Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės, Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB Šiaulių bankas apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. F. U. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankui, tretiesiems asmenims H. G., R. B., A. N. dėl žalos atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. F. U. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti 67786,92 Lt žalos atlyginimo, 6168,61 Lt palūkanų, skaičiuojant nuo 2010-12-30 iki 2012-04-05, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas ir Tadžikijos Respublikos pilietis A. F. U. sudarė banko sąskaitos sutartį ir ieškovui buvo atidaryta banko sąskaita. 2010-12-30 atsakovas trečiajam asmeniui H. G. pateikus banko darbuotojui suklastotą įgaliojimą, iš ieškovo banko sąskaitos neteisėtai išmokėjo pinigus - 25800 USD sumą. Ieškovas asmens, kuris pateikė jo vardu išduotą įgaliojimą, nepažįsta, jokių ryšių su juo neturi, įgaliojimo veikti savo vardu nedavė. Notarė yra informavusi, jog įgaliojimas notariškai patvirtintas nebuvo. Ieškovas dėl tokių banko veiksmų patyrė 67786,92 Lt žalą, kadangi atsakovas neįvykdė tiek teisės aktais, tiek banko sąskaitos sutartimi prisiimtos prievolės užtikrinti lėšų, įplaukiančių į kliento sąskaitas, saugumą. Ieškinį grindė atsakovo klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių, galiojančių nuo 2010-03-15 2.8. punktu, numatančiu banko pareigą apsaugant kliento interesus veikti budriai bei atidžiai ir kontroliuoti pateikiamus duomenis, ypač kai bankines operacijas kliento vardu atlieka atstovai, taip pat grindė taisyklių 3.6 punktu, numatančiu, kad bankas turi teisę kreiptis į kitus asmenis, taip pat ir į valstybės institucijas, su prašymu pateikti jų turimą informaciją apie bankui pateiktų dokumentų bei jų turinio tikrumą. Šiais punktais atsakovas nepasinaudojo, nesikreipė pas notarą su paklausimu dėl įgaliojimo tikrumo. Taip pat banko darbuotojai privalėjo vizualiai palyginti ieškovo parašą įgaliojime su parašu paties banko turimuose dokumentuose (banko sąskaitos sutartyje, prašyme daryti banko sąskaitą ir kt.). Šio palyginimo metu, ieškovo teigimu, būtų buvę galima pastebėti, kad parašas bankinei operacijai vykdyti pateiktame įgaliojime nuo tikrojo A. F. U. parašo skiriasi. Taip pat banko darbuotojai privalėjo atkreipti dėmesį ir tai, kad ieškovas nesinaudojo teise dėl piniginių lėšų valdymo ir disponavimo jomis per trečiuosius asmenis, į tai, kad klientas nėra Lietuvos Respublikos gyventojas, Lietuvoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, šalyje lankosi retai, tai, kad įgaliojime yra klaidų (klaidingai nurodytas ieškovo adresas, lytis). Nurodyta, kad šiuo įgaliojimu yra pavedama išimti pinigų sumas, atlikti visus veiksmus. Jeigu banko atsakingi darbuotojai prieš atlikdami bankinę operaciją būtų ėmęsi nurodytų veiksmų, būtų buvę galima išvengti ir žalos dėl neteisėto piniginių lėšų išmokėjimo atsiradimo. Ieškovas yra verslininkas ir vykdo individualią veiklą, tai grindė Tadžikistano Respublikos Vyriausybės Mokesčių komiteto liudijimu, todėl prašė priteisti 6168,61 Lt, skaičiuojant nuo 2010-12-30, kai pinigai neteisėtai buvo išmokėti trečiajam asmeniui iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Ieškovas nurodo, jog atsakovo kaltė pasireiškia neatsargumu, nes banko darbuotojai pasielgė neapdairiai ir išmokėjo pinigus trečiajam asmeniui. Ieškovo manymu, atsakovas savo veiksmais nebuvo pakankamai apdairus, akivaizdi yra banko kaltė, todėl turi atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo aplaidumo ir nepateisinamo neatsargumo.

