- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-11
- Bylos Nr.
- A-438-584-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G.B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Dainius Kenstavičius
- Kategorijos
- 6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.1.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo G.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G.B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas G.B. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė teismo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-06 sprendimą Nr. S-232(7-216/2007).
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamame Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Ginčų komisija) 2007-12-06 sprendime nurodoma, jog atlikus jo ir sutuoktinės pajamų, gautų 2004 m., analizę ir įvertinus vykdytos veiklos aplinkybes, pripažinta, kad pajamos gautos vykdant nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimo veiklą. Pareiškėjo teigimu, 2004 m., kai įvyko visi akte paminėti sandoriai, jis konsultavosi su mokesčius administruojančiais pareigūnais, taip pat pas teisininkus privačiai. Anot pareiškėjo, jam buvo paaiškinta, kad individualios veiklos sąvoką reglamentuoja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punktas, individualios veiklos pajamas apibrėžia įstatymo 10 straipsnis, tačiau šių straipsnių komentaruose individualios veiklos požymių konkrečių apibrėžimu nėra, todėl turi būti vertinamos visos veiklos aplinkybės. Kai turto įsigijimas negali būti siejamas su ekonominės naudos siekimu, turto pardavimas neturėtų būti laikomas individualios veiklos vykdymu. Tuo tarpu, pasak pareiškėjo, 1.15 ha žemės ūkio paskirties sklypą už 2700 Lt jis kartu su sutuoktine A.B. įsigijo 2001 m. žemės ūkio veiklai vykdyti. 2004 m. pasikeitus planams bei dėl lėšų stygiaus nutarta sklypą parduoti. Analogiškai buvo pasielgta su žemės ūkio paskirties sklypu, tik prieš padalijant ir parduodant jį, nebuvo pakeista jo tikslinė naudojimo paskirtis. Šie sandoriai gali būti pripažįstami atsitiktiniais, nes jose nėra „versliškumo“ elemento. Kad gyventojas būtu laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sudaromiems sandoriams turi būti būdingas tam tikras tęstinumas, taip pat motyvas ir galimybės sandorius sudaryti ir ateityje. Pareiškėjo nuomone, 2004 m. jis turėjo pagrindą manyti, kad atlikti sandoriai neatitinka individualios veiklos sąvokos. Tik 2006 m, praėjus ketveriems metams nuo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo įsigaliojimo, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - Mokesčių inspekcija), paskelbė šio įstatymo 10 straipsnio komentarus su konkrečiais pavyzdžiais. Pareiškėjas pabrėžė, jog sutinka su tuo, kad vadovaujantis minėtu komentaru, jo 2004 m. gautos žemės sklypų pardavimo pajamos apmokestinamos 15 % gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM), valstybinio socialinio draudimo įmokomis pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Tačiau, vadovaujantis LR mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 7.2. ir 7.4. punktais, pripažintina, kad įstatymas pažeistas dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo, todėl pareiškėjas nesutinka su apskaičiuotais GPM delspinigiais (9437,31 Lt) ir valstybinio socialinio draudimo baudomis (1170+1020 Lt).
Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnį, pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) neapmokestinamas žemės pardavimas, išskyrus žemę, parduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai. Minėto įstatymo 32 straipsnio apibendrintame komentare teigiama, kad nustatant, ar žemė skirta statyboms, reikėtų įvertinti: ar yra leidimai statybai, arba savivaldybės detaliuose planuose yra numatytas sklypo užstatymas. Tačiau nei viename pareiškėjo turėtame žemės tvarkymo dokumente nėra jokių teiginių, kurie duotų prielaidą teigti, kad sklypai skirti statybai. Taigi, pareiškėjo manymu, 2004 m. parduodamas žemės sklypus, kurių paskirtis buvo pakeista į „kitą“, jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ta žemė bus panaudota statyboms.
Atsiliepimas
Atsakovė Mokesčių inspekcija atsiliepime teismui pareiškėjo su skundo reikalavimais nesutiko.
