- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-18
- Bylos Nr.
- 2A-2762-302/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14771-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Ieškovas
- Š. G.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Ekskontrolierių konsultacijos“
- Advokatai
- Simas Bendoris
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,
dalyvaujant ieškovui Š. G.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Š. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ekskontrolierių konsultacijos“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, neišmokėto darbo užmokesčio bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Šarūnas Gintilas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ darbo užmokestį už laikotarpį 2008 m. spalio 20 d. – 2010 m. rugpjūčio 5 d. taikant minimalų mėnesinio atlygio dydį – 800 Lt., 10702 Lt darbo užmokesčio, 1340 Lt. kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 1600 Lt išeitinę išmoką bei 3070 Lt delspinigių, viso - 16712 Lt, taip pat prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio t.y.1600 Lt. išeitinę išmoką, nereikalaudamas grąžinti jo į darbą.
Ieškovas nurodė, kad jis 2008 m. spalio 20 d. sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį dirbti auditoriumi. Su darbdaviu buvo sutarta, kad jis dirbs įmonės UAB „Baltijos auditas“ patalpose Konstitucijos pr. 9-63. Ieškovas jam pavestus auditus valstybės įmonėse “Utenos regiono keliai”, “Alytaus regiono keliai”, “Panevėžio regiono keliai” bei “Problematika” atlikęs nepriekaištingai ir darbdavys pretenzijų neturėjęs. Nuo darbo santykių pradžios jam nebuvo mokamas atlyginimas motyvuojant lėšų trūkumu ir žadant tai padaryti vėliau. Į daugkartinius jo prašymus atsakovas nereagavo. Tik pateikus skundą Valstybinei darbo inspekcijai, atsakovas - darbdavys 2010 m. balandžio 19 d. į ieškovo asmeninę sąskaitą pervedė 5043 Lt. Darbo užmokesčio nemokėjimą atsakovas motyvuoja jo pravaikštomis nepagrįstai, neatsižvelgdamas, kad auditorius savo darbo laiką gali tvarkyti savo nuožiūra, todėl darbo laiko apskaitos taisykles darbdavys turėtų nustatyti, suderinęs su darbuotoju.
Ieškovas 2011-02-02 pateikė patikslintą ieškinį (b.l. 108-113), kuriuo papildė savo reikalavimus, prašydamas pripažinti neteisėtą jo atleidimą iš darbo. Nurodė, kad bendrovės direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 10-08/003P dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 136 str.3d.2p. - kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, yra neteisėtas. Kadangi pravaikštų jis nepadaręs, todėl reikalavimas pripažinti jo atleidimą neteisėtu tik papildo ieškinyje nurodytus reikalavimus ir yra tiesiogiai susijęs su paduotu ieškiniu. Grąžinti į pirmesnį darbą, dėl galimai nepalankių sąlygų dirbti, ieškovas nereikalauja.
Atsakovas UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal DK 147 str. 6 d. darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Darbo laiko sąmatos darbdavio spaudais su atitinkamais įrašais nepatvirtintos. Išeitinė išmoka ieškovui nepriklauso. Darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta dėl pusės etato darbo laiko. Jokių susitarimų dėl 800 Lt darbo užmokesčio nebuvo. Darbo užmokestis buvo mokamas pagal ieškovo būtą darbo laiką. Ieškovas nepateikė jokių audito darbo dokumentų, kurie priklauso įmonei ir joje saugomi. Su ieškovu išsivystęs konfliktas, jis inicijavo bendrovei „Ekskontrolierių konsultacijos“ bankroto bylos iškėlimą, buvo paskelbęs esąs streiko būsenoje ir nėjo į darbą. Su ieškovu yra pilnai atsiskaityta, paskaičiuoti delspinigiai ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Iš darbo ieškovas atleistas pagrįstai, nustatytais terminais atleidimo neskundė, nes žinojo, kad vykdė pravaikštas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovo reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo pareikštas praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, numatytą DK 297 str. 1 d., kadangi 2010-08-16 įteikus ieškovui įsakymą apie darbo sutarties nutraukimą, ieškinį dėl darbo užmokesčio atlyginimo priteisimo ieškovas pareiškė 2010 m. rugpjūčio 23 d., patikslintą ieškinį dėl darbo užmokesčio pareiškė tų pačių metų rugsėjo 1 d., o ieškinys dėl pripažinimo neteisėtu darbo sutarties nutraukimo, buvo pareikštas tik 2011 m. vasario 2 d., todėl esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, ieškovui neprašant šio termino atstatyti, atmetė šį reikalavimą. Tuo pačiu teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl priteisimo išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
