- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-18
- Bylos Nr.
- e2A-280-265/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- P. H., P. H., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“
- Kategorijos
- 1.3.5.3.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. H. (P. H.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. H., atstovaujamo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas, atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos (toliau – ir LVPS), pateikė ieškinį, juo prašė priteisti jam iš atsakovės 10 137,91 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų (3 052,91 Eur darbo užmokesčio ir 7 085,00 Eur dienpinigių) ir netesybas, numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalyje.
2. Nurodė, kad 2016 m. vasario 24 d. ieškovas P. H. su atsakove uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vlantana“ pasirašė terminuotą darbo sutartį Nr. 3733 (toliau – ir Darbo sutartis) ir pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutartis keista 2016 m. kovo 21 d. Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 8 d. pateikė atsakovei prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2019 m. rugpjūčio 8 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškovo teigimu, atleidimo iš darbo dieną atsakovė nevisiškai atsiskaitė su ieškovu, t. y. atsakovė ieškovui nesumokėjo 3 052,91 Eur darbo užmokesčio ir 7 085,00 Eur dienpinigių. Darbo sutarties 7 punktu šalys sulygo, kad jam bus mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos (vadovaujantis DK 220 straipsniu ir Lietuvos Respublikos (toliau – ir LR) Vyriausybės nutarimu „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2004 m. lapkričio 3 d. Nr. 1365). Joks konkretus procentinis dienpinigių dydis aptartas nebuvo. Nurodė, jog LVPS suvestinėje yra nurodyta, kad duomenys yra apskaičiuoti remiantis vairuotojo kortele. Joje matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. jam turėjo būti išmokėta 13 494,89 Eur darbo užmokesčio, atskaičius mokesčius, ir 44 939,00 Eur dienpinigių. Tačiau šiuo laikotarpiu ieškovui atsakovė sumokėjo tik 10 441,98 Eur darbo užmokesčio ir 37 854,00 Eur dienpinigių. Todėl iš viso atsakovė ieškovui liko skolinga 10 137,91 Eur.
3. Atsakovė UAB „Vlantana“ prašė ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą nustačius, kad ieškinį ieškovo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo; nusprendus ieškinį nagrinėti, prašė jį atmesti visa apimtimi ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinį ieškovo vardu teismui pateikė LVPS, kuri neturi teisės atstovauti ieškovui darbo byloje, nes kartu su ieškiniu teismui buvo pateikta 2019 m. rugsėjo 5 d. nario anketa, pateiktas metinio narystės mokesčio sumokėjimą patvirtinantis pinigų įmokėjimo dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų keliamų reikalavimų, tai yra jis yra nepasirašytas, todėl darytina išvada, kad ieškovas yra sumokėjęs tik dalį nario mokesčio, t. y. 75 Eur, todėl jis negali būti laikomas priimtu į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą, nes neatitinka šios profesinės sąjungos nariams keliamų reikalavimų. Atsikirsdama į ieškinio argumentus atsakovė nurodė, kad pagal Darbo sutarties 3 punktą ji įsipareigojo mokėti ieškovui LR Vyriausybės nustatytą minimalųjį valandinį darbo užmokestį, padaugintą iš 1,3 koeficiento, ir pridėti pastovią 5,8 Eur sumą, bet ne mažiau nei Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalusis mėnesinis atlyginimas, pagal Darbo sutarties 5 punktą taikyti suminę darbo laiko apskaitą, bet ne mažiau nei 40 val. per savaitę. Be to, Darbo sutarties 7 punkte yra nurodyta, kad darbuotojui esant komandiruotėje darbdavys įsipareigoja mokėti dienpinigius, ne mažesnius nei galiojanti LR Vyriausybės numatyta minimali dienpinigių norma. Šis punktas atitinka LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d.) patvirtinto Dienpinigių apmokėjimo aprašo 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį dienpinigiai apskaičiuojami pagal LR Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje; kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50,00 procentų LR Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Ieškovui buvo mokama ne mažiau nei 50 procentų dienpinigių norma. Atsakovė savo nuožiūra turėjo teisę mokėti didesnius dienpinigius, nei sutartyje nurodyta, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šalys buvo susitarusios dėl kitokio dienpinigių dydžio, nei nurodyta Darbo sutartyje. Nurodė, kad ieškovui visas mokėtinas darbo užmokestis, dienpinigiai, komandiruočių metų patirtų išlaidų kompensacijos (pagal ieškovo pateiktus komandiruočių išlaidas pagrindžiančius dokumentus), kitos pagal DK mokėtinos išmokos yra teisingai apskaičiuoti ir išmokėti. Per visą darbo laikotarpį atsakovė ieškovui sumokėjo iš viso 524,42 Eur. Ši suma buvo išmokėta bankiniais pavedimais, tai patvirtina paties ieškovo pateiktas jo banko sąskaitos išrašas. Nesutiko, kad atsakovė yra įpareigota mokėti ieškovui netesybas, nes ieškovui yra tinkamai apskaičiuotos bei visiškai išmokėtos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei.