Atsiliepime paaiškino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, jog PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Minėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais, statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Kriterijai, remiantis kuriais galima teigti, kad žemė skirta statyboms, yra išduotas leidimas statybai ir statybos numatymas savivaldybės detaliajame plane. Tuo atveju, jeigu parduodamam žemės sklypui leidimas statybai nėra išduotas ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, nustatant ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvienas atvejis nagrinėjamas atskirai, įvertinant visas aplinkybės bei įrodymus turinčius įtakos žemės sklypo priskyrimui statyboms. Jeigu surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad parduodamame sklype, kuriam nėra išduotas leidimas statybai ir savivaldybės detaliajame plane nėra numatytas sklypo užstatymas, statybos darbai tikrai bus, tai tokia žemė laikytina žeme statyboms. Be to, Pridėtinės vertės įstatymo 71 straipsnyje numatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes ar teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio suma, už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių), viršija 100000 Lt. Pareiškėjas kartu su sutuoktine 2004 m. už vykdytą ekonominę veiklą gavo 570800 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, atitinkamai pareiškėjas 1/2 šios sumos - 285400 Lt.
Atsakovas pabrėžė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų kopijas matyti, jog pareiškėjos bei jo sutuoktinės įsigyto 1,15 ha žemės sklypo, esančio Avižienių km., Vilniaus raj. sav., paskirtis - žemės ūkio, o, padalijus šį žemės sklypą, aštuonių žemės sklypų paskirtis yra „Kita (individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti)“, sudarymo data: 2004-03-15. Taigi įrašai Nekilnojamojo turto registre dėl žemės sklypų paskirties pakeitimo padaryti po 2004-02-05 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-578-41 priėmimo, ir iki šių sklypų pardavimo (sklypai parduoti 2004 m. birželio-liepos mėnesiais). Be to, pareiškėjo ir jo sutuoktinės sudarytose šių aštuonių žemės sklypų pardavimo sutartyse nurodyta, kad parduodamų žemės sklypų paskirtis - kita (individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti). Šiuo klausimu atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog keičiant žemės naudojimo būdo paskirtį į „kita“, Vilniaus apskrities viršininko 2004-02-05 įsakyme nebuvo numatyta, kad žemė skiriama statyboms, todėl pareiškėjas nemanė ir neturėjo pagrindo manyti, kad žemės paskirtis – statyboms, nepagrįsti. Minėtame įsakyme nurodyta, kad pakeitus žemės paskirtį žemė skiriama „privačioms namų valdoms išdėstyti“, nors ir nėra pabrėžta, kad žemė skiriama statyboms, kitaip suprasti, nei, kad šioje vietoje bus statomi privatūs gyvenamieji namai, nėra pagrindo. Visuose dokumentuose (pirkimo - pardavimo sutartyse, Kadastro išrašuose) nurodant žemės paskirtį skliausteliuose ji detalizuojama, tiksliai paaiškinama - individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti. Taigi, anot atsakovo, Inspekcija įvertinusi surinktus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei 2004 metais parduodant Avižienių k. Vilniaus raj. esančius aštuonis žemės sklypus, net ir nesant leidimams statybai, buvo aišku, jog šie žemės sklypai yra skirti individualiems namams / statiniams statyti ir eksploatuoti ir statybos juose tikrai vyks. Todėl patikrinimo metu minėti žemės sklypai buvo pagrįstai priskirti žemei statyboms. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjui už 2004 m. birželio mėnesį pagrįstai papildomai apskaičiuotas 8237 Lt ((154000 – 100000) x 18 proc. / 118 proc.) PVM už parduotus 5 žemės sklypus statyboms, o už 2004 m. liepos mėnesį pagrįstai papildomai apskaičiuota 18900 Lt (123900 x 18 proc. / 118 proc.) PVM už parduotus 3 žemės sklypus statyboms. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo nustatyta tvarka. Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis nuo papildomai apskaičiuotos 27137 Lt PVM sumos Inspekcija pagrįstai apskaičiavo 8719,97 Lt PVM delspinigių, bei skyrė minimalią 10 proc. dydžio 2714 Lt PVM baudą.
