Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kietasis biokuras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kietasis biokuras“ ieškinį atsakovui AAS BTA Baltic Insurance Company dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas nesugebėjo pagrįsti savo draudimo išmokos paskaičiavimų. Jis neįrodė, kad už jo nurodytas pinigų sumas transporto priemonių rinkos vertė gali būti atstatyta į rinkos vertę, buvusią prieš draudžiamąjį įvykį. Už atsakovo nurodytą ir kaip draudimo išmoką išmokėtą pinigų sumą ginčo transporto priemonės gali būti remontuojamos, tačiau už šią sumą negalima atstatyti iki eismo įvykio buvusios jų rinkos vertės.Teismas suklydo aiškindamas šalių draudimo sutartį, nes netinkamai taikė sutarčių aiškinimo principus. Teismo teiginys, jog būtent ieškovas (o ne atsakovas) atsakingas už draudimo apsaugos varianto nustatymą, sudarant draudimo sutartį, prasilenkia su draudimo sutarčių sudarymo praktika ir prieštarauja sutarčių aiškinimo principams. Nustatyti aiškias draudimo sąlygas yra atsakovo kaip draudimo bendrovės pareiga ir atsakovui šios pareigos neįvykdžius, pačiam atsakovui tenka neapdairumo ir nerūpestingumo pasekmės. Todėl aiškinimai, kad draudėjas (ieškovas) atsako už draudimo bendrovės (atsakovo) aplaidumą ir negali reikalauti savo pažeistų teisių gynimo, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Tais atvejais, kai draudimo sutarties sąlygos nėra aiškios, jos turi būti aiškinamos draudėjo ir naudos gavėjo naudai, todėl visi draudimo sutarties neaiškumai aiškintini atsakovo nenaudai ir ieškovo naudai. Nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų ieškovui išaiškinęs draudimo apsaugos variantų skirtumus. Nesant kitokių atsakovo paaiškinimų, ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudimo išmoka bus skaičiuojama vadovaujantis naujų detalių kainomis (neišskaičiuojant nusidėvėjimo) ir kad ieškovas galės rinktis, kur remontuoti transporto priemones (jeigu nuspręstų jas remontuoti). Ieškovo ir atsakovo skirtingas draudimo sutarties sąlygų supratimas paaiškėjo tik įvykus draudžiamajam įvykiui ir kilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio, todėl ieškovas kelio ginčui užkirsti negalėjo. Ieškovas nėra ūkio subjektas, užsiiminėjantis draudimo veikla ir išmanantis draudimo sutarčių sąlygų skirtumus ir galimas jų taikymo pasekmes. Ieškovas, sudarydamas draudimo sutartį, siekė užtikrinti maksimalią savo turtinių interesų apsaugą. Šiuo atveju draudimo srities profesionalas yra atsakovas. Būtent jam tenka pareiga tinkamai parengti draudimo sutarties sąlygas ir draudėjui išaiškinti vienokios ar kitokios draudimo sutarties sudarymo ir draudimo sutarties sąlygų taikymo pasekmes. Draudimo išmoka turi grąžinti draudėją į tą turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų buvę draudiminio įvykio. Šiuo atveju ieškovas, kaip draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį su atsakovu, siekė apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Taigi, draudimo sutarties tikslas buvo apsaugoti ieškovo turtinius interesus žalos atsiradimo atveju. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, o atsakovą apskritai atleido nuo pareigos įrodyti, jog šiuo atveju kaip draudimo išmoka turi būti išmokėta būtent atsakovo nurodyta pinigų suma, o ne nepriklausomų ekspertų paskaičiuota suma. Atsakovas net nesugebėjo į bylą pateikti sąmatų, kurios pagrįstų jo nurodytą draudimo išmokos dydį. Be to, iš į bylą pateiktų atsakovo ir serviso bendrovių susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti serviso bendrovių abejonės dėl galimybės atlikti remontą už atsakovo nurodytą sumą. Tuo labiau atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovo nurodyta pinigų suma yra pakankama atkurti transporto priemonių rinkos vertę, buvusią prieš eismo įvykį. Tuo tarpu UAB „Smart Claims“ turto vertinimo ataskaitose aiškiai nurodoma, kiek kainuotų transporto priemonių rinkos vertės atstatymas. Faktiškai UAB „Smart Claims“ turto vertinimo ataskaitos yra vienintelis objektyvus ir patikimas įrodymas, atskleidžiantis transporto priemonių rinkos vertės atkūrimo kaštus, kuriems turi būti lygi draudimo išmoka. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas – draudimo bendrovė, administruojanti žalos atlyginimo įvykius, – dėl kokių nors priežasčių negalėjo teikti įrodymų, susijusių su draudimo išmokos dydžiu. Teismas leido atsakovui išvengti įrodinėjimo pareigų nevykdymo pasekmių. Teismas reikalavo, kad ieškovas teiktų papildomus įrodymus dėl faktų, kurių atsakovas nepaneigė. Toks faktas yra draudimo išmokos dydis. Nepriklausomi ekspertai paskaičiavo pinigų sumą, reikalingą atkurti iki eismo įvykio buvusią transporto priemonių rinkos vertę, ir šią pinigų sumą ieškovas prašė atsakovo išmokėti kaip draudimo išmoką. Atsakovas neįrodė, kad draudimo išmoka turi būti mažesnė. Teismas sureikšmino faktą, kad transporto priemonės buvo remontuojamos ir tai buvo padaryta už mažesnę sumą nei pinigų suma, kurią atsakovas išmokėjo kaip draudimo išmoką. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas sutapatino transporto priemonių techninę būklę, leidžiančią jas naudoti eisme, ir techninę būklę transporto priemonių, kurių rinkos vertė atitinka buvusią vertę prieš eismo įvykį.Teismas nepriklausomų ekspertų UAB „Smart Claims“ išvadas dėl transporto priemonėms padarytos žalos pagal reikšmę byloje ir įrodomąją galią prilygino atsakovų pateiktoms „nuostolių kalkuliacijoms“. Toks prilyginimas rodo, kad pirmosios instancijos teismas „nuostolių kalkuliacijų“ nevertino vadovaujantis objektyvumo ir patikimumo kriterijais. Byloje nebuvo įrodymų, kurie paneigtų nepriklausomų ekspertų išvadas dėl pinigų sumos, reikalingos atkurti iki eismo įvykio buvusią transporto priemonių rinkos vertę. Tuo tarpu jokie patikimi įrodymai nepatvirtino atsakovo draudimo išmokos dydžio paskaičiavimų. Byloje nebuvo nepriklausomų ekspertų išvadoms objektyvumo ir patikimumo aspektais lygiaverčio dokumento, kuris pagrįstų atsakovo poziciją. Atsakovo specialistai, rengę „nuostolių kalkuliaciją“ ir UAB „Departus“, parengusi komercinį pasiūlymą Krovininio automobilio remontui, apgadintų transporto priemonių patys neapžiūrėjo. Ieškovo žiniomis, atsakovo atstovai į atsarginių detalių tiekėjus Lietuvoje nesikreipė dėl jokios Transporto priemonių detalės kainos. Atsakovo specialistai ir UAB „Departus“ nesugebėjo parengti detalių transporto priemonių remonto sąmatų. Esant tokiems faktams, negali būti jokios kalbos apie tai, kad atsakovas teisingai įvertino ieškovo dėl draudžiamojo įvykio, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės, patirtus nuostolius. Be to, nėra žinoma asmens, rengusio atsakovo „nuotolių kalkuliacijas“, ar asmens, rengusio UAB „Departus“ komercinį pasiūlymą, kvalifikacija ir patirtis. Teismas nekreipė jokio dėmesio į ieškovo nurodytą Vilniaus apygardos teismo praktiką, vertinant nepriklausomo eksperto išvadas ir draudimo bendrovės darbuotojo paskaičiavimus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ginčas byloje kilęs dėl žalos, atsiradusios ieškovui autoįvykyje apgadintus jam priklausantį krovininį automobilį ir puspriekabę, dydžio. Ieškovas pateikė byloje UAB „Smart Claims“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo 41 130 Eur, transporto priemonių atkūrimo kaštai - 30.182,60 Eur ( išvadoje padaryta klaida, nurodant šią sumą litais) ir - 14.335,31 Eur. Ieškovas ieškinį reiškia dėl 8.192,30 Eur dydžio draudimo išmokos priteisimo už automobilio apgadinimą ir už puspriekabės apgadinimą – 2.829,01 Eur, t.y. dalyje, kurioje atsakovas neatlygino ieškovo pateiktos nuostolių sumos, atsakovui išmokėdamas draudimo išmoką sumoje 32916,98 Eur. Apeliantas neginčija teismo sprendimo išvados, jog krovininio automobilio remontas ieškovui faktiškai kainavo 12.908,30 Eur, o draudikas už šios transporto priemonės remontą paskaičiavo ir išmokėjo 21.700,68 Eur, t. y. 8.792,38 Eur suma daugiau nei faktiškai ieškovui kainavo šio automobilio remontas, ir išvados, kad puspriekabę ieškovas suremontavo už 8.260,74 Eur, o draudikas paskaičiavo ir išmokėjo šios transporto priemonės remonto išlaidoms reikalingą 11.216,68 Eur sumą, t. y. šios transporto priemonės remontas ieškovui kainavo 2.955,94 Eur mažiau. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įrodymų, jog transporto priemonės gali dalyvauti eisme, bet nėra atkurtos į iki įvykio buvusią būklę, teismui nepateikta, teismo ekspertizės atlikti ieškovas nesutiko, todėl atmetė ieškovo argumentus, jog transporto priemonės nebuvo pilnai atremontuotos ir dėl to tolimesnis remontas dar pareikalaus išlaidų.

