- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-376/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- R. U., J. M., A. K., V. M., R. M., D. R.
- Ieškovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos, ir V
- Trečiasis asmuo
- UAB „Vingio valdos“, J. S.
- Advokatai
- Jonas Dargis
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 77.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Konstantino Gurino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių R. U. , A. K. , J. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-203-370/2006 pagal ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos ginant nepilnamečių vaikų W. M. , I. M. , S. M. interesus ieškinį atsakovams V. M. , R. M. , D. R. , R. U. , tretieji asmenys UAB „Vingio valdos“, J. S. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pagal Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ginant viešąjį nepilnamečių vaikų W. M. , I. M. , S. M. interesą ieškinį atsakovams V. M. , R. M. , D. R. , A. K. , R. U. , J. M. , tretieji asmenys antstolė Vida Daugirdienė, antstolė Marija Trijonienė, Klaipėdos m. 13-ojo notarų biuro notarė Vilma Juostė, Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro notarai Aldona Kundrotienė ir Edgaras Sutkus, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas, AB „Lietuvos telekomas“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba, Palangos m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto teisinės registracijos panaikinimo bei atsakovės R. U. priešieškinį ieškovams ir V. M. dėl V. M. ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2005 m. rugpjūčio 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą ir 2005 m. spalio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją. Nurodė, kad šį ieškinį atsakovams pareiškė gindamas nepilnamečių vaikų interesus. Atsakovė V. M. turi tris nepilnametes dukras: W. M. , gimusią (duomenys neskelbtini), I. M. , gimusią (duomenys neskelbtini), S. M. , gimusią (duomenys neskelbtini). W. M. gimė atsakovų V. M. ir R. M. santuokos metu. Santuoka buvo nutraukta 1994 m. rugpjūčio 11 d. teismo sprendimu. Ištuoka įregistruota 1995 m. vasario 17 d. Kitų dviejų mergaičių – I. ir S. tėvystė nenustatyta. Ginčo butą, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovė V. M. nusipirko 1992 m. balandžio 7 d., po to buvo perleidusi Z. S., o vėliau iš jo nusipirko 1994 m. kovo 22 d. Turtas pirktas santuokos metu ir registruotas V. M. vardu. Nutraukiant santuoką turtas nebuvo padalintas, todėl laikomas abiejų atsakovų V. M. ir R. M. bendra nuosavybe. Buto rinkos vertė - apie 120 000 Lt. Atsakovai V. M. ir R. M. netinkamai vykdo savo pareigas išlaikyti vaikus. V. M. 2004 m. balandžio 9 d. buvo bausta už vengimą auklėti ir prižiūrėti vaikus, toliau girtauja, visiškai nesirūpino dukromis, neteikė joms materialinės paramos. Todėl Klaipėdos miesto Vaikų teisių apsaugos tarnybos sprendimu vaikai nuo 2005 m. balandžio 14 d. iki 2005 m. spalio 1 d. buvo apgyvendinti Vaiko krizių centro vaikų grupėje, o nuo 2005 m. spalio 1 d. – J. ir L. S. šeimynoje. Vaikų išlaikymui iki jų pilnametystės V. M. privalėtų, jų skaičiavimu, mokėti 98 890 Lt, kas iš esmės atitinka buto rinkos vertę, todėl siekiant realiai užtikrinti vaikų išlaikymą tikslinga priteisti išlaikymą natūra – turtu. Be to, yra ir R. M. susidariusi išlaikymo skola – 4 810 Lt, taip pat buto skolos už komunalinius patarnavimus – 1 338, 80 Lt. 2005 m. spalio 11 d. pateikus Klaipėdos miesto apylinkės teismui ieškinį dėl minėtų teisių gynimo, tarnyba sužinojo aplinkybes, dėl kurių buvo priversta kreiptis į Klaipėdos apygardos teismą, t. y. paaiškėjo, kad V. M. elgdamasi nesąžiningai šį turtą siekė perleisti ir perleido, t. y. pardavė, kitiems asmenims ir taip pablogino savo padėtį, siekdama išvengti prievolės išlaikyti vaikus. Iš pradžių ji kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą 2005 m. rugpjūčio 3 d. dėl teismo leidimo išdavimo siekdama šį butą išmainyti, tačiau teismas tokio leidimo nedavė, tam prieštaravo ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba (dėl akivaizdžių vaikų gyvenimo sąlygų pabloginimo), todėl butas per antstolių kontorą buvo parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui iki varžytynių, nes V. M. buvo pateiktas reikalavimas sumokėti skolą pagal vykdomąjį įrašą dėl 70 000 Lt V. M. išduoto J. M. vekselio neapmokėjimo laiku. Apie vekselio išdavimo aplinkybes V. M. nebuvo Vaikų teisių apsaugos tarnybai pranešusi. Vadovaujantis LR CK 6.66 straipsniu yra pagrindas ginti pažeistus nepilnamečių vaikų interesus, nes butas buvo parduotas ne tik pažeidžiant šių vaikų teises ginančius įstatymus, bet ir teisės normas, reglamentuojančias priverstinio išieškojimo tvarką, t. y. antstolė neišsiaiškino turto teisinės padėties, be R. M. dalies nustatymo ar sutikimo, be tinkamo įkainojimo minėtą butą pardavė D. R. , o ši - R. U. .
Ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės prokuroras ieškiniu iš esmės išsamiai papildydamas Vaikų teisių apsaugos tarnybos ieškinio turinį ir reikalavimus prašė pripažinti negaliojančiais: 2005 m. kovo 1 d. paprastąjį vekselį, kuriuo V. M. įsipareigojo iki 2005 m. birželio 27 d. besąlygiškai sumokėti J. M. 70 000 Lt, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. patvirtintą „Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui“ aktą, sandorius dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo R. U. , buto su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo V. M. , panaikinti turto teisines registracijas. Nurodė, kad minėti sandoriai ir dokumentai sudaryti pažeidžiant nepilnamečių vaikų teises, ginamas įstatymų. Atsakovai V. M. ir R. M. netinkamai vykdė tėvų pareigas. R. M. nedirba, jo įsiskolinimas dukters W. M. išlaikymui jau siekia 4 960 Lt. V. M. nedirba nuo 2001 m., neturi realaus pajamų šaltinio, visiškai nesirūpino dukrų išlaikymu, toliau didėja skolos už buto išlaikymą ir kt. Realizuojant ginčo butą buvo pažeistos nepilnamečių vaikų teisės, t. y. ne tik teisė į išlaikymą, bet ir į būstą, nes nė vienas vaikas negali būti paliekamas be būsto. Atsakovė V. M. , nesuprasdama dokumento esmės ir sukeliamų pasekmių, pasirašė J. M. 70 000 Lt vertės 2005 m. kovo 1 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tokiu vienašaliu sandoriu prisiimdama tokį įsipareigojimą, dėl kurio manė, kad tai susitarimas su J. M. , kaip pažįstama nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, dėl kito gyvenamo ploto suradimo, nes tokios pinigų sumos nesiskolino. Vekselį pasirašė savo namuose, pateiktą ir sudarytą J. M. , jos liepiama darė įrašą apie negalėjimą sumokėti skolos ir prašymą išieškoti, nes J. M. sakė, jog surado kitą butą, bet jo neparodė. J. M. paskolos raštelio dėl skolinamų pinigų nebuvo surašiusi, vekselį surašė tik po to, kai pamatė, jog V. M. jau bendrauja su kitu asmeniu dėl buto pardavimo, ir, bijodama prarasti pinigus, vekselį rašė todėl, kad nereikėtų kreiptis į teismą dėl paskolos priteisimo. J. M. buvo žinoma apie atsakovės V. M. asocialių gyvenimo būdą, darbo ir pajamų neturėjimą, apie turimus nepilnamečius vaikus, apie tik vienintelį turimą turtą - butą. Kadangi butas dėl ten gyvenančių vaikų turėjo būti laikomas šeimos turtu, tai teismas nebūtų davęs leidimo minėtą turtą parduoti, todėl iš šeimos turto nebuvo galima J. M. išieškoti arba sudaryti notarine tvarka sandorio. Tačiau antstolė V. Daugirdienė, pažeisdama teisės normas, reglamentuojančias priverstinio išieškojimo procedūrą, pradėjusi vykdyti Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą, neatliko visų veiksmų, kuriuos numato CPK, nenustatė buto teisinės padėties (kokia nuosavybė, teisinis režimas), tikrosios rinkos kainos, areštavo butą net mažesne kaina, negu reikia išieškoti ir be vykdymo išlaidų, o V. M. parašius pareiškimą dėl turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui savo nuožiūra įrašė buto pardavimo kainą. Kadangi tokio pobūdžio sandorio sudarymui kainos nurodymas yra esminė sandorio aplinkybė, tai toks sandoris yra niekinis. Iš atsakovo R. M. jokių duomenų atskirai neprašė, jo apie turto areštą ir kainą neinformavo. Buto pasiūlytas pirkėjas iš esmės buvo surastas ne pačios V. M. , o R. F. (dirbantis nekilnojamojo turto agentūroje) ir A. S.. Jie surado per kitą savo pažįstamą asmenį - kitoje nekilnojamojo turto agentūroje dirbančią G. K. - ir sutarė dėl kainos ir atsiskaitymo, t. y. kito buto nupirkimo ir jo kainos, o V. M. jokių pinigų į rankas negavo ir kainų nenustatinėjo, viską pasirašydavo R. F. ar jam atstovavusio advokato Jono Dargio nurodymu. Taip pasirašė 2005 m. rugpjūčio 3 d. prašymą teismui dėl leidimo davimo, taip pasirašė 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutartį, pagal kurią D. R. įsipareigojo sumokėti antstoliui 70 350 Lt bei skolas už komunalines paslaugas – 6 000 Lt, taip pat įsipareigojo nupirkti 34 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini) , dėl kurio nupirkimo tarėsi naudos siekiantys kiti asmenys. Teismui nedavus leidimo, pagal R. F. nurodymą pasirašė pareiškimą dėl turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui. V. M. nebuvo žinoma, iš kieno pinigų buvo sumokėta 30 000 Lt suma už perkamą butą (duomenys neskelbtini), minėto buto nebuvo mačiusi, dokumentus pasirašė notarinėje kontoroje dalyvaujant advokatui J. Dargiui, pinigų neturėjo, dokumentus ir pinigus po pasirašymo paėmė J. Dargis. Iš tų aplinkybių matosi, kad tikroji buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaina buvo ne mažiau kaip 106 000 Lt, o sandoriui dėl buto pirkimo, (duomenys neskelbtini), iš viso nebuvo tinkamai ir laisvai išreikštos V. M. valios, buvo nupirktas bevertis, net minimaliai neatitinkantis vaikų gyvenimo sąlygų, butas. Prokuroro nuomone, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. rezoliucija patvirtintas Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas yra neteisėtas, todėl D. R. , neteisėtai įsigijusi ginčo butą, jį taip pat neteisėtai už 100 000 Lt pardavė ir R. U. , nes D. R. buto nebuvo iš V. M. perėmusi, nebuvo sumokėjusi skolų, nuosavybės neregistravo iki pat sandorio sudarymo su R. U. , notarui, 2005 m. spalio 17 d. tvirtinusiam šį sandorį, abi šalys nurodė melagingus duomenis, jog butas atlaisvintas ir perduotas, nuslėpė apie skolas už komunalinius patarnavimus bei tai, jog yra atsiradusi V. M. pretenzija dėl papildomo 9 000 Lt sumos reikalavimo. Todėl sandorių šalys nėra sąžiningos ir sandorius pripažinus negaliojančiais turtas turi būti grąžintas į buvusią pradinę padėtį.