Kartu atsakovas paaiškino, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą valstybiniu socialiniu draudimu yra privalomai draudžiami asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 3 dalies 1 punktu, asmenys, besiverčiantys individualia veikla (išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimus) privalo mokėti 50 proc. bazinės pensijos dydžio valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas bazinei pensijos daliai ir 15 proc. dydžio VSD įmokas papildomai pensijos daliai nuo valstybiniam socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų. Patikrinimo metu pareiškėjui už 2004 metus buvo apskaičiuota 585 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei 510 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai Mokestinio ginčo metu galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija numatė, kad jei patikrinimo metu nustatoma, jog socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, tai apskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama dviguba šios sumos dydžio bauda. Atsakovo teigimu, pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta 1170 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda bei 1020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. 2007-12-20 Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr.X-1396 (Žin., 2007, Nr. 138-5651) buvo pakeistas 1991-05-21 Valstybinio socialinio draudimo įstatymas Nr.1-1336. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2008-01-01) 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, apskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Atsižvelgiant į tai, kad buvo sumažintas VSD įmokų baudos dydis bei Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnį, kuriame nustatyta, kad teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, - ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Atsakovo nuomone, pareiškėjui patikrinimo metu paskirta 1170 Lt VSD įmokų bazinei pensijai bauda, bei 1020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda turi būti perskaičiuota ir nurodyta pareiškėjui sumokėti 292,5 Lt t (585 Lt x 50%) VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudos, bei 255 Lt (510 Lt x 50%) VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Atsakovas akcentavo tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo baudų mokėjimo, jei draudėjas įrodo, kad apskaičiavo per mažas VSD įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas atleidimo nuo VSD įmokų baudos mokėjimo arba šios baudos sumažinimo klausimą sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius. Todėl, atsakovo teigimu, jis negali spręsti atleidimo nuo paskirtų baudų klausimo.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo atleisti jį nuo GPM delspinigių ir GPM baudos mokėjimo Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte (141 straipsnio 1 dalies 4 punkte) nurodytu pagrindu, nurodydamas, jog Mokesčių inspekcija pavėluotai išleido Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentarus ir jis mokesčių įstatymus pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo minimas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentaras, buvo paskelbtas 2003-01-23 centrinio mokesčių administratoriaus raštu Nr.(08-3-24)-R-686, o 2 straipsnio 7 dalies komentaras, kuriame paaiškinta individualios veiklos sąvoka, paskelbtas 2003-04-28 centrinio mokesčių administratoriaus raštu Nr.(08-3-24)-R-4073. Šiuose komentaruose nebuvo klaidingų ar klaidinančių teiginių, leidžiančių nekilnojamojo turto pardavimo veiklą laikyti neindividualia veikla, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo. Kadangi kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nebuvo nustatyta, nebuvo pagrindo pareiškėją atleisti nuo patikrinimo metu pagrįstai papildomai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Dėl atleidimo nuo Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2007-07-18 sprendime Nr.(10.15)-10.1-37 paskirtos GPM baudos atsakovas pažymėjo, kad esant Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nurodytiems atleidimo nuo baudų pagrindams, mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas tik tuo atveju, kai su bauda susijęs mokestis yra sumokėtas (įskaitytas mokesčių mokėtojo prašymu). Kadangi centrinis mokesčių administratorius neturi duomenų, jog pareiškėjas sumokėjo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotą GPM baudą, mokestinio ginčo metu šis klausimas nebuvo nagrinėtas. Mokesčių administravimo 145 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo. Mokestiniams ginčams nustatoma privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra (145 straipsnio 1 dalis). Atsakovo manymu, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, bei atsižvelgiant į tai, kad nei centrinis mokesčio administratorius, nei Komisija šio klausimo nenagrinėjo, nėra teisinio pagrindo klausimą dėl atleidimo nuo minėtų mokesčių baudų nagrinėti teisme.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-06-09 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-06 sprendimą Nr.S-232(7-216/2007) dalyje, kuria patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-07 sprendimas Nr.68-160 dėl pareiškėjui paskaičiuotų 1170 Lt bei 1020 Lt baudų, susijusių su VSD įmokų pagrindinei bei papildomai pensijos daliai laiku nesumokėjimo, nurodydamas, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-07 sprendimas Nr.68-160 šioje dalyje keistinas G.B. paskiriant 292,50 Lt baudą, susijusią su įmokų papildomai pensijos daliai gauti nesumokėjimu, bei 255 Lt baudą, susijusią su įmokų bazinei pensijos daliai gauti nesumokėjimu. Kitoje dalyje pareiškėjo skundo reikalavimus Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė.
