Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams Eugenijai Liutvinskienei, Arūnui Šalkauskui, Ipolitui Nekrošiui, Juzefui Stankevičiui, Romualdui Mikliušui, Sauliui Zakarevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. K. ir nuteistųjų A. V. (A. V. ), A. C. , D. C. , R. T. (R. T. ) ir E. P. (E. P. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 3 d., 135 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. - laisvės atėmimu 7 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 5 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu 6 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str., prie šios bausmės iš dalies pridėta Vilniaus apygardos teismo 2000 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. C. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 135 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. C. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 135 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 135 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 3 d., 253 str. 1 d., 259 str. 1 d. ir 258 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 258 str. 2 d. – 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. , A. C. , D. C. , R. T. ir E. P. solidariai priteista 3622 Lt materialinės žalos atlyginimui ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui A. K. naudai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R.Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. , A. C. , D. C. , R. T. ir E. P. nuteisti už turto prievartavimą, plėšimą bei sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. A. V. , A. C. , D. C. , R. T. ir E. P. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti du asmenys, veikdami kartu ir bendrai organizuotoje grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai pareikalavo iš A. K. perduoti turtą, t.y. grąžinti tariamą 9000 Lt skolą. A. V. , A. C. ir D. C. 2003 m. gegužės mėn., kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), užuominomis grasino, kad neįvykdžius šio reikalavimo, jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. A. K. neįvykdžius neteisėto reikalavimo bei neperdavus reikalaujamų pinigų, 2003 m. liepos 25 d., A. V. nurodė R. T. , E. P. ir dviem tyrimo metu nenustatytiems asmenims atgabenti nukentėjusįjį į mišką Vilniaus rajone. Nurodyti asmenys, vykdydami A. V. nurodymą, 2003 m. liepos 26 d., apie 14 val., (duomenys neskelbtini) aikštelėje susitiko su A. K. , ten panaudoję fizinį smurtą, t.y. R. T. sudavus keletą smūgių nukentėjusiajam šakute į nugaros sritį bei nenustatytiems asmenims grasinant A. K. nužudyti šaunamaisiais ginklais, jėga paguldė nukentėjusįjį į automobilį „Audi Avant 100“, tokiu būdu atimdami nukentėjusiajam laisvę, automobiliu nugabeno į tyrimo nenustatytą vietą, esančią Vilniaus rajone, miške. Į šią sutartą vietą atvykus A. C. , A. V. bei D. C. , jie kartu su E. P. , R. T. bei dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pastariesiems grasinant šaunamaisiais ginklais, pakartotinai atvirai reikalavo perduoti 9000 Lt. A. K. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas – A. V. visiems dalyvaujant ir pritariant tyčia sudavė smūgius lazda A. K. į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajam rankomis bei kojomis smūgius į įvairias kūno vietas sudavė ir R. T. bei kiti dalyvavę asmenys, reikalaudami grąžinti 9000 Lt skolą. Dėl panaudoto fizinio smurto A. K. buvo padaryta muštinė žaizda dešinėje momeninėje srityje, kairio smilkinkaulio žvyno įspaustinis lūžis, nueinantis į kaukolės pamato vidurinę daubą, galvos smegenų sukrėtimas, kairiojo 9-ojo šonkaulio bei kairiojo alkūnkaulio lūžis, 2-ojo bei 3-ojo juosmeninių slankstelių kairiųjų skersinių ataugų lūžis, poodinės kraujosruvos pakaušio - sprando kairėje pusėje, dešinio peties srityje, krūtinės kairėje pusėje, juosmenyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje, t.y. tokiu būdu jie nukentėjusiajam tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Panaudoję fizinį smurtą, atimdami A. K. galimybę priešintis, iš karto pagrobė svetimą turtą: nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Siemens C 45“ 180 Lt vertės, 1987 m. laidos automobilį „BMW 318“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) 2400 Lt vertės bei šiame automobilyje buvusius daiktus – garsiakalbius „Nova“, „Kenwood“ automobilinį grotuvą „Sony“ bendros 390 Lt vertės, dėklą su 10 kompaktinių diskų – 100 Lt vertės, asmeninius daiktus: plaukmenis – 240 Lt vertės, dvi povandenines kaukes – bendros 82 Lt vertės, vaikišką palapinę – 50 Lt vertės, transporto priemonės registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną, juodos spalvos odinę piniginę 80 Lt vertės, pinigus – 100 Lt, automobilio „BMW 318“ raktų bei atsarginių raktų komplektus, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam A. K. 3622 Lt turtinę žalą.

nustatė:

A. V. , D. C. , R. T. ir E. P. , nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. C. tikrą teisę ir, panaudoję psichinę ir fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent:

A. V. , A. C. , D. C. , R. T. , E. P. , nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, veikdami savavališkai vykdydami ginčijamą, bet nerealizuotą A. C. teisę susigrąžinti iš A. K. 9000 Lt skolą, 2003 m. gegužės mėnesį, kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), panaudodami psichinę prievartą, reikalavo per du mėnesius grąžinti skolą. A. K. neįvykdžius šio reikalavimo, 2003 m. liepos 26 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini) aikštelėje, A. V. , A. C. , D. C. , R. T., E. P. bei dar du nenustatyti asmenys, pavartoję fizinį smurtą ir jėga paguldžius A. K. į automobilį Audi Avant 100, nuvežė į nenustatytą vietą, esančią (duomenys neskelbtini). Į mišką atvykus A. C. . D. C. , A. V. , kartu su R. T. ir E. P. bei dviem nenustatytais asmenimis, reikalaudami grąžinti 9000 Lt skolą, panaudojo fizinį smurtą A. K. atžvilgiu – visi tyčia sudavė rankomis, kojomis bei medinėmis lazdomis smūgius A. K. į galvą, liemenį, rankas, kojas ir padarė jam muštinę žaizdą dešinėje momeninėje srityje, kairio smilkinkaulio žvyno įspaustinį lūžį, nueinantį į kaukolės pamato vidurinę daubą, galvos smegenų sukrėtimą, kairiojo 9-to šonkaulio bei kairiojo alkūnkaulio lūžį, 2-ojo ir 3-ojo juosmeninių slankstelių kairiųjų skersinių ataugų lūžius, poodines kraujosruvas pakaušio-sprando kairėje pusėje, dešinio peties srityje, krūtinės kairėje pusėje, juosmenyje, kairėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus dešinėje blauzdoje. Taip jie tyčia padarė A. K. sunkų sveikatos sutrikdymą. Po to A. V. , A. C. , D. C. , R. T. ir E. P. kol nebus sugrąžinta skola, paėmė iš A. K. automobilį BMW 318 (v/n duomenys neskelbtini) pagamintą 1987 m. 2400 Lt vertės su jame buvusiais daiktais: garsiakalbiais Nova, Kenwood, automobiliniu grotuvu Sony 390 Lt vertės, dėklą su 10 kompaktinių diskų 100 Lt vertės, plaukmenis – 240 Lt vertės, dvi povandenines kaukes 82 Lt vertės, vaikišką palapinę 50 Lt , transporto priemonės registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną, juodos odos piniginę 80 Lt vertės, pinigus 100 Lt, automobilio BMW raktų ir atsarginių raktų komplektus bei mobilaus ryšio telefoną Siemens C 45 180 Lt vertės, ir padarė nukentėjusiajam 3622 Lt žalą.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir teisiamajame posėdyje liudytojas pripažino pasiskolinęs iš A. C. 6000 Lt (9 t. b.l. 85).

