Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas nuo 2021 m. liepos 1 d. dienos dirba Lietuvos įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje „Toromega“ (toliau – ir UAB „Toromega“, Darbdavys) ir darbo pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir LLG). Iki pat Sprendimo panaikinimo pareiškėjas gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje (ar kitoje Šengeno valstybėje) nebuvo padaręs jokių pažeidimų (administracinių nusižengimų ir/arba migracijos tvarkos pažeidimų), kurie galėtų charakterizuoti pareiškėją kaip keliantį grėsmę visuomenei ir/arba valstybės (Šengeno erdvės) saugumui.

Šioje byloje svarbi aplinkybė yra tai, kad Darbdavys komandiravo pareiškėją į Švediją darbo funkcijų atlikimui, ir pareiškėjas Švedijoje buvo ir dirbo teisėtai, t. y. turėjo visus įstatymų reikalaujamus dokumentus, kuriuos privalo turėti komandiruojamas darbuotojas, tačiau Švedijos pareigūnai iš esmės netikrinę nei jo turimų dokumentų, nei visos jiems pateikiamos informacijos nusprendė, jog pareiškėjas Švedijoje dirba ir yra neteisėtai, nors, kaip jau buvo minėta, jis turėdamas LLG ir dirbdamas Lietuvos įmonėje, t. y. pas Darbdavį, buvo komandiruotas darbui į Švediją, ko nedraudžia nei Lietuvos Respublikos, nei Švedijos, nei Europos Sąjungos teisės aktai. Kitaip tariant, nepaisant Švedijos pareigūnų priimto sprendimo, pareiškėjo darbas ir buvimas Švedijoje turėjo būti laikomas teisėtu.

Kaip jau minėta, Švedija perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą patalpino po to, kai komandiruotės į Švediją metu pareiškėjas buvo sulaikytas ir neatlikus jokio papildomo tyrimo ir/arba dokumentų vertinimo buvo priimtas sprendimas pripažinti, jog pareiškėjas Švedijoje dirba neteisėtai bei taip kelia grėsmę ir dėl šių priežasčių buvo nuspręsta deportuoti pareiškėją iš Švedijos ir patalpinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje.

Akcentuoja, kad, kaip nurodyta Sprendime, atsakovo atliktas tyrimas apsiribojo duomenų patikrinimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenų sistemoje ir vidinių registrų patikrinimu. Tačiau SIS reglamentas aiškiai numato, jog vienai iš Šengeno valstybių patalpinus perspėjimą, turi būti vertinama, ar asmuo kelia grėsmę, tačiau, kaip matyti iš Sprendimo, tai net nebuvo vertinama.

Šiuo konkrečiu atveju nebuvo ir negalėjo būti nustatyta nors viena aplinkybė, kuri tenkintų bent vieną SIS reglamento 24 straipsnyje nurodytą sąlygą arba bent sudarytų prielaidą manyti, jog šiuo konkrečiu atveju gali būti tokių aplinkybių, kurioms esant, galėtų būti taikoma nors viena sąlyga, kuria vadovaujantis Švedija turėtų teisę priimti sprendimą patalpinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje.

Remiasi SIS reglamento 29 straipsnio nuostatomis ir nurodo, kad atsakovas, spręsdamas dėl LLG pareiškėjui panaikinimo, turėjo įvertinti ne tik Švedijos institucijų pateikią informaciją, bet ar pareiškėjas kelia grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendime visiškai nėra pasisakoma dėl pareiškėjo keliamų grėsmių, tik konstatuojama, jog Lietuvoje negyvena jo šeimos nariai, nors nebuvo net domėtasi, ar pareiškėjas turi šeimą.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad tiek nacionalinėje teisėje (taip pat ir formuojamoje teismų praktikoje), tiek SIS reglamente yra akcentuojama proporcingumo principo svarba. Šiuo konkrečiu atveju, pasikartotinai reikia pabrėžti tai, kad pareiškėjas LLG Lietuvoje turėjo nuo 2019 metų, jis keitė darbdavius, prasitęsinėjo LLG galiojimo terminus, o tai reiškia, jog atsakovas, kaip kompetentinga institucija vertino, ne tik ar yra teisiniai pagrindai išduoti pareiškėjui LLG, bet ir patį pareiškėją ir jo asmenybę, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui LLG buvo išduotas (buvo pratęstas galiojimo terminas) darytina pagrįsta išvada, jog atsakovas neturėjo abejonių dėl asmenybės ar dėl to, ar pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) pateiktais išaiškinimais nagrinėtoje byloje Nr. eA-1044-789/2024, kurioje buvo atnaujintas procesas dėl Migracijos departamento sprendimų įtraukti į SIS II perspėjimus dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Šengeno zoną, iš esmės buvo keliamas klausimas dėl kompetentingų institucijų pareigos įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui.

Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju Sprendimas iš esmės buvo priimtas vadovaujantis Švedijos kompetentingos institucijos SIS sistemoje patalpintu perspėjimu bei perduota informacija, darytina pagrįsta išvada, jog atsakovas turėjo atlikti savarankišką tyrimą ir įvertinti, ar šis atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. ir ar šiuo pagrindu ir proporcinga naikinti LLG.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad Sprendime kaip vienas iš argumentų naikinti LLG yra nurodoma, jog: „Vertinant asmens šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tokių ryšių nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.“ Tačiau svarbu akcentuoti tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis pareiškėjo šeimos nariai net neturėjo teisės gauti LLG vien dėl to, jog jų šeimos narys (pareiškėjas) turėjo LLG, išduotą darbo pagrindu Lietuvos įmonėje.

Pareiškėjas teisėtai buvo tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje, taip pat teisėtai dirbo pas Darbdavį ir pagal visus galiojančius teisės aktus buvo komandiruotas darbui į Švediją ir sprendimų dėl nelegalaus darbo niekada nebuvo ir negalėjo būti priimta. Pareiškėjo darbas ir tuo pačiu komandiruotė buvo įteisintos ir atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, todėl yra nesuprantama, kokiais teisiniais pagrindais vadovaujantis buvo nuspręsta, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei, juo labiau kai beveik 6 metus tokių duomenų nebuvo.

Atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes manytina, jog yra būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu: Ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 29 straipsnio nuostatoms?

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2025 m. kovo 10 d. N forma, dokumento Nr.: SCH-2025-007981), nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Švedijos Karalystes, kartu uždraudžiant atvykti 3 metus į Šengeno erdvę.

Pabrėžia, jog pareiškėjo cituojama LVAT byla eA-1044-789/2024 nėra analogiška ir neturėtų būti taikoma nagrinėjamos situacijos kontekste.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Ginčijamas sprendimas priimtas imperatyviu pagrindu, t. y. 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2025 m. kovo 10 d. N forma, dokumento Nr.: SCH-2025-007981) nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, o ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Švedijos Karalystes, kartu uždraudžiant atvykti į Šengeno erdvę 3 metams. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti Švedijos kompetentingos institucijos atlikto vertinimo ir priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

Pažymi, jog SIS reglamento 1 straipsnyje nustatyta, kad SIS tikslas – užtikrinti aukštą saugumo lygį Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose, ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą. SIS reglamento 29 straipsnis nurodo, jog „išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis“ ir atsižvelgia į grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Švedijos N formoje nurodyta, jog pareiškėjas dirbo nelegaliai, neatitiko komandiruotų darbuotojų 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje sąlygų, Švedijoje nesiekė gauti leidimo gyventi darbo sąlygomis. Atsižvelgus į šios informacijos pobūdį, buvo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi, taip sutinkant su Švedijos kompetentingų institucijų vertinimu, jog įvedant perspėjimą yra užtikrinamas visuomenės saugumas ir viešoji tvarka valstybių narių teritorijose. Be to, SIS reglamentas nenurodo, jog nenustačius grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, Migracijos departamentas, ir kitos valstybių narių kompetentingos institucijos, turi palikti galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą.

Nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog reikia kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl galimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto prieštaravimo SIS reglamento 29 straipsniui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu sutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad nuo 2025 m. vasario 2 d. iki 2025 kovo 5 d. Bendrovės siuntimu pareiškėjas buvo komandiruotas į Švedijos Karalystę, vykdant tiesiogines darbines funkcijas. Komandiruotė buvo įforminta laikantis Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų, darbuotojas turėjo visus būtinuosius dokumentus, įskaitant laikinąjį leidimą gyventi Lietuvos respublikoje, suteikiantį teisę būti Šengeno zonoje, galiojančią darbo sutartį, komandiruotės įsakymą, A1 pažymėjimą. Apie komandiruotę buvo pranešta Švedijos atsakingoms institucijoms pagal Komandiruotės metu galiojančius teisės aktus.

Papildomai norėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Migracijos departamento Sprendime apskritai nėra nurodyta jokių duomenų ar informacijos apie tai, kad prieš priimant sprendimą būtų vykdytos konsultacijos su Švedijos Karalystės kompetentingomis institucijomis, surinkta papildoma informacija apie darbuotojo komandiruotės aplinkybės, darbo teisėtumą ar kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Konsultacijų ir keitimosi duomenimis su Švedijos institucijomis faktas buvo paminėtas tik Migracijos departamento atsiliepime į skundą, t. y. jau po Sprendimo priėmimo.

