- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-06
- Bylos Nr.
- 2-660-826/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07847-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Ieškovas
- N. M.
- Trečiasis asmuo
- D. M., S. M., I. M.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant J. R., dalyvaujant ieškovei N. M., ieškovės atstovei advokatei J. U., atsakovės atstovei E. D., trečiajam asmeniui D. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims S. M., D. M. ir I. M. dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėda, lengvatinėmis sąlygomis ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą jokio nekilnojamojo turto neprivatizavo. Ginčo butas LR Butų privatizavimo įstatymo ( 1-1374, 1991-05-28) galiojimo metu buvo privatizavimo objektas, ji yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Ji laiku norėjo pateikti prašymą, būtinus dokumentus nuomojamų gyvenamųjų patalpų privatizavimui, tačiau dokumentai iš jos nebuvo priimti. Butas (duomenys nekslebtini) Klaipėda, buvo suteiktas jos mamai V. P., Klaipėdos m. Valdybos 1993-09-08 potvarkiu Nr.464. Buto (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno su šeima nuo 1971-03-04 iki 1993-12-01, negalėjo privatizuoti, nes šis namas buvo įrašytas į avarinių namų sąrašą (1989-12-16 Klaipėdos m. VK sprendimas Nr.368 ) ir dėl šios priežasties jo negalima buvo privatizuoti pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m., gyvena su šeima nuo 1993-09-22, nerealizavo savo teisės privatizuoti butą dėl objektyvių priežasčių. 1993 – 1994 m.m. su mama kreipiantis dėl privatizavimo, buvo atsisakoma imti iš jų pareiškimus, nes namas nebuvo priduotas. Buvo paaiškinta, kad bus suteikta informacija ir sudarytos galimybės pateikti prašymą bei kutus dokumentus buto privatizavimui. Dėl visų aukščiau išvardintų objektyvių priežasčių negalėjo laiku pateikti prašymą dėl buto privatizavimo ir privatizuoti butą. Bute (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuo pat įkėlimo dienos gyvena su šeima, už butą moka mokesčius, įsiskolinimų už paslaugas neturi. Mano, kad ji laiku ir tinkamai pradėjo su buto esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, privatizavimu susijusias procedūras, tačiau dėl Klaipėdos m. savivaldybės ir VBŪEĮ Nr.9 darbuotojų kaltės nerealizavo savo teisės privatizuoti butą. (b.l. 3-5)
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinyje nenurodoma konkreti kreipimosi dėl buto privatizavimo data, nepridedami įrodymai, galintys padėti nustatyti arba aiškiai nurodantys kreipimosi datą, momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas, bus pasiūlytas bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į paaiškėjusias aplinkybes. Pagal 1964 CK 84 str. nustatytas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurį ieškovė bet kokiu atveju yra praleidusi (1964 CK 86 str.), jo atnaujinti teismo neprašė, todėl ieškovės pateiktas ieškinys yra atmestinas. Atsakovė nurodė, kad name, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, buvę butai iki 1992-03-31 buvo tinkami privatizavimo objektai, dėl to būtina pastebėti, jog ieškovė 1991-06-30 - 1992-03-01 laikotarpiu (BPĮ l str. nustatytais terminais (pagal tuo metu galiojusias redakcijas)), turėjo galimybę kreiptis dėl buto, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, privatizavimo. Klaipėdos miesto valdybos 1993-09-08 potvarkiu Nr. 464 V. P. 5 asmenų šeiniai vietoje 41,71 m² ploto buto, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, suteiktas 87,73 m² ploto butas, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda. 1992-09-22 išduotas šio buto orderis, t.y. ieškovei ir jos šeimai buvo sudarytos objektyvios galimybės pasinaudoti BPĮ suteikta galikybe įgyti subjektinę teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą, kadangi butas, galintis būti privatizavimo objektu, šeimai suteiktas 1993-09-08, o reali galimybė ir pagrindas įsikelti į butą - 1993-09-22, todėl VPBĮIDNMĮ 12 str. l d. 3 p. netaikytinas. Atsižvelgiant į išdėstytą bei faktą, jog ieškovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, pagrindžiančių j oš dėstomas aplinkybes, jog ji įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą, teigtina, kad ieškovė BPĮ nustatyta tvarka ir terminais, neišreiškė valios privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomojamą butą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, todėl darytina išvada, kad ieškovė neįgijo subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis pagal BPĮ privatizuoti nuomojamą butą (b.l. 71 – 76).
