Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-06-12 · Civilinė byla Nr. 2A-547-275/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-12
Bylos Nr.
2A-547-275/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė (pran.), Virginija Volskienė, Petras Jaržemskis
Ieškovas
L. J. N.-B.
Atsakovas
M. B.
Advokatai
Kazys Rakauskas
Kategorijos
  • 75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A29-547/08

Teisėja Tatjana Juvko Procesinio sprendimo kategorija 75.4.3.; 75.8.;

121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. birželio 12 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Petro Jaržemskio,sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

dalyvaujant ieškovei L. J. N.-B., jos atstovui adv. Kaziui Rakauskaui, atsakovui M. B. , jo atstovei adv. Irenai Maksimovai,

vertėjams Valdemarui Balitai, Galinai Lavrinovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. B. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. N.-B. ieškinį atsakovui M. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės bei M. B. priešieškinį L. J. N.-B. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė L. J. N.-B. 2005-09-15 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. B. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, kuriuo prašė: nutraukti santuoką, sudarytą 1996-10-26 Šalčininkų r. CMS tarp jos ir atsakovo M. B., santuokos įrašo Nr. 187; po santuokos nutraukimo suteikti jai pavardę „N.“, o atsakovui palikti jo pavardę „B.“; pripažinti atsakovą M. B. pilnai kaltu dėl to, kad iširo jų santuoka ir išieškoti iš jo bylinėjimosi išlaidas; konstatuoti, kad pas ją ir atsakovą nėra kreditorių, apie kuriuos būtina pranešti teismui nustatyta tvarka; vadovaujantis CK 3.87 str. 1 d., 3.117 str., pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį sekančių nekilnojamųjų daiktų, esančių Šalčininkų r. sav., Jašiūnų sen., Jašiūnų mstl., šiuo metu įregistruotų atsakovo M. B. vardų: prekybos pastato-parduotuvės, plane paž. indeksu 1E2p; gyvenamosios patalpos - 2-jų kambarių buto, esančio minėtame pastate, plane paž. indeksu 1E2p; maitinimo pastato-valgyklos, plane paž. indeksu 2M2p. Atitinkamai pripažinti atsakovui M. B. asmeninės nuosavybės teisę į kitą 1/2 dalį minėtų nekilnojamųjų daiktų; perkelti jai nuomininko teises į 1/2 dalį žemės sklypo, 0,9058 ha dydžio, esančio Šalčininkų r. sav., Jašiūnų sen., Jašiūnų mstl., kuris pagal 2000-05-17 žemės nuomos sutartį Nr. 325 buvo išnuomotas atsakovui M. B. 99 metams.

2006-09-15 Šalčininkų rajono apylinkės teisme buvo priimtas M. B. ieškinys L. J. N.-B. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuriuo atsakovas M. B. prašė: pripažinti jo asmenine nuosavybe 634,97 m² ploto patalpą-parduotuvę ir 930,93 m² ploto pastatą-valgyklą, kurių bendra vidutinė rinkos vertė 338 000 Lt; pripažinti 97,85 m² buto (vertė 19 200 Lt) 10004/97850 dalį jo asmenine nuosavybe, o likusią 87846/97850 dalį - bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe.