5. Nustatė, kad ieškovas 2016 m. vasario 24 d. su atsakove pasirašė darbo sutartį Nr. 3733 ir pradėjo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2019 m. rugpjūčio 8 d. pagal DK 58 straipsnio 3 punkto 1 dalį. Sutarties 3 punktu šalys sutarė, kad ieškovas gaus MMA, padaugintą iš koeficiento 1.3, pridėjus pastovią 5,8 Eur sumą. 7 punktu šalys sutarė, kad ieškovui bus mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos (vadovaujantis DK 220 straipsniu ir 2004 m. lapkričio 3 d. LR Vyriausybės nutarimu „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ Nr. 1365.
6. Teismas netenkino atsakovės reikalavimo palikti ieškinį nenagrinėtą. Nurodė, kad Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nario anketa patvirtina, jog 2019 m. rugsėjo 5 d. ieškovas P. H. pateikė prašymą priimti jį į LVPS narius sumokėdamas 75 Eur grynaisiais ir 75 Eur mokėjimo pavedimu nario mokesčio, t. y. ieškovas yra sumokęs visą nario mokestį, todėl pagrįstai laikomas LVPS nariu ir turi teisę būti atstovaujamas LVPS.
7. Dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Teismas, susipažinęs su UAB „Vlantana“ pateiktomis ieškovo darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinėmis, algos išmokėjimo analize už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., darbuotojui P. H. su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo detalizacija, konstatavo, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. buvo priskaičiuota ir išmokėta 19 123,33 Eur atlyginimo. Kad būtent tokio dydžio darbo užmokestis ieškovui jo darbo pas atsakovę laikotarpiu ir turėjo būti išmokėtas, nurodyta ir LVPS buhalterės Jolantos Urbanovič atliktoje suvestinėje apie ieškovo gautas pajamas iš UAB „Vlantana“ laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad darbdavio pateiktoje darbuotojui su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo detalizacijoje nurodytos ieškovui P. H. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotos komandiruotpinigių (40 401,09 Eur) ir (19 123,33 Eur) atlyginimo sumos, bendra suma – 59 524,42 Eur, kaip matyti iš ieškovo sąskaitos išrašo, ši suma yra lygi atsakovės į ieškovo sąskaitą pervestai sumai. Taip pat pažymėjo, kad teismo posėdžio metu ir pats ieškovas negalėjo pagrįsti savo reikalavimo dėl 3 052,91 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, negalėjo nurodyti sumų ir datų, kada jam nebuvo sumokėtas darbo užmokestis. Teismas akcentavo ir tai, kad teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog darbo užmokestis jam buvo mokamas reguliariai, nors kartais ir nestabiliai, darbdaviui pretenzijų dėl nesumokėto darbo užmokesčio jis anksčiau nėra reiškęs, o į LVPS kreipėsi ne dėl nesumokėto darbo užmokesčio, o dėl užstato, kurį neva atsakovė jam išskaičiavo iš darbo užmokesčio. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovo teisės šiuo atveju nėra pažeistos, kadangi byloje pateikti duomenys patvirtina, kad jam yra išmokėtas visas jam priklausęs darbo užmokestis, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, sumokėdama jam visą priklausantį darbo užmokestį, todėl reikalavimą dėl 3 052,91 Eur neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo laikė nepagrįstu ir yra atmetė.