Šalies argumentai
Atsakovė R. U. priešieškiniu prašė atsakovę V. M. su vaikais iškeldinti iš jos nupirkto ginčo buto, nes turi būti ginamos jos, kaip buto savininkės, nuosavybės teisės. Bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog jai iš pradžių nebuvo žinoma apie tai, kad parduodamame bute liko deklaruota nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Ji minėtą butą buvo apžiūrėjusi 2005 m. rugpjūčio mėnesį, sužinojo, jog parduodamas jis už 110 000 Lt, tačiau butas buvo apleistas ir ji suabejojo dėl kainos. Vėliau, 2005 m. spalio mėnesį, vėl pagal skelbimą ji sužinojo, kad dar parduodamas tas pats butas jau už 100 000 Lt kainą, susitikusi su D. R. ir G. K. sutarė, kad būtų paruošti dokumentai, sumokėjo 100 000 Lt ir sudarė sutartį, tačiau nebegalėjo įregistruoti registre, nes jau buvo Klaipėdos apygardos teismo nutartimi uždėtas areštas, tada ji teisme pasidomėjo ir sužinojo apie keliamą bylą. Prieš sutarties sudarymą ji žinojo, kad yra asmenų, kuriuos reikia iškeldinti, tačiau pagal atskirą rašytinę sutartį, sudarytą iki notarinės sutarties sudarymo, tai buvo įsipareigojusi padaryti D. R. . Ji ta pačia sutartimi įsipareigojo sumokėti buvusios savininkės skolas už komunalinius patarnavimus. Šios sutarties turinio notarui nerodė.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinius tenkino, priešieškinį atmetė: pripažino negaliojančiu V. M. 2005 m. kovo 1 d. išduotą paprastąjį vekselį, kuriuo ji įsipareigojo iki 2005 m. birželio 27 d. besąlygiškai sumokėti J. M. 70 000 Lt; pripažino negaliojančiu Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarės A. Kundrotienės 2005 m. liepos 22 d. sudarytą vykdomąjį įrašą dėl 70 359 Lt išieškojimo iš V. M. J. M. ; pripažino negaliojančiu Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2005 m. rugpjūčio 19 d. aktą, 2005 m. rugsėjo 9 d. patvirtintą Klaipėdos miesto apylinkės teismo, dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), antstolės V. Daugirdienės pardavimo D. R. už 70 350 Lt; pripažino negaliojančia 2005 m. rugsėjo 26 d. pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir V. M. , dėl buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), ir patvirtintą Klaipėdos m. 13 – ojo notaro biuro notarės V. Juostės; pripažino negaliojančia 2005 m. spalio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. R. ir R. U. , dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir patvirtintą Klaipėdos m. pirmojo notarų biuro notaro E. Sutkaus; taikė restituciją: priteisė iš J. M. 64 386,33 Lt D. R. ; įpareigojo antstolę V. Daugirdienę grąžinti D. R. 5 963,67 Lt; įpareigojo antstolę V. Daugirdienę grąžinti J. M. 600 Lt; nurodė grąžinti V. M. ir R. M. bendrojon nuosavybėn butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), šį butą įregistruojant viešajame registre V. M. vardu; priteisė iš D. R. 100 000 Lt R. U. ; nurodė grąžinti A. K. nuosavybėn butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini); priteisė iš B. K. 30 000 Lt D. R. ; priteisė žyminio mokesčio išlaidas valstybei iš J. M. - 2 100 Lt, iš B. K. - 900 Lt, iš D. R. – 1 500 Lt, iš R. U. – 1 500 Lt.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis nustato, jog tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybinės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus (minimo straipsnio 1 punktas), nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ar rūpybos (5 punktas), sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais. Pagal CK 6.66 straipsnį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos, atsakovės V. M. paaiškinimo ir elgesio bylos nagrinėjimo metu matyti, jog atsakovė V. M. ne tik kad nevykdė savo įstatyminės prievolės išlaikyti vaikus bei garantuoti jiems gyvenamąjį būstą, bet ėmėsi veiksmų ir faktiškai elgėsi taip, kad išvengtų šių prievolių vykdymo, pasitikėdama asmenimis, kurie iš esmės veikė ir jos nenaudai. Žinodama, kad ji yra nuolat Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontroliuojama, ne tik nevykdė šios institucijos teisėtų reikalavimų, bet ėmėsi priemonių dar labiau pabloginti vaikų padėtį ne tik sudarydama sandorius siekiant išvengti minėtos prievolės, bet sudarydama tokius sandorius, kurių reikšmės pati nesuvokė, kartu prisiimdama ir net visiškai sau nesuprantamas teisines tokių sandorių pasekmes, t .y. faktiškai tardamasi su J. M. dėl buto pardavimo sandorio sudarymo ateityje, pasirašė vienašalį besąlyginį sau įsipareigojimą - vekselį, realiai nesuprasdama tokio dokumento teisinės reikšmės ir teisinių pasekmių, t. y. besąlyginio piniginio įsipareigojimo sumokėti J. M. 70 000 Lt skolą (CK 1.105 str. 1 d., 4 d.). Iš faktinių bylos aplinkybių, kartu charakterizuojančių atsakovę kaip asocialų asmenį, matyti, kad tokia V. M. valia nebuvo ir laisvai išreikšta (CK 1.64 str.1-2 d.), nes ne ji pati surašė vekselio turinį, nėra patikimų įrodymų, kad jai buvo perduoti pinigai - 70 000 Lt. Jos paaiškinimą, jog minėtą dokumentą pasirašė J. M. iniciatyva, nes jį vertino kaip dokumentą, kurio pagrindu realizuos - pasikeis butą, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Vekselis nebuvo surašytas tuo metu, kaip nurodyta jo data, jo išsamų turinį ir pasirašymą inicijavo J. M. , profesionali nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, pasitarusi su teisininku, pati pripažinusi, jog neva buvusius tarp jos ir V. M. paskolinius santykius norėjusi įforminti apeinant sunkesnį skolos išieškojimo būdą. Teismas atsižvelgdamas į tai, jog J. M. realiai žinojo apie V. M. asocialų gyvenimo būdą, turimus nepilnamečius vaikus, turimą vienintelį vertingą turtą - butą, o nesant patikimų įrodymų, kad minėti pinigai anksčiau buvo perduoti V. M. , pripažino, kad tokiais veiksmais J. M. veikė per V. M. tyčia V. M. ir jos turimų nepilnamečių vaikų - įstatyminių kreditorių nenaudai, nes norėjo turėti naudos iš V. M. prašomo surasti jai kito gyvenamojo ploto sandorio. Tokią aplinkybę, teismo teigimu, patvirtina J. M. paaiškinimas, jog ji vekselio surašymo veiksmų ėmėsi tik tada, kai pamatė, jog V. M. bendrauja su kitos nekilnojamojo turto agentūros atstovais, bei ta aplinkybė, jog V. M. būtent pas ją atvedė liudytojus A. S. ir R. F. aiškintis dėl sudarytų dokumentų dėl turto pardavimo, o ne dėl skolos atidavimo, su jais būtent tokiu klausimu J. M. ir atsisakė bendrauti. Teismas sprendė, kad J. M. pateikti įrodymai, jog ji turėjo banke pinigų ir juos 2004 m. spalio mėnesį buvo paėmusi, o apie 2005 m. kovo mėnesį paskolinusi V. M. , neįrodo, jog pinigai buvo realiai perduoti, jokių leistinų įrodymų apie tokios pinigų sumos perdavimo egzistavimą nėra. Remdamasi minėtomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog yra pagrindas vekselį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str.) bei pripažinti negaliojančiu ir 2005 m. liepos 22 d. vykdomąjį įrašą, kaip išduotą neteisėto sandorio pagrindu. Nors tokio reikalavimo byloje nebuvo pareikšta, tačiau teismas atsižvelgdamas į tai, jog ieškinys pareikštas ginant viešąjį šeimos teisės normų garantuojamą interesą, jį vertintino kaip išvestinį ir nuginčijamą ieškininės teisenos tvarka (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 82 str.).