Dėl PVM paskaičiavimo pagrįstumo bei teisėtumo teismas konstatavo, jog pareiškėjas mokesčių administratoriaus apskaičiuoto PVM pagrįstumą bei teisėtumą ginčija nurodydamas vienintelį argumentą, kad parduodamas Avižienių k. Vilniaus r. sav. atidalinimo būdu suformuotus žemės sklypus, kurių paskirtis pakeista į „kitą“, neturėjo jokio pagrindo manyti, jog ta žemė bus panaudota statyboms, todėl PVM įstatymo 32 straipsnio nuostatos ginčo atveju neturėtų būti taikomos. Teismas akcentavo, kad PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais, ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkte sakoma, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Nagrinėjamu atveju 1,15 ha žemės sklypas, esantis Avižienių k. Vilniaus r. sav., Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-578-41 „Dėl A.B. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ 1 punktu buvo padalintas į aštuonis žemės sklypus, o 2 p. pakeista žemės sklypų paskirtis: 8 žemės sklypų paskirtis iš žemės ūkio paskirties pakeista į kitą paskirtį (privačioms namų valdoms išdėstyti) ir vieno žemės sklypo paskirtis iš žemės ūkio paskirties - į kitą paskirtį (teritorija inžinierinės infrastruktūros tinklams, objektams įrengti ir eksploatuoti). Minėto įsakymo 5 p. nurodyta, kad leidimai gyvenamųjų namų statybai bus išduodami įrengus sklypo infrastruktūrą pagal detalųjį planą ir pripažinus juos tinkamais naudoti pagal STR 1.11.01:2000 („Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“). Nors pareiškėjas nurodė kad keičiant žemės ūkio paskirties žemę į „kitą“, neturėjo pagrindo manyti, jog žemė skiriama statyboms, šie pareiškėjo teiginiai, teismo nuomone, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Kaip pabrėžė teismas, minėtame įsakymo 2 punkte nurodant, jog žemė skiriama privačioms namų valdoms išdėstyti, nors ir nėra pabrėžta, kad žemė skiriama statyboms, kitaip suprasti, nei kad šioje vietoje bus statomi privatūs gyvenamieji namai, nėra pagrindo. e to, atsižvelgiant į Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punkto nuostatas, pareiškėjo parduotų sklypų, nekeičiant žemės paskirties, kitaip kaip užstatant gyvenamosios paskirties namais, panaudoti nėra galimybės. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas pripažino, jog pareiškėjo skundo motyvai, kad pareiškėjui PVM nagrinėjamu atveju yra apskaičiuotas nepagrįstai, grindžiami netinkamu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu ir yra subjektyvaus pobūdžio.
Dėl pareiškėjo G.B. reikalavimo atleisti jį nuo mokesčių administratoriaus paskaičiuotų delspinigių bei baudų, susijusių su GPM bei valstybinio socialinio draudimo mokesčiais pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal G.B. pajamų gavimo metu galiojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami asmenys, kurie verčiasi individualia veikla pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, išskyrus individualią veiklą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Taigi, pripažinus jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju vertėsi individualia veikla, jam už 2004 m. pagrįstai paskaičiuota 585 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bei 510 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai. Vadovaujantis mokestinio ginčo metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, nurodančia, jog nustačius, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, apiskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama dviguba šios sumos dydžio bauda, pareiškėjui nuo nesumokėtų įmokų paskirta 1170 Lt bauda, susijusi su nesumokėtomis įmokomis VSD bazinei pensijos daliai, bei 1120 Lt bauda, susijusi su nesumokėtomis įmokomis VSD papildomai pensijos daliai.