8. Dėl dienpinigių priteisimo. Nustatė, kad šalys pasiekė bendrą susitarimą ir laisva valia sudarė Darbo sutartį, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Darbo sutarties 7 punktu šalys sutarė, kad ieškovui bus mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos (vadovaujantis DK 220 straipsniu ir 2004 m. lapkričio 3 d. LR Vyriausybės nutarimu „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ Nr. 1365). Pažymėjo, kad į darbo sutartį įtrauktas 7 punktas atitinka LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d.) patvirtinto Dienpinigių apmokėjimo aprašo 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą. Šalys savo parašais patvirtino sudarytą darbo sutartį tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis. Pastebėjo ir tai, kad ir pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog darbo sutartį skaitė, jos sąlygos buvo aiškios ir suprantamos. Teismo vertinimu, nenustatyta tokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad darbo sutarties šalys turėjo kitokių ketinimų ir siekė susitarti dėl kitokių sąlygų, nei susitarė darbo sutartyje. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju sutartimi atsakovė nustatė tik žemutinę dienpinigių dydžio ribą, nepažeisdama jau minėto LR Vyriausybės nutarimo nuostatų, tačiau atsakovė darbo sutartimi neįsipareigojo dėl konkretaus nuolat mokamo dienpinigių dydžio. Taigi, tokia darbo sutarties nuostata, teismo nuomone, atsakovė pasiliko sau teisę mokėti ir didesnius nei 50 procentų dienpinigius, kartu pasiliko teisę šį klausimą spręsti atsakovės nuožiūra. Tai, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėta dienpinigių daugiau nei ieškovės pateiktoje lentelėje apskaičiuota dienpinigių suma, taikant 50 proc. dienpinigių sumos (22 429,95), patvirtina ir atsakovės į bylą pateikta pažyma apie darbuotojui P. H. priskaičiuotus ir išmokėtus dienpinigius, pažyma apie darbuotojui kompensuotas komandiruotės išlaidas, kurios yra įtrauktos į avansines apyskaitas, pažyma apie darbuotojui kompensuotas komandiruotės išlaidas, kuri nėra įtraukta į avansines apyskaitas, ir ieškovo banko sąskaitos išrašas. Teismas konstatavo, kad šalys darbo sutartyje buvo aiškiai sutarusios dėl dienpinigių dydžio, todėl ieškovui dienpinigiai buvo apskaičiuoti tinkamai. Todėl padarė išvadą, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, sumokėdama jam visus priklausančius dienpinigius laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn., todėl reikalavimą dėl 7 085,00 Eur neišmokėtų dienpinigių priteisimo laikė nepagrįstu ir taip pat atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti – priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, kuris, ieškovo skaičiavimu, yra 3 052,89 Eur; priteisti neišmokėtus dienpinigius, kurie, ieškovo skaičiavimu, pagal atsakovės pateiktus duomenis, yra 14 598,90 Eur; priteisti 2 183,99 Eur netesybas. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo išmokėtas visas darbo užmokestis, kadangi rėmėsi vien paties darbdavio parengta suvestine. Visų atliktų mokėjimų ieškovui pavedimų, kurie buvo skiriami padengti konkrečiai darbo užmokestį, paskirtyse kiekvienu atveju buvo nurodoma „Darbo užmokestis“ arba „Atlyginimas P. H.“. Mokėjimo pavedimai, kuriuose atsispindėtų ieškovo nurodytos ir reikalaujamos sumos (2017 m. kovo mėn. – 253,13 Eur; 2018 m. kovo mėn. – 473,57 Eur; 2018 m. balandžio mėn. – 407,95 Eur; 2018 m. gegužės mėn. – 90,24 Eur; 2018 m. lapkričio mėn. – 380,53 Eur; 2019 m. birželio mėn. – 409,22 Eur; 2019 m. liepos mėn. – 369,34 Eur ir 2019 m. rugpjūčio mėn. – 791,83 Eur) ir pavedimuose nurodytos mokėjimo paskirtys nesutampa su atsakovės nurodytais pavedimais, kuriais neva atsakovė padengė nesumokėtą darbo užmokestį už nurodytus laikotarpius.
9.2. Iš Darbo sutarties 7 punkto matyti, kad atsakovė ir ieškovas taip ir nesulygo dėl konkretaus mažesnio dienpinigių normos dydžio procentais. Teisinis reguliavimas dėl dienpinigių dydžių įtvirtina bendrą taisyklę, kad darbuotojui turi būti mokamas 100 procentų LR Vyriausybės apraše nustatytas dienpinigių dydis. Atsakovė, išmokėdama dienpinigius, neteisėtai traktavo, kad ji tinkamai susitarė su ieškovu ir gavo iš ieškovo pritarimą taikyti mažesnę dienpinigių normą. Iš Darbo sutarties turinio akivaizdu, kad darbuotojo teisė sutikti ar nesutikti dėl dienpinigių normos dydžio nebuvo nei išaiškinta, nei atskleista darbuotojui. Šiuo atveju atsakovė pasinaudojo tuo, kad ieškovas yra kitatautis, kitakalbis ir nesupranta bei nežino Lietuvos Respublikoje taikomų darbuotojų teisių, garantijų ir jų ribojimų.