Kolegija, įvertindama A. K. parodymus visumoje, priėjo išvados, jog aplinkybę apie 9000 Lt skolą (be palūkanų, o su palūkanomis – 10000 Lt) jis pripažino viso proceso metu, todėl kolegija jais tiki ir vadovaujasi priimdama šį nuosprendį.

Šiuo konkrečiu atveju nuteistųjų nusikalstami veiksmai įvertinus įrodymų visetą kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., bei 135 str. 1 d.

Kolegija pripažįsta, jog nebuvo pakankamai įsigilinta į subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikalstamų veikų požymius. Savavaldžiaujant yra kėsinamasi į įstatymo nustatytą subjektyvinių teisių įgyvendinimo tvarką, o turto prievartavimo objektas – turtinės teisės ir interesai. Šiuo konkrečiu atveju pagrindinis kriterijus, lemiantis prievartiniuose veiksmuose savavaldžiavimo sudėties buvimą, yra nuteistųjų subjektinės teisės vykdymas, pasireiškiantis vertimu atlikti turtinio pobūdžio veiksmą, o turto prievartavimui yra būdingas vertimas suteikti neteisėtą turtinę naudą, kuomet turtinės kaltininko pretenzijos nepagrįstos jokia įstatymo ginama teise. Kadangi nuteistieji, reikalaudami sugrąžinti skolą ir paimdami automobilį bei jame buvusį nukentėjusiojo turtą, įgyvendino savo subjektinę teisę susigrąžinti skolą, todėl jų veiksmai nesudaro nei turto prievartavimo, nei plėšimo sudėties.

A. V. nepagrįstai tvirtina, jog A. K. buvo pažadėtas išteisinimas kitoje baudžiamojoje byloje už tai, kad jis šioje byloje davė jį bei kitus asmenis kaltinančius parodymus, nes tokių duomenų byloje nėra.

Kolegija išreikalavo ir byloje yra gautas raštas iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo (t. 10, b.l. 155), iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo A. K. ir dar keturių kaltinamųjų atžvilgiu 3 apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal BK 182 str. 1 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. bei 1961 m. BK 327¹ str., tačiau su šia baudžiamąja byla tai neturi nieko bendro.

Šie ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami tikslu nustatyti dar du nenustatytus asmenis, dalyvavusius kartu su nuteistaisiais darant šias nusikalstamas veikas, tačiau nepavykus to padaryti, priimtas nutarimas atskirti ir pradėti ikiteisminį tyrimą jų atžvilgiu (t. 8 b.l. 112-113).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad analogiškus parodymus apie savavaldžiavimo veiksmus, atliktus nukentėjusiojo atžvilgiu ir kūno sužalojimą A. C. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 3, b.l. 26-27), tačiau vėliau, paleistas į laisvę, šių parodymų atsisakė.

Sekančią dieną, t.y. 2004-02-24 su A. C. buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje (t. 3 b.l. 19-23), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3 b.l. 26-27) ir tą pačią vasario 24 d. prokuroro prašymu (3 t. b.l. 96-97) A. C. buvo pakeista kardomoji priemonė – suėmimas į namų areštą (t. 3, b.l. 100-102), nors kardomosios priemonės suėmimo terminas buvo pratęstas iki 2004 m. kovo 26 d. (3 t. b.l. 58-59)..

Esant tokiems bylos duomenims, kolegija ypač atsargiai vertina A. C. duotus parodymus ikiteisminiame tyrime.

Pagal baudžiamojo proceso ir baudžiamąjį įstatymus liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai turi būti gauti tik teisėtais būdais, juos būtina patikrinti Baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1 ir 4 dalys) ir jie negali būti melagingi (BTK 83 str. 1, 4 dalys, BK 235 str.).

Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 2, 3 ir 5 dalys), todėl klausimą, ar liudytojo, nukentėjusiojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Nors A. V. skunde abejoja, ar teismas galėjo jį nuteisti vadovaudamasis vien A. K. ir A. C. parodymais, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais, kuriems taikomas anonimiškumas (BPK 301 str. 2 d.). Kadangi šioje byloje tokio nukentėjusiojo ar liudytojų nėra, todėl pagrįstai vadovaujamasi paminėtų asmenų parodymais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. , A. C. , liudytojų parodymus laikė įrodymais, nes jie parodė aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.

Toliau skunde apeliantas A. V. teigia, kad pareigūnai naudojo neteisėtus tyrimo veiksmus R. A. ir A. J. atžvilgiu, tačiau kolegijos nuomone šis skundo argumentas nepasitvirtino. Iš bylos duomenų matyti, kad ir R. A. , ir A. J. teisiamajame posėdyje buvo apklausti liudytojais ( 9 t. b.l. 101-102; 162-165), o A. J. – ikiteisminio tyrimo metu, kaip aukščiau buvo nurodyta, dar ir įtariamuoju. Iš liudytojo R. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnams (1 t. b.l. 93-95, 109-115) matyti, kad jis, nukentėjusiojo A. K. paprašytas, dalyvavo kavinėje, kuomet A. K. prašė D. C. atidėti 9000 Lt skolos sugrąžinimą. Taip pat liudytojas A. K. prašymu atvyko į automobilių vairavimo mokymo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), o netrukus čia atvyko ir pats A. K. su 4 nepažįstamais vaikinais, kurie išvijo jį iš aikštelės, todėl nematė, ar tie vaikinai vartojo smurtą A. K. atžvilgiu. Sekančią dieną jis A. K. aplankė ligoninėje, sakė, jog jis buvo sumuštas dėl negrąžintos skolos.

Liudytojas R. A. analogiškus parodymus dėl nukentėjusiojo sumušimo davė ir teisiamajame posėdyje (9 t. b.l. 162-165).

Iš A. J. parodymų matyti, kad jis įvykyje nedalyvavo, o nukentėjusiojo buvo atpažintas per klaidą (9 t. b.l. 101-102).

Nei R. A. , nei A. J. nepatvirtino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo psichinę ar fizinę prievartą jų atžvilgiu.

Reikia sutikti su apelianto A. V. skundo teiginiu, jog nuosprendyje teismas neteisingai konstatavo, kad asmenų parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu P. E. atpažino A. V. kaip asmenį, buvusį kavinėje kartu su D. C. . Iš nuosprendyje aptarto atpažinimo protokolo (t. 1, b.l. 79-90) matyti, kad fotolentelėje Nr. 4 foto nuotraukoje Nr. 3 buvusį A. V. (t. 1, b.l. 87) P. E. neatpažino, jis atpažino kitose fotolentelėse parodytus A. C. ir R. T.

Esant tokiems rašytiniams įrodymams, iš nuosprendžio aprašomosios dalis šalinama aplinkybė, jog P. E. atpažino A. V. (t. 10, b.l. 45).

Apelianto A. V. skundo teiginys, jog teismas pažeidė BPK 301 str. nuostatas pagrįsdamas nuosprendį teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nes neįvardinti konkretūs įrodymai, todėl kolegija apie tai nieko nepasisako.

