Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-06-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-558-519-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-26
Bylos Nr.
1A-558-519-2013
Teisminio proceso Nr.
1-81-2-00053-2012-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Bronius Zalaga
Kaltinamasis
I. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-558-519/2013Teisminio proceso Nr. 1-81-2-00053-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.8.3.; 2.1.7.4.; 2.4.6.; 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant I. R.,dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei,išteisintojo I. D. gynėjui advokatui Z. L.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. D. iš keturių kaltinimų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., išteisintas, nes neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, o nuosprendžiui įsiteisėjus ji panaikinama.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. D. išteisintas iš keturių kaltinimų nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 2 d., nes neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Jis buvo kaltinamas tuo, jog 2012 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia, sudavė ranka vieną kartą į koją ir vieną kartą į ranką mažametei G. L., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, I. D. buvo kaltinamas tuo, jog 2012 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, asmeninio konflikto metu, tyčia, spyrė vieną kartą koja į nugarą mažametei D. L., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, I. D. buvo kaltinamas tuo, jog 2012 m. birželio mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, tyčia, spyrė vieną kartą į koją ir sudavė ranka nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas mažamečiui D. L., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

Be to, I. D. buvo kaltinamas tuo, jog 2012 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, asmeninio konflikto metu, tyčia, sudavė vieną kartą kumščiu į dešinį petį mažamečiui D. L., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį dėl I. D. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos pagal BK 140 str. 2 d. (keturi epizodai) dėl sukelto fizinio skausmo mažamečiams, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir priimti naują nuosprendį: I. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimas veikas, numatytas (keturi epizodai) BK 140 str. 2 d.: Pagal BK 140 str. 2 d. pirmame epizode (2012 m. gegužės mėn., dėl G. L.), 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 140 str. 2 d. antrame epizode (2012 m. birželio mėn. pradžioje dėl D. L.), 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 140 str. 2 d. trečiame epizode (2012 m. birželio mėn., dėl D. L.), 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 140 str. 2 d. ketvirtame epizode (2012 m. birželio mėn., dėl D. L.), 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę bausmę I. D. paskirti 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant pareigą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūros civilinius ieškinius neturtinės žalos atlyginimui G. L. 100 Lt, D. L. 100 Lt ir D. L. 100 Lt tenkinti pilnai ir priteisti iš I. D. 300 Lt, mažamečiams nukentėjusiesiems, lėšas pavedant valdyti įstatyminiams atstovams E. L. ir S. L. 300 Lt.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių, taip pat netinkamai įvertinti surinkti bei ištirti įrodymai.

Mano, kad nepagrįstai nesiremta nukentėjusiojo mažamečio D. L. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Mažametis nukentėjusysis parodė, kad I. D. yra jo patėvis ir jis visą laiką su juo nesutaria. 2012 m. birželio mėn. apie 18-19 val. namuose, virtuvėje jam sėdint ant kėdės be jokios priežasties neblaivus I. D. pasakė: „dink iš čia“, todėl jis užleido patėviui kėdę išeidamas iš virtuvės. Mama žadėjo pakalbėti su I., kai po dviejų dienų, jam būnant virtuvėje vienas atėjęs I., nieko nesakęs, trenkė jam kumščiu į dešinį petį. Smūgis buvo stiprus, skaudėjo ir pradėjo verkti. Po to I. pasakė: „dink iš čia asile“. Prieš tą įvykį yra įspyręs koja. Taip I. elgiasi maždaug 4 mėn. Mama sakė, kad su I. pasikalbės, bet santykiai nepasikeitė. Patėvio bijo. Patėvis skriaudžia ir D., ir G. Matė kaip birželio mėnesį neblaivus I. D. į nugarą įspyrė, po to ji verkė. Gegužės mėn. kumščiu sudavė G. į koją ir ranką, ji kartais verkdavo, kartais - ne. Jam yra birželio pradžioje įspyręs į koją be priežasties, skaudėjo apie 5-10 min. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu nuosekliai tvirtino pas ikiteisminio tyrimo teisėją išdėstytas aplinkybes: į teisėjos klausimus nukentėjusysis atsakė: „mamos draugas yra jį mušęs ir tai buvo praeitą vasarą per atostogas. Kai tik mama susipažino, tai pradžioj viskas buvo gerai, bet po to ėmė mušti. Mušė per galvą. Mušė su kumščiu. Erzina ir sese, muša, pravardžiuoja. Muša namuose, kartais spardydavosi, tai liečia seses. Mama sakydavo jam baigti, ką čia daro ir nueidavo. To niekam nepasakojo. Sakydavo D. ką nors pasiimti ir mušti G. I. yra spyręs iš kojos man į užpakalį. Tai buvo ne vieną kartą“. Teismo posėdžio metu į užduotus psichologės klausimus atsakė: „Mušė į petį man skaudėjo. Neleisdavo eiti į jo kambarį, todėl keldavo prieš mane ranką. Viskas vykdavo ir susipykus, ir žaidimų metu. Tai būna, bet kiek dažnai aš neskaičiuoju“. Po mažamečio D. apklausos teisėjai paklausus apie proceso dalyvių norą užduoti nukentėjusiajam D. L. kausimus, proceso dalyviai tokio pageidavimo nepareiškė sutikdami su jo parodymais.