9.3. Darbo sutartyje konkretus dienpinigių dydis nebuvo išreikštas, vadinasi, nebuvo susitarta, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis bus mokamas konkretus darbuotojui priklausantis dienpinigių dydis, todėl darbuotojas niekaip negalėjo suprasti nei savo darbo užmokesčio struktūros, nei stabilaus ir tikėtino atlyginimo. Nesant tinkamai išreikštos darbuotojo valios, neatskleidus susitarimo turinio ir jo pasekmių, nutylint apie darbuotojo teises nesudaryti tokio susitarimo ir darbuotojui nesupažindinus su dienpinigių apskaičiavimo tvarka, laikytina, kad darbuotojo valia šiuo klausimu išreikšta nebuvo, todėl susitarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl dienpinigių mažinimo nebuvo sudarytas. Todėl atsakovė turėjo ieškovui mokėti 100 proc. dienpinigių normos.
9.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės pozicija dėl dienpinigių dydžio nebuvo nuosekli, nėra aišku, kokiu pagrindu ir kuo vadovaudamasi atsakovė rinkosi skirtingus užmokesčio dydžius.
9.5. Pažymėtina, jog ieškovo atstovui nebuvo sudaryta galimybė apklausti ieškovą, išsiaiškinti jo valią ir Darbo sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškovo atstovas, po to, kai buvo užduotas teisėjo klausimas apie tai, ar ieškovui buvo aiškios visos darbo sutarties sąlygos, norėjo taip pat užduoti klausimą ir išsiaiškinti, ar ieškovas atsimena Darbo sutarties 7 punkto sąlygą dėl dienpinigių mažinimo, ar suprato tokios sąlygos taikymo tvarką ir kaip suprato, ar jam, kaip užsienio valstybės piliečiui, buvo išaiškintos tokios užmokesčio mažinimo sąlygos pasekmės. Tačiau teismas tokių klausimų užduoti neleido ir ieškovo atstovo klausimą pašalino. Tokiu būdu teismas pažeidė liudytojo apklausos tvarką, nesiaiškino ginčo dalykui reikšmingų aplinkybių, neįsigilino į nagrinėjimo klausimo esmę ir nenurodė objektyvių motyvų, pagrindžiančių šioje dalyje priimtą sprendimą.
Atsiliepimas
10. Atsakovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
10.1. Ieškovo procesinis elgesys yra itin nenuoseklus nuolat keičiant pareikštus reikalavimus (darbo ginčų komisijoje prašė išieškoti 2 892 Eur dienpinigių, apeliaciniame procese jau reiškiamas reikalavimas priteisti 14 598,90 Eur dienpinigių). Atsakovės įsitikinimu, nuolat keičiami materialiniai teisiniai reikalavimai įrodo, kad ieškovo reikalavimai nėra susiję su realiu pažeistų teisių gynimu. Ieškovas vienašališkai, nevertindamas objektyvių atsakovės pateiktų dokumentų, subjektyviai perskaičiuoja dienpinigius apskaičiuodamas vis kitą tariamą nepriemoką ir nuolat ją didindamas.
10.2. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat kaip ir pirmosios instancijos teisme pakartoja argumentus, kad jam turėjo būti sumokėta 13 494,89 Eur darbo užmokesčio, tačiau tariamai buvo sumokėta tik 10 441,98 Eur suma. Pažymėtina, kad ieškovas visiškai neatsižvelgia į tai, jog atsakovė pateikė įrodymus, paneigiančius ieškovo apskaičiavimus.
10.3. Apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovui nebuvo aiškios ir suprantamos Darbo sutarties sąlygos, nepagrįsti. Bylos nagrinėjimo metu apklaustas ieškovas nurodė, jog į LVPS jis kreipėsi dėl, jo nuomone, nesumokėtos 880 Eur sumos. Jis nekėlė klausimų dėl netinkamai mokėtų dienpinigių, taip pat nekėlė klausimų dėl Darbo sutarties 7 punkto, nustatančio dienpinigių mokėjimo tvarką, taikymo bei vykdymo. Kaip nurodė ieškovas P. H., LVPS jam paaiškino, kad buvo netinkamai mokamas atlyginimas. Tai yra, ieškovas nemanė, jog nesuprato Darbo sutarties sąlygų.
10.4. Manytina, kad ieškovui įrodinėjant valios trūkumus pasirašant darbo sutartį, turėtų būti įrodinėjamos aplinkybės, buvusios pasirašant darbo sutartį (ieškovui išreiškiant valią dėl darbo sutarties sąlygų), o ne įrodinėjamos aplinkybės, įvykusios po Darbo sutarties nutraukimo (t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams po darbo sutarties pasirašymo). Paties ieškovo paaiškinimai patvirtina, kad darbo sutartį jis pasirašė be valios trūkumų, tiesiog po to, kai nutraukė Darbo sutartį ir kreipėsi į LVPS, ieškovo valia pasikeitė (jai buvo padaryta įtaka) ir ieškovas nusprendė reikalauti iš darbdavio tariamos darbo užmokesčio ir dienpinigių nepriemokos.