Teismas nustatė, jog ieškovas, dirbantis auditoriumi bendrovėje „Baltijos auditas“ (atsakovo įsakyme teigiama, kad jis yra šios įmonės vieninteliu akcininku), su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį, kuria buvo susitarta dėl 4 val. darbo dienos trukmės ir dėl 400 Lt. darbo užmokesčio. Teismas atmetė ieškovo argumentą apie darbo sutarties suklastojimą, t.y. kad pirmame sutarties lape atlyginimo dydis buvo nurodytas 800 Lt., tačiau spausdinant sutarties nuorašą, duomenys apie tariamai sutartą 400 Lt. darbo užmokesčio dydį, buvo atspausdinti iš originalios pasirašytos sutarties antrojo lapo kitos pusės, kuri pasirašymo momentu buvusi tuščia, nes jis būdamas kvalifikuotu auditoriumi, neabejotinai žino, kaip sudaromos ir pasirašomos darbo sutartys.
Darbo laiko sąmatos, kuriomis grindžiamas faktiškai dirbtas laikas, teismo vertinimu, negali būti laikomos leistinais įrodymais, patvirtinančiais šį faktą, kadangi darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (DK 147 str.6d.), o darbo laiko sąmatos, kaip nurodė bylos šalys, yra skirtos Lietuvos auditorių rūmams, kurie pagal Audito įstatymą vykdo audito įmonių priežiūrą ir darbo kontrolę. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, šias darbo laiko sąmatas laikydamas tikraisiais darbo laiko apskaitos dokumentais, paskaičiuodamas neišmokėtą darbo užmokestį, jomis nesiremia.
Ieškovas, reikalaudamas priteisti darbo užmokestį, apskaičiuotą taikant atlygio dydį 800 Lt. per mėnesį, už tą patį laikotarpį skirtinguose pareiškimuose nurodo skirtingas sumas: pirmame pareiškime - 24092 Lt, o patikslintame pareiškime - 16712 Lt. Tačiau ieškovas, jau gavęs darbo užmokestį pagal audituotų įmonių sąmatas, nepateikė skaičiavimų, taikant darbo sutartimi sutartą atlygio dydį ir nepaneigė atsakovo tvirtinimo, kad pervedus jam minėtą sumą su juo nebuvo atsiskaityta pilnutinai. Nesant duomenų kad ieškovas po 2010 m. balandžio mėn. 19 d. gauto darbo užmokesčio, vėl gavo ir atliko jam pavestas užduotis ir, nutraukiant darbo sutartį, jam priklausė darbo užmokestis, teismas nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad su juo nebuvo atsiskaityta. Todėl jo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką bei kitas ieškinyje nurodytas išmokas, netenkino.
Šalies argumentai
Ieškovas Šarūnas Gintilas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti darbo sutarties nutraukimą su Š. G. neteisėtu ir priteisti jam dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, t.y. 1600 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 2) pripažinti pravaikštas užfiksuotas UAB „Ekskontrolierių konsultacijos" darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose neteisėtomis ir priteisti iš UAB „Ekskontrolierių konsultacijos" Š. G. naudai: darbo užmokestį (iki mokesčių išskaičiavimo) už laikotarpį 2008.10.20 - 2010.08.05 10 702 Lt sumai, apskaičiuotą taikant minimalų vyriausybės nustatytą mėnesinio atlygio dydį - 800 Lt per mėnesį; kompensaciją už nepanaudotas atostogas (DK 177 str.2d.) sumoje 1 340 Lt, delspinigius (DK 207 str.ld) sumoje 3 070 Lt, priteisti vidutinį atlygį uždelsus galutinį atsiskaitymą (DK 141 str.3d.) nuo Š. G. atleidimo datos (2010-08-05 d) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas sprendimą grindė remdamasis tik atsakovo žodiniais paaiškinimais ir neatsižvelgė į byloje pateiktų įrodymų visetą, taip pažeisdamas CPK 177, 178, 185 straipsnius, 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus. Teismas nesiaiškino pravaikštų ieškovui skyrimo faktinių aplinkybių, o priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo žodiniais paaiškinimais, nepareikalavęs jokių dokumentinių pravaikštų apiforminimo įrodymų. Byloje yra pateikti iš viso 8 darbo laiko apskaitos žiniaraščiai iš 23. Apeliantas nurodo, kad darbo laiko apskaitos duomenys įrašyti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, neatitinka tikrovės.