Pažymėjo, kad nukentėjusiojo D. L. duotus parodymus patvirtino ir nukentėjusių atstovas pagal įstatymą E. L., nurodydamas, kad jis žino, jog I. D. skriaudė vaikus, nors pradžioje klausiamas sūnus D. tai neigdavo, kai jam pastebėjus sūnų D. liūdną, pastarasis pasisakė, kad I. D. tyčiojasi, skriaudžia jį ir seseris. Netiki, kad D. tyčia meluotų tam, kad gyventų kartu su juo, sūnus apie smurtavimą sako tiesą. Sūnui D. apie tai pasisakius močiutei buvo pareiškimu kreiptasi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Po šių įvykių D. reikėjo lankytis pas psichologą, nors jokių elgesio sutrikimų nėra buvę. Mano, kad I. D. vartojo smurtą prieš mažamečius D., G. ir D. L., o tai patvirtino teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. L.. Ji nurodė, kad jos anūkas D. skųsdavosi, jog patėvis jį skriaudžia bei išsipasakojo, kad I. jį muša kumščiais bei kojomis, yra skriaudžiami visi trys vaikai. Jai anūkas sakė, kad vaikai negali kelti kojos į patėvio kambarį žiūrėti televizorių, nes juos muša. D. aiškino, kad D. spyrė iš kojos, net stuburas išlinko. Ypač muša, kai pareina neblaivus, todėl 2012 m. rugpjūčio mėnesį ji kartu su D. atvyko į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyrių (toliau – (duomenys neskelbtini) VTAS) ir apie tai papasakojo vadovei. Kai D. atvyko atostogauti, jis skundėsi įvairiais skausmais, bet mėlynių nematė. Pas ją pabuvęs, vaikas tapo guvesnis, judresnis. Šiuos duotus parodymus patvirtino L. P., teismo posėdžio metu nurodžiusi, kad į jos vadovaujamą (duomenys neskelbtini) VTAS kreipėsi D. senoliai. Jie pranešė, kad vaikas šeimoje yra neramus, skriaudžiamas. Aiškino, kad vaikui buvo suduota kumščiu į petį, kad spyrė sesei D., mušė ir G., todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 d. Nukentėjusioji D. savo nuomonės išsakyti negali, nes yra (duomenys neskelbtini) metų gimimo. D. buvo apklaustas be senolių, patvirtino tas pačias aplinkybes, taip pat dalyvavo apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl nekylą jokių abejonių dėl vaiko parodymų. Vaikas jautriai reagavo į įvykius, jautė baimę būdamas tuo metu toje šeimoje. Liudytojas A. L. patvirtindamas nukentėjusiojo nuosekliai išdėstytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad D. L. yra jo žmonos J. L. anūkas. 2012 m. D., būdamas pas juos, vis labiau pradėjo pasakoti, kad šeimoje yra skriaudžiami mamos patėvio I. D. visi trys vaikai, išskyrus mažiausią T.. Ypač muša, kai pareina girtas. Pirmą kartą apie smurtavimą išgirdo per vasaros atostogas. Anksčiau nieko nesakydavo D., nes buvo pasakyta tylėti. Liudytoja S. L. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kartu su keturiais mažamečiais vaikais: D., gim. (duomenys neskelbtini), G., gim. (duomenys neskelbtini), D., gim. (duomenys neskelbtini) ir su kaltinamuoju I. D. turi bendrą vaiką T., gim. (duomenys neskelbtini), bet šiuo metu kartu negyvena. Ji pati su vaikais nesusitvarkydavo, tai prašydavo, kad sugyventinis juos sudrausmintų. Liudytoja, socialinė darbuotoja, S. L. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad sužinojusi, jog artimoje aplinkoje buvo naudojamas smurtas jos dėka vaikas pradėjo lankytis pas psichologę. S. L. jai sakė, prašiusi savo draugo I. D. sudrausminti vaikus. Ji niekada nepasakojo, kad draugas vartoja prieš vaikus smurtą, sakė, kad gal kada ir subara, bet tik tiek. Liudytoja, psichologė V. V. teisme nurodė, kad S. L. iš VTAS į jų centrą buvo nukreipta 2012-09-05. Konsultacijos vyko atskirai su vaiku, su mama. Pokalbio pradžioje D. labai dvejojo ar likti gyventi su tėčiu, ar su mama. Minėjo, kad prieš jį buvo naudotas smurtas. Paklausus koks tai smurtas, vaikas aiškino, kad buvo pastūmimai rankos plaštaka į nugarą, pakeltas balso tonas. Pirmų susitikimų metu vaikas verkė, negalėjo kalbėti. Mažametė liudytoja G. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu, apklausoje dalyvaujant psichologei V. V., VTAS atstovei L. P., parodė, kad kartais I. D. yra plekštelėjęs per užpakalį, kad nesitvarkė.