10.5. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė tariamai slėpė, nutylėjo, kad darbuotojas galėjo nesutikti su Darbo sutarties 7 punkto sąlyga, nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Darbo sutartis buvo sudaryta 2016 m. vasario 24 d. lietuvių ir ieškovui suprantama rusų kalba. Darbo sutartis nutraukta 2019 m. rugpjūčio 8 d. Per daugiau kaip 3 metus trukusį darbo santykių laikotarpį ieškovas atsakovei nereiškė jokių pretenzijų dėl apskaičiuotų dienpinigių dydžio.
10.6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas aktualų ginčui klausimą yra nurodęs, kad esant išreikštai darbuotojo valiai dėl dienpinigių dydžio mažinimo, tokia darbo sutarties sąlyga yra pakankama darbdaviui sprendžiant dėl dienpinigių darbuotojui mažinimo, mokant ne mažiau kaip 50 procentų nustatytos dienpinigių sumos. Teisės aktai nenumato reikalavimo darbo sutartyje nustatyti konkrečius darbuotojui mokėtinus dienpinigių dydžius.
Motyvuojamoji dalis
10.7. Apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas priteisti 2 183,99 Eur netesybų nėra pagrįstas jokiais argumentais. Nėra aišku, nuo kokių sumų ieškovas skaičiavo netesybas, už kokį laikotarpį, kokiu būdu apskaičiavo nurodytą sumą.
10.8. Didžioji dalis klausimų, susijusių su darbo sutarties pasirašymu, vykdymu, darbo užmokesčio mokėjimu, ieškovo išreikšta valia pasirašant darbo sutartį, buvo pateikti būtent bylą nagrinėjusio teismo. Ieškovo atstovas atstovaujamajam pateikė vos kelis klausimus. Pirmosios instancijos teismas pašalino vieną ieškovo atstovo klausimą, tačiau tos pačios aplinkybės buvo išsiaiškintos pateikiant daugybę kitų klausimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo formos
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne) teisėtumo
13. Šioje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio, dienpinigių bei netesybų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu visa apimtimi, teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvienos apeliacinio skundo dalies.
Dėl faktinių aplinkybių
14. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl pakartotinai jų nenurodo.
Dėl darbo užmokesčio
15. Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį.
16. Šiuo atveju dėl ieškovo darbo užmokesčio dydžio ir sąlygų šalys susitarė 2016 m. vasario 24 d. darbo sutartimi Nr. 3733. Šios sutarties 3 punkte šalys sutarė, kad ieškovas gaus MMA, padaugintą iš koeficiento 1.3 ir pridėjus pastovią 5,8 Eur sumą, bet ne mažiau nei Lietuvos Respublikoje nustatytas minimalusis mėnesinės atlyginimas. Pagal Darbo sutarties 5 punktą sutarė taikyti suminę darbo laiko apskaitą, bet ne mažiau nei 40 val. per savaitę. Ieškovas šios sutarties sąlygos neginčijo.
17. Ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti jam priskaičiuotą, tačiau neišmokėtą darbo užmokestį – 3 052,91 Eur laikotarpiu nuo 2017 m. sausio iki 2019 m. rugpjūčio mėnesio. Reikalavimą grindė į bylą pateikta LVPS suvestine dėl priskaičiuoto ir neišmokėto darbo užmokesčio, kurioje nurodyta, kad ieškovui už nurodytą laikotarpį turėjo būti išmokėtas 13 494,89 Eur darbo užmokestis, tačiau jam išmokėta tik 10 441,98 Eur suma.
18. Pirmosios instancijos teismas susipažinęs su darbdavės UAB „Vlantana“ pateiktomis ieškovo darbo užmokesčio žiniaraščių suvestinėmis, algos išmokėjimo analize už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., darbuotojui P. H. su darbo santykiais susijusių sumų išmokėjimo detalizacija, konstatavo, kad ieškovui minėtu laikotarpiu buvo priskaičiuota ir išmokėta 19 123,33 Eur atlyginimo. Teismas taip pat nurodė, kad būtent tokio dydžio darbo užmokestis ieškovui jo darbo pas atsakovę laikotarpiu ir turėjo būti išmokėtas, tai nurodyta ir LVPS buhalterės Jolantos Urbanovič sudarytoje suvestinėje apie ieškovo gautas pajamas iš UAB „Vlantana“ laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio mėn., kurioje nurodyta, kad iš viso ieškovui turėjo būti sumokėtas 19 123,33 Eur darbo užmokestis.
19. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui yra sumokėtas visas darbo užmokestis, ieškovas grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės pateiktais duomenimis, ir nurodo, jog mokėjimo pavedimai, kuriuose atsispindėtų ieškovo nurodytos ir reikalaujamos sumos (2017 m. kovo mėn. – 253,13 Eur; 2018 m. kovo mėn. – 473,57 Eur; 2018 m. balandžio mėn. – 407,95 Eur; 2018 m. gegužės mėn. – 90,24 Eur; 2018 m. lapkričio mėn. – 380,53 Eur; 2019 m. birželio mėn. – 409,22 Eur; 2019 m. liepos mėn. – 369,34 Eur ir 2019 m. rugpjūčio mėn. – 791,83 Eur) ir pavedimuose nurodytos mokėjimo paskirtys, nesutampa su atsakovės nurodytais pavedimais, kuriais neva atsakovė padengė nesumokėtą darbo užmokestį už nurodytus laikotarpius.
20. Visų pirma kolegija pastebi, jog priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik atsakovės pateiktus duomenis. Teismas taip pat rėmėsi ir LVPS buhalterės J. U. sudaryta suvestine, ir ieškovo sąskaitos išrašu, ir paties ieškovo paaiškinimais. Taigi pirmosios instancijos teismas vertino, analizavo, gretino visus aktualius nagrinėjamam klausimui įrodymus ir išvadą padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Antra, ieškovas šiuo atveju nepagrįstai akcentuoja formalų mokėjimo pavedimuose nurodytą mokėjimo paskirties bei pervestų sumų neatitikimą, nevertindamas visų į bylą pateiktų įrodymų visumos. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliaciniame skunde nėra kvestionuojama teismo išvada, jog ieškovui atsakovės išmokėta 19 123,33 Eur darbo užmokesčio suma atitinka ir atsakovės pateiktoje detalizacijoje nurodytą darbo užmokesčio sumą, ir paties ieškovo pateiktoje suvestinėje užfiksuotus duomenis.
21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovui yra išmokėtas visas jam priklausęs darbo užmokestis, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, sumokėdama jam visą priklausantį darbo užmokestį. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama teismo sprendimo dalis, susijusi su darbo užmokesčio nepriteisimu, vertintini iš esmės kaip deklaratyvūs, todėl atmestini.
Dėl dienpinigių
22. DK 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta darbdavio pareiga darbuotojo komandiruotės metu mokėti jam darbo užmokestį ir kompensuoti papildomas sąnaudas, jeigu tokių darbuotojas komandiruotės metu patiria. Darbuotojui taip pat turėtų būti išsaugoma jo darbo vieta. Pagal DK 107 straipsnio 3 dalį (Darbo sutarties sudarymo metu galiojusio DK 220 straipsnis), darbdavio pareiga mokėti darbuotojui dienpinigius atsiranda dviem atvejais: jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu viena darbo diena (pamaina); jeigu darbuotojas komandiruojamas į užsienį (nepriklausomai nuo to, komandiruotė trunka ilgiau ar trumpiau negu viena darbo diena (pamaina).
23. Teisėjų kolegija nustatė, kad šalių sudarytos Darbo sutarties 7 punkte numatyta, jog atsakovė įsipareigoja mokėti ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos vadovaujantis DK 220 straipsniu ir LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui 7 085,00 Eur dienpinigių, t. y. išmokėti likusią dienpinigių dalį (100 procentų), nes darbo sutartimi šalys susitarė dėl teisės mažinti dienpinigius, o darbo sutartį šalys vykdė.
24. Apeliantas nurodo, kad jis neišreiškė sutikimo dėl dienpinigių mažinimo, todėl jie turėjo būti mokami 100 procentų. Taip pat akcentuoja, jog darbuotojo teisė sutikti ar nesutikti dėl dienpinigių normos dydžio nebuvo nei išaiškinta, nei atskleista darbuotojui. Apelianto teigimu, akivaizdu, kad atsakovė pasinaudojo tuo, kad ieškovas yra kitatautis, kitakalbis ir nesupranta bei nežino Lietuvos Respublikoje taikomų darbuotojų teisių, garantijų ir jų ribojimų, o neišaiškindama bei nutylėdama realias darbuotojo teises, siekė išgauti darbuotojo sutikimą, kurį de jure galėtų traktuoti kaip tinkamą Darbo kodekso 107 straipsnio 3 dalies bei LR Vyriausybės aprašo 2 punkto realizavimą.
25. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog į darbo sutartį įtrauktas 7 punktas atitinka LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių apmokėjimo aprašo 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį dienpinigiai apskaičiuojami pagal LR Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje; kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50,00 procentų LR Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad nagrinėjamu atveju sutartimi atsakovė nustatė tik žemutinę dienpinigių dydžio ribą, nepažeisdama minėto LR Vyriausybės nutarimo nuostatų, tačiau atsakovė Darbo sutartimi neįsipareigojo dėl konkretaus nuolat mokamo dienpinigių dydžio – tokia Darbo sutarties nuostata atsakovė pasiliko sau teisę mokėti ir didesnius nei 50 procentų dienpinigius, kartu pasiliko teisę šį klausimą spręsti atsakovės nuožiūra.
26. Pažymėtina, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios (DK 213 straipsnio 3 ir 4 dalys). Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Kasacinis teismas, aiškindamas įrodinėjimo ypatybes darbo bylose yra nurodęs, kad darbuotojas (šiuo atveju ieškovas), nors ir būdamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, rinkti įrodymus ir juos pateikti, o jų trūkstant, prašyti pirmosios instancijos teismo juos išreikalauti, kaip tai numatyta CPK 179 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo sutartyje nurodyta bei sulygta dienpinigių norma atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl ieškovui tenka pareiga įrodyti buvus susitarimą dėl didesnės dienpinigių normos ar tai, kad ieškovas nesuprato / jam nebuvo aiški Darbo sutarties 7 punkte nustatyta sąlyga.
27. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovė, pasinaudojusi tuo, kad ieškovas yra kitatautis, kitakalbis ir nesupranta bei nežino Lietuvos Respublikoje taikomų darbuotojų teisių ir garantijų, neišaiškino ieškovui teisės nesutikti su Darbo sutarties 7 punkte įtvirtinta sąlyga dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos, pažymėtina, kad darbo sutartis yra sudaryta tiek lietuvių, tiek ieškovui suprantama rusų kalba. Ginčo, jog ieškovas teisme patvirtino darbo sutartį skaitęs ir sutarties sąlygos jam buvo aiškios, byloje nėra. Teismo posėdžio metu ieškovas, atsakydamas į teisėjo klausimą, ar jis turi kitą darbo sutarties egzempliorių, nurodė jį pateikęs savo atstovui. Taigi, darbo sutartis, kaip jau minėta, sudaryta ir ieškovui suprantama kalba, ieškovui buvo įteikta ir ieškovas turėjo galimybes vertinti sutarties sąlygų turinį bei kilus neaiškumams dėl sutartyje nustatytų sąlygų, kreiptis į atsakovę dėl jų išaiškinimo.
28. Šiuo atveju negalima daryti išvados, jog ieškovas, pasirašydamas darbo sutartį, su jos nuostatomis, įskaitant ir 7 punktą dėl 50,00 procentų dydžio dienpinigių normos mokėjimo, nebuvo susipažinęs. Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovui nebuvo tinkamai atskleista darbo sutarties sąlyga, nurodyta 7 punkte, atsižvelgus į ieškovo teismo posėdžio metu ne kartą paminėtas aplinkybes, jog jis neprisimena darbo sutarties turinio, negali būti laikoma pakankama aplinkybe išvadai, jog ieškovas nebuvo supažindintas su darbo sutarties sąlygomis, tarp jų ir mokėtinų dienpinigių dydžiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išvadą, jog ieškovui buvo aiški dienpinigių mokėjimo tvarka ir jų dydis, patvirtina tai, kad darbo santykių metu, t. y. nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d., ieškovas nereiškė pretenzijų dėl galbūt neteisingai skaičiuojamų dienpinigių dydžio. Primintina, jog į LVPS ieškovas kreipėsi dėl užstato, kurį, ieškovo teigimu, atsakovė jam išskaičiavo iš darbo užmokesčio, o ne dėl neišmokėtos dienpinigių sumos. Taip pat ir teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, jog anksčiau pretenzijų darbdaviui dėl dienpinigių jis nėra reiškęs.
29. Teisėjų kolegija, be anksčiau aptartų aplinkybių bei padarytų išvadų, mano, jog būtina atkreipti dėmesį į nenuoseklią ieškovo poziciją dėl jo teisių pažeidimo. Visų pirma pastebėtina, jog ieškovas į LVPS kreipėsi ne dėl nesumokėto darbo užmokesčio, o dėl užstato, kurį neva atsakovė jam išskaičiavo iš darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisijos ieškovas prašė jam priteisti 3 094,20 Eur darbo užmokesčio ir 2 892 Eur dienpinigių; pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu iš atsakovės prašė priteisti 3 052,91 Eur darbo užmokesčio ir 7 085 Eur dienpinigių. Apeliaciniu skundu prašoma iš atsakovės ieškovui priteisti 3 052,89 Eur darbo užmokesčio, 14 598,90 Eur dienpinigių ir 2 183,99 Eur netesybų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuolat keičiami reikalavimai leidžia atsakovės abejones, jog ieškovo materialiniai reikalavimai nėra susiję su realiu pažeistų teisių gynimu ir yra paremti tik subjektyviu ieškovo įsitikinimu, nevertinant byloje esančių įrodymų, vertinti kaip pakankamai įtikinamas.
