje numatytų paslaugų atlikimą (sutarties įvykdymą), tačiau ir už kliento daikto, kurio atžvilgiu teikiama paslauga, saugumo užtikrinimą, praradimą ar sužalojimą (CK 6.724 str., 6.657 str.). Toks teisinis reguliavimas, kad rangovas atsako už jam patikėto turto praradimą ar sužalojimą, reiškia, jog rangos (taigi ir atlygintinių paslaugų teikimo) santykiams įstatymų leidėjo valia yra taikomi padidinti turto išsaugojimo reikalavimai, todėl atsakovo atsakomybė iš esmės yra objektyvi. Be to, pagal CK 6.270 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės tada, kai žala padaryta dėl asmens, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, įvairių mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t.t.), o didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą toks asmuo privalo atlyginti, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja potencialiai pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų paslaugų teikimą), kurių jis nėra pajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, kadangi net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos padarinius – žalos atsiradimą net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne. Taigi atsakomybės be kaltės (griežtosios arba objektyviosios atsakomybės) atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytojas negali gintis, remdamasis atsikirtimais, susijusiais su jo kaltės nebuvimu, tačiau gali įrodinėti nukentėjusiojo kaltę kaip turinčią įtakos jo civilinei atsakomybei aplinkybę.

Galimi didesnio pavojaus šaltiniai nurodyti nebaigtiniuose sąrašuose: CK 6.270 str. 1 d. - transporto priemonės, mechanizmai, elektros ir atominė energija, sprogstamųjų ir nuodingųjų medžiagų naudojimas ir kt.; Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 2 str. 1 d. - darbo priemonės (darbui naudojamos mašinos, įrengimai, įrenginiai, aparatai, prietaisai ar įrankiai) ir kiti įrenginiai, kuriuos naudojant kyla pavojus darbuotojų ir kitų žmonių gyvybei, sveikatai, aplinkai ar turtui dėl juose sukauptos energijos bei vykstančių procesų ir kuriems reikalinga šio įstatymo nustatyta priežiūra; įrenginiams priskiriami jų valdymo, signaliniai, blokavimo ir saugos įtaisai, kontroliniai matavimo prietaisai; taip pat 3 str. išvardinti įrenginiai. Šio įstatymo 11 str. 1 d. 1 p. įrenginių savininkas įpareigotas užtikrinti saugų įrenginių naudojimą (eksploatavimą) ir atlyginti dėl nesaugos naudojimo atsiradusią žalą.

Atsakovas vykdoma veikla (automatinių plovyklų verslas) taip pat yra susijusi su didesniu pavojumi padaryti žalos kitiems, nes jis valdo didesnio pavojaus šaltinį – atitinamus automatinius mechaninius įrenginius, kurių visiškai kontroliuoti negali ir nekontroliuoja (procesas yra automatizuotas). Vadinasi, jam, kaip šių įrenginių valdytojui, atsakomybė už patikėtam turtui padarytą žalą pagal CK 6.270 str. taisykles atsiranda be kaltės, nustačius kitas tris deliktinei atsakomybei taikyti sąlygas (veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį ir žalą) bei, atitinkamai, nenustačius jo atsakomybę visiškai ar iš dalies eliminuojančių aplinkybių, įvardintų CK 6.270 str. 1 d. – nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Dėl priežastinio ryšio ir žalos padarymo fakto ginčų nėra, tačiau atsakovas nesutinka su jo veiksmų, kaip neteisėtų, įvertinimu, gindamasis nuo ieškinio tuo, kad visas jam, kaip tokios paslaugos davėjui, tenkančias pareigas jis atliko tinkamai, viešais skelbimais informavo visus potencialius plovyklos paslaugų naudotojus (savo klientus) apie elgesį, naudojantis plovykla. Ieškovo draudėjas tokio elgesio reikalavimų nepaisė, taigi prisiėmė riziką ir yra pats kaltas dėl atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas tokios atsakovo atsikirtimų pozicijos nepripažįsta pagrįsta. Viena vertus, taisyklėse, kuriomis rėmėsi atsakovas (b.l. 45-46), nenurodoma jokių galimų padarinių atsiradimo ar rizikos, nepaisant šių įspėjimų dėl vienokio ar kitokio elgesio, kurie ypač aktualūs esant vartojimo rangos ar paslaugos teisiniams santykiams (CK 6.188 str., 6.353 str. 6.672 str. 2 d.. Minėtose taisyklėse viso labo tik informuojama apie incidento, kaip tokio, galimybę. Dar daugiau, minėtose taisyklėse nėra ir tokios informacijos, kurią atsakovas nurodė savo procesiniuose dokumentuose – jeigu A. F. būtų pranešęs atsakovo darbuotojams apie automobilyje įmontuotą spoilerį, atsakovo darbuotojai apskritai nebūtų jam leidę naudotis automatine plovykla (atsiliepimo į ieškinį argumentai, b.l. 44). Tai reiškia, kad automobilių su tokia įranga sugadinimo rizika yra itin didelė, tačiau jokių apribojimų ar draudimų būtent tokio komplektavimo automobiliams naudotis atsakovo paslauga, informaciniame stende nėra (b.l. 45-46), išskyrus vienintelį apribojimą automobilių parametrams (aukščiui, pločiui).