Šalies argumentai

Ieškovė prašė jos ieškinį tenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti, pripažinti, kad jos ir atsakovo santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas ne kartą vartojo prieš ją fizinį bei psichologinį smurtą, negerbė jos kaip moters, buvo jai neištikimas. Atsakovo kaltė dėl santuokos nutraukimo pasireiškė tuo, kad jis jau po 2 metų santuokinio gyvenimo turėjo meilužių, o 2005 m. balandžio mėn. galutinai persikraustė gyventi pas kitą moterį Baltarusijos Respublikoje. Santykiai su atsakovu prasidėjo 1994 m., nors jie susituokė 1996-10-26 Šalčininkų CMS. Iš pradžių jie gyveno pas ieškovę Lenkijoje, vėliau persikraustė į Lietuvą, Jašiūnų mstl., į vyro gyvenamąjį namą. Namas dar buvo neužbaigtas, todėl jie kurį laiką gyveno ūkiniame pastate ir bendromis lėšomis užbaiginėjo namą. Kai kurias medžiagas gyvenamojo namo statybai atsakovas jau turėjo, kitas jie pirko. Vėliau jie už bendrus pinigus nusipirko prekybos pastatą Jašiūnuose, suremontavo jame 2 aukštus, įrengė gyvenamąsias patalpas, kur ir apsigyveno. Šis pastatas buvo pirktas jos iniciatyva. Tarp jų nebuvo jokio susitarimo, kaip bus dalinamas turtas skyrybų atveju. Jie planavo bendrą verslą šiame prekybos centre. 2002 m. Poznanės m., Lenkijoje, ji pirkosi žemės sklypą, tačiau jis pirktas už asmenines lėšas ir todėl nėra dalintinas. Atsakovo nurodyta aplinkybė ir pateikti įrodymai, kad motina dovanojo jam 172 000 Lt yra klaidingi. Šie pinigai buvo jų bendri, atsakovas tiesiog norėjo juos tokiu būdu uždeklaruoti, kad įrodytų, jog turi pinigų minėtam prekybos centrui įsigyti. Kiti įrodymai - įvairios muitinės deklaracijos, paskolos sutartys, ir pan., taip pat fiktyvios -jais atsakovas tiesiog stengėsi deklaruoti bendrus pinigus. Byloje pakanka įrodymų, kad ne tik atsakovas, bet ir jį rūpinosi šeimos materialine padėtimi, dėjo tam savo pastangas ir lėšas.

Atsakovas M. B. su ieškiniu sutiko iš dalies, nes mano, kad santuoka iširo dėl abiejų kaltės, kitoje dalyje ieškinį prašė atmesti, o jo priešieškinį tenkinti visiškai. Atsakovas nurodė, kad jie su žmona sutarė, jog turtas, esantis Lietuvoje, yra jo asmeninė nuosavybė, o turtas esantis Lenkijoje, yra ieškovės asmeninė nuosavybė. Tai įrodo ir ta aplinkybė, kad Lenkijoje ieškovė 2002 m. nusipirko žemės sklypą savo asmeninėn nuosavybėn. Ginčo nekilnojamas turtas - tai jo asmeninė nuosavybė, tik dalis to turto pripažintina jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė nedalyvavo pastato pirkime, jos parašų niekur nėra ir jos pavardė niekur nefigūruoja. Tai rodo, kad ji suprato, jog pastatą jis perka savo asmeninėn nuosavybėn. Tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Pas Marjaną“ kūrime ir šios įmonės veikloje ieškovė dalyvavo, kadangi tai buvo jų bendra įmonė. Jo gyvenamojo namo Jašiūnuose statyba buvo baigta 1994 m. Su savo ankstesne žmona jis išsiskyrė 1995 m., šis namas po santuokos nutraukimo atiteko jam. Jašiūnų prekybos pastatas buvo nupirktas už jo asmenines lėšas. Kad gautų lėšų šiam pirkiniui, jis pardavė nuosavą minėtą namą, dalį pinigų pasiskolino, taip pat nemažai pinigų turėjo dar iki santuokos su ieškove - jis turėjo nuosavą gėlių verslą, prekiavo automobiliais ir kt. Pastato įsigijimu rūpinosi tik jis - skolinosi pinigus iš žmonių. Visa tai įrodo, kad pastato pirkimu rūpinosi tiktai jis vienas, todėl darytina išvada, kad tik 5,5 proc. šio ginčo pastato yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kita dalis - 94,5 proc., yra jo nuosavybė. Be to, kad ginčo turtas įgytas jo asmeninėn nuosavybėn patvirtina tai, kad šis turtas VMI buvo deklaruotas asmens turto deklaracija, o ne šeimos turto deklaracija. Taip pat ir ieškovė Lenkijoje deklaravo savo turtą kaip asmeninį, o ne šeimos. Visa tai patvirtina, kad šeimos bendro turto nebuvo. Su atsakove jie neveda bendro ūkio jau nuo 2000 m., gyveno skyrium, atskirai maitinosi, jų santuoka nuo pat pradžių buvo fiktyvi, paremta vien tik abiejų šalių verslo interesais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2007-12-07 sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Nutraukė santuoką sudarytą 1996-10-26 Šalčininkų r. CMS, santuokos įrašo Nr. 187, tarp L. J. N.-B. ir M. B., dėl M. B. kaltės.