Kita vertus, kaip nurodė teismas Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje akcentuojama, jog teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Nuo 2008-01-01 įsigaliojusioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijoje nurodoma, jog patikrinimo metu nustačius, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Šiuo atveju delspinigiai, numatyti šio straipsnio 1 dalyje, neskaičiuojami. Atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo 142 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju taikytinos nuo 2008-01-01 įsigaliojusios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcijos normos, todėl pareiškėjui G.B. VSD bauda susijusi su įmokų bazinei pensijos daliai gauti nesumokėjimu mažintina iki 292,50 Lt (585 Lt x 50 proc.), VSD bauda susijusi su įmokų papildomai pensijos daliai gauti nesumokėjimu mažintina iki 255 Lt (510 Lt x 50 proc.). Teismas akcentavo, kad tai, jog nagrinėjamu atveju VSD mokesčiai yra perskaičiuotini vadovaujantis vėlesne Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies redakcija atsiliepime pripažįsta ir Mokesčių inspekcija. Kita vertus teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje sakoma, jog Fondo valdyba Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka gali atleisti draudėją nuo priskaičiuotų delspinigių ir (ar) baudų mokėjimo, jei draudėjas įrodo, kad priskaičiavo per mažas socialinio draudimo įmokas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Taigi, atleidimo nuo VSD baudų nagrinėjimas ar paskirtų baudų sumažinimas nepriskirtinas Mokesčių inspekcijos ar Ginčų komisijos kompetencijai, todėl skundo reikalavimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjas siekdamas pagrįsti skundo reikalavimą, dėl su gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimu paskirtos baudos bei delspinigių panaikinimo, nurodo, jog Gyventojų pajamų mokesčio 10 straipsnio komentaras buvo paskelbtas tik 2006 m. t.y. daug vėliau negu įsigaliojo pats įstatymas, todėl pats pareiškėjas buvo suklaidintas klaidingai apibendrinto mokesčių įstatymo paaiškinimo. Teismo nuomone, jam pateikti įrodymai patvirtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 10 straipsnio komentaras (paaiškinimas) buvo paskelbtas 2003-01-23, o individualios veiklos sąvoka išaiškinta 2003-04-28 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 1-12, 15-29 31 dalių komentare (apibendrinto mokesčių įstatymo paaiškinime). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad teisės aktų normų, kurios buvo taikytos nagrinėjamo mokestinio ginčo metu, oficialus išaiškinimas buvo pateiktas iki G.B. minėtų žemės sklypų pardavimo sandorių sudarymo, o kartu ir pajamų, sąlygojusių mokesčių paskaičiavimus, gavimo. Šiuose komentaruose nėra klaidinančių ar klaidingų teiginių, leidžiančių nekilnojamojo turto prekybos nekilnojamuoju turtu veiklą nelaikyti individualia veikla. Kita vertus, pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo suklaidintas klaidingo apibendrinto mokesčių įstatymo paaiškinimo, tiksliai neįvardijant bei nenurodant pačių paaiškinimų, kartu teigiant, kad Gyventojų pajamų mokesčio 10 straipsnio komentaras paskelbtas daug vėliau nei buvo sudaryti nagrinėjami žemės pirkimo-pardavimo sandoriai, yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems. Jokiais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintos ir tos pareiškėjo G.B. nurodytos aplinkybės, jog dėl mokesčių įstatymų aiškinimo bei taikymo buvo kreiptasi į mokesčių administratoriaus pareigūnus. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog G.B. nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir pareiškėją atleisti ar sumažinti jam mokesčių administratoriaus paskaičiuotus delspinigius. Be to, kaip akcentavo teismas, Mokesčių administravimo įstatymo 141straipsnio 2 punkte sakoma, kad mokesčių mokėtojas nuo paskirtos baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Pats pareiškėjas nei ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, jog būtų sumokėjęs mokesčių administratoriaus paskaičiuotas mokestines nepriemokas, dėl kurių nesumokėjimo laiku buvo skirtos baudos ir apskaičiuoti delspinigiai, todėl atleisti pareiškėją nuo paskirtų baudų nėra teisinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai nurodo, jog teismo posėdžio metu informavo teismą, kad nori pasinaudoti advokato teisine pagalba. Teismui buvo pateikta su advokato padėjėju Dainiumi Kenstavičiumi sudaryta atstovavimo sutartis, taip pat paaiškinta, kad sutartis su advokato padėjėju buvo sudaryta teismo posėdžio dieną. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad atstovavimo sutartis su advokato padėjėju Dainiumi Kenstavičiumi buvo sudaryta teismo posėdžio dieną, jo atstovas dėl objektyvių priežasčių neturėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga, o kartu negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, nes tuo metu turėjo dalyvauti kitame teismo posėdyje. Pareiškėjas pabrėžia, kad remdamasis šiais motyvais prašė teismo bylos nagrinėjimą atidėti, tačiau teismas į šį prašymą neatsižvelgė ir bylos nagrinėjimo neatidėjo. Pareiškėjo manymu, teismas pažeidė Administraciniu bylu teisenos įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintą jo teisę teismo posėdžio metu turėti atstovą - advokatą arba advokato padėjėją.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokestinis ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-06 sprendimo Nr. S-232 (7-216/2007). Šiuo sprendimu Mokestinių ginčų komisija patvirtino atsakovo 2007-09-07 sprendimo Nr. 68-160 dalį, kuria pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 27137 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 8719,97 Lt PVM delspinigių, 2714 Lt PVM baudos, 9437,31 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) delspinigių, 3874 Lt GPM baudos, 1170 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD) pagrindinei pensijos daliai baudos ir 1020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Pirmosios instancijos teismas nurodytą Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dalį dėl PVM ir su šiuo mokesčiu susijusių sumų (baudų, delspinigių), taip pat dėl GPM delspinigių ir baudų apskaičiavimo pagrįstumo paliko nepakeistą, o VSD įmokų baudas sumažino iki 547,50 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, PVM mokestis, bauda ir delspinigiai jam apskaičiuoti nepagrįstai, kadangi įsigyti ir parduoti žemės sklypai, kurių pardavimo sandoriai buvo apmokestinti PVM, pareiškėjo nuomone, nebuvo skirti statyboms, t. y. žemės sklypų pardavimo sandoriai neatitiko esminės jų apmokestinimo PVM sąlygos. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam apskaičiuotais GPM delspinigiais, baudomis ir VSD įmokų baudomis, nes, pareiškėjo nuomone, jis pažeidė įstatymą dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo aiškinimo.