Kita vertus, kilus šalių ginčui dėl informacijos, buvusios plovyklos teritorijoje incidento metu, turinio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovo pateiktiems skelbimams (b.l. 45-46), atmesdamas apelianto (ieškovo) pateiktuosius (b.l. 20, 67-69), nors jų abiejų įrodomoji gali visiškai vienoda. Pastebėtina ir tai, kad ieškovo 2010-10-22 padarytos skelbimų nuotraukos yra iš tos pačios plovyklos, kurioje apgadintas automobilis, o atsakovo nuotraukų padarymo laiko apskritai jokiomis objektyviomis įrodinėjimo priemonėmis negalima patikrinti, iš jų negalima identifikuoti ir plovyklos teritorijos, kurioje šis stendas buvo (ir kada) pastatytas. Nors atsakovas mėgino pagrįsti stendų pakeitimą 2008 m. lapkritį (t.y. jau po įvykio) elektroniniu susirašinėjimu su naujus stendus montavusiais asmenimis (b.l. 47) ir reklaminių stendų sąrašu (b.l. 48), šie duomenys patvirtina tik tai, kad stendų yra du variantai. Vienose atsakovui priklausančiose plovyklose yra naudojami pastatomi reklaminiais vadinami stendai, statomi šalia plovyklos, kitose, įskaitytinai ir esančioje (duomenys neskelbtini), tvirtinami prie sienos (II variantas). Nei skelbimų turinio, nei fakto, kaip šioje plovykloje buvo informuojama anksčiau, iš nurodytų duomenų negalima identifikuoti. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nelogiška ir neprotinga kilus konkrečiam incidentui, kurio metu buvo apgadintas kliento turtas, keisti taisykles ta linkme, kad jau nėra reikalaujama iš klientų prieš plovimą informuoti degalinės darbuotojų apie automobilyje esančias nestandartines (kyšančias) jo detales. Šioje situacijoje abejones dėl taisyklių turinio pašalinti turėjo būtent atsakovas (paslaugos teikėjas) kaip asmuo, kuriam tenka atsakomybė be kaltės (CPK 12 str., 178 str.). Tokiais įrodymais galėjo būti ir atsakovo administracijos vadovo atitinkamo laikotarpio įsakymais patvirtintos standartinės naudojimosi plovyklos paslaugomis bei klientų elgesio jose taisyklės, arba įrodymai apie deleguotą teisę pasitvirtinti atitinkamas taisykles pačiai plovyklai. Bet kuriuo atveju taisyklių, kuriomis nustatomos paslaugų teikimo sąlygos, rašytinis variantas neabejotinai privalo būti pas atsakovą dokumentuose. Jų į bylą nepateikus, rizika dėl netinkamai įgyvendintos įrodinėjimo pareigos tenka būtent atsakovui ir leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti tikėtiną išvadą, kad incidento metu tokių taisyklių arba visai nebuvo patvirtinta, arba jų turinys neleido paslaugos vartotojui suprasti, kad jo turimas automobilis negali būti plaunamas pats atsakovą ir jam tokios paslaugos šis suteikti negali.