Pripažino L. J. N.-B. asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį sekančių nekilnojamųjų daiktų, esančių Šalčininkų r. sav., Jašiūnų sen., Jašiūnų mstl., įregistruotų M. B. vardu:

- pastato-parduotuvės, vidutinė rinkos vertė 133 430 Lt;

- pastato-valgyklos, vidutinė rinkos vertė 214 000 Lt;

- buto/gyvenamosios patalpos (esančio pastate plane paž. 1E2p), vidutinė rinkos vertė 19 200 Lt;

- patalpos-parduotuvės, (esančios pastate plane paž. 1E2p), vidutinė rinkos vertė 124 000 Lt;

- inžinierinių tinklų (dujų tinklų vamzdynų), vidutinė rinkos vertė 1 860 Lt ir 7 605 Lt.

Pripažino M. B. asmeninės nuosavybės teisę į 1/2 dalį minėtų nekilnojamųjų daiktų:

- pastato-parduotuvės, vidutinė rinkos vertė 133 430 Lt;

- pastato-valgyklos, vidutinė rinkos vertė 214 000 Lt;

- buto/gyvenamosios patalpos (esančio pastate plane paž.1E2p), vidutinė rinkos vertė 19 200 Lt;

- patalpos-parduotuvės (esančios pastate plane paž.1E2p), vidutinė rinkos vertė 124 000 Lt;

- inžinierinių tinklų (dujų tinklų vamzdynų), vidutinė rinkos vertė 1 860 Lt ir 7 605 Lt.