Vadovaujantis SIS Reglamento nuostatomis, Migracijos departamentas, spręsdamas dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui panaikinimo, turėjo įvertinti ne tik Švedijos institucijų pateiktą informaciją, bet ar pareiškėjas kelia grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui bei įvertinti tai, ar Švedijos pareigūnų nustatytos aplinkybės yra teisingos. Akcentuoja, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo ir negalėjo būti nustatyta nors viena aplinkybė, kuri tenkintų bent vieną SIS reglamento sąlygą arba bent sudarytų prielaidą manyti, jog šiuo konkrečiu atveju yra gali būti tokių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma nors viena sąlyga, kuria vadovaujantis Švedija turėtų teisę priimti sprendimą patalpinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje.

Automatinis leidimo laikinai gyventi panaikinimas, remiantis tik SIS perspėjimu, neatitinka individualaus vertinimo ir proporcingumo principų. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs (2025 m. balandžio 23 d. sprendimas eA-1061-789/2025), kad perspėjimo įtraukimas į SIS savaime negali būti laikomas pakankamu ir imperatyviu pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu nėra atliktas išsamus ir individualus kiekvienos situacijos vertinimas bei proporcingumo analizė.

Pažymi, jog Švedijos institucija konstatavo, kad pareiškėjas Švedijoje dirbo ir buvo neteisėtai, o šiai išvadai iš esmės pritarė ir Migracijos departamentas, tačiau, kaip buvo minėta, faktiškai nebuvo analizuota, kokiu pagrindu pareiškėjas yra Švedijoje ir kokie dokumentai tai patvirtina bei ar jo buvimas Švedijoje gali būti pripažintas neteisėtu. Nors pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 107 straipsnį bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo, teikiant paslaugas darbuotojas laikinai siunčiamas dirbti į kitą valstybę narę vykdyti darbo funkcijų pagal darbo sutartį, išsaugant darbo santykius su siunčiančiuoju darbdaviu. Komandiruojamas darbuotojas, kuris yra trečiosios valstybės pilietis (ne ES šalių pilietis), iki komandiruotės pradžios privalo turėti šiuos dokumentus: galiojanti leidimą laikinai gyventi (Lietuvos Respublikoje arba kitoje ES valstybėje), kuris suteikia teisę būti Šengeno erdvėje, galiojančią darbo sutartį, komandiruotės įsakymą/pavedimą, A1 pažymėjimą, pranešimą Švedijos institucijoms apie komandiruojamą darbuotoją. Visi šie dokumentai nagrinėjamu atveju buvo laiku ir tinkamai sutvarkyti.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Pareiškėjas ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teisminio nagrinėjimo metu nedalyvavo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes jį priimant nebuvo analizuojamos jokios aplinkybės; Sprendimas priimtas automatiškai; Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą; Sprendimas priimtas neteisingai interpretavus pareiškėjo komandiravimo aplinkybes Švedijoje; Sprendime nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Švedijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Migracijos departamente 2025 m. kovo 10 d. gauta SIRENE Švedijos skyriaus 2025 m. kovo 7 d. N forma, kurioje pranešama, kad dėl pareiškėjo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi.

Atsakovo teigimu, šioje byloje nėra sprendžiamas Švedijos kompetentingos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o atsakovas neturėjo abejonių dėl Švedijos priimto sprendimo. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y. jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti ginčijamą sprendimą.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje administracinėje byloje yra būtina remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu, kuris buvo priimtas 2025 m. balandžio 23 d. administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija sprendė iš esmės analogišką ginčą kaip ir šioje byloje ir pateikė teisės normų išaiškinimus, taikytinus keliamo ginčo klausimu, t. y. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861), Įstatymo ir Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir KŠSĮ).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Reglamente 2018/1861 atskirai sureguliuoti išankstinių konsultacijų prieš išduodant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsiant to leidimo ar vizos galiojimą, taip pat išankstinių konsultacijų prieš įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei a posteriori konsultacijų, įvedus perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi atvejai (šio reglamento 27–29 str.). Valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje. Jame nustatyta, jog kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

Iš šioje byloje skundžiamo Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas vien tik valstybės narės konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis – įvestas perspėjimas į SIS, tačiau joks individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, kuris yra nurodomas LVAT minėtame sprendime, nebuvo atliktas.