Atsakovas AB Šiaulių bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2010-12-30 į banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyrių kreipėsi H. G., kuriam pagal notariškai patvirtintą ir jokių įtarimų dėl jo tikrumo nekeliantį įgaliojimą, buvo išmokėta 25800 USD suma, buvusi ieškovo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke. Ieškovas į banką kreipėsi po pusmečio, t. y. 2011-05-24, žinodamas, kad piniginės lėšos iš jo sąskaitos yra išmokėtos, teigdamas, kad nurodyta suma buvo išmokėta neteisėtai, nes jis nėra išdavęs įgaliojimo. Atsakovas nurodė, kad tą pačią dieną buvo pradėtas ir iki šiol yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. Atsakovo teigimu, ieškinys yra nepagrįstas, nes nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, o pagal CK 6.253 str. 5 p. civilinė atsakomybė neturėtų būti taikoma, kadangi pats ieškovas galimai yra prisidėjęs prie žalos atsiradimo. Atsakovas tai grindė tuo, kad ieškovas 2011-05-24 atvyko į banką jau žinodamas, kad piniginės lėšos iš jo sąskaitos yra išmokėtos, ir teigdamas, kad nurodyta suma buvo išmokėta neteisėtai, nes jis nėra išdavęs įgaliojimo, pats minėjo ir trečiąjį asmenį, kuris yra susijęs su piniginių lėšų išmokėjimu pagal įgaliojimą. Tai sukėlė atsakovui abejonių, nes ieškovas nesinaudojo elektroninės bankininkystės paslauga, prieš tai banke jam nebuvo teikta informacija apie sąskaitos likučius bei informacija apie tai, kad piniginės lėšos iš sąskaitos yra išmokėtos. Atsakovo teigimu, akivaizdu, kad ieškovas žinojo egzistuojant įgaliojimui, jis tinkamai neįvykdė savo pareigos apie tai informuoti banką ir pats yra kaltas dėl galimai atsiradusios žalos. Nurodo, jog banko darbuotoja atidžiai apžiūrėjo ir įvertino įgaliojimą, jai nekilo nei menkiausių abejonių dėl įgaliojimo, jo tikrumo, jokių abejonių nekėlė ir asmuo, veikiantis įgaliojimo pagrindu, nes 2010-11-16 išduotame ir vienerius metus nuo jo išdavimo galiojančiame įgaliojime nurodyti įgaliojimą patvirtinusios Kauno m. 12-ojo notarų biuro notarės D. V. duomenys, jos parašas, antspaudas bei notarinio registro numeris, be to, įgaliotinis H. G. turėjo iki 2011-04-04 galiojantį laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, įgaliojime buvo nurodyti teisingi ieškovo ir įgaliotinio duomenys: ieškovo vardas, pavardė, gimimo data, paso duomenys, sąskaitos numeris, įgaliojime nurodyta, kad šiuo įgaliojimu H. G. įgaliojamas valdyti, tvarkyti ir pilnai disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini). Abu asmenys - tadžikų tautybės, kurie įprastai nuolat nereziduoja Lietuvoje, todėl tokiose situacijose dažnai naudojamasi Lietuvoje likusių įgaliotų asmenų paslaugomis, be to, ne pirmą kartą iš ieškovo sąskaitos buvo daromas tokio dydžio piniginių lėšų. Banko darbuotoja ėmėsi visų saugumo priemonių. Atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu priteisti iš atsakovo šešių procentų dydžio metines palūkanas. Nurodė, kad bankas yra sudaręs sutartį su ieškovu, kaip su fiziniu asmeniu, o ne su verslininku, todėl teisės norma, numatanti pareigą mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas, neturėtų būti taikoma. Banko sąskaitos sutarties sudarymo metu bankui net nebuvo žinoma aplinkybė apie ieškovo vykdomą individualią veiklą, kurią jis vykdo tik nuo 2010-03-06, o sąskaita atidaryta daug anksčiau. Nurodo, jog atsakovui nėra žinoma ar šiai dienai nuostoliai ieškovui nėra atlyginti, kokie yra ieškovo ir H. G. tarpusavio santykiai, ar apskritai H. G. veiksmuose buvo nusikalstamos veikos sudėtis. 2010-11-16 įgaliojimas, patvirtintas notarės D. V., not. reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas ieškovo, yra galiojantis, nėra nuginčytas, atsakovo žiniomis nėra atlikta ekspertizė siekiant nustatyti, ar įgaliojime pasirašęs asmuo yra ieškovas, ar įgaliojimas patvirtintas originaliu notarės antspaudu, ikiteisminiame tyrime nėra priimtas procesinis sprendimas dėl įgaliojimo tikrumo ar suklastojimo, todėl negalima remtis vien notarės raštu, teigiančiu, kad ji nėra patvirtinusi minėto įgaliojimo.