Nors A. V. ir ginčija tyrėjo surašytą tarnybinį pranešimą ir pažymą (5 t. b.l. 87-88), apie jo įvykio metu naudotą mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau kolegija laiko, kad informacija, užfiksuota šiuose dokumentuose teisinga, nes bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. išties tuo metu naudojosi minėtu mobilaus ryšio telefonu (5 t. b.l. 88; 8 t. b.l. 81-83).

Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys (BPK 20 str. 1 d.).

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.).

Šiuo konkrečiu atveju teismas aptardamas nuosprendyje minėtus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

Be to, A. V. skunde tvirtina, kad telefoninių pokalbių suvestinėse nėra duomenų apie A. K. turto prievartavimą ir jo sumušimą ir teigia, kad teismas privalėjo konkretizuoti, kokios telefoninių pokalbių frazės įrodo A. K. turto prievartavimo ir sumušimo faktą.

Kolegija, atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad sprendžiant A. V. kaltumo klausimą galima vadovautis tik tais protokolais apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus ir telefoninių pokalbių suvestinėmis, kuriose yra užfiksuoti duomenys apie nuteistųjų atliktus nusikalstamus veiksmus A. K. atžvilgiu. Įvykio metu ir po įvykio telefoninių pokalbių suvestinėse esantys A. V. ir kitų bendrininkų pokalbiai, iš kurių matyti, jog nuteistieji išties ruošėsi savavaldžiaudami pareikalauti skolą iš A. K. ir tuo tikslu jie visi susitiko kavinėje. Įvykio metu 20 val. 04 min., 20 val. 41 min. A. V. kalbėjo su savo drauge I. M. , sakė, esąs miške ir po pusvalandžio grįš į namus. O sekančią dieną po įvykio, t.y. liepos 27 d. 14 val. 45 min. R. T. pokalbio metu su A. V. teigia, kad važiuoja baltu automobiliu, kurį vakar paėmė, ir bagažinėje rado didžiulį maišą. Iš liepos 28 d. 11 val. 10 min. vykusio pokalbio tarp D. C. ir A. V. matyti, kad D. C. tikisi gauti 9, t.y. 9 tūkstančius, pusę atiduos ,,Proškai“ (8 t. b.l. 81-94), tačiau vertinant šiuos rašytinius įrodymus, kolegija negali sutikti su nuosprendyje padaryta išvada, kad pokalbiuose yra duomenys apie A. K. turto prievartavimą. Jais patvirtina tik ta aplinkybė, kad A. V. , kaip ir kiti nuteistieji, buvo miške, o ne Palangoje, kaip jis pats teigė.

Kolegija taip pat neabejoja specialisto išvados (8 t. b.l. 43-80) pagrįstumu. Specialistė, atlikusi fonoskopinį objektų tyrimą nurodė priežastis, kodėl vienais atvejais davė kategorišką išvadą, o kitais tikimybinę apie tiriamuosiuose garso įrašuose užfiksuotus nuteistųjų balsus. Taip pat specialistė išvadose nurodė, jog tyrimui pateikti garso įrašai yra ištisiniai, juose nėra trynimo požymių ir, tikėtina, kad jie nėra sumontuoti, o kategoriškai nebuvo galima atsakyti dėl priežasčių, nurodytų specialisto išvados tiriamojoje dalyje (išvados 8 t. b.l. 55-57).

Kolegija nesutinka su A. V. iškelta versija, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis ilsėjosi Palangoje su dabartine žmona I. M. bei vaiku ir laiko, kad ši versija pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai atmesta kaip nepasitvirtinusi. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo kvitais, patvirtinančiais, jog jis išties buvo išsinuomavęs kambarį Palangoje ir poilsiavo.

Kolegija apklausė liudytoju R. K. , kuris užsiėmė kambarių nuoma (duomenys neskelbtini). Liudytojas paaiškino, kokia tvarka jis nuomavo kambarius poilsiautojams: jų registracijos žurnalo nevedė, pinigus už kambarių nuomą iš poilsiautojų paimdavo pats, o kvitą išrašė 2003 m. buhaltere dirbusi L. G. . 2003 m. kvitų knygutės neturi, mano, jog ją paliko pas prokurorą, kuris apklausė jį Palangoje. Liudytojas negali patvirtinti, kad nuo 2003 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 1 d. jam priklausančius kambarius buvo išsinuomavęs A. V. su šeima ir kad juose gyveno.

Kolegijos nuomone, A. V. iškeltą versiją, jog jis nusikalstamos veikos padarymo metu su dabartine žmona ir vaiku ilsėjosi Palangoje, R. K. priklausančiuose svečių namuose, paneigė teismo posėdyje liudytoja apklausta L. G. Ji parodė, jog 2003-07-25 paslaugų pirkimo-pardavimo kvitą (2 t. b.l. 8) išrašė paprašyta R. K. , ir visus davinius į kvitą įrašė jo nurodymu. Nei A. V. , nei jo žmonos nematė ir jie ant kvito prie jos nepasirašė. Ji negali patvirtinti, ar paslaugų pirkimo-pardavimo kvite nurodytu laiku, t.y. nuo 2003 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 1 d., A. V. su šeima ilsėjosi R. K. priklausančiuose svečių namuose.

Nors apeliantas nesutinka su tuo, kad teismas atmetė liudytojo A. R. parodymus apie tai, kad jis 2003 m. liepos 27 d. kavinėje Palangoje buvo sutikęs A. V. , tačiau teismas pasielgė teisingai įvertindamas A. R. parodymus kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojų R. K. , L. G. parodymais atmestas apelianto teiginys, jog jis nusikaltimo dieną, t.y. 2003 m. liepos 26 d. ilsėjosi Palangoje.

Duomenų apie tai, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, byloje nėra. Teismas, laikydamasis tiesioginio bei žodinio bylos ir joje esančių įrodymų išnagrinėjimo teisme principo, ištyrė visus įrodymus, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 241 str. 2 d., 242 str. 1 d., 20 str. 5 d.).

A. C. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: jo kaltumas padarius nusikalstamas veikas įrodytas teisiamajame posėdyje ištirtais, nuosprendyje aptartais ir įvertintais objektyviais įrodymais, tačiau reikia sutikti su apelianto teiginiu, jog teismas jį, o taip pat ir kitus nuteistuosius, nepagrįstai pripažino organizuotos grupės nariais, kadangi nuosprendyje nenurodyti patikimi argumentai, pagrindžiantys šią teismo išvadą. Nuosprendžio septintame lape išdėstytus motyvus dėl nuteistųjų veikimo organizuotoje grupėje kolegija laiko deklaratyviais ir nekonkrečiais, neatskleidžiančiais, kuo pasireiškė toks jų veikimo būdas, kad būtų galima pripažinti šią bendrininkavimo formą. Nuosprendyje neaptartas ir nenurodytas nė vienas požymis, būdingas organizuotai grupei.

Nuosprendyje konstatuojama: ,,Kad kaltinamieji bendrininkavo organizuotoje grupėje, įrodyta nukentėjusiojo A. K. , liudytojo P. E. , pačio A. C. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, parodymų patikrinimo vietoje metu, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat liudytojo R. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ir iš užfiksuotų telefoninių pokalbių suvestinių matyti, kad kaltinamieji veikė organizuotoje grupėje, padarydami nusikaltimus A. K. atžvilgiu“. Daugiau šiuo klausimu nepasisakyta.