Kitokio šios situacijos vertinimo nesuponuoja ir tokios markės automobilių įgalioto pardavėjo pateikta informacija apie rekomendacijas pasikonsultuoti su plovyklos darbuotojais (b.l. 84-85). Iš transporto priemonės registracijos liudijimo (b.l. 8) ir draudimo poliso matyti (b.l. 5), kad automobilis yra pagamintas 2000 m., o 2007 m. birželio mėnesį draudžiant, šiuo automobiliu buvo nuvažiuota 80 000 km. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas klausimas ar A. F. jį įsigijo iš automobilių pardavimo salono (pirko naują transporto priemonę) ir visus šiuos metus eksploatavo, taigi ar tokios pardavėjo rekomendacijos jam realiai buvo suteiktos. Priešingai, transporto priemonės registracijos liudijimas (b.l. 8) patvirtina pirmojo registravimo Lietuvoje datą - 2006-06-08. Taigi nesant prie plovyklos jokios įspėjamosios informacijos apie draudimą automobiliams, turintiems spoilerį, naudotis tokios plovyklos paslaugomis, objektyviai nežinant gamintojo rekomendacijų dėl to pasitarti su plovyklos darbuotojais, vertinti vairuotojo elgesį kaip itin neapdairų (didelis neatsargumas) ir kaltą, eliminuojantį padidinto pavojaus šaltinio atsakomybę, teisinių prielaidų neabejotinai nėra.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgia į trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojamą Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtą bylą Nr. 2A-1082-513/2010, kadangi joje faktinės aplinkybės nėra tapačios šios bylos aplinkybėms, joje buvo nustatytas tinkamo įspėjimo apie galimą žalą tuo atveju, kai automobilis turi nestandartinių dalių, faktas. Be to, vienas tos pačios pakopos teismo išspręstas ginčas savaime nesukuria precedento, o byla kasacine tvarka nebuvo peržiūrėta.

Apibendrinat konstatuotina, kad byloje neįrodytas didelis paslaugos gavėjo neatsargumas ar, juo labiau, tyčia kaip atsakovo civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą šalinanti aplinkybė. Žala šiuo atveju yra lygi sugadinimų šalinimo vertei. Neteisėti veiksmai civilinėje atsakomybėje suprantami kaip teisinės pareigos neatlikimas. Nors tai ir nėra itin svarbu tokio pobūdžio ginče (motyvai šiame sprendime nurodyti), teisinė atsakovo pareiga šiuo atveju buvo arba įspėti vartotoją, kad tokia paslauga jam negali būti suteikta ir priešingo elgesio padariniai atitenka jam pačiam, arba tinkamai suteikti paslaugą, išsaugojant automobilį tokios būklės, kuri buvo iki paslaugos suteikimo. Atsakovas nesiėmė priemonių užtikrinti, kad būtų pašalinta arba maksimaliai sumažinta galimybė padaryti žalą ir paslaugos teikimo metu daiktas neišsaugotas. Tai objektyviai rodo, kad atsakovas neįvykdė teisinės pareigos ir atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko automobilio savininkas patyrė nuostolius (priežastinis ryšys). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą - ieškinį patenkina (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Šioje byloje žalos ieškovui atsiradimą lėmė apdrausto turto sugadinimo faktas, kuriam įvykus ieškovas turėjo pareigą draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis išmokėti draudėjui draudimo išmoką ir apie tai įrodymus pateikė. Pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 str. 2 d. nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t.y. ši teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. Todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 1500 Lt nuostoliams atlyginti ir 6 procentų procesines metines palūkanos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo 2010-11-02 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas trečiojo asmens argumentų dėl žalos dydžio domėn nepriima dėl CPK 306 str. 2 d. imperatyviai įtvirtinto draudimo apeliacinį skundą, atitinkamai pagal analogiją ir atsiliepimus į jį, grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Žalos dydžio pagrįstumo klausimas pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas.

Sutinkamai su CPK 93 str. 1 d., 3 d., 5 d. ir 98 str., ieškovo procesinių teisių perėmėjui iš atsakovo priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos – pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme sumokėtas žyminis mokestis ir su atstovavimu susijusios išlaidos (b.l. 21, -22-26, 93, 184-188, 197).

Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų 30,58 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų paskaičiavimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės įvertinti, nes pažyma (b.l. 1) patvirtina tik 4,60 Lt tokių išlaidų buvimą. Todėl šiuo konkrečiu atveju iš atsakovo pašto išlaidos nepriteisiamos. Apeliacinės instancijos teisme pašto išlaidos yra mažesnės, nei 10 Lt (tik už sprendimo siuntimą šalims), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. nuostatas bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, taip pat iš atsakovo nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p.,

nusprendė:

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš UAB „Lietuva Statoil“ 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) litų nuostolių atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2010 m. lapkričio 2 d. iki sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo Seesam Insurance AS naudai.

Priteisti iš UAB „Lietuva Statoil“ 566 (penkis šimtus šešiasdešimt šešis) litus bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 570 (penkis šimtus septyniasdešimt) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų Seesam Insurance AS naudai.

Teisėja Dalia Kačinskienė