Teismas, atmesdamas ieškinį, nevertino atsakovo nesąžiningo veikimo nemokant pagal darbo sutartį priklausančio darbo užmokesčio ir kitų aplinkybių, neatsižvelgė, kad darbdavys (atsakovas), atleisdamas ieškovą iš darbo, piktnaudžiavo savo teise (DK 35 straipsnis), tokiu būdu teismas, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą: nurodydamas, kad darbuotojas (apeliantas) privalėjo įrodyti, kad su juo „nebuvo atsiskaityta pilnutinai", tuo tarpu įrodyti atsiskaitymo pagrįstumą yra privalu darbdaviui (atsakovui) (CK.6.75).
Teismas nesvarstė apelianto (ieškovo) prašymo priskaičiuoti delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą, kurie ieškovui priklausė bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo ginčijamo darbo užmokesčio priteisimo, nepasisakė dėl ieškovo prašymo pareikšto ieškinyje išduoti liudijimą papildomos informacijos gavimui iš Lietuvos auditorių rūmų. (CPK 199 str.4d.), nepasisakė dėl ieškovo prašymo nutraukti darbo sutartį DK 128 str. pagrindu teisinės reikšmės. Nesprendė kolizijos tarp dviejų atleidimo pagrindų: už pravaikštas darbdavio iniciatyva (DK 163 str.) ar darbuotojo prašymu (DK 128 str.), kai nemokamas darbo užmokestis (šio skundo 5 skyrius).
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas prieš ginčo šalių valią pakeitė darbo užmokesčio apskaičiavimo principą numatytą darbo sutartyje Nr.29, - laikė, kad ieškovo darbo užmokestis skaičiuotinas ne pagal darbo sutartyje nustatytą etatinį (laikinį) apmokėjimą mokant 800/400 litų per mėnesį, o pagal išdirbį, kurio įkainių ir apimčių atsakovas nenustatė ir nesiekė nustatyti.
Atsakovas nepagrįstai žymėdamas pravaikštas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose sąmoningai siekė sumažinti ieškovui priklausantį darbo užmokestį ir mokėtinus į biudžetą mokesčius. Su darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose atvaizduotais darbo laiko duomenimis ieškovas nebuvo supažindintas ir su jais nesutinka. Ieškovas pateikė teismui tikruosius darbo laiko apskaitos dokumentus - Darbo laiko sąmatas. Sąmatos turi didesnę įrodomąją galią, kadangi patvirtintos abiejų darbo santykiu šalių, - tiek atsakovo (darbdavio) tiek ir ieškovo (darbuotojo) parašais, tuo tarpu atsakovo direktoriaus V. J. pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtinti tik darbdavio parašu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai pasirašytą darbo sutartį pripažino galiojančia nepaisydamas ieškovo pareiškimo apie jos suklastojimą, taip pat kitų faktinių aplinkybių apie ieškovo faktiškai dirbtas 8, bet ne 4 valandas per dieną.
Teisme nebuvo atskleistas ryšis tarp darbo užmokesčio ir ieškovo būklės (aktyvios ir pasyvios) kaitos.
Pasak apelianto, nagrinėjant bylą, teismas be jokio pagrindo, savo iniciatyva, šališkai pradėjo spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir tik tada atsakovas pradėjo žodžiu reikalauti taikyti ieškinio senatį. Nepateikus atsakovui prašymo taikyti ieškinio senatį raštu teismas nepagrįstai nurodė sprendime, kad vieno mėnesio terminui pasibaigus, ieškovo pareikštas ieškinys dėl darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo, atmestinas.