Kolegija atkreipia dėmesį, jog aukščiau išvardintais duomenimis teismas pagrindė ir visų nuteistųjų kaltumą, išanalizuodamas ir pateikdamas ištraukas iš telefoninių pokalbių, vykusių tarp A. V. ir E. P. , D. C. , R. T. , A. C. bei A. V. draugės I. M. .

Teismas, pažeisdamas BK 25 str. 3 d. reikalavimus, nuosprendyje nenurodė ir nepagrindė nė vieno požymio, būdingo šiai bendrininkavimo formai.

Iš Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. pateiktos organizuotos grupės sąvokos išskirtini tokie šiai bendrininkavimo formai būdingi požymiai: 1) dviejų ar daugiau asmenų susitarimas padaryti vieną ar kelis nusikaltimus; 2) bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis; 3) taip pat reikia atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes.

Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t.y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio.

Antro požymio – bendrininkų pasiskirstymas vaidmenimis, esmė ta, kad kiekvienas grupės narys turi tiksliai žinoti, ką jam reikia daryti, turi žinoti savo vaidmenį bei jam atlikti priskirtą užduotį. Pasiskirstymas vaidmenimis ir užduotimis gali reikšti ir tai, jog grupės nariai susitarė kartu padaryti nusikaltimą kaip bendravykdytojai arba atlikti skirtingus vaidmenis: ne tik vykdytojų, bet ir organizatoriaus, kurstytojo ar padėjėjo. Organizuotai grupei būdinga tai, kad nusikalstamą veiką koordinuoja vienas ar keli asmenys, kurie gali dalyvauti ar nedalyvauti darant konkrečius nusikaltimus, prisidėti ar neprisidėti prie jų rengimo ar darymo, bet visais atvejais jie yra grupės vadovai ar koordinatoriai.

Prie trečio požymio priskiriamas organizuotos grupės pastovumas, veikos trukmė ir intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis.

Šiuo konkrečiu atveju, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog A. V. , A. ir D. C. , R. T. ir E. P. padarė nusikalstamas veikas veikdami organizuotoje grupėje, neįvertino visų aplinkybių, remiantis kuriomis, asmenų veiksmus būtų galima pripažinti padarytus organizuotoje grupėje, ir nenustatė nė vieno šiai bendrininkavimo formai būdingo požymio.

Organizuota grupė pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 2 p. yra laikytina atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Organizuota grupė, skirtingai nei bendrininkų grupė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina visais atvejais ir teismui nesuteikta galimybė nepripažinti ją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau šiuo atveju teismas minėtos nuostatos nesilaikė ir nuteistiesiems organizuotos grupės sunkinančia aplinkybe nepripažino, todėl kolegijos nuomone, pats teismas tik abstrakčiai nurodęs, jog apeliantai veikė organizuotoje grupėje, tuo nebuvo įsitikinęs ir neįrodė šios bendrininkavimo formos.

Be to, būtina atsižvelgti ir į nuteistųjų subjektyviuosius veiksmus. Nors D. C. , A. V. , R. T. ir E. P. kaltais neprisipažino, tačiau iš A. C. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir šiame teismo posėdyje, matyti, jog jie nusikaltimą padarė spontaniškai, jis kai kurių asmenų iš viso nepažinojo, nebuvo nustatyta, jog tarp bendrininkų buvo susiformavę tvirti, besitęsiantys ryšiai daryti nusikaltimus ilgą laiko tarpą ar versliškai. Svarbu, kad bendrininkai, subūrę organizuotą grupę, suprastų, kad iš tiesų sukūrė organizuotą grupę ir priklauso jai, o šių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta.

Kolegija, įvertinusi aukščiau išvardintas aplinkybes, mano, jog teismo padaryta išvada, kad A. ir D.C., A. V. , R. T. ir E. P. padarė nusikaltimus veikdami organizuota grupe, nėra išvis motyvuota, todėl ji negali būti pripažinta pagrįsta ir dėl to iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina. Kolegijos nuomone, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgus į visų nuteistųjų atliktus veiksmus savavaldžiaujant bei sužalojant A. K. , jie veikė paprasta bendrininkų grupe.

Iš dalies reikia sutikti su apelianto A. C. skundo motyvu, kad nuosprendyje nenurodyta, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, nes pats A. K. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog A. C. smūgių nesudavė ir fizinio smurto nenaudojo. Tačiau teismas apeliantą pripažino kaltu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo tuo pagrindu, kad jis veikė su kitais organizuotoje grupėje, įvykio metu buvo šalia nukentėjusiojo, pritarė bei neprieštaravo daromiems veiksmams ir suvokė pavojingas pasekmes.

Kolegija, sutikdama su skundo argumentu, jau aukščiau aptartais motyvais pašalina iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybę, kad nuteistieji veikė organizuotoje grupėje, nes nustatyta, kad tai buvo paprasta bendrininkų grupė. Todėl tenkinti A. C. prašymą ir jį išteisinti dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nėra jokio pagrindo. Nuosprendis keičiamas pagrindais, numatytais BPK 382 str. 1, 2, 3 punktuose. Šiuo konkrečiu atveju nuosprendis keičiamas todėl, kad jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), nes pirmosios instancijos teismas įvertino tik teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo A. K. parodymus ir juos įvardijo kaip išsamius ir nuoseklius, tačiau nepašalino prieštaravimų juose ir neaptarė jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kuomet viso proceso metu nukentėjusysis tvirtino, kad jį sumušė ir sunkiai sutrikdė sveikatą visi nuteistieji. Tikslu pašalinti prieštaravimus, kolegija teismo posėdyje apklausė A. K. ir pagarsino jo parodymus, duotus viso ikiteisminio tyrimo metu, ko nepadarė pirmosios instancijos teismas, o tai privalėjo atlikti vadovaujantis nuostatomis, nurodytomis BPK 276 str. 1 d. 3 p.

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau atsakant į A. V. skundo argumentus, nukentėjusysis A. K. šiame teismo posėdyje buvo kategoriškas ir patvirtino, kad visi nuteistieji, tame tarpe ir A. C. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Pagarsinus A. K. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime (1 t. b.l. 9-13; 14-16; 21-39; 42-45) matyti, jog A. C. , kaip ir kiti nuteistieji, buvo aktyvus nusikalstamų veikų vykdytojas. A. K. paaiškino, jog A. ir D. C. lazdomis sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, mušė visi, rankomis, kojomis sudavė daug smūgių į kojas, rankas, galvą, krūtinę, ko pasekoje jam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, reikalauta sugrąžinti 9000 Lt skolą, o po to, išvykdami iš įvykio vietos paėmė jo automobilį.

Tenkinti D. C. apeliacinį skundą, panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti nėra jokio pagrindo.

