Kauno apygardos teismo nutartis

2010-03-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-397-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-10
Bylos Nr.
1A-41-397-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gytis Večerskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
A. Z.
Nukentėjusysis
D. P., V. L.
Advokatai
Lina Gervelienė

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-41-397/10

Teisėja Vaidutė Stangvilienė (Proceso Nr. 52-1-01081/2009)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjai advokatei Linai Gervelienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. gynėjos advokatės Linos Gervelienės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę apskiriant atlikti pataisos namuose.

A. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimus (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Priteista iš A. Z. nukentėjusiojo D. P. naudai 500 Lt ir nukentėjusiosios V. L. naudai 60 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 27 d. apie 21 val. (duomenys neskelbtini) išlaužus duris įsibrovė į patalpą – D. P. priklausantį butą ir pagrobė D. P. muzikinį centrą „Samsung“ 300 Lt vertės bei žiūronus 100 Lt vertės ir V. L. pinigus 60 Lt sumoje, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. P. 400 Lt ir V. L. 60 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – A. Z. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. išteisinti, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Apeliantė teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų dėl A. Z. dalyvavimo vagystėje iš buto, ir kad dviejų pirštų pėdsakai nėra pakankamas įrodymas nuteistojo kaltei pagrįsti. Nurodo, kad įvykio vietos apžiūra nebuvo detaliai fiksuojama, nebuvo tinkamai įforminti jos rezultatai: įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad ant durų staktos rastas vienas avalynės pėdsako fragmentas, tačiau nenustatyta, kad avalynės pėdsakas paliktas A. Z. priklausančia avalyne, jo avalynė net nebuvo paimta palyginamajam tyrimui. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad ant sofos rasta mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ dėžutė, ant kurios rasti ir išimti pirštų pėdsakai, tačiau apžiūros protokole nenurodyta, kad tai yra telefono „Nokia 6100“ dėžutė. Tik nukentėjusiajam D. P. pateikus mobiliojo ryšio telefono „Nokia 6100“, vartotojo vadovą ir UAB „Omnitel“ raštą bei pardavimo dokumentą, tapo aišku, kad D. P. 2004-10-05 įsigijo telefoną „Nokia 6100“. Tačiau tai, anot apeliantės, nepatvirtina fakto, kad bute po vagystės būtent ant telefono „Nokia 6100“ dėžutės rasti pirštų antspaudai. Nors butas buvo fotografuojamas, tačiau daiktas, ant kurio išliko nusikalstamos veikos pėdsakų - telefono dėžutė, nenufotografuota, neaprašyta ir neprijungta prie bylos. Ši dėžutė, kaip nurodė nukentėjusysis D. P., iki vagystės buvo spintelės stalčiuje, tačiau ant spintelės ir stalčiaus pirštų pėdsakų nerasta. Mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ įpakavimo dėžutė , ant kurios buvo rasti dviejų pirštų pėdsakai, šioje byloje buvo daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, todėl turėjo būti apžiūrėta pagal BPK 207 straipsnyje nustatytas taisykles, tačiau tai nebuvo padaryta, tai yra dėžutė nebuvo nufotografuota, dėl ko šių pėdsakų suradimo patikimumo negalima patikrinti BPK 289 str. 1 d. nustatyta tvarka. Nuo telefono įpakavimo dėžutės nukopijuoti ant daktiloplokštelių rankos pirštų pėdsakai buvo įdėti į voką, jo net neužantspaudavus, ir perduoti tirti specialistui. 2008-10-09 specialisto išvadoje nurodyta, kad specialistas, atlikęs pirštų pėdsakų apžiūrą, daktilosplokštelę supakavo į tą patį voką ir tik tuomet jį užantspaudavo.Taigi, anot nuteistojo gynėjos, kyla pagrįstos abejonės, ar ant dėžutės rasti pirštų pėdsakai iki patenkant jiems pas specialistą nebuvo sukeisti. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad A. Z. įvykdė svetimo turto vagystę, įsibraudamas į butą, yra tik prielaida, kuria apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir pagrįstai A. Z. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2d., tai yra vagystę įsibraunant į patalpą.

Pagrindinis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė A. Z. kaltę, padarius minėtą nusikaltimą – tai nusikaltimo vietoje, D. P. priklausančiame bute, ant mobiliojo ryšio telefono įpakavimo dėžutės, rasti nuteistajam priklausantys rankų pirštų pėdsakai. Šie pėdsakai surasti ir užfiksuoti apžiūrėjus įvykio vietą – nukentėjusiojo butą ir ten surastą mobilaus ryšio telefono įpakavimo dėžutę (įvykio vietos apžiūros protokolas, t.1, b.l. 4-10). Būtent šis įrodymas patvirtina, kad nuteistasis buvo patekęs į nukentėjusiojo butą, lietė ten esančius daiktus, tame tarpe mobilaus ryšio telefono įpakavimo dėžutę, kuri iki įsibrovimo į butą buvo padėta spintelės stalčiuje. Pažymėtina, kad pats šio daikto suradimo faktas nėra ginčijamas.