Į teismo posėdį tretieji asmenys S. M. ir I. M. neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant ( LR CPK 246 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, pripažinti jos teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), Klaipėda, lengvatinėmis sąlygomis. Į valstybinę butų ūkio eksploatavimo įmonę Nr.9 dėl buto privatoizavimo kreipėsi 1993 m. gruodį ir 1994 m. vasario mėnesį kai nešė pareiškimą dėl buto privatizavimo, tačiau iš jos pareiškimo nepriėmė. Taip pat dėl privatizavimo kreipėsi ir Ruikienė bei Traniavičienė. Jų butas, kuriame gyveno anksčiau (duomenys neskelbtini), Klaipėda, buvo paskelbtas avariniu, todėl jo privatizuoti negalėjo. Ji laukė pranešimo dėl buto privatizavimo, tačiau gavo nuomos sutartį. 1993 m. gruodžio mėnesį nešė prašymus dėl buto privatizavimo, eidavo pas direktorę Kudžmienę, vėliau pas Jevdokimenko. Buvo susitarę, kad butą privatizuos ji savo vardu.
Ieškovės atstovė advokatė J. U. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti pilnai, pripažinti teisę privatizuoti butą pagal LR valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti įstatymo nurodytus ieškinyje punktus. Ieškovė buvo tinkamas privatizavimo subjektas, pateikti įrodymai, ieškovė buvo buto nuomininkės šeimos narys. 1993 m. ieškovės mamai, V. P., buvo suteikta kita gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), orderis išduotas V. P., kuri vėliau mirė. 2004 m. buvo sudaryta nuomos sutartis su ieškove. Ieškovė ir jos sutuoktinis nėra įgiję nekilnojamojo turto, pateikti VĮ „Registrų centras“ išrašai. Kadangi nebuvo priiminėjami dokumentai, buvo sustabdyta privatizavimo procedūra, todėl pas notarą įforminti susitarimo nėjo, laukė kol bus atnaujinta privatizavimo procedūra. Kai būtų atnaujinta privatizavimo procedūra, ieškovė būtų susitvarkiusi ir notarinį susitarimą. Tai nėra kliūtis buto privatizavimui, nebuvo priimtas pareiškimas dėl privatizavimo. Butas (duomenys neskelbtini), Klaipėda buvo tinkamas privatizavimo objektas, prieš tai ieškovė gyveno name (duomenys neskelbtini), šis namas nuo 1989 m. buvo įrašytas į avarinių namų sąrašą. Buvo nuspręsta, kad gyventojai bus iškeldinami, tai patvirtina Vykdomojo komiteto raštai. N. M. ir kiti suaugę šeimos nariai neturėjo galimybės privatizuoti (duomenys neskelbtini) esančio buto. Iškeldinimas vyko ilgai. Ieškovė privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) neturėjo galimybės ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių. 1993 m. rugsėjo mėn. įteiktas buto (duomenys neskelbtini) orderis, tačiau tik gruodžio 1 d. persikraustė į šį butą. Pasinaudodama savo teise kreipėsi į butų ūkio tarnybą dėl privatizavimo. Ieškovė kreipėsi su prašymu informuoti dėl privatizacijos. Prašymų kitais klausimais registracijos žurnalas taip ilgai nesaugomas, tai apribojo galimybę pateikti rašytinius įrodymus. 