Įvertinusi šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio PVM įstatymo (2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 redakcija) 32 straipsnio 2 dalis numatė, jog PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.
Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti į biudžetą 27137 Lt PVM, 8719,97 Lt PVM delspinigių ir 2714 Lt PVM baudos dėl tos priežasties, kad jis su sutuoktine per 2004 m. vykdė ekonominę veiklą ir pardavė 8 žemės sklypus, esančius Avižienių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, kurie mokesčio administratoriaus buvo pripažinti žeme statyboms ir už juos gavo 285400 Lt pardavimo pajamų. Šiuo klausimu pareiškėjas pažymi, jog nė viename jo turėtame žemės tvarkymo dokumente nėra jokių teiginių, kurie duotų prielaidą teigti, kad nurodyti sklypai buvo skirti statybai.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks pareiškėjo argumentas laikytinas nepagrįstu. Analizuojant PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų bei sąvokos „žemė statyboms“ turinį, darytina išvada, jog įstatyme nėra numatyta kokiuose konkrečiai žemės sklypo statusą apibrėžiančiuose dokumentuose privalo būti užfiksuotas faktas, jog konkretus žemės sklypas yra skirtas statyboms, t. y. nėra reikalaujama, jog, pavyzdžiui, privalo būti išduotas statybos leidimas statiniams tame sklype statyti, arba sklypo užstatymas numatytas savivaldybės detaliajame plane. Todėl nustatant ar parduodama žemė gali būti laikoma žeme statyboms, kiekvienas atvejis privalo būti nagrinėjamas atskirai, įvertinant visas aplinkybes bei įrodymus, turinčius įtakos žemės sklypo priskyrimui statyboms (statybos leidimai, teritorijų planavimo dokumentai, duomenys nekilnojamojo turto registre, žemės administravimą vykdančių institucijų parengti dokumentai ir pan.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas šio fakto neginčija, jog pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausęs 1,15 ha žemės sklypas, esantis Avižienių kaime, Vilniaus rajono savivaldybėje, Vilniaus apskrities viršininko 2004-02-05 įsakymo Nr. 2.3-578-41 „Dėl A.B. žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo ir pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo Vilniaus rajone“ 1 punktu buvo padalintas į aštuonis žemės sklypus, o šio įsakymo 2 punktu pakeista žemės sklypų paskirtis iš žemės ūkio paskirties pakeista į kitą paskirtį (privačioms namų valdoms išdėstyti), ir nurodyti duomenys nustatyta tvarka įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Minėtų žemės sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo numatyta dar iki jų pardavimo 2004 m. birželio – liepos mėn.
Akcentuotina, jog Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalis (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) numatė, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pareiškėjas, pakeitęs 8 žemės sklypų paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitą (privačioms namų valdoms išdėstyti), bei kiti šiuos žemės sklypus įsigiję asmenys jų negalėjo naudoti kitaip kaip tik užstatant gyvenamosios paskirties namais, t. y. išdėstant juose privačias namų valdas. Be to, ir minėto Vilniaus apskrities viršininko 2004-02-05 įsakymo Nr. 2.3-578-41 5 punkte buvo nurodyta, jog įrengus sklypų infrastruktūrą pagal detalųjį planą ir pripažinus juos tinkamais naudoti pagal STR 1.11.01:2000 („Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“), bus išduodami leidimai gyvenamųjų namų statybai.
Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojęs PVM įstatymo 71 straipsnis taip pat numatė, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes ar teikia paslaugas ir kurių bendra atlygio suma, už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių), viršija 100000 Lt. Pareiškėjas kartu su sutuoktine 2004 m. už vykdytą ekonominę veiklą gavo 570800 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, atitinkamai pats pareiškėjas 1/2 šios sumos - 285400 Lt. Todėl, atsižvelgiant, kad jo vykdyti žemės sklypų pardavimo sandoriai pripažintini PVM objektu bei laikytini ekonomine veikla (parduota žemė statyboms), mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nuo gautų žemės sklypų pardavimo pajamų papildomai apskaičiavo nedeklaruotą ir nesumokėtą PVM mokestį bei su juo susijusias sumas (baudas ir delspinigius).
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atleidimu nuo GPM baudos ir delspinigių, konstatuotina, jog pareiškėjas prašo jį atleisti nuo 9437,31 Lt GPM delspinigių bei 3874 Lt GPM baudos vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 punktu (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo) bei 4 punktu (kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo). Kaip teigiama apeliaciniame skunde, 2004 m., kai buvo atlikti sandoriai, iš kurių gautas pajamas mokesčių administratorius apmokestino GPM, nebuvo parengta išsamių GPM įstatymo komentarų, todėl pareiškėjas turėjo pagrindą manyti, kad jo atlikti sandoriai neatitinka individualios veiklos sąvokos. Tik 2006 m, praėjus ketveriems metams nuo GPM įstatymo įsigaliojimo, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos paskelbė reikiamus šio įstatymo 10 straipsnio komentarus su konkrečiais pavyzdžiais.
Tačiau, kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų (b.l. 37, 115), pareiškėjo nurodomo GPM įstatymo 10 straipsnio komentaras buvo paskelbtas dar 2003 m. (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2003-01-03 raštas Nr. (08-3-24)-R-686 bei 2003-04-28 raštas (08-3-24)-R-4073); b.l. 60, 115), t. y. dar iki pareiškėjo 2004 m. vykdytų sandorių sudarymo momento ir pajamų, sąlygojusių papildomai mokėtino GPM bei su juo susijusių sumų (baudų ir delspinigių) gavimo. Kita vertus, pats pareiškėjas nenurodo kokios konkrečiai 2003 ar vėliau, 2006 m. paskelbtos GPM įstatymo komentaro nuostatos jį suklaidino ir kodėl (dėl kokių priežasčių) jos laikytinos klaidingomis ar prieštaringomis. Jokiais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintas ir faktas, kad dėl mokesčių įstatymų aiškinimo bei taikymo pareiškėjas individualiai kreipėsi į mokesčių administratoriaus pareigūnus, kurie jį suklaidino ar suteikė jam netinkamą, neišsamią informaciją. Dėl visų šių priežasčių darytina išvada, jog nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadas, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų ir kad šie pažeidimai buvo padaryti dėl klaidingų mokesčių administratoriaus pareigūnų paaiškinimų.
Teisėjų kolegija atmeta ir apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodomą procesinio pobūdžio argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Administraciniu bylu teisenos įstatymo 49 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę teismo posėdžio metu turėti atstovą - advokatą arba advokato padėjėją. Anot pareiškėjo, teismo posėdžio metu jis informavo pirmosios instancijos teismą, kad nori pasinaudoti advokato teisine pagalba. Pareiškėjo teigimu, teismui buvo pateikta su advokato padėjėju Dainiumi Kenstavičiumi sudaryta atstovavimo sutartis, taip pat paaiškinta, kad sutartis su advokato padėjėju buvo sudaryta teismo posėdžio dieną, tačiau teismas dėl šios priežasties posėdžio neatidėjo.
Bylos medžiaga patvirtina, jog apie bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą (2008-05-29) pareiškėjas buvo informuotas dar 2008-04-18, t. y. daugiau kaip prieš mėnesį (b.l. 76). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo objektyvias galimybes iš anksto (iki teismo posėdžio) pasirūpinti tinkamu savo teisės į teisinę gynybą bei atstovavimą teisme įgyvendinimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnis) ir sudaryti teisinės pagalbos sutartį su pageidaujamu advokatu ar advokato padėjėju. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios būtų sukliudžiusios realizuoti nurodytą procesinę teisę iki teismo posėdžio, todėl nebuvo jokio pagrindo vien tik dėl minėtos aplinkybės atidėti bylos nagrinėjimą teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pagrindų tenkinti apeliacinį skundą nenustatyta. Todėl pareiškėjo G.B. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-06-09 sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G.B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.