Nurodo, kad I. D. kaltinamas, jog būdamas tam tikruose santykiuose su G. L., D. L. ir D. L. motina, sudavė smūgius sukeldamas fizinį skausmą vaikams, kurie tuo metu gyveno kartu su kaltinamuoju, t. y. artimoje aplinkoje. Teigia, kad atliko smurtinius veiksmus, o tai matosi iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos, patvirtinančios teisminio bylos nagrinėjimo metu bei liudytojų parodymais. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiojo, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai patikimi, atitinkantys bylos aplinkybes, kad prieš mažamečius: D. L., G. L. ir D. L. buvo panaudotas fizinis smurtas tyčiniais I. D. veiksmais.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujantis BK 54 str. 2 d. bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgiant į I. D. padarytas nesunkias tyčines nusikalstamas veikas, nusikaltimai baigti, jie padaryti veikiant tiesiogine tyčia, esant neblaiviam, kas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, veikas darydamas kaltinamasis suvokė savo nusikalstamų veikų pobūdį, numatė padarinius ir jų norėjo, lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis I. D. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas, jo elgesiu nusiskundimų negauta, anksčiau baustas administracine tvarka, įvertinus nusikaltimo pavojingumo laipsnį laikytina, kad tikslai numatyti BK 41 str. bus pasiekti už nusikaltimą paskyrus I. D. laisvės atėmimo bausmę ją atidedant.

Pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūra gindama G. L. viešąjį interesą pareiškė 100 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūra gindama D. L. viešąjį interesą pareiškė 100 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos. (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūra gindama D. L. viešąjį interesą pareiškė 100 Lt civilinį ieškinį neturtinės žalos, kuri nėra atlyginta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinės instancijos teisme išteisintojo I. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas ir I. D. išteisino iš keturių kaltinimų nusikaltimų, numatytų BK 140 str. 2 d., kadangi neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodyta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi kiekvieną įrodymą atskirai ir visus kartu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį dėl I. D. kaltumo, nepadarė BPK 20 str. nuostatų pažeidimų. Vien tai, kad apeliantas – Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, taip pat apeliaciniame skunde pasirinktinai išrinko ir pateikė vertinimui tik tuos nukentėjusiojo mažamečio ir liudytojų parodymus, kurie, apelianto nuomone, galimai tvirtintų I. D. padarius nusikalstamas veikas, nėra pagrindu teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį bei nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 str. nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o I. D. nekaltumą dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Pagal to paties straipsnio 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 d. nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusįjį asmenį. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad neabejotinai išvadai, jog I. D. atliko kaltinime aprašytus BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius veiksmus, t. y. fizinio skausmo sukėlimą mažamečiams D. L., D. L. ir G. L., nepakanka duomenų, jog kaltinimai I. D. pareikšti remiantis tik mažamečio nukentėjusiojo D. L. parodymais, kurių nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, o netiesioginių liudytojų perpasakojimas įvykių aplinkybių pagal mažamečio žodžius, nėra tie įrodymai, kuriais būtų galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Viso to priežastys, pasak psichologės, yra mamos ir vaikų tėvo nesantaika, vaikų įtraukimas į tai, be to mažametis D. L. linkęs fantazuoti, manipuliuoti esama padėtimi. Be to, ant vaiko kūno nepastebėta jokių smurto žymių. Todėl I. D. pagal jam pareikštus kaltinimus dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui išteisino vadovaudamasis BPK 303 str. 5 d. 1 p., kaip nepadariusį veikų, turinčių šių nusikaltimo požymių.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, mažametis nukentėjusysis D. L. pirminiuose parodymuose, t. y. (duomenys neskelbtini) VTAS 2012 m. rugpjūčio 13 d. Pokalbio protokole (9 b. l.), paaiškino, kad I. D. kartais smurtauja vaikų atžvilgiu. Teigė, jog apie 2012 m. birželio 30 d. I. D. buvo išgėręs, sėdėjo virtuvėje, kai į virtuvę įėjo nukentėjusysis, ir I. D. jam kumščiu smogė į dešinį petį. Nukentėjusysis mažametis apsiverkė ir išėjo į savo kambarį, nes jam labai skaudėjo. Taip pat teigė, kad I. muša ir kitus vaikus, tai jo seses. Yra matęs, kad I. D. spardė D., t. y. jai buvo įspirta į nugarą, mergaitė nukrito, po to atsikėlė ir nuėjo į savo kambarį. I. D. mušdamas vaikus keikiasi, žemina visokiais negražiais žodžiais. Jis bijo patėvio. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (16-17 b. l.) nukentėjusysis mažametis nurodė, kad I. D. yra jo patėvis. Jis kartais su jais gyvena, o kartais pas savo mamą. Jis su juo nesutarė ir iki įvykio. 2012 m. birželio mėnesį apie 18-19 val. namuose, virtuvėje jam sėdint ant kėdės ir esant jo sesei G. be jokios priežasties, I. D., būdamas truputį išgėręs, pasakė: „dink iš čia“, todėl jis išėjo iš virtuvės. Jis pasakė mamai, mama žadėjo pakalbėti su Irmantu. Maždaug po dviejų dienų, jam vienam būnant virtuvėje dienos metu, atėjęs iš kito kambario Irmantas, bet tiksliai negali pasakyti ar buvo išgėręs, nieko nesakęs trenkė jam kumščiu į dešinį petį. Smūgis buvo stiprus, skaudėjo. Po to I. pasakė: „dink iš čia asile“. Jis pradėjo verkti, bet patėvis to nematė. Prieš tą įvykį yra įspyręs į koją, daužęs kumščiais į įvairias kūno vietas. Taip I. su juo elgiasi maždaug 4 mėn. Mama sakė, kad su I. pasikalbės, bet santykiai nepasikeitė. Patėvio bijo. Patėvis skriaudžia ir D., ir G.. Matė, kaip birželio mėnesį D. koja į nugarą įspyrė. D. po to verkė, verkdama nuėjo į kambarį. Tuo metu I. buvo neblaivus. Anksčiau, pavasarį, gal gegužės mėn. kumščiu sudavė G. į koją, į ranką, ji kartais verkdavo, kartais - ne. Galėjo būti apie 12 kartų. Jam I. yra įspyręs į koją be priežasties, skaudėjo apie 5-10 min. I. tuo metu buvo išgėręs. Tai birželio 6 d., buvo G. gimtadienis. Buvo visi kambaryje. Bet tiksliai datos nepamena, vėliau prisiminė, kad sesės G. gimtadienis liepos 5 d., tačiau jam kažkodėl įsiminė birželio 6 d., bet galėjo įspirti ir birželio pradžioje. Mažametis nukentėjusysis D. L. pirmosios instancijos teisme 2013 m. kovo 7 d. teisiamojo teismo posėdžio metu parodė mamos draugas yra jį mušęs. Teigė, jog tai buvo praeitą vasarą per atostogas. Kai tik mama susipažino, tai pradžioj viskas buvo gerai, bet po to ėmė mušti. Mušė per galvą, mušė į petį, jam skaudėjo. Mušė su kumščiu. Neleisdavo eiti į jo kambarį, todėl keldavo prieš jį ranką. Erzina ir sesę, pravardžiuoja. Muša namuose, kartais spardydavosi, tai liečia seses. Ypač erzina D., pravardžiuoja. Mėto ant lovos, pastumia, D. nukrenta. Viskas vykdavo ir susipykus, ir žaidimų metu. Sakydavo D. ką nors pasiimti ir mušti G.. I. yra spyręs jam iš kojos į užpakalį. Tai buvo vieną kartą. (132-133 b. l.)

Įvertinus visus mažamečio nukentėjusiojo parodymus, darytina išvada, kad iš viso nuosekliai mažametis parodė I. D. jam sudavus vieną smūgį į petį, vieną kartą spyrus ir tai buvo atostogų metu. Visos kitos aplinkybės yra kintančios, prieštaraujančios byloje esančiai medžiagai, liudytojų parodymams, todėl remtis mažamečio parodymais ir vien tik jais grįsti I. D. kaltę padarius keturias nusikalstamas veikas apkaltinamajame nuosprendyje, pagal BPK nustatytas taisykles, negalima.