Dėl Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, teismas nurodė, kad iš civilinės bylos medžiagos matyti, jog V. M. šeima, gyvenusi (duomenys neskelbtini), Klaipėdos vaiko krizių centro žinioje buvo nuo 2003 m. liepos 29 d. ir institucija aktyviai vykdė socialinę priežiūrą, tačiau nuo 2005 m. balandžio 14 d. vaikams buvo nustatyta laikinoji globa ir rūpyba, o pašalpų mokėjimas V. M. vaikų išlaikymui nutrauktas, 2005 m. liepos 27 d. buvo sprendžiama dėl vaikų siuntimo į stacionarią socialinės priežiūros įstaigą. Iš bylos bei pridėtų vykdomųjų bylų medžiagos matyti, kad antstolė V. Daugirdienė 2005 m. liepos 26 d. priėmusi iš J. M. vykdomąjį dokumentą dėl 70 359 Lt sumos išieškojimo iš V. M. jau 2005 m. liepos 26 d. pranešime (raginime) įvykdyti sprendimą geruoju pareikalavo iš skolininkės per trumpą (penkias dienas) terminą (CPK 659 str. 1 d. numato 10 d. terminą nuo raginimo įteikimo dienos) sumokėti ne tik skolą, bet ir visas apskaičiuotas priverstinio vykdymo išlaidas, o nenurodė, jog šią sumą reikėtų mokėti tik nesumokėjus pagrindinės skolos (CPK 656 str. 5 p.). Teismo teigimu, turto arešto aktą antstolė surašė neturėdama jokių duomenų apie turto vertę ir tinkamai nenustačiusi turto teisinės padėties (nuosavybės, šeimos turto teisinio režimo, CPK 690 str.), ir toliau nesiaiškino šių aplinkybių, o gavusi iš V. M. 2005 m. rugpjūčio 11 d. prašymą dėl turto pardavimo jos pasiūlytam pirkėjui be pardavimo kainos (CK 6.397 str. 1 d.), sudarė Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2005 m. rugpjūčio 19 d. aktą, į jį įrašydama savo nuožiūra buto pardavimo kainą, jį perdavė tvirtinti apylinkės teismo teisėjui, nors ant minėto prašymo buvo jau R. M. parašas (asmens, nesančio vykdomojo dokumento duomenyse) bei neperduodama apylinkės teismui kitos vykdomosios bylos duomenų dėl skolos išieškojimo iš V. M. AB „Lietuvos telekomas“ naudai, kartu nuslėpdama nuo teismo, kad iš parduoto buto išieškotų lėšų dengia įsiskolinimą vykdomojoje byloje, kurioje akivaizdžiai matyti, kad V. M. turi tris nepilnamečius vaikus, o gaunamos pašalpos panaudojimą iki 2005 m. kovo mėnesio kontroliavo būtent antstolė. Teismas pažymėjo, kad antstolė taip pat nenustatė, ar nėra daugiau vykdomųjų bylų išieškojimo procese, todėl nebuvo nustatyta, jog pas antstolį A. Zenkevičių dar yra vykdomųjų bylų dėl priteistų alimentų išieškojimo iš R. M. V. M. naudai W. M. išlaikymui, be to, pažeisdama CPK 704 straipsnio nuostatas sudarė Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, nors joks būsimų varžytynių procesas nebuvo pradėtas, todėl turėjo būti tik inicijuojamas vykdomosios bylos nutraukimas (CPK 704 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad dalis duomenų apylinkės teismui nebuvo pateikta, bei į tai, kad teismas tvirtindamas minėtą aktą tik formaliai revizavo antstolės veiksmus, teismas padarė išvadą, kad dėl akivaizdžių teisės aktų nustatytų reikalavimų pažeidimo toks aktas nėra teisėtas, todėl jis naikintinas kaip prieštaraujantis įstatymui (CK 1.80 str. CPK 754 str. 2 d., 704 str.). Teismas taip pat konstatavo, jog nebuvo tinkamai išreikštos ne tik V. M. valios dėl sandorio kainos, bet ir šis sandoris neatitiko net tikrojo sandorio - susitarimo tarp V. M. ir D. R. , vykusio 2005 m. rugpjūčio 11, taip pat ir nepilnamečių vaikų, kaip pirmosios eilės įstatyminių kreditorių, interesų, nes buvo nuslėpti duomenys, jog vaikai nuo 2005 m. balandžio mėnesio vidurio jau buvo Vaikų krizių centre, todėl jų interesams būtų atstovavusi minėta institucija (CK 3.253 str.) ir W. M. advokatas pagal 2005 m. rugpjūčio 2 d. susitarimą, o ne V. M. .
Dėl 2005 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties teismas nurodė, kad V. M. pati realiai dėl šio sandorio nesitarė nei su A. K. ir su kitu asmeniu, savo valios dėl sandorio sąlygų - kainos neišreiškė, pinigų nemokėjo. Teismo teigimu, iš A. K. parodymų matyti, kad ji taip pat buvo pasyvi, t. y. tik pasirašanti sandorio šalis. Faktiškai sandorius dėl šio nekilnojamojo turto objekto perpardavinėjimo tvarkė R. F. ar jam atstovaujantys asmenys, kurie siekė ir gavo tik sau asmeninės naudos. Tai patvirtina ir dokumentinė medžiaga iš Nekilnojamojo turto registro, kad kaip visų sandorių rezultatą V. M. už turėtą apie 120 000 Lt vertės butą gavo tik apie 4 000 Lt vertės turtą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad 2005 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sandoris taip pat kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų, sudarytas siekiant apeiti nepilnamečių vaikų įstatyminių kreditorių teisėtus interesus ir teisę į tinkamą būstą, pripažintinas negaliojančiu.
Dėl 2005 10 17 pirkimo-pardavimo sutarties teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog šio sandorio šalys taip pat nebuvo sąžiningos, nes notarui nurodė faktines aplinkybes neatitinkančias sutarties sąlygas ir sandorio kainą, bei nuo notaro nuslėpė, jog yra ginčas ne tik dėl atsiskaitymo su V. M. , bet ir dėl bute registruotų vaikų teisių, likusių nesumokėtų už V. M. skolų, įeinančių į faktinę sandorio kainą, likusių asmenų iškeldinimo, nes paaiškėjus tokioms aplinkybėms toks sandoris nebūtų buvęs patvirtintas (CK 6.400 str., 6.397 str., 1.80 str. 1 d.).
Dėl sandorių negaliojimo teisinių pasekmių teismas nurodė, kad konstatavus, jog tiek sandorių šalys elgėsi nesąžiningai, tiek antstolio veiksmai nėra teisėti ir sandorius pripažinus neteisėtais, taikytinos teisinės pasekmės, numatytos CK 6. 145-6.147 straipsniuose. Teismo teigimu, kadangi atsakovės V. M. vienašalis sandoris - vekselis ir vykdomasis dokumentas bei jo pagrindu vykęs turto pardavimas nuginčyti, tai atsakovė J. M. privalo grąžinti viską, ką yra gavusi pagal sandorį, šiuo atveju iš jos priteistina antstolės jai išmokėta suma D. R. , taip pat antstolė įpareigotina sugrąžinti J. M. 600 Lt administravimo išlaidų, taip pat visas neteisėtai įgytas vykdymo išlaidas antstolė įpareigotina grąžinti D. R. . Teismo manymu, antstolė neatliko tokių priverstinio vykdymo veiksmų, dėl kurių apmokėjimo galėjo pareikalauti tokio didelio atlyginimo. Dėl 2005 m. rugsėjo 26 d. sandorio teismas konstatavo, jog ginčo butas grąžintinas atsakovės A. K. nuosavybėn, o A. K. įpareigotina D. R. grąžinti 30 000 Lt. Dėl 2005 m. spalio 17 d. sandorio teismas konstatavo, kad ginčo butas grąžintinas V. M. ir R. M. nuosavybėn, atliekant turto teisinę registraciją V. M. vardu, o D. R. įpareigotina R. U. grąžinti 100 000 Lt.