Trečiasis asmuo A. N. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad trečiasis asmuo G. H. prie kasos priėjo jau turėdamas kasos išlaidų orderį, ji savo pareigas atliko tinkamai, sutikrino duomenis, kurie atitiko, jokių įtarimų dėl įgaliotinio elgesio ar jo pateiktų dokumentų nekilo.

Trečiasis asmuo R. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad patikrino įgaliojimą, kuriame buvo visi reikalaujami rekvizitai, išrašė kasos išlaidų orderį, o pinigines lėšas išmokėjo kita banko darbuotoja. Gramatinių klaidų nesureikšmino, ieškovo vardas taip pat nekliuvo, nes tokiu vardu buvo atidaryta sąskaita banke 2006 m., taip pat buvo surašyta ir įgaliojime. Įgaliotinis pateikė visus reikalingus dokumentus, ji neprivalėjo susisiekti nei su notare, nei su ieškovu, nes joks teisės aktas to privalomai nenumato. Pats ieškovas kreipėsi į banką jau žinodamas, kad sąskaitoje nėra pinigų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo AB Šiaulių banko ieškovui A. F. U. 67786,92 Lt žalos atlyginimo, 4225,07 Lt palūkanų, skaičiuojamų nuo 2010-12-30 iki 2012-04-05, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 67786,92 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-05-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 7073,60 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį likusioje dalyje teismas atmetė. Be to, priteisė iš atsakovo AB Šiaulių banko valstybei 46,95 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2010-12-30 į AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo skyrių kreipėsi trečiasis asmuo H. G., kuris pateikė banko darbuotojai įgaliojimą, dėl kurio tikrumo ji nesuabejojo ir buvo išmokėta 25800 USD suma, buvusi ieškovo F. A. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB Šiaulių banke. Pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės taikymo. Teismo vertinimu, byloje esantis įgaliojimas formaliai atitiko įstatymo reikalavimus: nurodyta data, galiojimo terminas, Kauno m. 12-ojo notarų biuro notarės D. V. duomenys, jos parašas, antspaudas bei notarinio registro numeris, įgaliojimo apimtis - valdyti, tvarkyti ir pilnai disponuoti piniginėmis lėšomis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), antspaudas. Vis dėl to, byloje pateiktas notarės D. V. raštas, kuriame ji informuoja, kad 2010-11-16 įgaliojimas, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintas nebuvo, nes tuo registracijos numeriu (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas įgaliojimas J. S. ir tai atlikta kita data. Todėl teismas padarė išvadą, kad notarė D. V. 2010-11-16 įgaliojimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), F. A. vardu nebuvo išdavusi, nes tuo numeriu yra registruotas kitas įgaliojimas, ir nusprendė, kad 2010-11-16 įgaliojimas yra niekinis (CK 1.78 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Teismas pažymėjo, kad AB Šiaulių banko klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių, galiojančių nuo 2010-03-15, 3.1 p. numatyta: jei bankui kyla pagrįstų abejonių dėl kliento pateiktų dokumentų tikrumo ar teisingumo, bankas turi nevykdyti kliento pateikiamų nurodymų ir/ar pareikalauti, kad bankas pateiktų papildomus dokumentus. Todėl teismas pripažino, jog visais atvejais bankas turi būti įsitikinęs dėl dokumento tikrumo ar teisingumo. Teismo vertinimu, šioje byloje situacija yra tokia, kad banko darbuotojos turėjo suabejoti pateikto įgaliojimo tikrumu dėl dviejų priežasčių: pirma ir esminė - įgaliojime ir banko sąskaitos išraše ieškovo vardas skiriasi. Pripažino, jog banko darbuotoja turėjo atkreipti dėmesį į šią svarbią aplinkybę, nes buvo pateiktas, kaip teigė atsakovas, notarės patvirtintas įgaliojimas, o notarai įgaliojimus tvirtina pagal galiojančius asmens dokumentus. Teismas nustatė, kad pase ieškovo vardas nurodytas ,,F.“, pasas išduotas 2009 m., jau po sutarties su banku sudarymo. Vertime į lietuvių kalbą vardas nurodytas ,,F.“, įgaliojime - ,,F.“, banko sąskaitoje -,,F.“. Kasos išlaidų orderį išrašė ,,F.“ vardu, nors jis skyrėsi nuo įgaliojime nurodyto. Todėl, teismo vertinimu, buvo aiškus ir matomas vardo neatitikimas įgaliojime bei banko sąskaitoje ir tai turėjo sukelti abejones dėl dokumento tikrumo. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju neatitiko ieškovo vardas, nors kiti duomenys ir sutapo, tačiau pažeidžiant Banko klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių 2.5 p. ir 2.7 p. nuostatas, bankas išmokėjo trečiajam asmeniui ieškovui priklausančią pinigų sumą, tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip atliktus neatidžiai ir nerūpestingai, kas sudaro pagrindą spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Kita priežastis, kuri teismo nelaikytina esmine, bet šiuo atveju galėjo sukelti abejones įgaliojimo tikrumu, tai įgaliojime padarytos gramatinės klaidos. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad banko darbuotojos neprivalo tikrinti dokumente esančių klaidų, tačiau su tuo, jog yra tiek padarytų gramatinių klaidų ir jos nesukėlė abejonių įgaliojimo tikrumu, teismas nesutiko ir vertino šį faktą kaip nepakankamai apdairų ir rūpestingą. Teismas pripažino, kad atsakovas ne­įro­dė, jog dėl pi­ni­gi­nių lė­šų pa­si­sa­vi­ni­mo kal­tas ar kuo nors prie šių veiks­mų yra pri­si­dė­jęs ieš­ko­vas, nes pats atsakovas elgėsi ne­rūpestingai ir neatidžiai, išmokėdamas pi­ni­gi­nes lė­šas iš ieš­ko­vo są­skai­tos trečiajam asmeniui ir ne­pa­kan­ka­mu atidu­mu pa­leng­vi­no pa­si­sa­vin­ti pi­ni­gi­nes lė­šas. Teismo vertinimu, atsakovo nurodyti atsikirtimai, kad H. G. bankui buvo žinomas, AB Šiaulių banko Kauno filiale turėjo banko sąskaitą, banko paslaugomis naudojosi ne pirmą kartą, dėl jo patikimumo taip pat nebuvo jokių abejonių, todėl atsakovui nekėlė abejonių, laikytini teisiškai nereikšmingi, nes išmokant pinigus pagal įgaliojimą, šie banko atsikirtimai nelemia, o lemia įgaliojimo tikrumas, teisingumas. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra atsakingas už atsiradusią žalą, ir iš atsakovo priteisė 67786,92 Lt žalos atlyginimą. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo prašo priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas, teismas pažymėjo, kad atsakovas neteisėtai iš sąskaitos išmokėjo ieškovui priklausančias lėšas, taikė CK 6.924 str. ir priteisė 5 proc. dydžio palūkanas, nes nepateikti įrodymai, jog ieškovas sutartį sudarė kaip verslininkas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Kad bankui pateiktas įgaliojimas formaliai atitiko teisės aktų reikalavimus, savo sprendime pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Nežiūrint į tai, teismas, vadovaudamasis notarės D. V. raštu, kuriame nurodyta, jog ji notariškai tokio įgaliojimo netvirtino, taip pat vadovaudamasis notarės D. V. liudijimu teisme, pripažino nurodytą įgaliojimą niekiniu. Pripažindamas 2010-11-16 įgaliojimą, registro Nr. 4462, niekiniu, pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir tokiu būdu pažeidė CPK 265 str., nes ieškovas nebuvo suformulavęs reikalavimo šį įgaliojimą pripažinti niekiniu ar negaliojančiu. Tokiu būdu, atsakovui nebuvo suteikta galimybė atsiliepime į ieškinį, kituose procesiniuose dokumentuose pareikšti savo atsikirtimus ir motyvus dėl įgaliojimo pripažinimo niekiniu. Be to, atsakovo manymu, byloje nebuvo nustatytos visos svarbios ir teisiškai reikšmingos bylai aplinkybės bei neatlikti svarbūs procesiniai veiksmai, kas įtakojo neteisėto ir neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Teismas pripažino tiek ieškovo F. A., tiek trečiojo asmens G. H. dalyvavimą byloje nebūtinu, nors atsakovas to prašė ir pagrindė tokį savo prašymą; neišreikalavo iš G. H. įgaliojimo originalo; nepaskyrė rašysenos ekspertizės, siekiant nustatyti įgaliojime esančio F. A. parašo tikrumą. Tokiu būdu, atsakovo teigimu, buvo užkirstas kelias nustatyti, kokiomis aplinkybėms buvo sudarytas 2010-11-16 įgaliojimas, ar ant įgaliojimo pasirašė tikrai ne F. A., o nenustatytas asmuo.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankas, išduodamas F. A. priklausančias lėšas trečiajam asmeniui buvo nepakankamai rūpestingas, nesilaikė padidintų finansų institucijai taikomų atsargumo reikalavimų. Atsakovo teigimu, tiek „F.“, tiek „F.“ tariasi vienodai – „F.