Nors D. C. ginčija nukentėjusiojo A. K. parodymus, tačiau nenurodo konkrečių motyvų, kodėl negalima juo tikėti. Jau anksčiau buvo aptarta, kodėl A. K. parodymai laikomi tinkamu įrodymų šaltiniu. Jo parodymai, duoti viso proceso metu, nebuvo nuoseklūs ir konkretūs, netgi kai kuriose detalėse prieštaringi (teisiamojo posėdžio metu), tačiau kolegija šį trūkumą pašalino ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą – teismo posėdyje iš naujo apklausė nukentėjusįjį, pagarsino jo duotus parodymus ikiteisminiame tyrime ir išsiaiškino priežastis, kodėl jo parodymai teisiamajame posėdyje skiriasi nuo duotų ikiteisminiame tyrime. Apklaustas šiame posėdyje A. K. patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, jog jo atžvilgiu smurtą naudojo visi nuteistieji, t.y. ir D. C. , kuris lazdomis su savo broliu sudavė smūgius į įvairias kūno vietas (1 t. b.l. 14-16), visi rankomis ir kojomis smūgiavo į rankas, galvą, kojas, krūtinę (1 t. b.l. 9-13; 21-39; 42-45), o parodymo atpažinti asmenį pagal nuotraukas metu atpažino D. C. kaip asmenį, kuris buvo išvežimo į mišką iniciatorius.

Nors D. C. skunde teigia, kad teismas atmetė liudytojų, kurie davė nuteistiesiems naudingus parodymus, tačiau neįvardija liudytojų pavardžių, nenurodė, kokius liudytojų parodymus jis laiko naudingais nuteistiesiems, todėl kolegija tokį skundo motyvą laiko nepagrįstą ir atmeta kaip deklaratyvų.

Reikia sutikti su D. C. apeliacinio skundo teiginiu, jog tarp jo brolio ir A. K. išties buvo turtiniai, t.y. paskoliniai santykiai, nes šią aplinkybę pripažino pats nukentėjusysis viso proceso metu. A. K. parodymai buvo nuosekliai išanalizuoti ir aptarti jau aukščiau, sprendžiant nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą ir įvertinus juos kaip savavaldžiavimą.

Tai, jog nukentėjusysis sumušimo aplinkybių iškart nepasakė savo žmonai, dirbančiai policijos komisariate tyrėja, jokios įtakos sprendžiant D. C. ir kitų nuteistųjų kaltumo klausimą neturi.

Apeliantas D. C. įtartinomis vadina pareiškimo, parašyto Vilniaus apygardos prokuratūroje, aplinkybes ir mano, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas siekiant su juo susidoroti, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų su pareiškimu kreipęsis į prokuratūrą tikslu iškelti baudžiamąją bylą. Teisme apklaustas prokuroras M.Jancevičius parodė, jog jis atskiro pareiškimo iš A. K. nebuvo gavęs, o pirmą kartą jį apklausė liudytoju 2003-11-27 (1 t. b.l. 9-13).

Iš byloje esančio A. K. pareiškimo matyti, kad jis sekančią dieną po įvykio buvo apklaustas ligoninėje policijos pareigūno, kuris ir surašė protokolą – pareiškimą apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką (1 t. b.l. 6), o raštu į prokuratūrą su analogišku prašymu nukentėjusysis nesikreipė.

Nors D. C. kategoriškai neigia 2003 m. liepos 26 d. buvęs Vilniaus rajone esančiame miške ir dalyvavęs sumušant nukentėjusįjį, tačiau jo kaltumas įrodytas jau aukščiau aptartais A. K. parodymais bei jo brolio A. C. duotais parodymais ikiteisminiame tyrime: apklaustas įtariamuoju (1 t. b.l. 9-12), o po to – ikiteisminio tyrimo teisėjo (1 t. b.l. 26-27) patvirtino, jog A. K. buvo nuvežtas į mišką, į kurį jis atvažiavo vėliau, matė, kad nukentėjusysis buvo kruvinas ir sumuštas, tačiau ir prie jo kiti nuteistieji smurtavo A. K. atžvilgiu, reikalaudami grąžinti 9000 Lt skolą.

Pagrįstai D. C. ir kitų nuteistųjų kaltumas grindžiamas rašytiniais įrodymais – automobilio Nissan Patrol GR v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu, kadangi ant saugos diržo ir bagažinėje buvo rastos dėmės, panašios į kraują, o nukentėjusysis kaip tik tvirtino, kad šiuo automobiliu po sumušimo jis buvo parvežtas ir paleistas netoli namų.

Specialisto išvadoje (8 t. b.l. 24-25) konstatuojama, kad ant saugos diržo dalies, paimtos automobilio Nissan Patrol v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, rastas žmogaus kraujas priklauso A. K..

Abejoti specialisto išvada kolegija neturi jokio pagrindo.

Teismas pagrįstai nepatikėjo nei D. C. , nei liudytojo K. I. tvirtinimu, jog kažkada nuteistasis vežė sužalotą ir kraujuojantį A. K. į namus, todėl tada ir galėjo likti jo kraujo dėmės. K. I. parodymai vertinami kaip siekis padėti D. C. išvengti baudžiamosios atsakomybės, o pagrįstai tikima nukentėjusiuoju, nes jo parvežimo į namus, o tuo pačiu ir kraujo dėmių palikimo automobilyje faktą patvirtino A. C. , pripažinęs, jog nuketėjusįjį išties automobiliu Nissan Patrol parvežė ir paleido prie namų.

Kolegija atmeta D. C. skundo teiginį, jog nukentėjusysis jį apkalbėjo siekdamas, jog nereikėtų grąžinti skolos. Duomenų apie tai, kad A. K. apkalbėjo D. C. ir kitus nuteistuosius tikslu išvengti skolos grąžinimo, nėra.

A. K. viso proceso metu pripažino, kad jis išties nei iki 2003 m.liepos 26 d., kuomet buvo įvykdytas nusikaltimas, nei iki teisiamojo posėdžio, nei iki šio teismo posėdžio 9000 Lt skolos A. C. nėra grąžinęs.

Apie tai, kodėl A. K. parodymai kito viso proceso metu, buvo aptarta aukščiau atsakant į A. C. ir A. V. skundų argumentus.

D. C. tvirtinimas, kad A. K. liko skolingas jo broliui, pagrįstas. Šiame teismo posėdyje tai pripažino pats nukentėjusysis.

Tenkinti R. T. apeliacinį skundą ir jį išteisinti taip pat nėra jokio pagrindo, nes nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad jis kaip ir kiti nuteistieji, buvo aktyvus nusikaltimų vykdytojas. A. K. apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (1 t. b.l. 9-13; 14-16; 21-39, 42-45) teigė, jog visi nuteistieji, buvę įvykio vietoje turėtomis lazdomis, rankomis, kojomis sudavė jam daugybinius smūgius į kojas, rankas, galvą, krūtinę, o parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis parodė, kaip R. T. jį ištraukė iš automobilio, o po to pajuto stiprų smūgį į kaklo sritį, po ko jis prarado sąmonę (1 t. b.l. 21-22; 33). Nors nukentėjusysis teisiamajame posėdyje iš dalies pakeitė parodymus, tačiau vis vien konkrečiai nurodė, kokius veiksmus atliko R. T. – iš pradžių jis puolė jį turėdamas rankoje šakutę ir ja dūrė į nugarą, o kai buvo nuvežtas į mišką, pajuto nuo jo smūgį į pakaušį, po to mušė lazdomis, grasino ir reikalavo grąžinti 9000 Lt skolą (9 t. b.l. 78-82).

Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, jog A. K. (duomenys neskelbtini) aikštelėje buvo durta šakute į nugaros sritį, nepasitvirtino ir iš nuosprendžio ši aplinkybė šalinama. Nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime ir teisme teigė, kad jį šakute į nugarą sužalojo R. T. , tačiau jokių kitų įrodymų, galėjusių patvirtinti šį teiginį, nebuvo surinkta. Nors A. K. į ligoninę buvo nuvežtas tos pačios dienos vakare, tačiau nurodyto pobūdžio sužalojimai jam nebuvo nustatyti, o teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad durtinio pobūdžio sužalojimų pas nukentėjusįjį nekonstatuota (8 t. b.l. 105).

Reikia pažymėti, kad tokio fakto, jog R. T. šakute subadė A. K. nugarą, nepatvirtino ir įvykio vietoje buvęs vienintelis liudytojas R. A. , kuris yra nukentėjusiojo draugas ir buvo atvykęs jo kvietimu, todėl netikėti šiuo liudytoju kolegija negali.

Nors A. K. viso proceso metu ir nebuvo nuoseklus, kaip pažymi R. T. ir su tuo teiginiu kolegija sutinka, tačiau kaip aukščiau jau buvo konstatuota, nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išsiaiškino atsiradusių prieštaravimų priežastis, pašalino juos ir iš naujo apklausė nukentėjusįjį. Jis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kategoriškai tvirtino, jog visi nuteistieji jo atžvilgiu naudojo smurtą ir nurodė, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, grasindami reikalavo grąžinti 9000 Lt skolą. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo (9 t. b.l. 78-82) matyti, kad nukentėjusysis, atsakydamas į nuteistųjų gynėjų klausimus, paaiškino, kad miške jo nemušė nei D. ir A. C. , nei E. P. .

Šiame teismo posėdyje A. K. kategoriškai patvirtino, kad jo parodymai ikiteisminiame tyrime, teisingi, nes smurtą jo atžvilgiu išties naudojo visi nuteistieji.

Liudytojas R. A. nepatvirtino nei ikiteisminiame tyrime (1 t. b.l. 93-95), nei teisiamajame posėdyje (9 t. b.l. 162-165), jog R. T. automobilių vairavimo mokymo aikštelėje mušė nukentėjusįjį ir prievarta jį įsodino į automobilį, tačiau kolegija neabejoja A. K. teigimu, jog darant nusikaltimus dalyvavo R. T. , nes šią aplinkybę patvirtino ir A. C. .

Be to, pagrįstai buvo vadovautasi protokolu apie techninių priemonių panaudojimą atliekant operatyvinius veiksmus (8 t. b.l. 81-82) bei priedu prie 2003-07-27 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo (8 t. b.l. 92), iš kurio matyti, kad 2003-07-27 14 val. 45 min. R. T. skambino A. V. ir pasakė, jog jis automobilyje rado didžiulį maišą, su kažkokiom virvelėm. T.y. automobilyje, kurį ,,Vakar kur tą baltą mašiną paėmėm...“.

Nepagrįstas ir atmetamas nuteistojo E. P. prašymas panaikinti nuosprendį tuo pagrindu, jog neįrodyta jo kaltė darant nusikalstamas veikas. Jo kaltumas darant savavaldžiavimą ir tyčia sužalojus A. K. bei padarius jam sunkų sveikatos sutrikdymą yra grindžiamas objektyviais bylos duomenimis, t.y. nukentėjusiojo, nuteistojo A. C. , liudytojų R. A. ir P. E. parodymais. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, A. C. ir P. E. parodymais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

Kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiuoju A. K. , tvirtinusiu, jog miške visi nuteistieji, tarpe jų ir E. P. , turėtomis lazdomis, rankomis, kojomis smūgiavo jam į rankas , kojas, galvą, krūtinę, reikalaudami grąžinti 9000 lt skolą (1 t. b.l. 9-13; 14-16; 21-39). Pateikus atpažinti fotonuotraukas, A. K. atpažino E. P. kaip asmenį, sudavusį jam smūgius į įvairias kūno vietas (1 t. b.l. 61-63). Nukentėjusiojo parodymai apie E. P. pavartotą smurtą yra patikimi, nes jie patvirtinti nuteistojo A. C. teiginiu, kad įvykio metu jis matė, kaip E. P. koja spyrė A. K. į kūną – juosmenį, tačiau kiek kartų, nepamena (3 t. b.l. 11).

Teismo medicinos išvadoje konstatuojama, kad A. K. visi sužalojimai padaryti mažiausiai 9 trauminiais poveikiais – du į galvą, o septyni į kitas kūno vietas, o kairio smilkinkaulio įspaustinis lūžis, nuėjęs į kaukolės pamatą, vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (8 t. b.l. 102, 105). Tikėtina, kad nukentėjusysis buvo žalojamas medinėmis lazdomis, nes tokios galimybės neatmetė ir specialistas (1 t. b.l. 105). Sunkias pasekmes nukentėjusiajam sukėlė ne kuris nors vienas iš nuteistųjų, o jie visi, nes tiesiogiai žalodami A. K. veikė kaip tyčinio sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam bendravykdytojui. Visi nuteistieji pagal veiksmų pobūdį veikė turėdami tyčią sunkiai sužaloti A. K. , todėl visi turi atsakyti už kilusias pasekmes.

Visi nuteistieji pripažįstami vykdytojais, nes patys tiesiogiai naudojo smurtą ir taip bendrai veikdami, sunkiai sutrikdė A. K. sveikatą. Apie jų veiksmų bendrumą sprendžiama pagal kiekvieno smurtą naudojusio asmens tyčios kryptingumą. Kadangi A. K. buvo sužalotas ne dėl savanaudiškų paskatų, o savavaldžiaujant, todėl jo veika kaip ir kitų bendravykdytojų atitinka BK 294 str. 2 d. bei 135 str. 1 d. sudėtį.

Apeliantas E. P. nesutinka su liudytojo R. A. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje ir prašo remtis jo parodymais ikiteisminiame tyrime, nors konkrečiai apeliantas neįvardijo liudytojo parodymų. Kolegija, nesutikdama su tokiu apeliacinio skundo argumentu teigia, kad R. A. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime ir teisme, iš esmės nesiskiria: ir vienu, ir antru atveju jis pripažino dukart pakviestas nukentėjusiojo dalyvavęs pokalbiuose su kai kuriais nuteistaisiais, kuomet pats A. K. prašė pratęsti 9000 Lt skolos sugrąžinimo terminą, tačiau nematė, kad įvykio vietoje kas nors iš nuteistųjų ar pašalinių asmenų būtų mušęs A. K. , kurį jie nusivežė automobiliu, o jis pabėgo (1 t. b.l. 93-95; 9 t. b.l. 162-165).

Iš dalies kolegija sutinka su E. P. skunde nurodytu teiginiu, kad teismas neteisingai įvertino liudytojo R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes nuosprendyje išties nurodyta (10 t. b.l. 44), kad (duomenys neskelbtini) aikštelėje buvę vaikinai vartojo smurtą A. K. atžvilgiu, tačiau liudytojas tokios aplinkybės niekada nenurodė (1 t. b.l. 93-95), todėl ji iš nuosprendžio šalinama. Be to, nuosprendyje teismas savaip interpretavo ir R. A. parodymus dėl 9000 Lt skolos. R. A. parodė, kad jis iš vaikino (t.y. P. E. ) sužinojo, jog A. K. 9000 Lt skolingas ne P. E. , o D. (C.), nes paimtus iš D. C. pinigus jis perdavė A. K. (1 t. b.l. 94).