Dėl priešieškinio teismas nurodė, kad atsakovė R. U. 2005 m. spalio 17 d. sudarydama notarinę sutartį su D. R. dėl ginčo buto pirkimo akivaizdžiai žinojo ir suprato, jog ginčo bute yra tretieji asmenys, t. y. ne su savininke, iš kurios perkamas butas, ir ne su sudaromu sandoriu susiję, o tretieji asmenys, t. y. buvusioji savininkė V. M. ir kt., todėl notarui neatskleidusi tikrųjų faktinių sandorio aplinkybių ir pasirašiusi sutartį su sąlygomis ( sutarties 5 p., 8 p.), jog butą yra perėmusi, o sutartį prieš trečiuosius asmenis galės tik panaudoti ją įregistravus viešajame registre, neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti V. M. ir nepilnamečių jos vaikų iškeldinimo, nes nepateikė teismui įrodymų, jog teisės aktų nustatyta tvarka šią sutartį įregistravo, be to, ši sutartis pripažinta negaliojančia ( CK 6.400 str., 6.393 str. 3 d.).
Šalies argumentai
Atsakovė J. M. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria: pripažintas negaliojančiu V. M. 2005 m. kovo 1 d. išduotas paprastasis vekselis, kuriuo ji įsipareigojo iki 2005 m. birželio 27 d. besąlygiškai sumokėti J. M. 70 000 Lt; pripažintas negaliojančiu Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarės A. Kundrotienės 2005 m. liepos 22 d. sudarytas vykdomasis įrašas dėl 70 359 Lt išieškojimo iš V. M. J. M. ; pripažintas negaliojančiu Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2005 m. rugpjūčio 19 d. aktas; dėl šių sandorių taikyta restitucija, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinius šioje dalyje atmesti, priteisti atsakovei J. M. bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pripažindamas vekselį negaliojančiu nenurodė šio sandorio negaliojimo pagrindo. Iš sprendimo turinio darytina išvada, kad visi ginčijami sandoriai pripažinti negaliojančiais dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo, tai yra šių sandorių prieštaravimo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 ir 13 straipsnių nuostatoms. Šias teisės normas teismas aiškino formaliai, nesiedamas jų su konkrečiais sandoriais ir jų sudarymo aplinkybėmis. Nė viena iš šių teisės normų, kurias teismas laiko imperatyviomis, nedraudžia veiksniems tėvams savo nuožiūra sudaryti civilinius sandorius. Vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas yra reikalingas tik įkeičiant, parduodant arba dovanojant būstą, kuriame gyvena vaikai. Šie apribojimai netaikomi vykdant priverstinį išieškojimą, nes tai prieštarautų priverstinio išieškojimo prasmei ir išieškotojo interesams. Nei J. M. , nei antstolė V. Daugirdienė, vykdžiusi priverstinį išieškojimą, nežinojo ir negalėjo žinoti apie atsakovės V. M. vaikų patalpinimą į Vaikų krizių centrą. Be to, vykdant priverstinį išieškojimą, nėra įstatyminio draudimo išieškoti iš paskutinės gyvenamosios vietos, net jei tai vaikų gyvenamoji vieta. Teisės normos, garantuojančios vaikų interesų apsaugą, negali būti taikomos formaliai, be teisinio pagrindo. Tik imperatyvių teisės normų pažeidimas yra pagrindu pripažinti sandorius negaliojančiais, tačiau tokių pažeidimų teismas nenustatė.
2. Neteisinga teismo išvada, kad atsakovė V. M. pasirašė vienašalį besąlyginį sau įsipareigojimą – vekselį, realiai nesuprasdama tokio dokumento reikšmės ir teisinių pasekmių. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis tik pačios atsakovės V. M. paaiškinimais. Prijungtoje civilinėje byloje Nr. P2-8473-323/2005 dėl teismo leidimo išdavimo, yra V. M. 2005 m. rugpjūčio 3 d. prašymas dėl leidimo mainyti butus. Šiame prašyme V. M. nurodė, kad ji iš J. M. pasiskolino 70 000 Lt, už kuriuos Gariūnų turguje įsigijo pramoninių prekių, tačiau parduoti prekes jai nesisekė, todėl negalinti grąžinti kredito. 2005 m. rugpjūčio 11 d. prašyme, adresuotame antstolei V. Daugirdienei, V. M. taip pat nurodė, kad 70 359 Lt skolą sumokėti ji neturi galimybės, todėl prašo leisti iki varžytynių pasiūlyti parduodamo turto pirkėją. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina V. M. skolos J. M. faktą ir tai, kad V. M. suprato vekselio kaip skolos dokumento esmę. Vekselio kaip skolos dokumento pasirašymo pasekmes atsakovė V. M. turėjo ir galėjo suvokti. Tai taip pat patvirtina 2005 m. birželio 27 d. jos ranka padarytas įrašas vekselyje, kuriuo V. M. patvirtino, kad negali grąžinti vekselyje nurodytos pinigų sumos ir prašo ją išieškoti. Teismo išvada, kad atsakovės V. M. valia nebuvo laisvai išreikšta, nes ne ji, o J. M. surašė vekselio tekstą bei inicijavo jo pasirašymą, nėra paremta leistinais įrodymais. Aplinkybė, kad J. M. , o ne V. M. surašė vekselio tekstą neturi reikšmės vekselio galiojimui, nes Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas nenumato, kad vekselį turi surašyti vekselio davėjas, svarbu, kad vekselis turėtų būtinus rekvizitus. Prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo ir yra be išlygų. Visiškai nesvarbu, kokiu konkrečiu pagrindu buvo išrašytas vekselis. Todėl teismo argumentas, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių pinigų V. M. perdavimą, yra teisiškai nereikšmingas. Be to, vekselis kaip vienašalis sandoris negali būti ginčijamas dėl valios trūkumų. Vekselis atitiko Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį laikyti negaliojančiu pagal šio įstatymo 78 straipsnio pirmosios dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai vekselį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.
3. Teismas, gindamas viešąjį interesą pripažino negaliojančiu Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarės A. Kundrotienės 2005 m. liepos 22 d. sudarytą vykdomąjį įrašą dėl 70 359 Lt išieškojimo iš V. M. J. M. , nors toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Šį vykdomąjį įrašą teismas įvertino kaip išvestinį ir nuginčijamą ieškininės teisenos tvarka. Todėl jei šis vykdomasis įrašas pripažintas negaliojančiu kaip išvestinis sandoris, jo galia priklauso nuo vekselio galiojimo. Atmetus ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, nelieka pagrindo pripažinti negaliojančiu ir minėtą vykdomąjį įrašą.
4. Teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2005 m. rugpjūčio 19 d. aktą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo D. R. . Buto kainą antstolė nustatė gavusi duomenis iš VĮ ,,Registrų centras“. Iš antstolės V. Daugirdienės paaiškinimų ir vykdomosios bylos duomenų matyti, kad antstolei nekilo abejonių dėl turto vertės, o skolininkė V. M. ir išieškotoja J. M. nereiškė prieštaravimų dėl turto vertės. Kai turtas parduodamas pasirinktam pirkėjui, jo kainos nustatymas yra skolininko ir pirkėjo susitarimo dalykas. Esant tokiam susitarimui, nėra pagrindo teigti, kad V. M. valia dėl buto kainos nebuvo išreikšta. Buto pardavimas skolininko pasirinkam pirkėjui už skolininko ir pirkėjo sulygtą kainą neprieštaravo CPK 704 straipsnio nuostatoms. D. R. ir V. M. susitarimas dėl buto V. M. pirkimo, esančio (duomenys neskelbtini), D. R. lėšomis pats savaime nepažeidžia nei V. M. , nei jos nepilnamečių vaikų interesų. Toks susitarimas neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir gerai moralei, nes asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi savo civilinėmis teisėmis. Teismas sprendime nenurodė, kokius įstatymus pažeidė D. R. ir V. M. susitarimas dėl minėto buto pirkimo.
Atsakovė A. K. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovų reikalavimas ir pripažintas negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 26 d. buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas tarp A. K. ir V. M. , patvirtintas Klaipėdos miesto 13-ojo notarų biuro notarės V. Juostės, butas grąžintas A. K. , o iš pastarosios D. R. priteista 3 000 Lt, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinius šioje dalyje atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė V. M. neišreiškė savo valios dėl 2005 m. rugsėjo 26 d. sandorio sudarymo. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė V. M. sudarė laisva valia. Jos laisvą apsisprendimą įrodo tai, kad ji asmeniškai pasirašė susitarimą su atsakove D. R. dėl minėto buto pirkimo. Liudytojai R. F. ir A. S. patvirtino, kad V. M. buvo nuvykusi į perkamą butą. Laisvą atsakovės V. M. valią įrodo ir tai, kad ji pati asmeniškai atvyko į notarų biurą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį.
2. Nepagrįstas teismo argumentas, kad A. K. buvo pasyvi sudarant 2005 m. rugsėjo 26 d. buto su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį. A. K. ir R. F. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo invesduodami pinigus lygiomis dalimis. Kadangi minėtas butas buvo nupirktas žemesne negu rinkos kaina, atsakovė A. K. jį parduodama siekė gauti pelno. Buto pirkėjo paieška užsiėmė R. F. , o A. K. nuvyko į Klaipėdos miesto 13-ąjį notarų biurą sudaryti sandorį, kurį pasirašė bei gavo pinigus už parduotą butą.
3. Teismas nepagrįstai 2005 m. rugsėjo 26 d. buto su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartį panaikino kaip prieštaraujantį vaiko teisėms ir interesams CK 1.80 (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 5, 11, 13 str.). Teismas netesingai nurodė, kad V. M. įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė tik apie 4 000 Lt. Teismas rėmėsi byloje pateiktais VĮ Registrų centro vidutinių rinkos verčių nustatymo duomenimis, kai teismo posėdžio metu VĮ Registrų centro atstovas nurodė, kad minėtas butas nebuvo pervertintas, todėl reali vertė jo gali būti kitokia. Iš turto vertintojo UAB ,,Liturta“ 2006 m. gegužės 22 d. atliktos buto su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ataskaitos matyti, kad minėtas butas buvo įvertintas 32 000 Lt. Turto vertintojas nurodė, kad butas yra apie 1 km nuo Priekulės miestelio, butas yra vieno aukšto su mansarda mediniame name, gražioje vietoje, su geru privažiavimu, butui reikalingas remontas, žemės sklypo nuosavybės dokumentai nesutvarkyti. Turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog minėto buto sandoris buvo nenaudingas V. M. ir jos nepilnamečiams vaikams.
Atsakovė R. U. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2005 m. spalio 17 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoris, sudarytas tarp D. R. ir R. U. , patvirtintas Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaro E. Sutkaus, ir pritaikyta restitucija, bei atmestas R. U. priešieškinis dėl V. M. ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinius minėtų reikalavimų dalyje atmesti, tenkinti atsakovės R. U. priešieškinį, priteisti iš ieškovų visas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai 2005 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp D. R. ir R. U. , pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, taip pat be pagrindo pripažino, kad sandoris prieštarauja imperatyvioms CK 6.400 ir 6.397 straipsnių nuostatoms. Esminės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos yra sutarties dalykas ir kaina. Minėtu sandoriu nei viena esminė gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga pažeista nebuvo. Tai, kad D. R. papildomu 2005 m. spalio 17 d. susitarimu susitarė, kad R. U. įsipareigoja apmokėti įsiskolinimą už komunalines paslaugas, nepažeidžia jokių norminių aktų reikalavimų. Be to, parengiamajame teismo posėdyje notaras E. Sutkus patvirtino, kad ir turėdamas informaciją apie papildomus įsiskolinimus už komunalines paslaugas, ar ten likusius gyventi neiškeldintus asmenis, būtų patvirtinęs sandorį.
2. Nepagrįstas teismo motyvas, kad atsakovė D. R. nenurodė notarui, kad tretieji asmenys V. M. nepilnamečiai vaikai išsaugojo pagal įstatymus teises į gyvenamąją patalpą. Pagal CK 6.400 straipsnį nei atsakovė V. M. , nei jos nepilnamečiai vaikai neišsaugojo teisių naudotis gyvenamąja patalpa. Teismas nenurodė įstatyminio ar sutartinio pagrindo, kuriuo būtų pripažinta, kad nurodytiems asmenims būtų išsaugomos teisės, pasikeitus patalpos savininkui, naudotis gyvenamąja patalpa. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, turėjo konstatuoti, kad buvo pažeistos imperatyvios, o ne dispozityvios teisės norminių aktų nuostatos.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. U. žinojo, jog perkamame bute lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Teismo posėdžio metu atsakovė D. R. paaiškino, kad R. U. nenurodė, jog parduodamame bute liko deklaruota nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. atsakovė R. U. apie šias aplinkybes sužinojo tik tada, kai kreipėsi dėl minėto sandorio į VĮ Registrų centrą dėl teisinės registracijos.