“, akivaizdu, kad tai yra tas pats vardas. Šis nelietuviškas vardas skirtinguose dokumentuose rašomas skirtingai dėl to, kad dokumentus surašo, vertimus daro skirtingo mentaliteto ir išsilavinimo žmonės, skirtingai traktuojantys lietuvių kalbos rašybos ir svetimvardžių rašymo taisykles. Be to, šiuo atveju ieškovo pavardė pirmiausia iš tadžikų kalbos verčiama į rusų kalbą, o iš rusų kalbos - į lietuvių kalbą. Ieškovas 2006-06-27 atsidarydamas sąskaitą, pateikė AB Šiaulių bankui pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jo vardas buvo parašytas kaip „F.“, todėl banko darbuotojai ir nepasirodė įtartina, kad ir įgaliojime nurodytas toks pat vardas. Akivaizdu, kad skirtinguose dokumentuose tas pats „F.“ ir „F.“ skirtingai rašomas dėl vertėjų klaidos. Atsakovo manymu, byloje esantys įrodymai, įskaitant byloje esantį vaizdo įrašą dėl lėšų išdavimo, leidžia daryti išvadą, kad banko darbuotojos, išdavusios G. H. pinigines lėšas, tinkamai vykdė savo pareigas, buvo pakankamai atsargios, atidžios ir rūpestingos. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovo vidinė teisinė bazė (tvarkos, taisyklės, procedūros ir pan.), kurios pagrindu 2010 metais buvo tvarkomos banko sąskaitos, vyko lėšų įskaitymas į sąskaitas, lėšų išėmimas, buvo nepakankama ar neišsami.

3. Atsakovo teigimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo nustatytos kitos itin svarbios aplinkybės – kokie santykiai siejo ir sieja Tadžikistano Respublikos piliečius G. H. ir F. A.; kaip F. A. asmens duomenys, banko sąskaitos numeris, lėšų dydis tapo prieinami G. H., kuris pateikęs bankui įgaliojimą, išėmė iš F. A. banko sąskaitos 25800 USD. Taip pat nenustatyta, kokiu būdu trečiasis asmuo G. H. sužinojo, kokiame banke, kokiame mieste F. A. turi lėšų sąskaitoje. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybė, kad tokius duomenis G. H. galėjo sužinoti iš AB Šiaulių banko ar jo darbuotojų. Neatmestina galimybė, kad šiuos duomenis tyčia ar per neatsargumą galėjo atskleisti pats sąskaitos savininkas F. A. ir tokiu būdu prisidėti prie žalos atsiradimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo ir nepripažino ieškovo dalyvavimo byloje būtinu ir nusprendė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, atsakovo manymu, nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios galėtų turėti svarbią įtaką teisingo sprendimo priėmimui. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.253 str. 4, 5 d. nuostatomis, kad asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės arba ta atsakomybė netaikoma jei yra trečiojo asmens veikla (asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių) arba nukentėjusio asmens veiksmai - (veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai).

4. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad civilinė byla turėtų būti sustabdyta iki bus priimtas procesinis sprendimas ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 182 str. ir 300 str. l d.. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad civilinė byla ir ikiteisminis tyrimas yra tarpusavyje nesusiję, ir vykstantis ikiteisminis tyrimas netrukdo civilinės bylos nagrinėjimui. Vis dėl to, atsakovo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu būtų buvę nustatytos aplinkybės, kurių nebuvo galimybės nustatyti šios civilinės bylos nagrinėjimo metu, o būtent - įgaliojimo išrašymo aplinkybės, asmenys, pasirašę ant įgaliojimo, ieškovo asmens duomenų ir duomenų apie sąskaitines lėšas atskleidimo aplinkybės ir kitos aplinkybės, galėjusios turėti svarbią įtaką sprendimo priėmimui šioje civilinėje byloje.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija primena, kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir bylų nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, tai yra tiriant arba vertinant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kadangi konstatavus jų buvimą kyla atitinkamos pasekmės – priimtasis pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla turi būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Dėl dispozityvunmo principo ir atsakovo kaltės.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo ieškovo reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir tokiu būdu pažeidė CPK 265 str., nes ieškovas nebuvo suformulavęs reikalavimo šį įgaliojimą pripažinti niekiniu ar negaliojančiu, tačiau pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą priėmė, tokiu būdu nesuteikdamas atsakovui teikti savo argumentus dėl tokio reikalavimo.