Nesant pravaikštai įteisinti privalomų dokumentų - akto apie pravaikštą, nurodant kur ir kada ieškovas neatvyko į darbą, darbdavio pareikalavimo teikti pasiaiškinimą dėl pravaikštos, ieškovo pasiaiškinimo arba akto apie ieškovo atsisakymą rašyti pasiaiškinimą bei tinkamai neinformavus Sodros apie nedraudiminį darbuotojo laikotarpį, pravaikštos fiksavimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra neteisėtas ir darbuotojui neturėtų sukelti teisinių pasekmių.
Taip pat nurodo, kad darbo atleidimas iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu yra drausminė nuobauda, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovas netinkamai vykdė pareigas. Be to, atsakovas neįrodė, kad pasirašė įsakymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 240 str. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai pakeitė laikinio (etatinio) apmokėjimo principą numatytą darbo sutartyje Nr.29 į atlyginimo apskaičiavimo nuo išdirbio (konkrečių užduočių atlikimo) principą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų pavedęs kokias nors užduotis, kurių nebūtų atlikęs ieškovas. Teismas pripažindamas atsakovo nuostatą, kad po 2010 balandžio 19 d., kai 5043 Lt. buvo sumokėti ieškovui, daugiau atlyginimo ieškovui nepriklausė „nes daugiau užduočių jam nebuvo pavesta", paneigė esminę darbo sutarties sąlygą, t.y. laikinio apmokėjimo principą pakeitė apmokėjimo nuo išdirbio principu.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų keturių atsakovo deklaruotų darbo užmokesčio nemokėjimo priežasčių (laisvanoriškas šalių susitarimas atidėti darbo užmokesčio išmokėjimą, darbo užmokestis sulaikytas kaip užstatas už nepateiktus audito darbo dokumentus, darbo užmokestis sulaikytas kaip garantas juridiniu asmenų tarpusavio ginče, darbo užmokestis neišmokėtas „nes darbuotojas akivaizdžiai vengdavo atvykti darbo užmokesčio išmokėjimo dienomis) ir nemotyvuodamas laikė, kad algos nemokėjimo 18 mėnesių priežastimi buvo tai, „kad darbo užmokesčio mokėjimo dienomis, ieškovas atsiimti darbo užmokesčio neatvykdavo ir prašymų išmokėti užmokestį nerašydavo". Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas nesupažindinęs ieškovo su darbo užmokesčio mokėjimo terminais, vieta ir tvarka pažeidė DK 201 str. 2d. reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Nepriklausomai nuo pravaikštų pripažinimo ar nepripažinimo teisėtomis, teismas turėjo priteisti delspinigius, kadangi DK nėra numatyta atlyginimą mokėti rečiau kaip kartą per mėnesį, o raštiško ieškovo prašymo mokėti kartą per du metus nebuvo.
Teismas nevertino, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Ekskontrolierių konsultacijos" atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, taikė procesinės teisės normas. Teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl darbo sutarties turinio, nes darbo sutartis buvo sudaryta laisva valia, pasirašyta abiejų šalių, ieškovo kvalifikacija, išsilavinimas, pareigos paneigia apgaulės, spaudimo ar kitokių nesąžiningų veiksmų jo atžvilgiu galimybę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų – šiuo atveju darbo bylų – nagrinėjimo ypatumai (CPK 414 straipsnis).
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo faktinių bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimo (CPK 185 str.), taip pat netinkamo materialinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį bei jos skaičiavimo tvarką (DK 297 str. 1 d.), neanalizavo ieškovo nurodytų aplinkybių dėl DK 136 straipsnio 3 d. 2 p., 240 str. reikalavimo nesilaikymo. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.