Mažametis nukentėjusysis D. L. nurodo, kad jam buvo įspirta į koją birželio 6 dieną, po to nurodė birželio 30 d., kitu atveju nurodo birželio mėnesio pradžioje, o patikslinus paminėjo, jog birželio mėnesį, kai buvo sesės Gabrielės gimtadienis, tačiau vėlgi prisimena, kad jos gimtadienis liepos 5 d. Konstatuotina, G. L. gimė spalio mėnesį, D. L. gimė sausio mėnesį, vaikų motina S. L. gimė spalio mėnesį, I. D. gimė rugsėjo mėnesį, pats D. L. gimė birželio 25 d. Taigi, tai nebuvo sesės ar kurio nors šeimos nario gimtadienis. Kyla pagrįstos abejonės ar tikrai buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį mažametį ir ar jam įspirta kurio nors nario gimtadienio dieną. Pastebėtina, kad nei vienuose parodymuose nenurodo, kad jo gimimo dieną jam buvo spirta į koją.

Nukentėjusysis D. L. taip pat skirtingai parodė, jog pradžioje, kai jo mama susipažino su I. D., viskas buvo gerai, santykiai geri. Aiškino, kad muša vaikus nuo pavasario, gegužės mėnesio. Kitų parodymų metu nurodė, kad jau 4 mėnesiai yra toks elgesys su juo. Bet šalia parodo, kad jo atžvilgiu smurtas buvęs tik birželio mėnesį, įspyrė į koją, sudavė su kumščiu į petį.

Netiksliai nurodomos I. D. galimo sudavimo kumščiu mažamečiui aplinkybės, nes pirminiuose paaiškinimuose paaiškino, kad I. D. buvo išgėręs, sėdėjo virtuvėje, kai į virtuvę įėjo nukentėjusysis, ir I. D. jam kumščiu smogė į dešinį petį. Nukentėjusysis mažametis apsiverkė ir išėjo į savo kambarį, nes jam labai skaudėjo. Tačiau kitu metu paaiškino, jog būtent jam, D. L., būnant virtuvėje vienam, dienos metu atėjęs iš kito kambario I., bet tiksliai negali pasakyti ar buvo išgėręs, nieko nesakęs trenkė jam kumščiu į dešinį petį. Smūgis buvo stiprus, skaudėjo. Po to I. pasakė: „dink iš čia asile“. Jis pradėjo verkti, bet patėvis to nematė. Taigi, visiškai neaišku ar I. D. buvo virtuvėje neblaivus ir atėjo D. L. į virtuvę, ar D. L. buvo virtuvėje ir I. D. atėjo į virtuvę. Buvo tą dieną I. D. neblaivus, ar nebuvo.

Iš mažamečio duotų parodymų lieka neaišku, kur visgi I. D. jam įspyrė - į koją, kaip nurodė pirminiuose parodymuose ar į užpakalį, kaip nurodė teisminio nagrinėjimo metu. Nenuoseklūs parodymai dėl smūgių sudavimo, nes pirminiuose parodymuose nurodė, jog I. D. jį mušė „į įvairias kūno vietas“, o kitu metu nurodė, kad sudavė į petį ir spyrė į koją, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė I. D. jam sudavus kumščiu per galvą ir į petį bei kartą spyrus koja į užpakalį.

Mažametė G. L. apklausta pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu iš vis neigė buvus smurtą šeimoje, o tik nukentėjusįjį D. L. patį mušantis ir esant nesutarimams su juo. Su fizinio smurto naudojimu šeimoje mažamečių atžvilgiu nesutinka vaikų motina S. L. (36-37, 101-103 b. l.), neigia I. D. (47-48 b. l.). Šio fakto netvirtina (duomenys neskelbtini) VTAS darbuotoja, kaip liudytoja apklausta S. L. (43-44, 103 b. l.).

Įvertinus baudžiamojoje byloje esančių netiesioginių liudytojų parodymus, pagal jiems nurodytas mažamečio nukentėjusiojo aplinkybes, akivaizdu, kad jie visiškai prieštarauja paties mažamečio parodymams.