CPK 265 str. 2 d. reikalauja, kad nagrinėjamoje byloje teismas priimtų sprendimą dėl visų bylos šalių pareikštų reikalavimų ir nustato bendrojo pobūdžio draudimą peržengti byloje reiškiamų reikalavimų ribas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, bet ne teismas, kuris, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, taip pat priteisti ieškovui to, ko šis ieškinio pareiškimu neprašo. Toks draudimas peržengti pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, teikdamas ieškinį, jame formulavo reikalavimą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, kuri atsirado dėl atsakovo kaltės, t. y. nepakankamo apdairumo ir rūpestingumo išmokant ieškovui priklausančius ir laikomus AB Šiaulių banke pinigus asmeniui, kuris pateikė bankui akivaizdžiai suklastotą įgaliojimą. Ieškovas, ieškinio pareiškime nurodydamas faktines aplinkybes ir ieškinio dalyką, šias aplinkybes aiškino ir teikė teismui, į jas atsakovas ir teiktame atsiliepime ir paaiškinimuose teismo proceso metu davė paaiškinimus ir teikė savo argumentus. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas ir nusprendė dėl to, ko ieškovas ieškiniu neprašė, t. y. pažeidė CPK 265 str. 2 d. suformuluotus reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas savo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo ieškinį patenkino iš dalies tik priteisė ieškovui žalą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, taip kaip savo ieškinio rezoliucinę dalį formulavo ieškovas, tačiau nesprendė dėl įgaliojimo pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, kaip apeliaciniame skunde teigia apeliantas. Todėl pagrindo konstatuoti CPK 265 str. 2 d. normos pažeidimą byloje nėra. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas atsakovo veiksmus, kuriuos pripažino kaltais civiline prasme, vertino atsakovo teises ir pareigas, kurias nustato ir civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys bankų veiklą. Todėl pagrįstai nurodė, kokiais neteisėtais, neapdairiais, neatidžiais veiksmais atsakovas padarė žalą ieškovui. Vertinant civilinės atsakomybės pagrindų atsakovui atsiradimą teisėjų kolegija primena, kad AB Šiaulių banko klientų aptarnavimo ir paslaugų teikimo bendrųjų taisyklių, galiojančių nuo 2010-03-15, 3.1 p. yra numatyta: jei bankui kyla pagrįstų abejonių dėl kliento pateiktų dokumentų tikrumo ar teisingumo, bankas turi nevykdyti kliento pateikiamų nurodymų ir/ar pareikalauti, kad jis pateiktų papildomus dokumentus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog visais atvejais bankas turi būti įsitikinęs dėl dokumento tikrumo ar teisingumo. Analizuojamoji situacija tokią išvadą dar sustiprina, nes bankinę operaciją didelei pinigų sumai atlikinėjo ne tiesiogiai banko klientas, bet asmuo, veikiantis pagal įgaliojimą, kuris akivaizdu, buvo netikslus ir turėjo sukelti atidžiam asmeniui, turinčiam tokio pobūdžio patirtį pagrįstas abejones dėl jo (ne)tikrumo. Pagal LR Bankų įstatymą bankas yra juridinis asmuo, kuris verčiasi indėlių ar kitų piniginių lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių, jų skolinimu, saugojimu, operacijų sus atlikimu, todėl akivaizdu prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Bankui, kaip juridiniam asmeniui, užsiimančiam tokio pobūdžio veikla yra taikomi padidinti reikalavimai, siekiant apsaugoti kliento interesus. Todėl teisėjų kolegija šių argumentų pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad banko darbuotojos, esant akivaizdiems dokumento netikslumams, turėjo suabejoti pateikto įgaliojimo tikrumu dėl nurodytų sprendimo motyvuojamojoje dalyje priežasčių.