R. A. teisme nurodė naujas aplinkybes, t.y. tai, kad jis iš (duomenys neskelbtini) aikštelės išvyko kartu su savo draugu A. K. ir kad E. P. kažką išmušė iš nukentėjusiojo rankų, tačiau šių parodymų daugiau niekas iš dalyvavusių asmenų, tame tarpe ir A. K. , nepatvirtino, todėl šiuos R. A. nurodytus teiginius kolegija atmeta.

Nepasitvirtino, jog duodant liudytojui parodymus ikiteisminiame tyrime jo atžvilgiu būtų panaudotas koks nors smurtas.

Duomenų apie tai, kad liudytojas R. A. apkalbėjo E. P. ir kitus nuteistuosius tikslu palengvinti savo vaikų teisinę padėtį kitoje baudžiamojoje byloje, šioje byloje nėra, todėl jo parodymais pagrįstai vadovaujamasi.

Kolegija nesutinka su E. P. skunde išdėstytais teiginiais, jog nėra nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nukentėjusiojo vaidmuo bei dalyvavę asmenys. Nustatytos bylos aplinkybės jau buvo ne kartą išdėstytos ir aptartos aukščiau, nukentėjusiuoju tikima tiek, kiek jo parodymus patvirtina kita bylos medžiaga, o neabejotinai nustatyta, jog išdėstytų nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo ir E. P. , ir visi kiti nuteistieji.

Atsakant į kitų nuteistųjų skundų motyvus buvo aptartos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos vertinant nukentėjusiojo parodymus ir nesiėmus priemonių pašalinti atsiradusius prieštaravimus, todėl apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pagarsino visus A. K. parodymus ir, jį apklausus, stengėsi juos pašalinti. Nors teisiamajame posėdyje A. K. ir pareiškė, kad E. P. miške jo nemušė, tačiau pagarsinus nukentėjusiojo duotus parodymus ikiteisminiame tyrime, kategoriškai juos patvirtino ir pareiškė, jog šie jo parodymai teisingi – jį mušė visi nuteistieji. Išsiaiškinus minėtus prieštaravimus, kolegija atmeta nukentėjusiojo parodymus, duotus teisme apie tai, kad E. P. jo nemušė, nes tai prieštarauja nustatytos bylos aplinkybės.

Nors E. P. skunde tvirtinama, kad nukentėjusysis teisme parodė, jog jis, t.y. apeliantas, gynė A. K. , nereikalavo pinigų ir neatėmė jam priklausančių daiktų, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tokių parodymų A. K. išvis nedavė (9 t. b.l. 76-82).

Skunde E. P. ir teigia, jog teismas nepatikėjo jo iškelta versija, tačiau ja pagrįstai nesivadovauta, nes ji yra neįtikinama ir nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Teisme iškeltą E. P. versiją apie neva cigarečių perpardavimo tikslu įvykusį susitikimą su A. K. ir Rusijos piliečiu A. (duomenys neskelbtini) aikštelėje, kolegija atmeta, kadangi ikiteisminiame tyrime nuteistasis teigė, jog nukentėjusiojo nepažįsta, o ką veikė įvykio dieną, t.y. 2003 m. liepos 26 d., neatsimena (4 t. b.l. 102-106).

Apelianto E. P. skundo teiginys, jog teismas nepagrįstai jo kaltę pagrindė telefoninių pokalbių klausymosi fiksavimo protokolais, pokalbių suvestinėmis bei specialisto išvada, jog tik tikėtina, kad pokalbiuose užfiksuotas balsas yra jo, atmetamas. Šiais įrodymais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys apie įvykdytas nusikalstamas veikas, t.y. nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais.

Nors E. P. ir tvirtina, kad nuosprendis buvo pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis, tačiau kolegija, nesutinka su šiais apelianto teiginiais ir tvirtina, kad pašalinus prieštaravimus nukentėjusiojo, liudytojų parodymuose, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė teisingas išvadas apie nuteistųjų kaltumą ir jų padarytų veikų kvalifikavimą.

E. P. neginčija nei savo kaltės, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 253 str. 1 d., 258 str. 2 d. bei 259 str. 1 d., todėl savo skunde apie tai nepasisako.

Be to, nesurinkus pakankamai patikimų įrodymų, kad įvykio vietoje (duomenys neskelbtini) aikštelėje nenustatyti asmenys, buvę kartu su R. T. bei E. P. , grasindami A. K. nužudyti šaunamaisiais ginklais, prievarta paguldė jį į automobilį ir, nuvežę į mišką Vilniaus rajone, vėl grasino šaunamaisiais ginklais ir reikalavo perduoti 9000 Lt, iš nuosprendžio šalinamos aplinkybės apie grasinimą šaunamaisiais ginklais vykdant nustatytas veikas, t.y. savavaldžiavimą ir sunkų sveikatos sutrikdymą. Nors pats nukentėjusysis tvirtina matęs kažkokius tai ginklus nenustatytų asmenų rankose, tačiau konkrečiai negalėjo apibūdinti nei jų markės, nei išvaizdos ir jo įsitikinimu, vienas ginklas tikrai galėjo būti šaunamasis, nes jį matė apie 5 metrų atstumu. Kadangi A. K. parodymų nepatvirtino net įvykio vietoje buvęs jo draugas R. A. , taip pat nesurinkus jokių kitų įrodymų, aplinkybė apie grasinimus šaunamaisiais ginklais ir jų panaudojimą atliekant nusikalstamas veikas iš nuosprendžio šalinama.

Pažymėtina, kad nėra nustatytas nusikaltimo dalykas, t.y. šaunamieji ginklai, jie nebuvo surasti, objektyviais duomenimis nenustatytas ir jų panaudojimo faktas.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas, jog buvo panaudoti šaunamieji ginklai, išskirtinai vadovavosi tik nekonkrečiais nukentėjusiojo parodymais. Neatsižvelgta, kad nebuvo nustatyta nei šaunamųjų ginklų markė, nei jų kiekis, nei kiti jų požymiai.

Kolegijos nuomone, teismo padaryta išvada apie šaunamuosius ginklus neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ji grindžiama duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pakankamai pagrįstais įrodymais. Teismas be pagrindo suteikęs nukentėjusiojo parodymams išskirtinę galią, pažeidė baudžiamojo proceso normas, o tai teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą šio sprendimo dalį.

Be to, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinamos aplinkybės, kad 2003 m. liepos 25 d. A. V. nurodė R. T. , E. P. ir dviem tyrimo metu nenustatytiems asmenims atgabenti nukentėjusįjį į mišką Vilniaus rajone ir kad šie asmenys, vykdydami A. V. nurodymą, 2003 m. liepos 26 d., apie 14 val. tai įvykdė, kadangi įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, byloje nesurinkta, šiuo klausimu nuosprendyje išvis nepasisakyta.