Perkėlė L. J. N.-B. nuomininko teises į 1/2 dalį žemės sklypo, 0,9058 ha dydžio, esančio Šalčininkų r. sav., Jašiūnų sen., Jašiūnų mstl., kuris pagal 2000-05-17 žemės nuomos sutartį Nr. 325 buvo išnuomotas M. B. 99 metams. Atmetė M. B. priešieškinį L. J. N.-B. dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Teismas konstatavo, kad atsakovo kaltė dėl santuokos nutraukimo įrodyta pilnai ieškovės paaiškinimais, specialisto išvada dėl L. J. N.-B. sveikatos sutrikdymo, liudytojų M. C. –M., H. Z. P., A. V., M. M., L. Š. parodymais bei kita bylos medžiaga. Atsakovas vartojo fizinį smurtą prieš ieškovę, ją žemino. Dėl atsakovo neištikimybės, konfliktiško ir nesugyvenamo charakterio sutuoktinių santykiai nebuvo geri. Teismas padarė išvadą, kad dėl M. B. kaltės šalių santuoka galutinai iširo ir nėra perspektyvos ją atkurti, sutuoktiniams toliau bendrai gyventi ir išsaugoti šeimą neįmanoma (CPK 384 str. 6 d.), todėl yra pagrindas ieškinį šioje dalyje tenkinti. Teismas konstatavo, kad tiek iš bylos medžiagos, tiek ir iš šalių bei liudytojų parodymų seka, kad visas ginčo turtas buvo įgytas ir lėšos į jį įdėtos jau po santuokos sudarymo. Atsakovas pripažino, kad ginčo turtas įgytas santuokos metu, tačiau šį turtą laikė įgytu vien tik jo asmeninėn nuosavybėn ir už jo asmenines lėšas. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus padarė išvadą, kad M. B. neįrodė, jog jo vardu įregistruotas ir santuokos su ieškove metu įgytas nekilnojamasis ginčo turtas, yra jo asmeninė nuosavybė ir buvo įgytas iš jo asmeninių lėšų. Atsakovas nurodė, jog pinigus ginčo pastatui pirkti jis gavo iš motinos pagal dovanojimo sutartis (1994-11-03 dovanojimo sutartis 60 000 Lt sumai bei 1998-03-05 dovanojimo sutartis 112 000 Lt sumai), 120 000 Lt pagal 1999-07-19 paskolos sutartį gavo iš E. Z., taip pat investavo savo kitas asmenines lėšas, o būtent gautas iš jo gyvenamojo namo ir automobilio pardavimų. Tačiau iš bylos medžiagos teismas negalėjo nustatyti, kokiam tikslui atsakovas panaudojo motinos padovanotas pinigines lėšas - 172 000 Lt, kadangi matyti, jog pinigai buvo padovanoti žymiai anksčiau nei buvo nupirktas ginčo pastatas. Tas pats pasakytina ir apie atsakovo nurodytą 40 000 Lt sumą, gautą iš automobilio pardavimo 1995-06-07. Nuo šių piniginių lėšų gavimo ir iki ginčo turto pirkimo 1999 m. metais praėjo keletą metų. Atsakovas tiek iki santuokos su ieškove, tiek ir po jos sudarymo, užsiiminėjo įvairiais verslais (prekiavo automobiliais, sėjo įvairias kultūras, investavo į mėsos gaminių verslą kartu su kitais partneriais, vykdė statybas ir t.t.), kurie reikalavo tam tikrų piniginių įnašų ir pastovaus kapitalo judėjimo. Todėl atsakovas teismui neįrodė, kad šios jo minėtos lėšos buvo panaudotos ginčo turto pirkimui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo piniginį indėlį į šeimos materialinę gerovę bei ginčo nekilnojamojo turto pirkimą argumentavo pateiktomis muitinės deklaracijomis dėl įvežamų piniginių sumų į Lietuvos Respubliką, sąskaitomis faktūromis, duomenimis apie savo pajamas santuokos metu ir pan. Nors šie įrodymai nėra tiesiogiai susiję su ginčo pastato įsigijimu, tačiau parodo, kad ieškovė, priešingai nei teigia atsakovas, rūpinosi šeimos materialine padėtimi. Kitam tikslui, nei vežti pinigus bendram verslui su atsakovu, ji neturėjo jokio pagrindo, kadangi su Lietuva jos niekas nesiejo apart santuokos su atsakovu bei turto, įgyto jų santuokos metu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas pripažino, kad su ieškove kartu gyveno ginčo pastate, kartu įrengė jame gyvenamąją patalpą, nors įregistravo pastatą tik savo vardu. Šiame pastate taip pat nuo 2000 m. iki 2005 m. veikė jų bendra įmonė/parduotuvė, kurioje šalys užsiiminėjo savo verslu, naudojo įmonės lėšas ginčo pastato remontui bei išlaikymui. Aplinkybės, jog 2003 metais pirkti inžinieriniai tinklai, esantys prie ginčo pastato, buvo įregistruoti abiejų šalių vardu kaip jų bendroji nuosavybė, parodo ieškovės intenciją dėl šio pastato nuosavybės teisių. Priešingai nei teigia atsakovas, jeigu pastatas priklausytų tik jam, ieškovei nebūtų buvę jokio pagrindo savo nuosavybėn įsigyti inžinierinius tinklus, dėti pastangas pastato išlaikymui, vykdyti parduotuvės veiklą šiame pastate ir pan. Teismas padarė išvadą, kad ginčo pastatas buvo įgytas iš bendrų šeimos lėšų, o priešingo atsakovas teismui neįrodė. Teismui taip pat neįrodyta, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl turto padalinimo, o būtent: kad šalių santuokos nutraukimo atveju turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, atitektų atsakovui, o turtas Lenkijos Respublikoje - ieškovei. Įvertinęs įrodymų visumą, ypač pabrėždamas tai, jog nei viename iš atsakovo pateiktų įrodymų (tarp jų - dovanojimo ir paskolos sutartyse ar ginčo turto įregistravimo pažymose) nenurodyta, jog ginčo turtas buvo įgytas už asmenines atsakovo pinigines lėšas bei priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, teismas sprendė, jog yra pagrindas ieškovės prašymą patenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti, ir nustatyti, jog visas ginčo nekilnojamasis turtas yra L. J. N.-B. ir M. B. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas M. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007-12-07 sprendimą ir priimti teismo sprendimą, kuriuo santuoką tarp atsakovo ir ieškovės nutraukti dėl abejų sutuoktinių kaltės; tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimus dėl asmeninės nuosavybės teisių pripažinimo į santuokoje įgytus pastatus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Jašiūnų km., Šalčininkų raj.; tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo, t.y. priteisti ieškovei kompensaciją už jai tenkančią dalį turto. Nurodo, kad skundžiamu sprendimu teismas santuoką nutraukė konstatuodamas atsakovo kaltę. Su tokia išvada atsakovas nesutinka. Taikant CK 3.60 str. sutuoktinio reikalavimas nutraukti santuoką, esant bent vienam iš šio straipsnio 3 d. nurodytų sutuoktinio pareigų pažeidimų, yra suprantamas kaip tų veiksmų pasekmė, t.y. bendras sutuoktinių gyvenimas turi tapti negalimu dėl šioje dalyje apibrėžtų santuokinių pareigų pažeidimo. Teismas savo sprendime nurodė, kad byloje nustatytas faktas, jog su ieškove atsakovas negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio nuo 2005 m. balandžio mėnesio. Šis faktas patvirtina, kad santuoka iširo 2005 m., tai reiškia, kad teismo nurodyti įrodymai, t.y. 2000 m. specialistų išvados, 2000-03-20 Šalčininkų rajono policijos komisariato pranešimas negali būti vertinami kaip priežastys, sąlygojusios santuokos iširimą. Nuo CK 3.60 str. 3 d. nurodytų veiksmų atlikimo dienos iki ieškovės kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 5 metai, ir tai patvirtina, kad santuokos iširimo pagrindinė priežastis buvo ne smurto panaudojimas, o sutuoktinių charakterių, požiūrio ir vertybių neatitikimas. Motyvuodamas atsakovo kaltę teismas nurodė, kad jis neginčijo fakto, jog nuo 2005 m. balandžio mėnesio buvo ieškovei neištikimas, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų patvirtinančių atsakovo neištikimybės faktus. Atsakovas visiškai nesutinku su teismo sprendimu dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Atsakovas pateikė teismui brangaus turto įgijimo deklaraciją, kuri patvirtino, kad pastato pirkimui jis panaudojo savo asmenines lėšas, nes pardavė turtą, kuris buvo įgytas iki santuokos, panaudojo padovanotas atsakovui lėšas ir pasiskolino pinigus, o skolą gražino pardavęs savo asmeninį turtą, nežiūrint į tai, teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė fakto, kad turtas buvo įgytas už jo asmenines lėšas. Teismas vertino atskirus deklaracijoje nurodytus dokumentus, bet visiškai neargumentavo, kodėl atmetamas rašytinis įrodymas - brangaus turto įsigijimo deklaracija, kurioje konkrečiai išvardytos visos sumos, kurios buvo panaudotos turto įsigijimui. Apeliantas mano, kad teismas darydamas išvadą, jog byloje nenustatyta kokiam tikslui buvo panaudotos atsakovo motinos jam padovanotos 172 000 Lt ir pardavus automobilį gautos 40 000 Lt lėšos, privalėjo nurodyti faktinius ir teisinius argumentus, dėl kurių atmestas šis rašytinis įrodymas. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvada, kad atsiskaitymui už nupirktą pagal 1999-05-28 sutartį pastatą atsakovas panaudojo šeimos lėšas. Teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad parduotas 1999-12-20 gyvenamasis namas negali būti laikomas atsakovo asmenine nuosavybe. Teismas nurodydamas, kad gyvenamasis namas santuokos su ieškove metu buvo užbaigtas ir ieškovė prisidėjo prie jo statybų nenurodė nei vieno byloje esančio įrodymo, kuris tokią teismo išvadą patvirtintų. Dalyvavimas statybose negali būti patvirtintas teismo nurodytų liudytojų M. M. ir L. S. parodymais, nes nurodyti parodymai prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, t.y. 1999-12-20 gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutarties 1 p. nurodytai aplinkybei, kad gyvenamasis namas buvo užbaigtas ir atiduotas eksploatacijai dar 1994-03-21 ir kitų byloje apklaustų liudytojų, t.y. L. S., R. P., J. Z. paaiškinimams, kurie patvirtino, jog gyvenamasis namas buvo pilnai užbaigtas iki santuokos su ieškove. Teismo nurodytas argumentas, kad ieškovė prisidėjo prie namo statybos veždama statybines medžiagas yra neįrodytas. Atsakovas rašytiniais įrodymais įrodė, kad pastatas buvo įgytas už jo asmenines lėšas, todėl šis turtas turi būti pripažintas jo asmenine nuosavybe (CK 3.89 str.2 d.). Teismo nurodyti argumentai, kad sutuoktiniai gyveno nupirktame pastate, vykdė jame savo įkurtos bendrovės „Pas Marjaną“ verslą, įmonės lėšomis remontavo pastatą, nesudaro pagrindo pripažinti šį turtą bendra jungtine nuosavybe ir jį padalinti lygiomis dalimis. Teismo nurodyti argumentai patvirtina, kad pastato vertė nebuvo padidinta iš bendrų lėšų, nes teismas konstatavo, jog pastatas buvo remontuojamas už įmonės „Pas Marjaną“ lėšas. Šis faktas patvirtintas byloje esančia panaudos sutartimi. Teismas padalindamas turtą lygiomis dalimis neturėjo pagrindo tokį savo sprendimą motyvuoti siekiu apsaugoti nekalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio interesus. CK normos, reglamentuojančios santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės nenumato galimybės kaltės nebuvimą kompensuoti turtu, todėl tokia teismo išvada laikytina neteisėta. Apeliantas mano, kad teismo sprendimas turto padalijimo dalyje turi būti panaikintas. O panaikinus teismo sprendimą dėl turto padalijimo atitinkamai turi būti panaikintas ir teismo sprendimas dalyje, kurioje ieškovei perkeltos teisės pagal žemės sklypo nuomos sutartį.