Byloje nustatyta, kad šalys 2008 m. spalio 20 d. sudarė darbo sutartį (b.l. 13), pagal kurią ieškovas nuo 2008-10-20 buvo priimtas dirbti UAB Ekskontrolierių konsultacijos“ auditoriumi, ieškovui buvo nustatyta 4 valandų darbo dienos trukmė, taip pat - mokamas mėnesinis darbo užmokestis 400 Lt. Ši darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo – UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“ direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr.10-08/003P pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. - kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas – neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (DK 235 str. 9 p.) (b.l. 62-68). Atleidus ieškovą iš darbą jam priklausančios išmokos susijusios su darbo santykiais nebuvo išmokėtos, nes buvo konstatuota, kad darbuotojas skolingas įmonei 742,72 Lt permokėto darbo užmokesčio (b.l. 69). Ieškovo prašymu 2010-04-19 jam buvo išmokėtas priklausantis deponuotas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2008-10-20 iki 2010-04-16 – 4677,95 Lt, kompensacija už nepanaudotas atostogas 358,28 Lt, delspinigių – 6,77 Lt (b.l. 9).
Ieškovas 2010-08-23 pareiškė ieškinį dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies, delspinigių priteisimo (b.l. 1-4, 31-36), o vėliau 2011-02-02 ieškinį papildė reikalavimu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (b.l. 108-113). Pirmos instancijos teismas reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmetė pripažinęs, jog ieškovas praleido DK 297 straipsnio 1 d. nustatytą vieno mėnesio senaties terminą kreiptis į teismą. Ieškovas apeliaciniu skundu šią sprendimo dalį ginčija nesutikdamas, jog šį terminą jis praleido, ir nurodo, kad jis laiku inicijavo ginčą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimas, o reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra inicijuoto ginčo sudėtinė papildoma dalis. Su tokia apelianto pozicija kolegija nesutinka.
Pagal DK 297 straipsnio 1 dalį darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad DK 297 straipsnio 1 dalies taikymui reikšmingas objektyvusis ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijus – atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Naujamiesčio būstas“, bylos Nr. 3K-3-203/2005; 2007 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. O. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-39/2007). Tinkamo informavimo apie atleidimą iš darbo pareiga tenka darbdaviui. Ieškinio senaties termino pradžia pripažintinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją.
Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, atsižvelgdamas į Darbo kodekse įtvirtintą būtent objektyvųjį šio termino pradžios kriterijų. Įsakymo dėl atleidimo iš darbo nuorašas ieškovui buvo įteiktas 2010 m. rugpjūčio mėnesį, jis pats tai nurodė 2011-04-04 teismo posėdyje (b.l. 124). Todėl sutinkamai su DK 297 straipsnio 1 d. ieškovas nesutikdamas su atleidimu iš darbo, turėjo teisę kreiptis su ieškiniu į teismą per mėnesį laiko, t.y. iki 2010 m. rugsėjo mėn. pabaigos, o kadangi tokį reikalavimą pareiškė tik 2011-02-02, teismas pagrįstai konstatavo, kad praleido ieškinio senaties terminą ir atsakovo reikalavimu pritaikęs senaties terminą, atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtą.
Kolegija nesutinka su ieškovo nurodyta aplinkybe, kad jo pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu yra sudėtinė jo ieškinio dalis dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nes šioje nagrinėjamoje byloje abu reikalavimai yra savarankiški. Neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti nustatoma savarankiškai nuo ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo, o atleidimo iš darbo teisėtumas gali būti nustatomas savarankiškai nuo išmokėto ar neišmokėto darbo užmokesčio. Ta aplinkybė, jog ieškovas pradiniame ieškinyje ginčijo pravaikštų teisėtumą, grįsdamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies pagrįstumą, šioje byloje nėra abu reikalavimus vienijanti aplinkybė, nes pradiniame ieškinyje ginčydamas pravaikštų teisėtumą, ieškovas negrindė tuo atleidimo iš darbo neteisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas iš darbo atleistas tik dėl mažo laiko tarpo, t.y. nuo 2010-07-30 iki 2010-08-05 imtinai nebuvimo darbe, o neišmokėto darbo užmokesčio dalį ieškovas prašė priteisti už laikotarpį nuo 2008-10-20 iki 2010-08-05 (b.l. 1-4).