4. Nepagrįstas teismo motyvas, kad pagal CK 6.66 straipsnį įstatyminių kreditorių V. M. nepilnamečių vaikų, kurių interesais ir buvo pareikštas ieškinys, teisės buvo pažeistos atsakovų sudarytais sandoriais. Tenkinant ieškinius CK 6.66 straipsnio pagrindu, teismas turi nustatyti, kad buvo pažeisti pardavėjo kreditorių interesai ir dėl to pardavėjas tapo nemokus, taip pat turi būti nustatytas ir įrodytas pirkėjo nesąžiningumas. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas atsakovės R. U. nesąžiningumas, o iš sąžiningo įgijėjo turto išreikalauti nėra įstatyminio pagrindo. Nepilnamečiai vaikai, sudarant 2005 m. spalio 17 d.sandorį nebuvo ir negalėjo būti laikomi atsakovės D. R. kreditoriais.
5. Teismas priėmė sprendimą, netinkamai nurodęs antstolės V. Daugirdienės procesinę padėtį. Antstolė V. Daugirdienė pripažino, kad vykdant vykdomąją bylą pagal J. M. vykdomąjį dokumentą, ji padarė teisės normų pažeidimų, ką konstatavo ir teismas, panaikinęs turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui aktą. Teismas sprendimu taip pat įpareigojo antstolę V. Daugirdienę grąžinti D. R. 5 963,67 Lt ir J. M. 600 Lt, ką padaryti teismas galėjo tik tuo atveju, jei antstolė byloje būtų įtraukta atsakove. Teismas turėjo pasiūlyti ieškovams pakeisti antstolės procesinę padėtį ir išaiškinti galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo iš antstolės.
6. Teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino ir pritaikė CK 1.94 straipsnį ir 6.393 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai netenkino R. U. priešieškinio dėl V. M. ir jos nepilnamečių vaikų iškeldinimo iš nupirkto buto. 2005 m. spalio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra ir perdavimo-priėmimo aktas, todėl nuosavybės teisė yra perėjusi R. U. . Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė sutartis ir įsigalioja ne nuo turto perdavimo, o nuo esminių sąlygų aptarimo. Sutartis nebuvo įregistruota dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovės R. U. valios.
Atsakovė D. R. atsiliepime į atsakovių J. M. . R. U. , A. K. apeliacinius skundus nurodo, kad prisideda prie apeliacinių skundų.
Atsakovė R. U. atsiliepime į atsakovių J. M. ir A. K. apeliacinius skundus nurodo, jog prisideda prie apeliacinių skundų.
Ieškovai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras atsiliepimais į atsakovių J. M. . R. U. , A. K. apeliacinius skundus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.
Tretysis asmuo antstolė V. Daugirdienė atsiliepimu į atsakovės R. U. apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuroro ieškiniai pareikšti, ginant nepilnamečių vaikų interesus. Todėl spręsdamas ginčą teismas pagrįstai, visų pirma, vadovavosi Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis, kurio pirmajame straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus.
Minėto Įstatymo 4 straipsnio 5 punktas nustato, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos, o 6 punktas įsakmiai nurodo, jog sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų numatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais. Todėl nagrinėjant pareikštus ieškinius, analizuojant sudarytus sandorius, pirmiausia svarbu nustatyti, ar jie nepažeidė nepilnamečių vaikų interesų, ar šių sandorių pasėkoje vaikai nebuvo palikti be gyvenamojo būsto. Nors apeliantės J. M. , R. U. savo apeliaciniuose skunduose teisingai nurodo, jog kiekvienas veiksnus asmuo yra laisvas savo valia sudaryti sandorius ir šie sandoriai negali būti niekiniais ar pripažinti negaliojančiais vien tuo pagrindu, kad juos sudaręs asmuo turi nepilnamečių vaikų, tačiau visais atvejais, visų pirma, turi nenukentėti nepilnamečių vaikų interesai. Neatsitiktinai įstatymas riboja nekilnojamojo turto perleidimą, nesant atitinkamų institucijų leidimų ir pan. Todėl nustačius, kad pilnamečiai, veiksnūs asmenys sudarė sandorius, atliko kitus veiksmus, siekiant apeiti įstatymų, ginančių nepilnamečių vaikų interesus, ribojimus, pabloginti vaikų padėtį, tokie sandoriai neabejotinai turi būti pripažinti negaliojančiais.
Nagrinėjamoje byloje teismas būtent tokias aplinkybes ir nustatė. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė V. M. , pasirašydama paprastąjį vekselį, nesuprato jo esmės, negavo jame nurodytų pinigų, o siekė parduoti savo ir nepilnamečių vaikų būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), apeinant įstatymo nustatytą ribojimą – gauti teismo leidimą šį butą parduoti. Atsakovė J. M. pripažino, kad išrašė vekselį tik tam, kad nereiktų kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog bylos įrodymais nustatyta, kad pinigų sumos, nurodytos vekselyje atsakovė V. M. iš J. M. negavo, vekselio esmės nesuprato ir manė, jog tai susitarimas parduoti jos būstą ir nupirkti kitą. Apeliantės J. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai apie pinigų perdavimą V. M. atmestini, nes nepagrįsti jokiais įrodymais, šias aplinkybes paneigė pirmosios instancijos teisme apklausta atsakovė V. M. .
Vekselį CK 1.101 ir 1.105 straipsniai apibrėžia kaip vertybinį popierių, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo besąlygiškai įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitiems. Ir, nors vekselis laikomas vertybiniu popieriumi, tačiau jį išrašantis asmuo sukuria sau pareigą, o vekselio turėtojui teisę, todėl vekselis yra vienašalis sandoris. Tokią poziciją yra išreiškęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5 d. nutartyje, A. L. v. UAB ,,Šiaulių dujotiekio statyba“, civilinė byla Nr. 3k-3-214/2003. Todėl, nors teisėjų kolegija ir konstatuoja, kad paprastąjį vekselį galima ginčyti ne bendraisiais CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, o tik tuomet, kai vekselis neatitinka įstatyme nustatytų rekvizitų (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 78 str. 1 d.), tačiau toks ribojimas yra galimas tik nustačius išdavusio vekselį asmens valią ir suvokimą, kad jis išdavė būtent vertybinį popierių, o ne sudarė sandorį. Nagrinėjamoje byloje buvo įrodinėjamos kitos aplinkybės – netgi vekselio turėtoja J. M. pripažino, jog vekseliu buvo siekiama įforminti paskolos teisinius santykius, tik buvo pasirinktas paprastesnis išieškojimo būdas. Todėl nustačius valios trūkumus (V. M. nenorėjo išduoti vekselio, jo esmės nesuprato), suklydimą ir paslėptą siekimą tokiu būdu perimti vienintelį V. M. turtą – butą, siekiant apeiti vaikų interesus ginančių įstatymų reikalavimus, toks vekselis, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti ginčijamas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas nustatęs minėtas aplinkybes, pagrįstai šią ieškinio dalį tenkino – paprastąjį vekselį, kaip vienašalį sandorį, pripažino negaliojančiu.