Atsiliepimas

Ieškovė L. J. N.-B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007-12-07 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, pirmos instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė šiuos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinių teisės normų. Apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoj a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinyje ir priešieškinyje išdėstytas aplinkybes (byloje pateiktame ieškinyje ieškovė nurodė aplinkybes, išvardytas CK 3.60 str. 3 d., kad atsakovas buvo neištikimas, ne kartą vartojo prieš ją fizinį bei psichologinį smurtą), šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, nustatė, kad sutuoktiniai nuo 2005 metų balandžio mėnesio gyveno atskirai, nepalaikė šeiminių santykių, atsakovas nevykdė įstatyme nustatytų sutuoktinio pareigų, nesirūpino šeima, bendru turtu, paliko visas pareigas ieškovei, artimai bendravo su kita moterimi, t.y. ieškovė įrodė sutuoktinio neištikimybę, taip pat vartotą fizinį smurtą prieš ją, kurie buvo pakankamas teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, jog atsakovas yra kaltas dėl santuokos iširimo. Byloje nebuvo pateikta kitų įrodymų, kurie būtų paneigę nurodytas aplinkybes. Atsakovas taip pat nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kurie įrodytų ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas byloje teisiškai reikšmingą faktą dėl atsakovo smurtavimo prieš ieškovę, taip pat santuokinės neištikimybės buvimo ar nebuvimo, pagrįstai vadovavosi šiuo principu ir padarė išvadą, kad atsakovas kaltas dėl santuokos išrimo. Dėl to teisėjų kolegija, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išvardytas aplinkybes, dėl kurių pagal įstatymą preziumuojama atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, tinkamai taikė CK 3.60 str. normas – pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė CK 3.60 str.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo dalykas - pastatas-parduotuvė, vidutinė rinkos vertė 133 430 Lt; pastatas-valgykla, vidutinė rinkos vertė 214 000 Lt; butas/gyvenamosios patalpos (esančio pastate plane paž. 1E2p), vidutinė rinkos vertė 19 200 Lt; patalpos-parduotuvė (esančios pastate plane paž. 1E2p), vidutinė rinkos vertė 124 000 Lt, sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir nutraukiant santuoką turi būti padalijamas. Apelianto teigimu, byloje netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, nustatančios dalijamo turto teisinį statusą (CK 3.88 str. 1 d., 3.89 str. 1 d. 2, 7 p.). Kolegija konstatuoja, kad apelianto nurodomi teisiniai argumentai nepaneigia nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvadų dėl dalijamo buto teisinio statuso; teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d. nustatyta, kad CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepriklausomai nuo turto įgijimo momento - iki ar po šio kodekso įsigaliojimo. Tiek galiojusio SŠK 21 str., tiek ir 2000 m. CK 3.87 str. 1 d. įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.89 str. nustatyta, kada turtas yra priskiriamas asmeninei sutuoktinio nuosavybei. Šios teisės normos nenustato jokių papildomų išlygų tam, kad santuokos metu įsigytas turtas taptų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Asmuo, neigiantis sutuoktinių bendro turto prezumpciją, privalo įrodyti, kad ginčo turtas, įgytas santuokos metu, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. CK 3.89 str. 1 d. išvardyti kriterijai, pagal kuriuos turtas gali būti priskirtas vieno sutuoktinio asmeninei nuosavybei: turto įgijimo laikas, turto įgijimo pagrindas, turto pobūdis, vieno iš sutuoktinių asmeninių lėšų panaudojimas, aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamoje byloje nustatyti reikšmingi faktai, kad ginčo patalpos įgytos 1999-05-28 pirkimo-pardavimo sutartimi, t.y. praėjus daugiau kaip dviems metams po santuokos sudarymo ir bylos šalims bendrai tvarkant turtą. Sutartyje nėra išreikšta atsakovo valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Šie faktai neatitinka CK 3.89 str. 1 d. nustatytų turto priskyrimo asmeninei nuosavybei kriterijų. Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas minėto turto atsakovo asmenine nuosavybe, įstatymo nuostatų nepažeidė.