Kolegijai pripažinus, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo, dėl kitų atleidimo neteisėtumo aplinkybių ir argumentų išdėstytų apeliaciniame skunde nepasisako. Taip pat nėra pagrindo analizuoti ieškovo prašymą nutraukti darbo sutartį DK 128 str. pagrindu, nes toks ieškovo prašymas buvo įteiktas atsakovui (b.l. 28) po įsakymo apie darbo sutarties nutraukimą DK 136 str. 3 d., o šio atleidimo iš darbo teismas nepripažino neteisėtu.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog teismas netinkamai vertino įrodymus dalyje ieškovui fiksuotų pravaikštų ir be pagrindo nepriteisė nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti (DK 150 ir 193 str.), dėl ko sprendimas dalyje yra keistinas.
Kaip jau minėta, byloje yra pateikta šalių sudaryta darbo sutarties kopija (b.l. 13), iš kurios matyti, jog ieškovas buvo priimtas į darbo dirbti nevisą darbo dieną, o tik 4 val., jam nustatytas 400 Lt darbo užmokestis. Nors ieškovas ginčijo, jog faktiškai su juo buvo sudaryta darbo sutartis kitomis sąlygomis, nei sąlygos pateiktoje į bylą sutartyje, t.y. jis buvo priimtas į darbą visai darbo dienai bei jo darbo užmokestis buvo nustatytas 800 Lt, tačiau šių nurodytų aplinkybių jis neįrodė. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, nes ieškovas nurodytas aplinkybes grindė tik savo paaiškinimais, kitokio sutarties varianto jis nepateikė, t.y. nepaneigė atsakovo pateiktų įrodymų, jog su ieškovu buvo sudaryta kitokio turinio darbo sutartis.
Tačiau kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog jis tam tikrą laiką, t.y. nuo 2009-01-02 iki 2009-03-24 imtinai dirbo ne po 4 val. kaip numatyta darbo sutartyje, o - po 8 valandas, 2009-03-25 – dirbo 11 val., o 2009-03-26 – 6 val. Šį dirbtą ieškovo laiką patvirtina į bylą pateiktos darbo laiko sąmatos su priedais (b.l. 21-26), kurias pasirašė tiek ieškovas, tiek atsakovo atstovas, juose nurodyta, jog ieškovas nurodytu laikotarpiu dirbo ilgiau, negu buvo sutarta darbo sutartyje, beveik visus tris mėnesius po 8 val. į dieną, t.y. dirbo viršvalandžius. Atsakovo argumentai, jog ieškovo pateiktose sąmatose buvo nurodytas laikas, kuris buvo reikalingas atlikti darbui, o ieškovas galėjo dirbti pagal savo norą, atmestini, nes atsakovas nepateikė kitų įrodymų, įrodančių kada viršvalandinis laikas jo buvo apskaitytas ir kokiais būdais.
Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 150 straipsnio 1 dalį viršvalandinis yra ir darbo laikas, viršijantis nustatytą ne visą darbo laiką. Viršvalandiniai darbai paprastai draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais atvejais (DK 150 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokie darbai dirbami darbdavio nurodymu arba su darbdavio žinia, nes atsiranda darbdavio pareiga apmokėti kaip už viršvalandinį darbą (DK 193 str.). Pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės nevertino, nors byloje yra ieškovo minėti įrodymai – darbo laiko sąmatos su priedais, iš kurių matyti, jog atsakovas patvirtino, jog jis beveik tris mėnesius dirbo du kartus ilgiau, negu buvo numatyta darbo sutartyje. Minėti įrodymai rodo, jog tai buvo daroma darbdaviui žinant ir jam leidus, bei jis patvirtino atliekamų darbų trukmę, arba reikalingą laiką darbams atlikti savo parašu.
Taip pat minėti įrodymai paneigia ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose už 2009 m. sausio - kovo mėnesius atsakovo fiksuotas ieškovui pravaikštas. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad abiejų šalių pasirašyti dokumentai duoda pagrindą spręsti, kad juose fiksuoti duomenys yra tikslesni ir labiau tikėtina atitinkantys tikrovę, nei vieno atsakovo daryti žymėjimai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kurie nėra griežtos atsakomybės dokumentai.