Nors nuteistasis pateikė versiją, kad pirštų pėdsakai ant telefono įpakavimo dėžutės galėjo likti tuomet, kai jis 2008 m. pradžioje pardavinėjo iš užsienio parvežtus telefonų aparatus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiu jo aiškinimu nesivadovavo ir laikė tai gynybine versija. Būtent, teismas nustatė, kad apklausiamas įtariamuoju A. Z. nurodė, jog mobilaus ryšio telefono su įpakavimo dėžute nėra niekam pardavęs, o nukentėjusieji V. L. ir D. P. patvirtino, kad turėjo kelis mobilaus ryšio telefonus, tame tarpe ir „Nokia 6100“, kuriuos buvo pirkę salonuose pasirašant sutartis, o ne iš privačių asmenų. Tą aplinkybę, kad nukentėjusysis mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6100“ buvo pirkęs „Omnitel“ salone, patvirtina ir UAB „Omnitel“ pateikta minėto aparato pirkimo pardavimo lengvatinėmis sąlygomis sutartis. Tad nuteistojo aiškinimas, kad jis galėjo dar iki įvykio turėti kontaktą (liestis) su nukentėjusiojo bute surasta telefono įpakavimo dėžute, paneigtas kitais byloje ištirtais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai, kad ant telefono įpakavimo dėžutės surasti pėdsakai negali būti laikomi įrodymu, nes pats daiktinis įrodymas (dėžutė) nebuvo tinkamai apžiūrėtas, nebuvo nufotografuotas, kaip to reikalauja BPK 207 str. taisyklės, jis nebuvo perduotas prie baudžiamosios bylos ir todėl jo negalima patikrinti, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrįsti. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo – įvykio vietos apžiūros protokolo, šiame dokumente užfiksuota, kad 2008-09-28, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus, buvo atlikta buto, esančio (duomenys neskelbtini) Nr.8-28, apžiūra (tyrimas) ir jos metu buvo surasta ant sofos - lovos numesta mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ popierinė dėžutė. Šio tyrimo metu dalyvavęs specialistas R. Liutkauskas, vadovaudamasis BPK 205 str. nustatyta tvarka, surastą dėžutę ištyrė jos suradimo vietoje ir nustatė ant jos pirštų pėdsakus, kuriuos perkėlė ant daktiloplokštelės, o pastarąją paėmė ir pridėjo prie baudžiamosios bylos (t.1, b.l. 172). Tokiu būdu tiriamo objekto (pirštų antspaudų) fotografavimas visiškai nebuvo būtinas, nes šiuo atveju nusikalstamos veikos pėdsakų fiksavimui ir jų įforminimui buvo naudojamos specialiai tam pritaikytos priemonės ir technologijos. Pats tiriamasis objektas – įpakavimo dėžutė šiuo atveju nebuvo paimta ir prie bylos nepridėta, nes atskiras ypatingas, reikalaujantis laboratorinių sąlygų ar pan., jos tyrimas nebuvo reikalingas. Tad šiuo atveju esminę reikšmę nusikalstamos veikos pėdsakams tirti turėjo ne pati įpakavimo dėžutė, bet ant jos surasti ir paimti pirštų pėdsakai (atspaudai). Šios nusikalstamos veikos tyrimui turinčios reikšmę aplinkybės ir buvo užfiksuotos įvykio vietos apžiūros protokole. Tai, kad nusikaltimo vietoje surastas objektas – įpakavimo dėžutė procesiniame dokumente nebuvo detaliai aprašyta, nurodyti tik bendri jos požymiai, nebuvo nufotografuota, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, turinčiu reikšmę sprendžiant įrodymo patikimumo klausimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 207 straipsnis neįpareigoja tiriamus daiktus nufotografuoti ar kitaip vizualiai fiksuoti. Ta aplinkybė, kad įvykio vietos apžiūros metu surasti bei daktiloplokštelėje užfiksuoti ir prie bylos pridėti pirštų pėdsakai supakuotame voke buvo neužantspauduoti bei tokiu būdu perduoti kriminalistiniam tyrimui, taipogi nelaikytina esminiu pažeidimu, nes, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. 52-16-ISI-256, daktiloplokštelės tyrimą atliko tas pats kriminalistinių tyrimų specialistas, kuris atliko ir pirminį pirštų pėdsakų fiksavimą daktiloplokštelėje, kuris šiuos pėdsakus ir supakavo bei prieš tyrimą atlikęs įpakavimo apžiūrą, nustatė, kad tyrimui pateiktas vokas nepažeistas.

Kad procesinis veiksmas tiriant pirštų pėdsakų suradimą buvo atliktas laikantis įstatymo reikalavimų, patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti įvykio vietos apžiūrą atlikę pareigūnai – tyrėjas D. B. ir specialistas R.Liutkauskas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo A. Z. gynėjos advokatės Linos Gervelienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Gytis VečerskasTeisėjai Danguolė ŠiugždinytėValdas Vitunskas