Netiesioginiai liudytojai nurodo visiškai kitokį I. D. galimai fizinio smurto panaudojimo mažamečio atžvilgiu pavojingumo laipsnį, pobūdį, trukmę. Mažamečiui nukentėjusiajam teigiant, kad smurtas jo atžvilgiu buvęs tik 2012 m. vasaros atostogų metu, teisme teisiamojo teismo posėdžio metu apklaustas netiesioginis liudytojas A. L., perpasakojantis mažamečio parodymus, aiškino, kad smurtaujama prieš mažametį jau buvo ir 2010 metais, tik buvo pasakyta tylėti, kad tik šiemet vaikas prakalbo apie senai trunkantį smurtą šeimoje vaikų atžvilgiu, o liudytoja J. L. parodė, jog vaikas bijo pasakyti tiesą.

Ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. rugpjūčio 30 d. liudytoja apklausta J. L. nurodė, kad vaikas „pasakojo, kad muša iš kumščių ir kojomis“ (39 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu, 2013 m. vasario 7 d. teisiamajame teismo posėdyje parodė, kad mažametis nukentėjusysis sakė, kad buvo sumuštas pavasarį, mušė į galvą, nugarą, koją. G. šiais metais patvirtino, kad muša visus tris“ (122-123 b. l.). Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. rugpjūčio 30 d. apklaustas A. L. parodė, jog D. L. nurodęs, kad patėvis muša (40-41 b. l.). Tačiau 2013 m. sausio 8 d. teisminio nagrinėjimo metu liudytojas nurodė, kad vaikas pasakojo, kad gauna į kailį visi, spyrė I., sakė, kad muša, todėl supratęs, kad pastoviai (103-104 b. l.). Liudytoja apklausta L. P. 2013 m. sausio 8 d. teisiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad vaikas teigė, jog jam buvo suduota kumščiu į petį (100-101 b. l.). Pirmosios instancijos teisme 2013 m. vasario 7 d. teisiamojo teismo posėdžio metu apklausta psichologė V. V. tvirtino, kad D. L. aiškino buvus prieš jį panaudotą smurtą ir tai buvę pastūmimai rankos plaštaka į nugarą, pakeltas balso tonas, o smūgių sulaukdavo kai triukšmaudavo, nesitvarkydavo, neruošdavo pamokų, trukdydavo mamai ir jos draugui žiūrėti televizorių (122-126 b. l.). Mažamečio nukentėjusiojo tėvas E. L. parodė, kad vaikas jam konkrečiai smulkmenų nepasakojo apie galimai I. D. naudojamą fizinį smurtą jo atžvilgiu, tik pasakė žodžius „taip muša“ (21-22 b. l.).

Atsižvelgtina į psichologės V. V., apklaustos teisiamajame teismo posėdyje, išvadą, jog mažametis nukentėjusysis D. L. yra linkęs fantazuoti bei manipuliuoti esama padėtimi (mamos ir jos buvusio vyro nesantaika).

Kadangi liudytojų nurodomas skirtingas I. D. fizinio smurto panaudojimo laipsnis ir pobūdis, skaičius, galimai jo atliktų veiksmų lokalizacija, trukmė, kas akivaizdžiai nesutampa su mažamečio parodymais, jie laikytini prieštaringais ir jais teismas nesiremia. Juo labiau, kad jie netiesioginiai įvykio liudytojai perpasakojantys nenuoseklius mažamečio paaiškinimus.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl I. D. kaltumo pagal BK 140 str. 2 d., svarbūs padariniai – mažamečio juntamas skausmas, žymės ant kūno po fizinio smurto panaudojimo. Baudžiamojoje byloje randamos dvi aplinkybės. Vienoje apklausoje mažametis nukentėjusysis nurodė, kad skausmą po I. D. įspyrimo į koją, juto 5-10 minučių. Nė vienuose parodymuose mažametis nenurodė, kad po fizinio smurto panaudojimo jam būtų buvę likę žymių ant kūno. Daugiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Kita aplinkybė, tai liudytoja J. L. parodė, kad D. L. atvykęs skundėsi įvairiais skausmais, bet kadangi mėlynių nematė, darė išvadą, kad gal nerviškai skaudėjo (38-39 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu liudytoja patvirtino, kad mažametis skundėsi skausmais, jam skaudėjo širdį, koją, ranką. Jokių mėlynių ant D. kūno ji nematė. Aplinkybės, kad D. L., jam nuvykus pas senelius, jautė skausmą, nenurodė nei mažametis, nei mažamečio mama S. L., nei liudytoju apklaustas jo tėvas E. L..