Ieškovo argumentas, jog atsakovas nesugebėjo pagrįsti savo draudimo išmokos paskaičiavimų, neįrodė, kad už jo nurodytas pinigų sumas transporto priemonių rinkos vertė gali būti atstatyta į iki eismo įvykio buvusią jų rinkos vertę, nepagrįsta. Atsakovas byloje pateikė įrodymus, pagrindžiančius remonto darbų išlaidas, įrodymus, pagal kuriuos apskaičiavo draudimo ieškomą. Atsakovo pateiktas įrodymas - 2015-02-20 UAB „Edvardo servisas“ remonto sąmata, yra įrodymu, patvirtinančiu atsakovo apskaičiuotos draudimo išmokos pagrįstumą, nes šioje sąmatoje nurodytos keistinos dalys, darbai, papildomos išlaidos. Tai, kad ieškovas, remontavęs transporto priemones, turėjo galimybę teikti įrodymus, kurie iš darbų, nurodytų turto vertintojo UAB „Smart Claims“ darbuotojo N. G. sudarytoje kalkuliacijoje, buvo atlikti, kurie dar turės būti atlikti, remontuojant transporto priemones savo lėšomis ar kitoje įmonėje iki transporto priemonės bus atstatytos iki jų buvusios rinkos vertės, tačiau šių įrodymų neteikė, leido teismui daryti išvadą, kad ieškovas neįrodė nuostolių, kuriuos dar turės, kad transporto priemonės būtų iki įvykio buvusios rinkos vertės, dydžio.

Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką 2013 sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2013, kur buvo konstatuota, kad draudėjo patirtos žalos dydį ir draudimo išmokos dydį draudikas nustato pagal turimus duomenis ir, esant ginčui dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo, pareigos įrodyti faktus (faktines aplinkybes), kad draudėjas dėl draudžiamojo įvykio nepatyrė didesnės žalos, nei ją nustatė draudikas ir kad draudėjui nepriklauso gauti didesnę draudimo išmoką, nei ją nustatė draudikas, paskyrimas draudikui neatitiktų draudimo įstatymo 82 str. 6 d. (įvykio metu galiojusi 98 str. redakcija) dispozicijos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Remiantis šia teismine praktika, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo pateikti įrodymai apie ieškovui atsiradusių nuostolių dydį, yra patikimi ir priimtini, ieškovas, atlikęs, kaip teigia, dalinai automobilių remontą, turėjo galimybę ir kartu pareigą įrodyti, kokia dalimi nuostoliai nėra atlyginti, šių įrodymų teikimas buvo jau ieškovo pareiga. Ieškovas teikė argumentus, kad atsakovo apskaičiuotas nuostolių dydis yra nepagrįstas, kad turi būti priimti jo pateikti įrodymai dėl remonto darbų kainos. Kolegija daro išvadą, kad ieškovo užsakymu atliktas kilnojamojo turto - transporto priemonės KNAPEN K100 (duomenys neskelbtini) ir transporto priemonės DAF ftxf105.460, (duomenys neskelbtini) vertinimas buvo atliktas turto vertinimo kvalifikaciją turinčio specialisto, išvada apie remonto kainos buvo padaryta remiantis UAB „ Smart Claims“ sąmatomis, nepagrindžiant sąmatose nurodytų kainų. Analogiška sąmata pateikta ir atsakovo, jose nurodytomis kainos tiek dalių, tiek darbų skiriasi, kolegija daro išvadą, kad sąmata, sudaryta transporto priemonių remonto veikla užsiimančios įmonės turi vienodą teisinę galią, kaip ir sąmata, kuria remiasi turto vertinimo ataskaitą sudariusi bendrovė. Konstatavus faktą, kad ieškovas neįrodė, kokius nuostolius turės papildomai, be tų, kuriuos turėjo atremontavęs dalinai transporto priemones, teismas pagrįstai priėmė draudiko pateiktus įrodymus dėl nuostolių dydžio, nes juose nurodytos visos remontui reikalingos išlaidos. Pripažinti, kad ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita yra tinkamesniu nuostolių dydžio įrodymu, nei atsakovo pateikta remonto sąmata, nes nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovo užsakymu vertinimą atliko didesnę kvalifikaciją šioje srityje turintys asmenys nei atsakovo užsakymu atlikusi vertinimą dėl remonto išlaidų dydžio atlikusi bendrovė.

Atsakovas pagrįstai neišmokėjo priskaičiuoto PVM mokesčio, nes byloje įrodyta, kad ieškovas nemokėjo atliktam remontui tokio mokesčio, neteikė įrodymų, kad jis mokės jį ateityje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.