Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas vieneriems.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p. bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Priteista iš M. B. 1400 Eur turtinės žalos ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo J. J..

Priteista iš M. B. 769,87 eurų turtinės žalos atlyginimo už J. J. gydymą Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM ((duomenys neskelbtini)).

Priteista iš M. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 702,21 eurų turtinės žalos ((duomenys neskelbtini)) už išmokėtą J. J. ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis 2015-01-25, apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje ties namu Nr. 1, dėl chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką - tyčia, matant pašaliniams asmenims, be jokios priežasties sudavė kumščiu vieną smūgį kumščiu J. J. į veidą, o jam nuo smūgio nugriuvus ant gatvės, vieną kartą spyrė į galvą, tuo padarydamas J. J. apatinio žandikaulio dvigubą lūžį ir muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, t. y., padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes žandikaulio lūžis sutrikdė sveikatą ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo pakeisti Radviliškio apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendį:

Perkvalifikuoti jo veiką iš Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę;Sumažinti civilinius ieškinius J. J..Šiaulių teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinius ieškinius atmesti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neteisingas, todėl keistinas. Apelianto nuomone, teismas netinkamai vertino įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, be to, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio kausimą. Nuteistojo M. B. teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nes įrodymai byloje vertinti atskirai vienas nuo kito, atskiriems įrodymams teikiant nepagrįstai didesnę įrodomąją galią prieš kitus, pasisakant bei pirmenybę teikiant kaltinimui palankiems įrodymams ir nemotyvuotai atmetant kitus. Be to, kvalifikavus jo veiką pagal du Lietuvos Respublikos BK straipsnius ir nuteisus už šias veikas, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d., 44 str. 6 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 1, 2 p. reikalavimai.

Nuteistasis M. B. taip pat pažymi, kad pirmos instancijos teismas neanalizavo byloje surinktų įrodymų, neanalizavo įvykio aplinkybių, nesiaiškino konflikto kilimo priežasčių, nenustatė kas buvo konflikto iniciatoriai, taip pat nenustatė, kad smūgius jis būtų sudavęs dėl menkavertės dingsties. Apelianto nuomone, teismas vadovavosi tik jo prisipažinimu, kai jis pripažino visas kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, t. y. tai, kad sudavė kumščiu vieną smūgį J. J. į veidą, o jam nuo smūgio nugriuvus ant gatvės, vieną kartą spyrė.

Nuteistojo M. B. nuomone, teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į jo, liudytojų G. S., E. P., D. K. parodymus apie tai, kad J. J. kartu su I. G. ir M. G. priėjo prie jų kompanijos ir M. G. pradėjo provokuoti konfliktą, elgėsi iššaukiančiai ir įžūliai. Kadangi M. G. kompanijoje buvo dar du asmenys, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, ši kompanija atrodė nedraugiška jų (nuteistojo M. B., G. S., E. P., D. K.) atžvilgiu ir kėlė jų kompanijai pavojų. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad M. G. buvo ne kartą teistas ir neseniai grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, todėl jų (nuteistojo M. B., G. S., E. P., D. K.) kompanijos vaikinai jo bijojo.

Apelianto teigimu, jis neteisingai įvertino situaciją ir sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jo veiksmai tikrai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą, jo veiksmus iššaukė M. G. elgesys. M. B. manymu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog jis sudavė tik du smūgius, visas konfliktas įvyko labai greitai, todėl dėl jo veiksmų nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, nes nė vienas pašalinis asmuo nepareiškė pretenzijų dėl kilusio įvykio. Be to, byloje nėra nustatyta daugiau nukentėjusių pašalinių asmenų, todėl, apelianto nuomone, jo veika nebuvo nukreipta į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ar visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Esant šioms aplinkybėms, M. B. mano, kad jis nepagrįstai buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p.

