Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-09 · Administracinė byla Nr. eI-349-811/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-09
Bylos Nr.
eI-349-811/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03931-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
J. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos
Kategorijos
  • 1.16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-349-811/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03931-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.8; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl neišmokėtos tarnybinio atlyginimo dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja J. A. skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT), laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-05-17 neišmokėtą 1 031,28 Eur (3 560,80 Lt) darbo užmokesčio dalį.

Nurodė, kad vadovaujantis nuo 2009-08-01 galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo ir 25 str. 3 d. pakeitimu, kuriuo sumažinta pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę, laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-05-17 pareiškėjai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažino, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėja mano, kad ginčo laikotarpiu jos darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai ir jai turi būti grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė STT atsiliepime į skundą, kurį patikslino, nurodė su skundu nesutinkanti ir pašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė reikalavimų daliai reikalavimo - dėl laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2010-09-30 darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjos skundo tenkinimo atveju – atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams. Teigia, kad ginčo laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjai, atsakovės atstovė vadovavosi galiojančiais įstatymais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus. Nesant priimto norminio teisės akto, kuriuo vadovaudamasi STT galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, nėra pakankamo teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d. nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas ir, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja 2013-10-17 skundu prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01, daliai pareiškėjos reikalavimų taikytina ieškinio senatis. Valstybės tarnautojų pareigas einantiems asmenims darbo užmokestis mokamas iš STT biudžeto, kuriame šiuo metu nėra numatytos lėšos darbo užmokesčiui, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, išmokėti, todėl prašo teismo atidėti teismo sprendimo vykdymą kitiems biudžetiniams metams.

Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėja J. A. yra SST statutinė pareigūnė - nuo 2008-02-11 iki 2013-05-17 pareiškėja ėjo STT vyriausiosios specialistės pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 14), nuo 2013-05-17 – specialistės pareigas (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija - 10), pareiškėjai nuo 2008-02-11 suteiktas specialiojo agento patarėjo tarnybinis rangas, o nuo 2013-05-17 – agento tarnybinis rangas.

STT statutinių pareigūnų veiklos teisinius pagrindus ir teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statutas (toliau – ir STT statutas), kurio 30 str. 1 d. nustato, kad STT pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, kitos priemokos, mokamos VTĮ nustatyta tvarka.

2009-08-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl ginčo laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-05-17, pareiškėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį, nei buvo mokamas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjos J. A. prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-05-17, į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2013-09-30. Kadangi pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl, atsižvelgiant į atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29 neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (t. y. laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2010-09-29) atmestini.

Nagrinėjamo laikotarpio (t. y. nuo 2010-09-30 iki 2013-05-17) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015-04-30 Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analogišką nagrinėjamai administracinę bylą Nr. A-602-1403/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (naujas administracinės bylos Nr. A602-669/2016) 2016-02-15 sprendime pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Toks mechanizmas buvo nustatytas įstatymų leidėjui 2015-06-30 priėmus Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad STT Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos J. A. patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos J. A. reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl toks pareiškėjos reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja J. A. teismo 2013-10-30 nutartimi priimtame nagrinėti 2013-10-17 skunde atsakove nurodė Lietuvos valstybę, atstovaujamą STT.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).

Nagrinėjamu atveju tinkama atsakovė pareiškėjos reikalavimams priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra STT, tačiau, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjos J. A. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė