Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-08-21 · Administracinė byla Nr. AS-146-458-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-21
Bylos Nr.
AS-146-458-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus
Administracinė byla Nr.AS146–458/08Procesinio sprendimo kategorija 67(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. rugpjūčio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

2008 m. liepos 17 d.Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymas, kuriuo prašoma panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija", paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-564 nustatė uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti – 16,451 ct už kWh be pridėtinės vertės mokesčio.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau - ir Komisija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 32 straipsnio 7 dalimi, 2008 m. birželio 26 d. nutarime Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija" (toliau - 2008 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-76) konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-564 šilumos kaina nustatyta pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Šilumos kainų nustatymo metodikos (Žin., 2008, Nr. 35-1270) 53 punkto bei jos XIII skyriaus nuostatas, ir nutarė uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“) nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki Komisijos nurodytų pažeidimų pašalinimo vienašališkai nustatyti šilumos kainas be pridėtinės vertės mokesčio:

1. šilumos iš nuosavų šaltinių gamybos kainas:

1.1. vienanarę – 14,69 ct už kWh;

1.2. dvinarę:

1.2.1. pastovioji dalis (už patiektą į tinklą šilumos srauto galią) – 17,15 Lt už kW per mėnesį;

1.2.2. kintamoji dalis (už patiektą į tinklą šilumos kiekį) – 12,34 ct/kWh;

2. šilumos perdavimo kainą už suvartotą šilumos kiekį – 5,98 ct/kWh arba už vidutinę vartojimo galią – 43,65 Lt už kW per mėnesį;

3. šilumos, patiektos iki gyvenamųjų namų ir kitų pastatų šilumos įvadų (punktų), kainas:

3.1. vienanarę – 22,52 ct už kWh;

3.2. dvinarę (pirmas variantas):

3.2.1. pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 43,65 Lt už kW per mėnesį;

3.2.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) –16,54 ct už kWh;

3.3. dvinarę (antras variantas):

3.3.1. pastovioji dalis (už vidutinę vartojimo galią) – 60,80 Lt už kW per mėnesį;

3.3.2. kintamoji dalis (už suvartotą šilumos kiekį) – 14,19 ct už kWh;

4. šilumos pardavimo vartotojams kainą – 0,44 Lt per mėnesį vienam vartotojui arba daugiabučių namų gyventojams pasirinktinai 0,44 Lt per mėnesį arba 0,04 ct už kWh

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - laikinai sustabdyti ginčijamo akto - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo motyvavo tuo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr.1747 patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatų 1,5 punktai), šilumos energetikos sektoriaus reguliavimo srityje tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 1,2,5 punktai, Komisijos nuostatų 6.1, 6.2 punktai). Šiais klausimais Komisijos priimti sprendimai daro tiesioginę įtaką šilumos energijos kainoms, taip pat vartotojų ekonominiams interesams. Pagal Vietos savivaldos įstatymą, Šilumos ūkio įstatymą už šilumos tiekimą atsakinga savivaldybė. Pareiškėjo teigimu, Komisijos vienašališkai priimtas 2008 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-7 pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, suvaržo savivaldybės teises, akivaizdžiai prieštarauja logikai, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, Vietos savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymų nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo atveju, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali būti itin apsunkintas arba net pasidaryti nebeįmanomu, nes Vilniaus miesto gyventojai nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. mokėtų nepagrįstai per didelius mokesčius už šilumos energiją, būtų pažeisti tiek gyventojų ekonominiai, tiek viešasis interesas, o susigrąžinti permokėtas sumas būtų praktiškai neįmanoma. Todėl, pareiškėjo nuomone, yra pakankamas pagrindas taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2008 m. liepos 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi.

Atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniame procese reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik tais atvejais, kai jų nepritaikius, priimamo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismo konstatavimu, pareiškėjo motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamu atveju yra susiję ne su potencialia grėsme, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, o su neigiamomis materialinėmis pasekmėmis, ekonomiškumo principo pažeidimu. Pažymėjo, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės šioje byloje, bet kokio teismo sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas, nes šilumos tiekėjas yra įstatymo įpareigotas taikyti tokias kainas, kokios yra nustatytos pagal teisės aktų reikalavimus, todėl ateityje privalės taikyti tokias kainas, kokios bus nustatytos, o bet koks atsiradęs skirtumas šilumos vartotojams būtų šilumos tiekėjo atlygintas kartu su einamosiomis mėnesio sąskaitomis. Atkreiptas dėmesys į tai, jog sustabdžius ginčijamo nutarimo galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas, tačiau nepatenkinus Vilniaus miesto savivaldybės skundo, šilumos vartotojai būtų priversti šilumos tiekėjui kompensuoti skirtumą tarp ginčo metu taikytų ir realių šilumos kainų, o tai dar labiau juos apsunkintų.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties dalį, kuria jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo buvo atmestas, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo sustabdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 galiojimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas mano, kad ši teismo nutarties dalis neteisėta ir nepagrįsta, priimta pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėjas remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog įstatymas leidžia imtis reikalavimo užtikrinimo priemonių, jeigu jų nesiėmus, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą nutarimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS1-375/2004, kurioje konstatuota, kad sąlyga reikalavimo užtikrinimui taikyti yra ne tik teismo sprendimo įvykdymo negalimumas, bet ir ženklus jo įvykdymo apsunkinimas (tai gali būti susiję su sudėtingais technologiniais procesais, dideliais materialiniais, finansiniais ištekliais ir pan.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinės bylos Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005) pareiškėjas taip pat pažymi, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas (pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimas), o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Taigi, pagrindas svarstyti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tuo atveju, kai bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus reikalavimu užtikrinimo priemonių, aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, nesustabdžius skundžiamo nutarimo galiojimo, atsiras neigiamos pasekmės Vilniaus miesto gyventojams (vartotojams) mokant didesnę šilumos kainą, kurias bus sunku pašalinti, t.y. jei teismas pripažintų, kad šios teisės buvo pažeistos, susigrąžinti permokėtas sumas būtų praktiškai neįmanoma (neaiškus permokėtų sumų susigrąžinimo mechanizmas, išskyrus Civilinio kodekso 6.237 str., t.y. nei viename teisės akte nėra reglamentuota UAB „Vilniaus energija" pareiga atlyginti skirtumą vartotojams kartu su einamosiomis mėnesio sąskaitomis). Tuo atveju, jei UAB „Vilniaus energija" palankaus Vilniaus miesto savivaldybei sprendimo atveju to nedarytų, kiekvienas vartotojas atskirai turėtų kreiptis į teismą dėl nepagrįstai permokėtų sumų ir galbūt kitų nuostolių priteisimo. Tokia situacija pareikalautų nemažų finansinių, techninių išteklių tiek valstybei, tiek vartotojams, tiek pačiai UAB „Vilniaus energija", jų teisėtus interesus atkurti į ankstesnę padėtį būtų sudėtinga. Tokiu būdu būtų pažeistas ekonomiškumo principas, t.y. teismo proceso metu gali būti dar labiau apsunkintas iki nutarimo buvusios padėties atkūrimas, o tai kelia grėsmę skundžiamu nutarimu galimai pažeistų vartotojų teisių realiam atkūrimui, taigi, ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Pareiškėjo teigimu, teismas, nepritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių, neįvertino ir situacijos dėl teismo sprendimo įvykdymo galimumo socialiai pažeidžiamų grupių (pvz., pensininkų, bedarbių, socialiai remtinų asmenų) atžvilgiu (taikant naujas šilumos kainos skaičiavimo taisykles, šilumos kaina vartotojams padidės daugiau nei 50 procentų; toks kainos padidėjimas gali sąlygoti situaciją, kad minėti asmenys gali būti priversti parduoti savo nekilnojamąjį turtą, neturėdami galimybių sumokėti padidėjusias šilumos kainas; jei būtų priimtas palankus Vilniaus miesto savivaldybei sprendimas, parduoto nekilnojamojo turto šie asmenys susigrąžinti nebesugebėtų, net jei permoka ir būtų grąžinta su einamosiomis mėnesio sąskaitomis).

Pareiškėjas paaiškina kreipdamasis į teismą siekęs, kad teismas priimtų jam palankų sprendimą, kurio pagrindu Vilniaus miesto gyventojai (vartotojai) nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. neturėtų mokėti padidintos šilumos kainos. Jo teigimu, jei skundžiamo nutarimo galiojimas nebūtų sustabdytas iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tas tikslas, kurio jis siekė, kreipdamasis į teismą, nebūtų pasiektas, nes atitinkami veiksmai, skaičiuojant padidintas šilumos kainas, jau būtų atlikti. Teismo sprendimas, net jei jis būtų palankus pareiškėjui, realiai nebesukeltų tokių pasekmių, kurių pagrįstai galėjo būti tikimasi prieš kreipiantis į teismą. Pareiškėjo nuomone, egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes Vilniaus miesto gyventojams mokant padidintą šilumos kainą, būtų pažeisti jų ekonominiai ir viešasis interesai, nors jie yra silpnesnė šalis ir jų teisės turėtų būti ginamos net išeinant už prašymo nagrinėjimo ribų (Šilumos ūkio įstatymo 4 str. 1 d.).