Tokiu būdu pripažinus, jog 2009 m. sausio – kovo mėnesiais ieškovas dirbo po 8 valandas per dieną bei esant byloje nepaneigtiems duomenims, kad šalių sutarta darbo dienos trukmė yra 4 val., laikytina, kad ieškovas kasdien nurodytais mėnesiais dirbo po 4 valandas darbo sutartyje numatyto laiko ir 4 valandas darbo sutartyje nenumatytų viršvalandžių, viso po 8 val. per dieną. Pagal DK 193 str. už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip 1,5 darbuotojo darbo užmokesčio, todėl laikant, kad sausio – kovo mėnesiais ieškovo pagrindinis darbo užmokestis už darbo sutartyje numatytą darbo trukmę buvo 400 Lt, atlyginimas už viršvalandžius sudarytų 600 Lt (400*1,5), – po 1 000 Lt kas mėnesį.
Už 2008 m. spalio mėn. ieškovui priklausytų 173,60 Lt (darbo sutartis sudaryta 2008 m. spalio 20 d.), už 2008 m. lapkričio – gruodžio mėn. – viso 800 Lt (400 Lt * 2), už 2009 m. sausio – kovo mėn. – viso 3 000 Lt (skaičiuojant viršvalandžius už dirbtą darbą: 1 000 Lt * 3), už 2009 m. balandžio – spalio mėn. – viso 2 800 Lt (400 Lt * 7), už 2009 m. lapkričio mėn. – 2010 m. kovo mėn. – viso 2 000 Lt (400 Lt * 5), viso 8773,60 Lt Kadangi atsakovas 2010-04-19 iš dalies atsiskaitė su ieškovu, sumokėdamas 6 626,62 Lt (neatskaičius mokesčių), tokiu būdu neišmokėtas darbo užmokestis sudaro 2 146,98 Lt. Šioje dalyje ieškovo reikalavimas yra tenkintinas.
Byloje esantys duomenys - atsakovo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad 2010 m. balandžio – rugpjūčio mėnesius ieškovui buvo užfiksuotos pravaikštos, ieškovas šių aplinkybių nepaneigė, nes vien ta aplinkybė, jog ieškovui neteisingai pravaikštos buvo žymimos už kitą laiką neduoda pagrindo išvadai, kad ir kituose žiniaraščiuose yra neteisingai pažymėtos pravaikštos, todėl priteisti jam darbo užmokesčio (po 400 Lt per mėnesį) nėra pagrindo. Ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateikti elektroniniai laiškai, kurias jis siuntė atsakovui audito išvadą, ataskaitą, taip pat nėra įrodymai paneigiantys atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, nes laiškų siuntimo negalima laikyti nei buvimu darbe, nei atliekamu darbu, tuo labiau, jog kitų įrodymų, jog atsakovas 2010 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiai atliko kokį nors atsakovo pavestą darbą, nėra, priešingai negu ankstesniais laikotarpiais.
Taip pat kolegija laiko nustatyta ir tą aplinkybę, kad ieškovas neatsiėmė darbo sutartyje nustatytomis dienomis jam atsakovo priskaičiuoto darbo užmokesčio, taip pat neprašė jam pervesti į jo turimą sąskaitą ir nenurodė sąskaitos, į kurią gali būti pervedamas darbo užmokestis, todėl atsakovas pagrįstai jį deponavo, o ieškovui pareikalavus, pinigai jam buvo pervesti į jo sąskaitą. Nors ieškovas teigia, kad jis visą laiką prašė atsakovo sumokėti jam priklausantį darbo užmokestį, bet nepateikė savo paaiškinimus patvirtinančių įrodymų, o atsakovo pateiktas mokėjimą patvirtinantis įrodymas, patvirtina tą aplinkybę, jog ieškovui 2010-04-12 paprašius su juo atsiskaityti, jam paskaičiuotas ir deponuotas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2008-10-20 iki 2010-04-16 buvo pervestas į jo sąskaitą.