1994 m. vasario mėn. ieškovė su kaimyne ir jos dukra buvo nuvykusi pateikti pareiškimo dėl privatizavimo, pareiškimai nebuvo priimti, nes buvo sustabdyta privatizavimo procedūra. Tokia situacija buvo susiklosčiusi, buvo sustabdytas privatizacijos procesas, dokumentai nebuvo priimami. Vėliau ieškovė klausinėjo ar situacija pasikeitusi, buvo informuojama, kad privatizacija sustabdyta, kad gali privatizuoti rinkos kaina. Ta suma jai buvo per didelė. Visi laukė kol bus išspręstas privatizacijos klausimas. 2004 m. ieškovei buvo pateikta nuomos sutartis, ji sužinojo, kad prarado teisę privatizuoti butą. Ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2004 m., yra 10 m. Kurį laiką ieškovė nesiryžo kreiptis į teismą, tačiau, nepasibaigus ieškinio senaties terminui, ieškovė nusprendė realizuoti savo teisę dėl buto privatizavimo. Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad analogiškos bylos turėtų būti sprendžiamos taip pat, sudarant prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai. Yra daugiau šio namo ir Varpų g. namo gyventojų kreipimosi į teismą ir buvo priimti palankūs teismų sprendimai dėl privatizavimo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti, paaiškino, kad 1992-03-31 Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 52, (duomenys neskelbtini) namas tapo netinkamu privatizavimo objektu. Iki tol butas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, buvo tinkamu privatizavimo objektu. Ieškovė paaiškino, kad kreipėsi į butų ūkio valdybą 1993 m. 12 mėn. viduryje, prieš Kalėdas. Darbuotojas, atsisakęs priimti pareiškimą, pasielgė teisėtai. Nebuvo teisinio pagrindo pareiškimui priimti. Pagrindas atsirado nuo 1993-12-18 iki 1994-03-31. Tikėtina, kad N. M. galėjo kreiptis į butų valdybą su prašymu, laikotarpiu nuo 1994-03-01 iki 1994-05-27. Ieškovė ieškinyje pateikė nenuoseklią poziciją, nepateikta jokių konkrečių datų, visur akcentuojama savivaldybė. Galimai ieškovė kreipėsi tuo laikotarpiu, kai nebuvo teisinio pagrindo priimti iš jos pareiškimo. BPĮ galiojimo laiku nuo 1991-06-30 iki 1992-03-01 pareiškimas dėl privatizavimo nebuvo pateiktas.
Trečiasis asmuo D. M. teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, nes jis teisėtas ir pagrįstas.
Liudytoja B. J. teismo posėdžio metu paaiškino, kad susirašinėjimai su gyventojais laikomi ne ilgiau kaip trejus metus. 1993 metais butus name, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėda, lengvatinėmis sąlygomis galėjo privatizuoti tik asmenys, turintys pirmos grupės invalidumą. Patvirtino, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nebuvo įtrauktas į privatizuojamų namų sąrašą.
Liudytoja V. T. paaiškino, kad yra N. M. kaimybė. Jos nešė prašymus dėl privatizacijos 1994 m. Kadangi direktorės nebuvo, užėjo į buhalteriją, tačiau joms buvo paaiškinta, kad galima privatizuoti įprastinėmis sąlygomis, realiomis kainomis, tačiau tai joms netiko, nes tokių lėšų jos neturėjo. 1994 m. vasario mėnesį prašymo dėl privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis nepriėmė.