Kita ieškinio reikalavimo dalis – pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugpjūčio 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, kuriuo ginčo butas (duomenys neskelbtini), parduotas atsakovei D. R. , taip pat pirmosios instancijos teismo patenkinta pagrįstai. Teismas, tenkindamas šią ieškinio dalį, nurodė pardavimą vykdžiusio pareigūno – antstolės V. Daugirdienės neteisėtus veiksmus ir konstatavo, kad jų pasėkoje buvo sudarytas neteisėtas ginčo buto pardavimo sandoris. Nei antstolė V. Daugirdienė, byloje esanti trečiuoju asmeniu, nei atsakovė D. R. , minėtu aktu nupirkusi ginčo butą, teismo sprendimo apeliaciniu skundu neskundė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau pasisakyti dėl teismo išvadų neteisėtų antstolio veiksmų atžvilgiu. Be to, pažymėtina, jog antstolė ne tik kad neskundė teismo sprendimo, bet priešingai, pirmosios instancijos teismo posėdyje, dalyvavusi trečiuoju asmeniu, ir savo procesiniuose dokumentuose pripažino padariusi procesinių pažeidimų dėl ginčo buto pardavimo. Šios aplinkybės iš dalies paneigia atsakovės J. M. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl šios sprendimo dalies. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas sandoris – turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas pripažintinas negaliojančiu ir aukščiau minėtu pagrindu – kaip pažeidžiantis nepilnamečių vaikų teises į gyvenamąjį būstą, įtvirtinta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte ir 6 punkte.
Šiuo pagrindu teisingai pripažintas negaliojančiu ir kitas sandoris – to paties ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis, 2005 m. spalio 17 d. sudaryta tarp D. R. ir R. U. . Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad minėtoje buto pirkimo-pardavimo sutartyje netiksliai nurodytos esminės sutarties sąlygos, o susitariant papildomai, susitarimas turėjo būti sudarytas tokia pačia forma, kaip ir sutartis (CK 6.192 str. 4 d.).
Neabejotinai, ginčijant šią sutartį, svarbiausia įrodinėtina aplinkybe laikytinas sandorio šalių sąžiningumas (nesąžiningumas), nes nuo to priklauso, ar galima išreikalauti turtą sandorio nuginčijimo atveju (CK 4.96 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės R. U. apeliacinio skundo argumentais, jog ji yra sąžininga buto įgijėja, todėl iš jos negalima išreikalauti nekilnojamojo daikto – buto. Visų pirma, byloje nustatyta, jog tą pačią, t. y. spalio 17 dieną, kai butą nekilnojamojo turto registre įregistravo savo vardu D. R. , šis butas buvo perleistas R. U. . Jau vien ši aplinkybė rodo sandorio šalių nesąžiningumą, nes byloje nepateikta įrodymų, kodėl buvo reikalingas toks skubotumas. Be to, neginčijamai nustatyta, kad bute liko registruoti ir gyventi trys nepilnamečiai V. M. vaikai. Nors R. U. apeliaciniame skunde teigia šios aplinkybės nežinojusi, tačiau tai paneigia jos pačios veiksmai – tą pačią dieną, kai buvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, ji su buto pardavėja D. R. pasirašė susitarimą, jog ši apsiima iškeldinti vaikus iš buto, o R. U. – sumokėti skolas už butą (t. 1, b. l. 102). Tai rodo, jog R. Uzienė žinojo apie likusius gyventi bute asmenis, todėl privalėjo pasidomėti, kokiu pagrindu jie gyvena bute, ar nepažeistos jų teisės, tuo labiau, kad šie asmenys – nepilnamečiai vaikai. Be to, kaip apdairi ir rūpestinga brangaus turto įgijėja, R. U. turėjo ne tik teisę ir galimybę, bet ir pareigą pasidomėti parduodamo ir jos perkamo turto istorija – iš kur ir iš ko turto pardavėja D. R. jį įsigijusi, kodėl parduoda tą pačią dieną, kai tik įregistravo viešajame registre, kodėl butas D. R. parduotas per teismo antstolį ir pan. Tik išsiaiškinusi minėtas aplinkybes ir įsitikinusi, kad teisės normos nebuvo pažeistos, turto pirkėja galėtų tvirtinti, jog buvo sąžininga, įsigydama turtą. Šiuo atveju to nesant, teisėjų kolegija konstatuoja, jog buto pirkėja atsakovė R. U. buvo nesąžininga, todėl išreikalaujant iš jos turtą, CK 4.96 straipsnio 2 dalis netaikytina.
Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo teismas pripažino negaliojančia 2005 m. rugsėjo 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir V. M. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), reikia, visų pirma, šį sandorį analizuoti vėlgi per tą pačią prizmę – sandorio sudarymo tikslą ir nepilnamečių veikų interesus. Pats savaime šis sandoris nėra prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, netgi turint omenyje tą aplinkybę, jog A. K. , nupirkusi šį butą už 16 000 Lt, už mėnesio jį pardavė už 30 000 Lt. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo nupirktas asmens, išreiškusio savo valią įsigyti sau ir nepilnamečiams vaikams būstą gyventi (t. y. V. M. ), o sudarytas sandoris buvo tik kaip pasekmė kitų veiksmų – V. M. buto, kuriame ji gyveno su nepilnamečiais vaikais pardavimo, V. M. vekselio J. M. išrašymo, ir šie veiksmai pripažinti neteisėtais ir pažeidžiančiais nepilnamečių vaikų interesus, todėl šio sandorio teisėtumo negalima analizuoti atsietai nuo paminėtų veiksmų. Byloje nustatyta, kad V. M. pati nei surado šį butą, nei tarėsi dėl jo kainos, nei mokėjo už jį pinigus, o tai darė iš esmės tie patys asmenys, kurie tvarkė ir jos buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą. Todėl teismas pagrįstai šį sandorį, kaip sudarytą turint valios trūkumų ir kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui, pripažino negaliojančiu.
Pripažinęs negaliojančiu ginčijamus sandorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją ir grąžino šalis į buvusią iki sandorio sudarymo padėtį (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.).
Tai, kad teismas išieškojo dalį išlaidų iš antstolės Vidos Daugirdienės, byloje esančios trečiuoju asmeniu, pripažintina procesinės teisės normų pažeidimu, tačiau tai nedaro teismo sprendimo negaliojančiu, nes procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta, be to, šiuos pažeidimus savo apeliaciniame skunde nurodė apeliantė J. M. , tačiau tai tiesiogiai jos teisių ir interesų nepaliečia, o teismo antstolė V. Daugirdienė teismo sprendimo apeliaciniu skundu neapskundė.
Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl tos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas R. U. priešieškinis – iškeldinti V. M. su nepilnamečiais vaikais iš buto (duomenys neskelbtini), nes pripažinus negaliojančiu sandorį, kuriuo buvo nupirktas šis butas, motyvai dėl iškeldinimo teisinės reikšmės neturi.
Dėl nutartyje išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės J. M. (a. k. duomenys neskelbtini), A. K. (a. k. duomenys neskelbtini) ir R. U. (a. k. duomenys neskelbtini) po 20 Lt (dvidešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.