Apelianto nurodomos aplinkybė, kad pinigus ginčo pastatui pirkti jis gavo iš motinos pagal dovanojimo sutartis (1994-11-03 dovanojimo sutartis 60 000 Lt sumai bei 1998-03-05 dovanojimo sutartis 112 000 Lt sumai (t. 3, b.l. 8-9)), nelemia išvados, kad šie pinigai, kaip dovana, buvo perduoti atsakovui ir panaudoti ginčo turtui pirkti. Tokia išvada nebūtų patvirtinta jokiais įrodymais ir ją būtų galima daryti tik prielaidos forma. Tačiau teismo sprendimas prielaida negali būti grindžiamas (CPK 263, 265 str.). Išdėstytos nuostatos, kurios aktualios sprendžiant dalijamo turto teisinio statuso klausimą, atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentai dėl santuokoje įgyto turto padalijimo būdo bei reikalavimas priteisti ieškovei kompensaciją už jai tenkančią dalį turto. Teisėjų kolegija pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo nekilnojamuoju turtu abi šalys nesinaudoja jau ilgą laiką, nei viena iš jų negyvena įrengtoje gyvenamojoje patalpoje, vaikų santuokoje neturėjo, ginčo dėl turto vertės tarp jų nėra, todėl bendras turtas dalintinas tarp šalių lygiomis dalimis, kiekvienai iš jų pripažįstant teisę į 1/2 dalį dalintino turto.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Atsakovo M. B. apeliacinį skundą atmetus visiškai, iš atsakovo ieškovės L. J. N.-B. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent iš 2008-05-04 pinigų priėmimo kvito serija LAT Nr. 342832, 2008-06-03 sąskaitos-faktūros serija V18 Nr. 291 bei UAB „Lietuva Statoil“ kliento kvitų, ieškovė patyrė 1 960 Lt dydžio išlaidas advokato Kazio Rakausko, atstovavusio ieškovę bylos nagrinėjimo metu, teisinei pagalbai, dokumentų vertimui bei kelionei iš Lenkijos į Lietuvą apmokėti. Prašymas atlyginti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą bei ginčo pobūdį, ieškovės advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštus procesinius dokumentus ir dalyvavimą teismo posėdyje, darytina išvada, jog ieškovės prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma (860 Lt) yra objektyvi ir teisingai atlyginanti realiai advokato patirtas darbo (intelekto) ir laiko sąnaudas, neviršija 2004-04-02 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistina pilna apimtimi (Rekomendacijų 8.11, 8.18 p.). Taip pat atlygintinos ieškovės patirtos išlaidos teismo procesinių dokumentų vertimui – 50 Lt. Kadangi ieškovės interesai nagrinėjamoje byloje buvo atstovaujami adv. Kazio Rakausko, be to, remiantis CPK 319 str. 3 d. nuostatomis, ieškovės dalyvavimas teismo posėdyje nebuvo būtinas, kolegija atmeta, ieškovės prašymą priteisti 1 050 Lt kelionės iš Poznanės vaivadijos Smieszkowo – Czarnkow vietovės į Vilnių išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovės L. J. N.-B. (a.k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai 940 Lt (devynis šimtus keturiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Virginija VolskienėPetras Jaržemskis