Liudytoja J. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 1994 m. matė N. M. buto ūkio valdyboje ir su bendravo. Ji pastebėjo, kad N. M. turėjo standartinį pareiškimą dėl privatizavimo. Ar šis pareiškimas buvo užregistruotas – nepastebėjo. Iš jos taip pat nepriėmė pareiškimo dėl buto privatizavimo. Jos su N. M. buvo kaimybės name, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Ją iškėlė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. VĮ Valkininkų miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-630/2003; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010, išaiškino, kad, sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti butą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo–pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovas, be to, tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo–pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktų priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovei ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2004 m., kai ieškovei buvo pateikta pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (b.l. 9 - 17), kuri faktiškai reiškė ieškovės informavimą apie negalėjimą privatizuoti butą, nes savivaldybė turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Savivaldybei to nepadarius, ieškovės atžvilgiu vyko tęstinis pažeidimas, todėl ji ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Analogišką išvadą yra padaryta 2012-05-04 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje 3K-3-240/2012.
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui
Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-291/2012; kt.).
Sprendžiant klausimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, būtina atsižvelgti į tai, kad, į Lietuvos Respublikos teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės konstitucinį institutą, buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai grąžinti ir toliau plėtoti. Taigi gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis bei viena valstybės socialinės ekonominės politikos krypčių, turinčios tikslą sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti nuomojamas gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Butų privatizavimu buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo. Kita vertus, teisė privatizuoti nėra prigimtinė žmogaus teisė. Asmens teisė privatizuoti valstybės (savivaldybės) turtą atsiranda tik atitinkamo teisės akto pagrindu. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikrą laikotarpį užtrunkantis procesas. Tai lemia teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, specifiką ir sudėtingumą, o teismui sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – pareigą aiškinti bei taikyti butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, vertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pirkti gyvenamąsias patalpas šio įstatymo pagrindu turėjo asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamos gyvenamosios patalpos nuomininkai ar jų šeimos nariai arba asmenys, kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nuomininkai valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas turėjo pareikšti iki 1992 m. gruodžio 1 d., tačiau jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, laiku nepadavė atitinkamų pareiškimų, jiems buvo suteikta teisė kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turėjo teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamąsias patalpas privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalys)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, suformavo praktiką, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti tokias šiame įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).
Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą (Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė nėra pasinaudojusi teise privatizuoti gyvenamąsiais patalpas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, nes VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas duomenų apie ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą neturi.
Atsakant į klausimą, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai).
Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 1989-12-16 atsakovės sprendimu Nr.368 buvo patvirtintas Butų ūkio valdybos avarinių patalpų sąrašas, į kurį įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos m. (b.l. 18, 19, prijungtos civilinės bylos Nr.2-982-826/2010, T.1, b.l. 7 – 8 ). 1990-02-15 atsakovės sprendimu Nr.50 buvo uždrausta registracija gyventojų (duomenys neskelbtini), 2, 3 namuose, išskyrus šeimos narius, į iškeliamų šeimų iš (duomenys neskelbtini) gt. namų dėl vaistų sandėlio statybos sąrašą įrašytas (duomenys neskelbtini), Klaipėda V. P. šeima (b.l. 20 - 22). Tokią teisę miestų ir rajonų taryboms suteikė Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos.
1990-03-22 atsakovės sprendimu Nr.80 dėl žemės sklypų suteikimo ir leidimo vykdyti tyrinėjimo – projektavimo darbus, suteikta Sveikatos apsaugos ministrerijai 2,0 ha žemės sklypą Strėvos gatvėje vaistų sandėlių statyti, su sąlyga, kad bus iškelti gyventojai iš trukdančių statybai menkaverčių gyvenamųjų namų pagal priedėlį, kuriame įrašyta (duomenys neskelbtini), Klaipėda, gyvenanti V. P. šeima (b.l. 23-26). 1992-01-15 atsakovės potvarkiu Nr.21 pritarta projekto „Dėl nepaduotinų gyvenamųjų namų, butų priedėlio Nr.1“, papildymui, kuriame įrašytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda (b.l. 35 – 38). 1993-09-08 atsakovės potvarkiu Nr.464, V. P., iškeliamai iš avarinio namo (duomenys neskelbtini) - 6 buto, suteikiamas gyvenamasis plotas (duomenys neskelbtini), Klaipėda (b.l. 39 – 41). Gyvenamosios patalpos, esančio (duomenys neskelbtini, Klaipėda, pase nurodyta, kad namas atiduotas naudoti 1994-03-15, buto nuomininku nurodyta St.Ruikienė, todėl laikytina, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, atiduotas naudoti 1994-03-15 (prijungtos civilinės bylos Nr.2-982-826/2010, T.1, b.l.24).
