Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Kauno TI, atlyginimo.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiais buvo laikomas kamerose Nr. 343 ir 221 (b. l. 48-52). Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis matyti, kad kameros Nr. 343 plotas yra 16,20 kv.m, o kameros Nr. 221 plotas yra 19,93 kv.m (b. l. 46-47). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad vienu iš pareiškėjo skundžiamu laikotarpių, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 27 d. (laikotarpį teismas patikslino) kameroje Nr. 221 pareiškėjui 42 paras nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv.m gyvenamojo ploto norma (trūko 0,28 kv.m gyvenamojo ploto). Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusią minimalaus gyvenamojo ploto normą, kameros plotą padalino iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas teismui pateikė faktinį suimtųjų, buvusių kamerose paskyrimo į kamerą dieną, skaičių.

Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas Kauno TI 42 paras buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą 3,6 kv.m minimalaus ploto reikalavimą kameros tipo patalpoms, nes pareiškėjui kameroje 221 teko 3,32 kv.m gyvenamojo ploto (trūko 0,28 kv.m gyvenamojo ploto). Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Teismas pažymi, kad anksčiau teisės aktai nenumato reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei esančių baldų užimamo ploto. Tokios praktikos laikosi ir LVAT, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Todėl teismas sprendžia, kad nustačius, kad 42 paras kameroje Nr. 221 pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas pažymi, kad kameroje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI turėjo teisę į tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje. Teigė, kad remiantis CPT išaiškinimu, suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 val. kasdien pasivaikščioti gryname ore.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo suteikta teisė ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti kiemelyje. Sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, atsižvelgiama į tai, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginiai dėl per trumpo pasivaikščiojimo laiko trukmės, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 343 nebuvo įmanoma pilnai atidaryti lango, grynas oras ėjo tik tai per siaurą plyšį, dėl to kameroje nuolat laikėsi drėgmė. Kameroje Nr. 343 nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas (tiek natūralus, tiek dirbtinis), oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 343 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. spalio 19 d. (b. l. 48).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento. Higienos normos HN 134:2015, 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 procentų iki 65 procentų, oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Higienos normos HN 134:2015, 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 41) nurodė, kad Kauno TI kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, juose taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Pažymėjo, kad Kauno TI kamerų langų stiklai aptraukti apsaugine plėvele, kaip tą numato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis. Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kuriuos įrodo ir byloje pateiktos nuotraukos (b. l. 59-61). Pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl pažeistų higienos normų kameroje nesikreipė, pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl kameros Nr. 343 neatitiko higienos normoms dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žiūrėti, pavyzdžiui 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisės normos, reglamentuojančios kameros Nr. 343 įrengimą, apšvietimo, ventiliacijos, oro judėjimo, drėgmės reikalavimus pažeistos nebuvo, todėl pareiškėjo skundo teiginiai susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje Nr. 343, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad Kauno TI gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens.

Higienos normos HN 134:2015, 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tad ši teisės norma nenustato reikalavimo tiekti karštą vandenį ir gyvenamąsias patalpas, todėl pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, byloje nėra.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad galimybė nusiprausti šiltu vandeniu Kauno TI buvo suteikiama tik tai vieną kartą per savaitę po 15 minučių.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.) 107 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galioja nuo 2020 m. sausio 22 d.) 17.5 punktą, suimtiesiems galimybė pasinaudoti dušu suteikiama ne rečiau kaip kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Higienos normos HN 134:2015, 44 punkte.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pripažino, kad jam buvo sudaryta galimybė dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę. Byloje duomenų, kad pareiškėjui priklauso teisė naudotis dušu daugiau nei kartą per savaitę, nėra. Nustačius, kad pareiškėjui teisė dušu naudotis kartą per savaitę buvo užtikrinta, pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus, byloje nėra.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausiantis šaltu vandeniu tuoj pat susergama, o susirgus Kauno TI nesuteikiamas tinkamas gydymas.

Teismas vertindamas šį pareiškėjo skundo argumentą pažymi, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjui teisė praustis po šiltu vandeniu buvo suteikta, o karšto vandens tiekimas į gyvenamąsias patalpas pagal teisės aktus nėra numatytas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė aplinkybes susijusias su prausimosi šaltu vandeniu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad dėl to prausimosi šaltu vandeniu jis susirgo, o susirgus Kauno TI jam nebuvo suteiktas reikiamas gydymas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo teiginiai, kad prausiantis šaltu vandeniu tuoj pat susergama, o susirgus Kauno TI nesuteikiamas tinkamas gydymas, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje nustatyta, kad Kauno TĮ 42 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, šių kriterijų nebaigtinis sąrašas įtvirtintas CK 6.250 straipsnio 2 dalyje.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti , kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žiūrėti, pavyzdžiui Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą; EŽTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją).

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; LVAT 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma (trūko 0,28 kv.m gyvenamojo ploto), pareiškėjui buvo apsunkinta judėjimo kameroje galimybė, pažeidimo trukmę (pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 42 paras) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; LVAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjui turėtų būti atlyginta neturtinė žala priteisiant 200 Eur piniginę kompensaciją.

Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.