Teismas, pagrįsdamas nuteistųjų kaltumą, vadovaujasi telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotais nuteistųjų pokalbiais ir nurodo 2003-07-23 įvykusį pokalbį, kuomet A. V. skambino E. P. ir nurodė pastarajam, kad reikia ,,razvodit“ (apgauti) didesnei sumai (8 t. b.l. 84), tačiau kolegija negali sutikti su tokiu teiginiu, kadangi pokalbyje nėra nurodyta to asmens, kurį reikia apgauti, nei pavardė, nei vardas. Be to, šie žodžiai paimti iš viso konteksto: po pasakytos frazės kalbama, kad ir tas neįvardintas asmuo juos apgavo (,,pereklinil“), bus prašoma kažkokių daiktų ,,bolše“, smulkmė jų nedomina, ,,reikia, kad kaina būtų maža, o kiekis didesnis“. Kolegijos nuomone, čia kalbama ne apie tai, kokiu būdu gauti pinigų, o apie kažkokių prekių, gal būt, narkotikų pirkimą.

Kolegijos nuomone, teismo išvados, jog A. V. nurodymu nukentėjusysis buvo išvežtas į mišką, negalima pagrįsti telefoniniu pokalbiu, įvykusiu 2003-07-23 tarp A. V. ir E. P. . Minėta teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos grindžiamos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkamais ir pakankamai pagrįstais įrodymais (BPK 20 str. 2,3,4,5 dalys).

Bausmės nuteistiesiems skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgus į nuosprendyje jau išdėstytus motyvus. Nė vienam iš nuteistųjų nenustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Jie padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimą. Parenkant kiekvienam iš nuteistųjų bausmes už savavaldžiavimą, kolegija įvertina kiekvieno iš jų charakterizuojančius duomenis, kad nusikalto bendrininkų grupe, kas nepripažįstama atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes to pirmosios instancijos teismas nepadarė ir kolegija, nagrinėdama bylą pagal nuteistųjų bei nukentėjusiojo apeliacinius skundus, tai padaryti negali, nes nukentėjusiojo skunde to neprašoma. Be to, kolegija įvertina sunkius padarinius, atsiradusius pavartojus nuteistiesiems smurtą ir sunkiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajam bei padarius jam didelę žalą.

Nors BK 294 str. 2 d. priskirta apysunkiems nusikaltimams, tačiau kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, mano tikslinga visiems nuteistiesiems paskirti laisvės atėmimo bausmes.

Be to, kolegija perkvalifikavusi A. C. , D. C. , A. V. , R. T. ir E. P. veiką į BK 135 str. 1 d., iš naujo paskiria ir bausmę už šį nusikaltimą. Kolegijos nuomone, teismas nuteistiesiems A. V. , R. T. ir E. P. už kvalifikuotą sveikatos sutrikdymą buvo paskyręs aiškiai neteisingas bausmes dėl jų griežtumo, bausmių neindividualizavo ir neatsižvelgė į kiekvieno bendrininko vaidmenį: bylos duomenys rodo, kad A. K. išvežimo į mišką ir jo sumušimo iniciatorius buvo D. C. , jis su broliu A. C. buvo labiausiai suinteresuoti atgauti skolą panaudojant bet kokias neleistinas priemones, tačiau teismas už A. K. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą jiems paskyrė švelniausias laisvės atėmimo bausmes – po 2 metus ir 6 mėnesius, tuo tarpu A. V. , R. T. ir E. P. – žymiai griežtesnes. Todėl kolegija laiko, kad teismas nustatytomis aplinkybėmis paskirdamas šiems asmenims griežtesnes negu A.ir D. C. bausmes, pažeidė BK 54 str. ir 58 str. nuostatas ir netinkamai individualizavo bausmes.

Kolegija, individualizuodama nuteistiesiems bausmes už šį nusikaltimą, atsižvelgia į tai, kad visi jie buvo aktyvūs nusikaltimo vykdytojai, naudojo vienodas nusikaltimo priemones – rastas miške lazdas ir bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkius padarinius.

Nors nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad A. V. sudavė jam daugiau smūgių, negu kiti, tačiau tai niekaip neįtakojo sunkių padarinių kilimą A. K. , nes pastarasis visą laiką tvirtino, jog A. V. pagaliu daužė koją, siekdamas ją sulaužyti, tačiau nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ne dėl jo smūgių į koją, bet į galvą, į kurią smūgiavo visi nuteistieji. Individualizuojant bausmę labai svarbu tinkamai įvertinti ir kaltininko asmenybę, atsižvelgiant į tai, kad jis yra ne tik nusikalstamos veikos subjektas, bei ir nubaudimo objektas. Įvertinusi kas aukščiau nurodyta ir A. V. , kuris nusikalto per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, R. T. bei E. P. , kurie buvo anksčiau teisti, asmenybių charakteristikas, kolegija daro išvadą, jog jiems skiriamos laisvės atėmimo bausmės už šį nusikaltimą turi būti šiek tiek griežtesnės, negu A. ir D. C. .

Priimdama tokį sprendimą kolegija pasiremia BK 41 str. nuostatomis. Viena iš bausmės paskirčių, nurodytų BK 41 str. 2 d. 5 p., yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šio principo laikymasis įgauna principinę reikšmę skiriant bausmes keliems asmenims padarius nusikaltimą bendrininkavimo formoje. Šiuo konkrečiu atveju teisingumo principo pažeidimą kolegija įžvelgia palygindama A. ir D. C. bei kitiems nuteistiesiems paskirtas bausmes už kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą A. K. .

Nukentėjusiojo A. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusysis neginčija nei nusikalstamų veikų kvalifikacijos, nei nuteistiesiems paskirtų bausmių, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl jam priteistos 5000 Lt neturtinės žalos ir prašo ją padidinti iki 15000 Lt.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įvertintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos padarinius, šią žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. dėl nusikalstamų veikų buvo sukeltas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, nurodė aukščiau išvardintas aplinkybes, taip pat atsižvelgė į nuteistųjų turtinę padėtį ir kad nebuvo sukeltos ilgai besitęsiančios sunkios pasekmės.

Kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, o taip pat atsižvelgdama, kad nusikaltimais nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, neatlyginta turtinė žala, mano, jog jam priteistą neturtinę žalą tikslinga padidinti iki 8000 Lt. Kolegija, įvertinusi aplinkybes, kurios turi reikšmės neturtinės žalos dydžiui, mano netikslinga patenkinti prašomą A. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.

Į kitus A. K. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus: jo nepilnametė dukra, pamačiusi sužalotą tėvą, patyrė didelį stresą, jai prasidėjo isterinis priepuolis, tapo nervingesnė, baukštesnė, atsirado miego sutrikimai, kolegija, spręsdama neturtinės žalos dydžio klausimą neatsižvelgia, nes dėl artimųjų patirtų išgyvenimų apeliantas, savo apeliaciniame skunde žadėjęs pateikti daugiau įrodymų, to šios instancijos teisme nepadarė. Duomenų, kad jis turi nepilnametę dukrą, kuri po šio įvykio skundėsi sveikatos sutrikimais, byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,

nusprendžia:

A. V. nusikalstamas veikas iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dviems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

A. V. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėti Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d. ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. C. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

A. C. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. C. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

D. C. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. T. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

R. T. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. P. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. ir 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

E. P. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 9 p. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d., paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., 259 str. 1 d., 258 str. 2 d. ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Padidinti iš nuteistųjų A. V. , A. C. , D. C. , R. T. ir E. P. nukentėjusiajam A. K. priteistą neturtinę žalą iki 8000 litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.