Pagal 1993 rugsėjo 22 d. gyvenamosios patalpos orderį Nr.033138, V. P. šeimai leista apsigyventi (duomenys neskelbtini), Klaipėda (b.l. 7). Atsakovė 1993-08-12 nustatė, kad prašymus privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kurios nebuvo privatizuotos LR butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl gyventojų kaltės, priima Valstybinės butų ūkio eksploatavimo įmonės tik iš jai priklausančių namų gyventojų iki 1993-11-01, prašymus leisti įforminti buto privatizavimo dokumentus - iki 1993-12-31 (b.l. 42, 43)
Byloje nėra ginčo dėl to, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ieškovė gyveno nuo 1971-03-04 iki 1993-12-01.
Ginčo patalpų, esančių name adresu: (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomininkais ieškovė tapo tik 1993 m. rugsėjo mėnesį, t. y. jau pasibaigus terminui, iki kurio nuomininkai turėjo pareikšti valią įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas – 1992 m. gruodžio 1 d. (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Visos šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kuris buvo įtrauktas į avarinių gyvenamųjų namų sąrašą, bei buvo iškeldinta dėl vaistų sandėlio statybos iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėda, suteikiant jai kitas gyvenamasias patalpas (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Ginčo buto nuomininke ieškovė tapo 1993 metų gruodžio mėnesį, namas atiduotas naudoti tik 1994-03-15, nuomos sutartis su ieškove pasirašyta 2004-05-11 (b.l. 9), ieškovė iki šiol yra ginčo buto nuomininkė, gyvena neprivatizuotame bute, kitos gyvenamosios patalpos nėra privatizavusi (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 4 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.)
Pagal bylos medžiagą: liudytojos B. J. parodymus, liudytojų V. T. ir J. B. parodymus, kad jos kreipėsi dėl butų privatizavimo 1993 metų gruodžio mėnesį, tačiau iš jų pareiškimų niekas nepriėmė, liudytojos J. B. parodymų apie tai, kad 1994 m. būdama 9 VBŪEĮ buvo sutikusi ieškovę ir matė jos surašytą pareiškimą dėl buto privatizavimo, taip pat civilinėse bylose 2-982-826/2010, 2-8753-642/2011 ir 2-989-613/2013 nustatytas aplinkybes, kad 9 VBŪEĮ darbuotojai nuo 1993 m. gruodžio iki 1994 m. pavasario gyvenatojų prašymų dėl butų privatizavimo nepriiminėjo, labiau tikėtina, kad ieškovė iki 1998 m. liepos 1 d., t.y. kai Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, ieškovė šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų (Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos”, Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. I–118 „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos”, Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkis Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos” vykdymo”) nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, taigi išreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valią (ketinimą) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių ieškovė buvo suklaidinta VBŪEĮ Nr.9 darbuotojų iš jos nebuvo paimtas pareiškimas dėl buto privatizacijos (šią aplinkybę patvirtina Valstybinės butų ūkio eksploatavimo įmonės Nr.9 „Gyventojų, pageidaujančių pirkti gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą sąrašą“ įrašyta G. Č., kuri pagal esančius įrašus, prašo leisti privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis butą (duomenys neskelbtini), Klaipėda, tačiau pagal esančius įrašus, prašymas nepriimtas (prijungtos civilinės bylos Nr.2-982-826/2010, T.1, b.l. 102)), ieškovė nebuvo informuota atsakovės atsakingų asmenų dėl buto privatizacijos.