Taip pat ieškovui priteistina kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, jog ieškovas naudojosi atostogomis jo darbo pas atsakovo metu nuo 2008-10-20 iki 2010-08-05. Nors ieškovas prašo priteisti už atostogų visą laiką, tačiau atsižvelgiant, jog iš šio laikotarpio įeina 2010-04-01-2010-08-05 laikotarpis, kada ieškovas neturėjo draudžiamų pajamų, t.y. jam tuo metu yra fiksuotos pravaikštos, už šį laikotarpį atostogos jam neskaičiuojamos. Tokiu būdu ieškovui priklausančių atostogų trukmė (28*528/365=) 40,50 kalendorinės dienos. Vidutinis dienos darbo užmokestis yra 49,18 Lt , jis apskaičiuojamas iš trijų paskutinių mėnesių, už kuriuos ieškovas gavo darbo užmokestį (2010 m. sausis, vasaris, kovas) darbo užmokesčių sumą 1 200 Lt (400 Lt+400 Lt+400 Lt) padalinus iš tų mėnesių darbo dienų sumos 61 d.d. (sausis - 20 d.d., vasaris – 19 d.d., kovas – 22 d.d.). Kompensacija už nepanaudotas atostogas yra lygi 557,64 Lt (19,67 Lt*40,50 d.d.*0,7 koef).
Ši suma priteistina iš atsakovo. Pažymėtina, kad atsakovas mokėjimo nurodyme (b.l. 9) nurodė, jog jis pervedė į ieškovo sąskaitą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau kolegija skaičiuodama nesumokėto darbo užmokesčio dalį, nurodytą 358,28 Lt sumą už nepanaudotas atostogas dėl aiškesnio skaičiavimo laikė sumokėta darbo užmokesčio dalimi, todėl priteistiną sumą nurodo kaip kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir tai atlieka dėl aiškumo skaičiavimuose bei procesinio sprendimo vykdyme. Be to, atsakovas neatleidęs ieškovo iš darbo neturėjo teisinio pagrindo jam mokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas.
Vadovaujantis Delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatomis ieškovui priteistini delsiniai už laikotarpį, kada jam nebuvo priskaičiuota ir išmokėta ta dalis darbo užmokesčio, kurią kolegija pripažino kaip priklausančią išmokėti ieškovui. Delspinigių dydis iki nuo 2009 m. vasario 1 d. – 0,07 proc., delspinigiai skaičiuojami po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną. Skaičiuojant delspinigius nuo kito mėnesio 7 dienos, laikant, kad darbo užmokestis turėjo būti sumokėtas paskutinę mėnesio darbo dieną, ieškovui paskaičiuotini delspinigiai remiantis tokiu skaičiavimu: išmokėta suma * pradelstų dienų skaičius * delspinigių norma, delspinigiai paskaičiuoti iki atleidimo iš darbo dienos. Kadangi kolegija pripažino iš dalies teisėtą pirmos instancijos teismo sprendimą, jog atsakovas išmokėjo ieškovui priskaičiuotą ir deponuotą darbo užmokestį jam pareikalavus, todėl už nurodytą laikotarpį jam delspinigiai neskaičiuojami nuo išmokėtos sumos, o tik nuo tos sumos, kurios atsakovas nebuvo paskaičiavęs kaip ieškovui priklausančio darbo užmokesčio. Už 2009 m. sausio mėn. turėjo būti atsiskaityta 2009-02-07, todėl paskaičiuotini tokie delspinigiai: 198,36 Lt (600 Lt * 551*0,06%), už 2009 m. vasario mėn., turėjo būti atsiskaityta 2009-03-07, todėl delspinigiai sudaro 219,66 Lt (600 Lt * 523 * 0,07%), už 2009 m. kovo mėn. turėjo būti atsiskaityta 2009-04-07, delspinigiai sudaro 206,64 Lt (600 Lt * 492 * 0,07%), viso – 624,66 Lt.
Teisėjų kolegija įvertindama visas išdėstytas aplinkybes pirmos instancijos teismo sprendimą pakeičia atmestų reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio ir kitų susijusių su darbo santykiais sumų priteisimo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai dėl išmokų susijusių su darbo santykiais bei delspinigių priteisimo pakeisti – priteisti iš atsakovo UAB „Ekskontrolierių konsultacijos“, į.k. 125241818, 2 146,98 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 557,64 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 624,66 Lt delspinigių.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2011-01-31 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį sumažinti iki 3 330 Lt.