Pareiškėjas nesutinka su teismo išdėstytais argumentais, kad nepatenkinus Vilniaus miesto savivaldybės skundo, vartotojai būtų priversti šilumos tiekėjui kompensuoti skirtumą tarp ginčo metu taikytų ir realių šilumos kainų, o tai dar labiau juos apsunkintų. Pareiškėjo manymu, nėra pagrindo teigti, kad galimi vartotojų nuostoliai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo būtų didesni nei galimi buvusios padėties atkūrimo, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, kaštai ir kad reikalavimo užtikrinimas būtų neproporcinga vartotojų teisėto intereso garantuoti teismo sprendimo įvykdytinumą apsaugos priemonė. Pareiškėjo teigimu, teismas, nurodydamas, jog bet koks atsiradęs skirtumas šilumos vartotojams tariamai būtų šilumos tiekėjo atlygintas kartu su einamosiomis mėnesio sąskaitomis, neįvertino situacijos, kad vartotojas, mokėjęs nepagrįstai dideles šilumos kainas, gali pasikeisti (pakeisti gyvenamąją vietą, emigruoti ir pan.), todėl permokėtos sumos jam negalės būti atlygintos su einamosiomis mėnesio sąskaitomis. Be to, gali atsirasti naujų vartotojų, kuriems UAB „Vilniaus energija" atlygintų nuostolius, kurių jie nėra patyrę. Be to, teismas neįvertino pinigų nuvertėjimo (infliacijos). Nepritaikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjo teigimu, teismas faktiškai sukūrė tokią situaciją, kad palankaus teismo sprendimo atveju, šilumos vartotojai kelerius metus privalės finansuoti UAB „Vilniaus energija" veiklą ne tik negaudami jokios finansinės naudos, bet ir patirdami didžiulių nuostolių. Teismas neįvertino, kad UAB „Vilniaus energija", teikdama šilumą mažesnėmis kainomis, jokių nuostolių nepatirtų, nes kaip pareiškėjas yra nurodęs prašyme, šilumos kaina buvo nustatyta neatsižvelgus į tai, kad elektros energija ir šiluma buvo gaminama kogeneracinėse elektrinėse, kad gauta beveik 40,00 mln. Lt pelno, kad pagrindinis UAB „Vilniaus energija" veiklos tikslas yra tenkinti viešuosius Vilniaus miesto gyventojų interesus, o ne siekti kuo didesnio pelno (tai yra konstatavęs ir Konstitucinis teismas).

Pareiškėjas pažymi, jog nėra priežasčių suteikti didesnę reikšmę atsakovo interesams (tiksliau - trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vilniaus energija") ir neleisti pareiškėjui pasinaudoti teise į reikalavimo užtikrinimą, apginant vartotojų (Vilniaus miesto gyventojų) teises. Pareiškėjo manymu, turi būti palikta esama būklė ginčo santykiuose, kol galutinai bus išspręstas ginčas ir paaiškės, kurios proceso šalies pozicija dėl ginčo materialinių teisinių santykių yra pagrįsta. Pareiškėjas mano, kad daug didesni kaštai bus siekiant susigrąžinti permokėtas sumas nei jas primokant (pvz., teismas nesvarstė galimo dalinai palankaus pareiškėjui sprendimo galimumo, sumažinant nutarimu patvirtintas šilumos kainas iš dalies). Pareiškėjo teigimu, teismas nesivadovavo proporcingumo principu. Pareiškėjas pažymi, jog pagal Vietos savivaldos ir Šilumos ūkio įstatymus už šilumos tiekimą atsakinga savivaldybė, kaip teigiama Europos vietos savivaldos chartijoje, savivaldybių institucijos, priimdamos sprendimus, turi prisiimti pilną atsakomybę už juos bei atstovauti vietos gyventojų interesus. Tuo tarpu šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba, privaloma tvarka tvirtindama nustatytą kainą, turi atsakyti ir už galimas pasekmes, kurios nuo jos nepriklauso.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvio prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Šiuo atveju, kaip matyti ir pareiškėjo teismui pateikto prašymo, pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija"") galiojimo laikinąjį sustabdymą iki įsiteisės šioje byloje priimtas teismo sprendimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (pvz., administracinės bylos Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007, AS16-528/2007 ir kt.). Teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (tarp jų ir dėl pareiškėjo prašomos taikyti, numatytos ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte) kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t.y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.

Pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktą prašymą, kurį šis teismas 2008 m. liepos 23 d. nutartimi priėmė nagrinėti, pareiškėjas yra pateikęs reikalavimą – panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija", paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564 (b.l.3-10). Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą iš esmės, turės vertinti tik skundžiamo akto (Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76) pagrįstumą ir teisėtumą, t.y. turės nustatyti ar skundžiamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas šiuo konkrečiu atveju nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto (materialinės ir procesinės teisės normų), ar neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, patenkintų pareiškėjo prašymą, t.y. panaikintų Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 „Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija" ir paliktų galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564, pareiškėjo prašomos reikalavimo priemonės užtikrinimo priemonės taikymas teismo priimto sprendimo vykdymui neturėtų jokios įtakos, nes nagrinėjamu atveju pareiškėjui palankus teismo sprendimas nereikalautų jokio vykdymo (teismui panaikinus pareiškėjo skundžiamą Komisijos nutarimą liktų galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 1-564), t.y. nekiltų teisinė situacija, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Atsižvelgdama į pareiškėjo pateiktą reikalavimą ir juo apibrėžtas administracinio ginčo nagrinėjamoje byloje ribas, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nestabdant skundžiamo akto galiojimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, vertina kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimas nereikalautų jokio vykdymo (liktų galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 1-564), todėl taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto laikinąjį sustabdymą nėra pagrindo ir teisinės prasmės. Todėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. O3-76 nustatytų šilumos kainų galimos įtakos vartotojams peržengia nagrinėjimo ribas, kurių turi būti laikomasi teismui sprendžiant klausimą, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės užtikrinimo taikymo yra nepagrįstas. Tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl jo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 23 d. nutarties dalį dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasVaida Urmonaitė