Nuteistasis M. B. skunde taip pat tvirtina, kad teismas konstatavo tik objektyviuosius baudžiamųjų veikų požymius, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į subjektyviuosius šių veikų požymius. Apeliantas teigia, kad suduodamas smūgius J. J., jis nesiekė konkrečių pasekmių, tačiau supranta, kad turi atsakyti už sukeltas pasekmes. Kadangi dėl jo veiksmų J. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., todėl, apelianto nuomone, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. Be to, nuteistasis M. B. nesutinka, kad jo veika buvo tokia pavojinga, jog ją reikėjo kvalifikuoti kaip du atskirus nusikaltimus, t.y. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. Mano, kad pirmos instancijos teismas neteisingai jo veiksmus kvalifikavo kaip nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, nes už tuos pačius veiksmus jis yra nuteistas du kartus. Todėl, apelianto nuomone, teismo išvada, kad jo veika teisingai buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. yra nepagrįsta.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas dėl neteisingo veikų kvalifikavimo neteisingai paskyrė jam bausmę. Skirdamas bausmę, teismas akcentavo, kad jis yra teistas kelis kartus, teistumas neišnykęs, todėl paskyrė terminuotą laisvės atėmimą. Tačiau, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai vertino tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino dalį žalos ir yra suinteresuotas atlyginti likusią žalą, nukentėjusysis jam atleido ir yra suinteresuotas, kad jam greičiau būtų atlyginta žala. M. B. teigimu, jis nori pradėti naują gyvenimo etapą, atlyginti nukentėjusiam padarytą skriaudą, turi realias galimybes atlyginti žalą, nes turi darbą, tačiau teismas nevertino šios aplinkybės.

Nuteistasis M. B. taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus. Teigia, kad teismas patenkino nukentėjusiojo ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, nes jis (M. B.) sutiko su jo dydžiu. Tačiau jis (M. B.) nežinojo, kad nukentėjusysis teismui nėra pateikęs jokių įrodymų dėl turtinės žalos dydžio. Kadangi civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turi būti pagrįstas rašytiniais įrodymais, tai tokių įrodymų nesant, nuteistojo nuomone, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d. Be to, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmos instancijos teismas priteisė per didelę sumą neturtinės žalos atlyginimui. Nuteistojo M. B. teigimu, teismas nepagrįstai patenkino ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinius ieškinius, nes iš byloje esančio asmens blaivumo testo Nr. 304 matyti, kad J. J. 2015-01-25 20.35 val. nustatytas 2,15 promilių girtumas. Girtumas, apelianto nuomone, vertintinas kaip netinkamas nukentėjusiojo elgesys, ir tai leidžia teismui mažinti pašomos priteisti žalos dydį ar net atmesti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. B. gynėjas advokatas prašė nuteistojo M. B. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 4 p.).

Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo už viešosios tvarkos pažeidimą ir dėl J. J. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų. Tvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai kvalifikavo jo padarytas nusikalstamas veikas, kadangi jis pažeisti viešosios tvarkos nesiekė ir atitinkamų padarinių nesukėlė, taip pat teigia ir tai, kad teismas nenustatė, jog jis nusikalstamai nukentėjusiojo J. J. atžvilgiu veikė dėl menkavertės dingsties, kas sudarytų chuliganiškų paskatų turinį. Tačiau teisėjų kolegija šių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų nelaiko pagrįstais, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytiems faktiniams duomenims, ir, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad byloje esančia medžiaga įrodyta, jog nuteistasis M. B. įvykdė jo ginčijamas nusikalstamas veikas, kurios pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.ir 138 str. 2 d. 8 p. kvalifikuotos teisingai ir pagrįstai.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 135 ar 138 str. atitinkamą dalį. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tai, kad M. B. betarpiškai realizavo visus jo ginčijamų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., požymius, patvirtina: pateis nuteistojo M. B. parodymai, kai jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu prisipažino visiškai (1 t., 161-164 b. l., 2 t. 71 b. l.) ir parodė, kad jis 2015-01-25 vakare apie 19 val. (duomenys neskelbtini) mieste, gatvėje be aiškios priežasties sudavė J. J. vieną kartą kumščiu į veidą, o nugriuvusiam vieną kartą įspyrė; nukentėjusiojo J. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 49 b. l.), kad 2015-01-25 vakare apie 19 val. (duomenys neskelbtini) mieste jie su I. G. ėjo iš (duomenys neskelbtini) rajono namo ir jam perėjus (duomenys neskelbtini) gatvę, jį pasivijo vaikinai, stovėję autobusų stotyje, ir, nieko nesakęs, kažkuris iš vaikinų jam trenkė vieną smūgį kumščiu į dešinį skruostą, nuo gauto smūgio jam nuvirtus, kažkas jam spyrė į galvą (1 t. 49 b. l.); liudytojo I. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 57-58 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare apie 19 val. jis su J. J. ėjo iš (duomenys neskelbtini) rajono link miesto centro, nuo autobusų stoties link (duomenys neskelbtini) gatvės ėjo būrys vaikinų. Jie su J. paėjo pirmyn, maždaug iki antrojo namo nuo autobusų stoties. J. pradėjo rašyti SMS žinutę, o jis jam pasakė, kad eis greičiau ir jis tegul ateina pas jį. Paėjęs, išgirdo šūkavimus, atsisuko pasižiūrėti ir pamatė, kad J. guli ant žemės, o šalia jo stovi visi vaikinai; liudytojo G. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 61-68 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare jis kartu su D. J. ir A. R. nuo autobusų stoties ėjo kitoje gatvės pusėje esančiu šaligatvi link policijos komisariato ir kai D. J. sušuko „Žiūrėk“, Jis atsisuko ir kitoje gatvės pusėje, ant šaligatvio pamatė, kaip prie nukentėjusiojo, tik kirtusio (duomenys neskelbtini) gatvę, pribėgo M. B. ir E. P., M. B. sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir šis nuvirto; liudytojo A. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 57-58 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare jis, D. J. ir G. S. ėjo gatve ir pamatė nuvirtusį jam visiškai nematytą ir nepažįstamą vyriškį (1 t. 72-74 b. l.); liudytojo D. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 76-77 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare jis, G. S. ir A. R. ėjo gatve ir pamatė, kad ant gatvės, kitoje pusėje guli vyras; liudytojo D. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 79-83 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare einant gatve jis su R. P. sustojo prisidegti cigarečių, kai prisidegė cigaretę, pamatė, kad gatvės pusėje mušasi E. P., M. B., M. G. ir nukentėjusysis, kuris jau gulėjo ant gatvės, kas sudavė nukentėjusiajam, nepastebėjo, bet matė, kad rankomis mosikavo M. B.; liudytojo R. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 85-86 b. l.), kur jis parodė, kad 2015 m. sausio pabaigoje, jis gatvėje su D. K. sustojo prisidegti cigaretės, pakėlęs akis pamatė ant gatvės gulintį žmogų, šiek tiek toliau nuo jo, gal apie 2 m. atstumu stovėjo M., pakėlęs rankas „boksininko pozoje“; E. P., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 119-123 b. l.), kur jis parodė, kad 2015-01-25 vakare (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje M. B. kumščiu trenkė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą jis nuo gauto smūgio nugriuvo ant gatvės ir šaligatvio krašto; specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad J. J. apatinio žandikaulio dvigubas lūžis ir muštinę žaizda viršutinėje lūpoje padaryti keletos valandų bėgyje iki 2015-01-25, 9.25 val. Rasti kūno sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais. J. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes apatinio žandikaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (1 t. 37 b. l.), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad J. J. padaryti kūno sužalojimai: apatinio žandikaulio muštinė žaizda viršutinėje lūpoje. Kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių bukais daiktais į veidą. Rasti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. J. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes apatinio žandikaulio lūžis sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (1 t. 40 b. l.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aptartais paties nuteistojo M. B., nukentėjusiojo J. J., liudytojų parodymais, kadangi jie esminėse detalės nuoseklūs, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, atitinka kitus rašytinius anksčiau išdėstytus duomenis. Todėl apeliacinės instancijos teismui kaip ir pirmosios instancijos teismui netikėti nukentėjusiojo ir jo parodymus bei kitą baudžiamojoje byloje esančią medžiagą atitinkančiais liudytojų parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Kartu pastebėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo ir liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia nuteistąjį melagingai apkalbėti, nėra. Taigi jiems be jokios priežasties apkaltinti M. B. tariamai nesamų nusikalstamų veikų padarymu, tai, kaip minėta, be jų parodymų patvirtina ir rašytiniai įrodymai, nebūtų jokio pagrindo bei logiško paaiškinimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas, juo labiau, kad visos esminės nukentėjusiojo ir liudytojų nurodytos aplinkybės sutampa ir patvirtina viena kitą.