Dėl įrodymų pakankamumo ir vertinimo.

Apeliaciniame skunde be kita ko keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamo pagrindo spręsti, kad asmuo, atsiėmęs ieškovo sąskaitoje AB Šiaulių bankas laikytus pinigus, pateikė banko darbuotojams tikrai suklastotą dokumentą – įgaliojimą, ar tokiam sprendimui pakako įrodymų, ar teismas neprivalėjo šioje byloje paskirti ekspertizę arba sustabdyti bylos nagrinėjimą kol bus ištirta baudžiamoji byla.

Įrodymų vertinimas kiekvienoje konkrečioje byloje yra teismo prerogatyva. Viena esminių aplinkybių šioje byloje, ar teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus dėl atsakovo kaltės išmokant trečiajam asmeniui ieškovo sąskaitoje banke laikytus pinigus pateikus pastarajam suklastotą dokumentą. Ar teismo išvados dėl netikro dokumento pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Bylos duomenys, kuriuos ištirtų įrodymų pagrindu išsamiai atskleidė pirmosios instancijos teismas, leidžia pagrįstai teigti, kad įgaliojimas, kurį trečiasis asmuo pateikė banko darbuotojui buvo suklastotas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias pagrindžia byloje ištirti įrodymai – štai liudytoja apklausta notarė ne tik paaiškino aplinkybes dėl dokumento galimo suklastojimo, tačiau pateikė ir pakankamus įrodymus, kad šis dokumentas, t. y. įgaliojimas, kurio pagrindu buvo išmokėti trečiajam asmeniui pinigai notarės D. V. nebuvo nei surašytas, nei patvirtintas. Šią aplinkybę pagrindžia ir kiti netiesioginiai įrodymai – tai reikalavimai, keliami įgaliojimams, jų turiniui, kurie pateikiami bankams, akivaizdžios klaidos ir vardo neatitikimai teiktame dokumente. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokių įrodymų pakako priimant civilinėje byloje sprendimą, nes visuma teismo ištirtų bylos duomenų leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pinigai trečiajam asmeniui buvo išmokėti nepagrįstai, pagal suklastotą dokumentą – įgaliojimą. Pagrindo šioje byloje skirti teismo ekspertizę arba bylą sustabdyti, taip pat privalomai kviesti į bylos nagrinėjimą ieškovą nebuvo, todėl šie apelianto skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir atmetami.

Šioje byloje keliamas klausimas dėl bylos sustabdymo iki bus išnagrinėta kita susijusi byla. Sprendžiant dėl pagrindo sustabdyti bylą kol bus išnagrinėta kita byla teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK numato privalomąjį bylos sustabdymą (163 str.) ir teismo teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą (CPK 164 str.). Šioje situacijoje galima svarstyti tik dėl CPK 164 str. taikymo, kai teismas pripažįsta, jog sustabdyti bylą yra būtina. Bylos sustabdymas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti racionalus atitikti šalių interesus, civilinio proceso tikslus, kad bylos nagrinėjimas nebūtų be pagrindo vilkinamas. Šioje byloje akivaizdu atliekamas ikiteisminis tyrimas, tyrime baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal LR BK 182 str. ir 300 str. l d., kurioje yra tiriamos įgaliojimo surašymo aplinkybės, asmenys, galimai pasirašę ant įgaliojimo, ieškovo asmens duomenų ir duomenų apie sąskaitines lėšas atskleidimo aplinkybės ir kitos aplinkybės, kurios, atsakovo teigimu, gali turėti įtakos sprendimui nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad civilinio proceso kodeksas leidžia teismui civiliniame procese savarankiškai nustatyti visas reikšmingas bylos aplinkybes, ištirti įrodymus ir jų pagrindu padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas. Ir tik nesant tokiai galimybei, teismas gali nuspręsti dėl bylos sustabdymo. Nagrinėjamoje byloje toks bylos sustabdymas nebuvo būtinas, nes teismas pagrįstai sprendė, kad civilinės bylos nagrinėjimui ir bylos įrodymų pakankamam ištyrimui nebūtina naudoti kitas – BPK numatytas priemones. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija visiškai sutinka, todėl pastarąjį apelianto skundo argumentą atmeta, kaip nepagrįstą.

Dėl nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.