30. Taigi pripažinus teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šalys darbo sutartyje buvo aiškiai susitarusios dėl dienpinigių mokėjimo dydžio, įvertinus ieškovo atstovo teismo posėdžio metu nurodytą poziciją, jog, nesiejant dienpinigių mokėjimo su 100 proc. norma, tokiu atveju galima būtu teigti, kad darbdavys dienpinigius mokėjo teisingai (2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 20 min. 45 s.–22 min.), t. y. atsižvelgus į tai, jog apeliaciniame skunde nurodytą dienpinigių sumą ieškovas skaičiuoja, nepagrįstai ją siedamas su 100 proc. dienpinigių norma, spręstina, jog šiuo atveju, priešingai, nei teigiama skunde, ieškovui dienpinigiai buvo apskaičiuoti tinkamai.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
31. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nagrinėjant šią bylą buvo pažeista liudytojo apklausos tvarka – teismas, pašalinęs ieškovo atstovo klausimą ieškovui, nesudarė galimybių išsiaiškinti, ar ieškovui buvo tinkamai atskleistos darbo sutarties sąlygos, susijusios su dienpinigių mokėjimu. Teisėjų kolegija negali sutikti su šia skundo nuostata.
32. Išklausius 2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatyta, kad į ieškovo atstovo klausimą: „Kokios buvo sąlygos sutartos dėl komandiruočių apmokėjimo sudarant sutartį?“, ieškovas atsakė, kad apie dienpinigius komandiruočių metų nieko nežinojo, kol nesikreipė į profsąjungą, o kitų išmokų mokėdavo po 200–300 Eur į sąskaitą, kad jis galėtų apmokėti išlaidas komandiruočių metu. Į teisėjo užduotą klausimą, ar ieškovas skaitė darbo sutartį, pasirašė ją, jis atsakovė teigiamai ir teisėjui patvirtino, jog visos sąlygos buvo aiškios. Į ieškovo atstovo klausimą: „O, kai skaitėte darbo sutarties sąlygas, atsimenat tokią vietą dėl komandiruotpinigių mokėjimo tvarkos?“, ieškovas atsakė: „Ne, neprisimenu.“ Ieškovo atstovas uždavė klausimą: „Niekas nieko neišaiškino, nepaaiškino, kad toks punktas yra sutartyje?“ Šį klausimą teisėjas pašalino ir nurodė: „Klausimą pašalinsiu, nes teisėjas klausė ar skaitė sutartį ar sąlygos suprantamos, atsakė, kad skaitė, sutarties sąlygos aiškios, suprantamos.“ (2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 51 min. 1 s.–53 min. 24 s.). Ieškovas papildomai paaiškino, kad sutartyje nebuvo sąlygos dėl komandiruočių apmokėjimo, tik nurodytas paros mokestis (2020 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: 53 min. 53 s.–54 min. 7 s.). Ieškovas ne kartą atsakydamas į kitus klausimus nurodė, jog susitarimo dėl dienpinigių mokėjimo nebuvo (garso įrašas: 55 min. 56 s. ir kt.).
33. Iš šio teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad dėl aplinkybių, susijusių su darbo sutarties sąlygų (ne) aiškumu, buvo aiškintasi ieškovui užduodant įvairius klausimus. Spręstina, jog nors ir pašalintas ieškovo atstovo užduotas klausimas ieškovui yra susijęs su nagrinėjama byla, tačiau įvertinus tai, jog ieškovas savo nuomonę dėl darbo sutartyje esančių sąlygų (ne) aiškumo pateikė atsakydamas į teismo užduotus klausimus patvirtindamas, jog darbo sutarties sąlygos jam buvo aiškios, ir ne kartą paminėjo neprisimenantis aplinkybių, klausimo pašalinimas nelaikytinas lemiančiu nevisapusišką bylos aplinkybių atskleidimą ar nepagrįstų išvadų konstatavimą, todėl nevertintinas kaip proceso teisės normų pažeidimas.
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
37. Apelianto skundo netenkinus jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
38. Atsakovė pateikė prašymą iš ieškovo priteisti 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu.
39. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija), nustatytų dydžių, atsakovės prašymas tenkintinas ir šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo P. H. (P. H.) 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vlantana“.