Taigi tai, kad M. B. dalyvavo byloje nagrinėjamame įvykyje (to jis ir neneigia) ir kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu – suduodamas kumščiu vieną smūgį J. J. į veidą, o jam nuo smūgio nugriuvus ant gatvės, vieną kartą spyrus į galvą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, ir tais pačiais veiksmais J. J. padarė apatinio žandikaulio dvigubą lūžį ir muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodyta.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad jo veika nebuvo nukreipta į nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ar visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, jo veiksmus iššaukė M. G. elgesys, be to, jis sudavė tik du smūgius, visas konfliktas įvyko labai greitai, todėl dėl jo veiksmų nebuvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, nes nė vienas pašalinis asmuo nepareiškė pretenzijų dėl kilusio įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad akivaizdu, jog, viešoje vietoje panaudodamas fizinį smurtą J. J. atžvilgiu, M. B. suprato, jog savo įžūliais veiksmais sutrikdys viešąją tvarką, kad tuo metu gatvėje buvę asmenys pasijus nesaugiai, šokiruoti dėl fizinio smurto panaudojimo kitų asmenų atžvilgiu. Tačiau to nepaisydamas, smurtinio pobūdžio veiksmus atliko. Tokie veiksmai pagrįstai įvertinti kaip pažeidžiantys viešą tvarką, nes jais buvo demonstruojama nepagarba tiek nukentėjusiajam, tiek ir aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl jų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje ties namu Nr. 1, buvusių asmenų rimtis, parodyta nepagarba visuomenės atstovams, o nukentėjusiajam J. J. sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi tokie M. B. veiksmai visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais. Jis atskleidžiamas tiriant bei vertinant ir išorinius – objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir pan. Viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais turi numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Nuteistasis M. B., matant aplinkiniams, ir suduodamas smūgius nukentėjusiajam, bendrais bruožais turėjo numatyti ir numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Tai numatydamas, jis tokių padarinių norėjo ir jų siekė, todėl jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymius. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog, anot nuteistojo M. B., jo elgesį išprovokavo M. G. savo įžūliu elgesiu, kad jis sudavė tik du smūgius, visas konfliktas įvyko labai greitai, nepateisina jo veiksmų J. J. atžvilgiu ir nepaneigia jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Taip pat nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo J. J. atžvilgiu kilo ne dėl chuliganiškų paskatų, jo veiksmus iššaukė M. G. elgesys, kuris, anot apelianto, buvo nedraugiškas ir įžūlus. Tačiau tokius deklaratyvius nuteistojo skundo teiginius paneigia bylos medžiaga, tai nukentėjusiojo J. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir kiti apylinkės teismo posėdžio metu ištirti įrodymai – liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo mrdicinos specialisto išvados ir kt. Be to, kaip matyti iš paties nuteistojo M. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, jis savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad po to, kai vienas iš su nukentėjusiuoju buvusių asmenų jam galėjo kažką netinkamo pasakyti, jis pasivijo nukentėjusįjį J. J. ir sudavė pastarajam smūgius (2 t. 71 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-272/2010, 2K-293/2009). Pagal teismų praktiką Lietuvos Respublikos BK 138 str. dispozicijoje nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Jau aptartais duomenimis yra nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje (gatvėje, prie gyvenamojo namo), fizinį smurtą, sukėlusį ilgalaikes pasekmes, pradėjo naudoti dėl mažareikšmės dingsties, t. y. todėl, kad kažkas iš kartu su nukentėjusiuoju buvusių asmenų galėjo jam kažką netinkamo pasakyti, jokių asmeninio pobūdžio konfliktų tarp nukentėjusiojo J. J. ir nuteistojo prieš įvykį nėra buvę – jie iki tol nebuvo pažįstami. Taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis atliko kokius nors veiksmus M. B. atžvilgiu, kurie išprovokavo nuteistąjį muštis. M. B. veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, dėl menkavertės priežasties, pademonstruojant niekinamąjį požiūrį į aplinkinius. Nuteistojo elgesys rodo elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad apelianto paskatos buvo chuliganiškos. Taigi tokie argumentai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. Tenkinti M. B. prašymą ir jo veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. į Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skunde nurodytais teiginiais, kad teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., kur numatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus, tačiau pažymi tai, kad to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę. Be to, nagrinėjamu atveju teismas motyvavo savo sprendimą teisiamajame posėdyje liudytojų, nukentėjusiojo duotais parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis. Taigi vien dėl to, kad teismas nepateikė detalios įrodymų analizės, kai nuteistasis M. B. apylinkės teismo posėdžio metu pagal jam pareikštus kaltinimus kaltę pripažino visiškai (2 t. 71 b. l.), šie apelianto minimi baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai nelaikytini esminiais, kadangi jie nesuvaržė įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šiame kontekste pastebima ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 str. 1 d. išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas). Tokiu aiškinimu pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo M. B. apeliacinio skundo argumentų vertinimas, atkreipiant dėmesį į tai, kad jis apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu savo kaltę pripažino visiškai, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ar neteisėtu. Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo iš­va­dos dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo ir tai, kad veikos kvalifikuotos ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įsta­ty­mo tai­ky­mu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam M. B. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