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, vertindama aplinkybę dėl mažamečio skausmo jautimas 5-10 minučių po I. D. spyrio į koją, turėtų sąlygoti, jog padariniai – sužalojimo žymės ant mažamečio kūno - turėjo būti akivaizdūs, tačiau tai nėra užfiksuota nei gydytojų, nei mažamečio mamos, nei pedagogų, nei liudytojų, nei socialinių darbuotojų. Įvertinant liudytojos J. L. teigimą, jog mažamečiui atvykus pas ją vasaros atostogų, D. L. juto skausmą, ši aplinkybė laikytina nesusijusia su šia konkrečiai baudžiamąja byla. Pati liudytoja teisminio nagrinėjimo metu išsakė nuomonę, jog tai D. L. nervinis skausmas. Liudytoja nesikreipė į gydytojus dėl galimai mažamečio jaučiamo skausmo, nesiaiškino jo kilimo priežasčių. Aplinkybės apie D. L. skausmų buvimą, lankymosi pas J. L. laikotarpiu, nenurodo nei mažametis, nei vaiko tėvas E. L., nei motina S. L.. Be to, nervinis skausmas nepriskirtinas fiziniam skausmui, todėl tai nėra padariniai BK 140 str. 2 d. prasme.

Iš visų baudžiamojoje byloje esančių mažamečio D. L. ir netiesioginių liudytojų parodymų nėra galimybės nustatyti sužalojimų masto, lokalizacijos ir to pagrindu spręsti fizinio skausmo BK 140 str. 2 d. prasme, kaip padarinių, buvimą.

Kaltinimus I. D. dėl fizinio smurto naudojimo mažamečių D. L. ir G. L. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir neįrodytais. Mažamečio nukentėjusiojo D. L. nurodomos aplinkybės dėl G. L. ir D. L. atžvilgiu I. D. panaudoto smurto, taip pat kelia pagrįstų abejonių. Pirminiuose parodymuose jis teigė, kad I. muša ir kitus vaikus, tai jo seses. Yra matęs, kad I. D. spardė D., t. y. jai buvo įspirta į nugarą, mergaitė nukrito, po to atsikėlė ir nuėjo į savo kambarį. Ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad matė, kaip birželio mėnesį D. koja į nugarą įspyrė. D. po to verkė, verkdama nuėjo į kambarį. Tuo metu I. buvo neblaivus. Anksčiau, pavasarį, gal gegužės mėn. kumščiu sudavė G. į koją, į ranką, ji kartais verkdavo, kartais - ne. Galėjo būti apie 12 kartų. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis teisiamojo teismo posėdžio metu paaiškino, kad seses muša namuose, kartais spardydavosi, ypač erzina D., pravardžiuoja, ją mėto ant lovos, pastumia, D. nukrenta. Teisiamojo teismo posėdžio metu apklausta mažametė G. L. neigė buvus smurtą prieš ją ir neigė mačiusi, kad smurtas būtų naudojamas kitų vaikų atžvilgiu. Liudytoja apklausta L. P. nurodė, kad vaikas jai teigė, jog I. D. spyrė sesei D., mušė ir G. (100-101 b. l.). Liudytoja J. L. nurodė, kad D. L. jai sakęs, kad I. D. D. spyrė iš kojos, kad net stuburas išlinko, o vėliau patikslino „spyrė D. iš kojos į nugarą, galvojo, kad stuburas sulūš“ (122-123 b. l.). Liudytojas A. L. parodė, kad mažametis sakęs, kad I. D. Deimantei spyrė iš kojos, kad net perlinko, galvojo, kad stuburas lūš, bet dėl ko spyrė, nesakė. Taip pat liudytojas patikslino, kad vaikas – D. L., parodęs, kad ji atlinko atgal, todėl darė išvadą, kad tikriausiai spyrė į nugarą. Duomenų, kad D. L. būtų gydoma dėl nugaros, stuburo sužalojimų, nėra.

Įvertinus anksčiau išdėstytus mažamečio nukentėjusiojo ir netiesioginių liudytojų parodymus, darytina išvada, kad jie vieni kitiems akivaizdžiai prieštarauja, kai kurie yra nelogiški, nes išdėstomi pačių liudytojų pamąstymai, tikėtinumas, subjektyvi nuomonė. Jais negalima remtis jau vien tuo aspektu, kad D. L., gimusi (duomenys neskelbtini), t. y. 3 metų amžiaus vaikas, kuriai, pagal liudytojų J. ir A. L. parodymus, suaugęs vyras spyrė iš kojos į nugarą, kad vaikas perlinktų ir atrodytų, kad tuoj sulūš, savaime suprantama, jog bet kuriuo atveju toks vaikas po tokio smūgio (lokalizacijos vietos atžvilgiu) sudavimo būtų pristatytas gydytojų apžiūrai, priežiūrai bei gydymui ir tikrai neatsistos ir nenueis į savo kambarį. Tačiau tokio fizinio smurto pavojingumą bei laipsnį, kokį nurodo netiesioginiai liudytojai duotuose parodymuose, paneigia pirminiai mažamečio nukentėjusiojo parodymai, kad po I. D. spyrio į nugarą D. L. nuvirto, atsistojo ir nuėjo į kambarį. Buvus tokiam faktui – fizinio skausmo sukėlimui D. L., netvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, duomenų apie D. L. sužalojimą nėra, mažametė G. L. neigia buvus smurtui, o mažamečio nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs.