Atsakovė buvo įgaliojusi VBŪE įmones per dvi savaites nuo prašymo dėl butų privatizacijos gavimo dienos išnagrinėti ir savo pasiūlymus pateikti privatizavimo komisijai (prijungtos civilinės bylos Nr.2-982-826/2010, T.1, b.l. 87). 2009-03-16 ieškovė pakartotinai kreipėsi į atsakovę dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėda, privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis (b.l.141), atsakovė netenkino ieškovės prašymų leisti privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, lengvatinėmis sąlygomis (b.l. 144).
Byloje nustatyta, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui ieškovė buvo įgijusi subjektinę teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda, tačiau ji šios teisės įgyvendinti negalėjo dėl to, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda buvo įtrauktas į avarinių namų sąrašą, ieškovė iškeldinta iš šio buto ir įkelta į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Taip pat byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio mėnesį ir 1994 m. pavasarį ieškovė kreipėsi į atsakovės įgaliotus asmenis dėl buto privatizacijos, tačiau iš jos dokumentai nebuvo priimti, pranešant, kad šiuo metu dokumentai nepriimami, ieškovei pateikus prašymą informuoti apie galimybę privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis, atsakovės įgalioti asmenys ieškovės apie tai neinformavo.
Atsakovės argumentai, kad ieškovė su šeimos nariais nebuvo sudariusi Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje numatyto notariškai patvirtinto susitarimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais), yra formalus, nes pareiškimai nebuvo priiminėjami visiškai-nepriklausomai nuo aplinkybės, ar buvo susitarimas, ar ne, be to, pareiškėja bet kokius dokumentacijos trūkumus būtų galėjusi ištaisyti, jei privatizavimo klausimas savivaldybės įpareigotas spręsti asmuo būtų tinkamai vykdęs savo pareigas.
Kadangi ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo teisę privatizuoti butą ir ši jos teisė įstatymo galiojimo metu nebuvo įgyvendinta dėl to, kad ieškovės butas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, buvo įtrauktas į avarinių namų sąrašą, todėl neprivatizuojamas, o atsakovei įsikėlus į naujas gyvenamsias patalpas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, iš jos pareiškimo dėl buto privatizacijos atsakovės įgalioti asmenys nepriėmė, taip pat neinformavo apie galimybę privatizuoti ginčo butą, todėl pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, ieškovės įgyta teisė privatizuoti nuomojamą butą turi būti ginama teismine tvarka, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai. Pripažintina ieškovės teisė privatizuoti 87,73 kv.m. ploto gyvenamąsias pataplas, esančias Klaipėdos m. sav. Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini), (CK 1.138 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė pateikė įrodymus apie 1800,00 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisine pagalba (b.l. 145 – 147) ir sumokėjo 144,00 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas pilnai, į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos, susjusios su advokato teisine pagalba neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), ieškovės prašymas tenkintinas, ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 1944,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis, 87 straipsnis).
Valstybė šioje byloje patyrė 9,00 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgus į tai, kad pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį valstybės patirtos išlaidos yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma.
Trečiajam asmeniui D. M. grąžintinas 2013-12-04 ir 2013-12-10 įmokėtas 250,00 Lt užstatas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 101 straipsnis).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 268, 270 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės N. M. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims S. M., D. M. ir I. M. tenkinti visiškai.
Pripažinti ieškovės teisę privatizuoti 87,73 kv.m. ploto gyvenamąsias pataplas, esančias Klaipėdos m. sav. Klaipėdos m. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės ieškovei N. M. 1944,00 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus keturiasdešimt keturis Lt 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Grąžinti trečiajam asmeniui D. M. 2013-12-04 ir 2013-12-10 įmokėtą 250,00 Lt užstatą.
Užstato grąžinimą pavesti Klaipėdos miesto apylinkės teismo Finansų skyriui.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.