M. B. tyčia padarė dvi nusikalstamas veikas, vieną priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.), o kitą – priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.), jo padarytos nusikalstamos veikos yra baigtos. Pirmosios instancijos teismas M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis M. B. yra teistas kelis kartus, tame tarpe ir už tokios pat rūšies nusikalstamas veikas, teistumas neišnykęs, yra recidyvistas, iš dalies atlygino turtinę žalą nukentėjusiajam (400 Eur). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai M. B. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. B. už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra mažesnės nei Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.ir 138 str. 2 d. 8 p. sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Taigi teigti, kad už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir subendrinta bausmė yra per giežtos, nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ str., M. B. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 4 mėnesiams. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. B. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino dalį žalos ir yra suinteresuotas atlyginti likusią žalą, nukentėjusysis jam atleido ir yra suinteresuotas, kad jam greičiau būtų atlyginta žala, kad jis nori pradėti naują gyvenimo etapą, atlyginti nukentėjusiam padarytą skriaudą, turi realias galimybes atlyginti žalą, nes turi darbą, nuteistąjį M. B. apibūdina teigiamai, tačiau šios aplinkybės nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamas veikas ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Tai, kad nuteistasis vis dėl to mano, kad jam paskirta bausmė yra neteisinga, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo keisti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės. Vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinių ieškinių klausimus.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis J. J. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 1800 Eur turtinei ir 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t. 54 b. l.). Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. J. prašomos priteisti neturinės žalos dydį sumažino iki 1500 Eur ir patvirtino, kad M. B. jam atlygino 400 Eur turtinės žalos (2 t. 73 b. l.). Radviliškio rajono apylinkės teismas priteisė iš M. B. 1400 Eur turtinės žalos ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo J. J..

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad nukentėjusysis teismui nėra pateikęs jokių įrodymų dėl turtinės žalos dydžio, todėl jo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turėjo būti atmestas arba perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas priteisė per didelę sumą neturtinės žalos atlyginimui.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d.).