Mažametė G. L. apklausiama teisme 2013 m. kovo 7 d. parodė „manęs tai niekas nemušė. Kartais I. yra plekštelėjęs per užpakalį, kad nesitvarkėme. D. pats mušasi, prasivardžiuoja, mes nesutariame. Nuo D. kliūna ir kitiems, D. nepaiso mamos taisyklių. <...> I. manęs nemušė. Nesu mačiusi, kad kitus vaikus būtų mušęs“ (133-134 b. l.). Nėra duomenų, kad G. L. būtų patyrusi kūno (rankos, kojos) sužalojimus.

Lietuvių kalbos žodyne žodis „mušti“ reiškia suduoti smūgį ar smūgius, teikiančius skausmą. Žodis „plekštelėti” nesiejamas su smurtu, tai prilyginama judesiui. Taigi, kaip nurodo G. L., jai plekštelėjo, bet niekada nemušė. Ji nenurodė, kad tai jai būtų sukėlę fizinį skausmą. Mažametis D. L. nurodydamas fizinio smurto naudojimą G. L. ir D. L. atžvilgiu, išsakė tik savo subjektyviąją nuomonę spręsdamas I. D. galimą sudavimo ranka ar koja stiprumą kaip fizinį smurtą.

Atsižvelgtina ir į tai, kad duomenys apie smurtą vaikų atžvilgiu paaiškėjo kylant nesutarimams tarp mažamečių vaikų motinos ir jos buvusio sutuoktinio, dėl mažamečių vaikų tėvo pareigos išlaikyti mažamečius vaikus nevykdymo (apie 8000 Lt skola), taip pat esant skirtingoms gyvenimo sąlygoms pas išsituokusius ir atskirai gyvenančius tėvą ir mamą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesprendžia dėl galimai išsakytų įžeidžiančių žodžių, keiksmažodžių, pravardžiavimų vaikų atžvilgiu, kadangi šiuo konkrečiu atveju I. D. kaltinimai pareikšti tik dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams, o ne dėl jų įžeidimo, pažeminimo.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad po mažamečio D. apklausos teisėjai paklausus apie proceso dalyvių norą užduoti nukentėjusiajam D. L. kausimus, proceso dalyviai tokio pageidavimo nepareiškė, sutikdami su jo parodymais. Iš šio apeliacinio skundo argumento neaišku, kokią apklausą turi omenyje apeliantas, ar mažamečio apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ar apklausą teisiamojo teismo posėdžio metu. Dėl apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jo metu galimai neužduotų klausimų mažamečiui, kaip nurodė pats I. D. teisiamojo teismo posėdžio metu, tai jis nedalyvavo minimoje apklausoje. Teisminio nagrinėjimo metu, mažametis apklaustas kitoje teismo posėdžių salėje, o jo parodymai pagarsinti teismui grįžus į teisiamąjį teismo posėdį po apklausos, ir tada I. D. klausimų neuždavė. Pastebėtina, kad proceso dalyvių nenoras užduoti klausimus nukentėjusiajam mažamečiui, nereiškia sutikimo su jo duotais parodymais, kadangi tai tik išklausymas asmens parodymų, o sutikimas ar nesutikimas su jais yra išdėstomas baigiamųjų kalbų metu, teismo įvertinamas ištyrus ir išanalizavus visą baudžiamosios bylos medžiagą, lyginamuoju aspektu įvertinus teisminio nagrinėjimo metu gautus parodymus su anksčiau pateiktais parodymais, ir priimant procesinį sprendimą, t. y. apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus bei apeliaciniame skunduose pateiktų reikalavimų vertinimą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė teisės normas, jas aiškino, nepadarė BPK 20 str. nuostatų pažeidimo, todėl naikinti ar keisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n utarė:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio.

Kolegijos pirmininkas Gražvydas Poškus Teisėjai Raimundas Jurgaitis Bronius Zalaga