Pateikdamas civilinį ieškinį J. J. nurodė, kad jam buvo padaryta 1800 Eur turtinė žala, kurią sudaro tai, kad jam buvo išmušti du dantys, o vieno danties gydymas kainuoja apie 900 Eur (1 t. 54 b. l.). Taigi nukentėjusiojo deklaruotos išlaidos už dantų gydymą pagal turinį atitinka turtinės žalos sampratą (Lietuvos Respublikos CK 6.249 str. 1 d.), tačiau žalos dydis yra fakto klausimas, todėl kiekvienu atveju turtinė žalos pagrįstumas turi būti atitinkamai įrodytas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstą civilinio ieškovo turtinę žalą, kurią sudaro 1800 Eur ir atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis M. B. jau atlygino 400 Eur nukentėjusiajam, atitinkamai priteisė jam iš nuteistojo M. B. 1400 Eur turtinės žalos atlyginimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismo sprendimą priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajam 1400 Eur turtinę žalą iš esmės lėmė tik tai, kad nukentėjusysis su ja sutiko ir ją pripažino. Šią turtinę žalą teismas įvertino kaip realiai atsiradusią, įrodytą ir pagrįstą, o ne kaip būsimą žalą. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, pažymėtina, kad šiame kontekste pagrindinis principas yra tas, kad nukentėjusysis kiek įmanoma labiau turėtų būti gražintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum). Tačiau pareiga įrodyti jam atsiradusią turtinę žalą dėl padaryto nusikaltimo, taipogi tenka nukentėjusiajam. Šis privalo pateikti dokumentus, įrodančius ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę. Tai, kad nukentėjusiajam J. J. dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta sveikata, ir dėl to jis turėjo gydytis bei turėjo kitų išlaidų, teisėjų kolegijai jokių abejonių nekyla, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusysis nepateikė teismui dokumentų, įrodančių 1800 Eur turtinės žalos buvimo faktą ir jos dydį, todėl šią nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį teismas patenkino nepagrįstai, todėl apelianto skundas šioje dalyje yra pagrįstas ir tenkinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į abejones dėl nukentėjusiojo J. J. civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos pagrįstumo ir dydžio, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nesant galimybės tiksliai apskaičiuoti dalies civilinio ieškinio, t. y. nesant galimybės apskaičiuoti patirtus nuostolius dėl nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 4 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas, remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Tenkinti nuteistojo prašymą ir sumažinti sumą neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrindo.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos.

Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš M. B. 769,87 Eur už nukentėjusiojo J. J. gydymą (2 t. 50, 51 b. l.). Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos dėl J. J. gydymo patyrė 769,87 Eur išlaidų (2 t. 52, 53 b. l.), konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš M. B. 1431,42 Eur dėl J. J. išmokėtos ligos pašalpos iš sveikatos draudimo fondo (2 t. 46-47 b. l.). Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdyba dėl J. J. išmokėtos ligos pašalpos iš sveikatos draudimo fondo patyrė 1431,42 Eur išlaidų, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriaus pareikštą civilinį ieškinį. Nors nuteistojo M. B. teigimu, teismas nepagrįstai patenkino šiuos civilinius ieškinius, nes J. J. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus ir toks netinkamas nukentėjusiojo elgesys leidžia teismui mažinti pašomos priteisti žalos dydį ar net atmesti ieškinį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos žalą patyrė dėl nusikalstamo M. B. elgesio, o ne dėl nukentėjusiojo neblaivumo, todėl atmesti minėtus civilinius ieškinius ar mažinti prašomos priteisti žalos dydį, kaip skunde prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodydamas, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, atstovaujamos Šiaulių skyriaus pareikštas civilinis ieškinys 1431,42 eurų sumai dėl J. J. išmokėtos ligos pašalpos iš sveikatos draudimo fondo yra visiškai įrodytas ir tenkinamas, priteisė iš M. B. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai tik 702,21 eurų turtinę žalą už išmokėtą J. J. ligos pašalpą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015-05-26 nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. B. nukentėjusiajam J. J. priteistas 1400 Eur turtinės žalos atlyginimas, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 2 d., pripažinti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. J. teisę į ieškinio dėl 1400 Eur turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.