Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Ivetos Pelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjo pasakojimas apie tariamai kylančias grėsmes dėl duomenų viešinimo (duomenys neskelbtini) buvo bendro pobūdžio, nedetalus. Pareiškėjas neįvardijo asmenų, kurie neva jam grasino. Iš pateiktų duomenų apie susirašinėjimą su S. K. (S. K.) matyti, kad susirašinėjimas vyko 2020 m. (duomenys neskelbtini), šis susirašinėjimas nepatvirtina, kad minėtas asmuo atlieka tyrimą dėl pareiškėjo. Duomenys apie susirašinėjimą su M. G. (M. G.) įrodo, kad (duomenys neskelbtini) apsižodžiavo, bet mažai tikėtina, kad toks apsižodžiavimas galėtų peraugti į realų susidorojimą, juolab kad pareiškėjas susirašinėjo ne savo tikruoju vardu, bet naudodamas pseudonimą, o susirašinėjimas vyko 2018 metais. Nenustatyta, jog S. K. ir / ar M. G. yra susiję su kilmės valstybės tarnybomis ir veikia jų vardu.

II.

13. Departamento Prieglobsčio skyrius 2020 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)20PR-12 „Dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo (duomenys neskelbtini)“. Departamentas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 14PR-4 minėtą sprendimą pripažino netekusiu galios ir nutraukė prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

16. Departamentas 2022 m. vasario 7 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 22S65062, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos; 4) įvesti duomenis į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo dienos.

17. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kilmės valstybėje sulaukė grasinimų dėl šios veiklos.

20. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai laikė nustatytu faktu, kad kilmės valstybėje dėl socialiniuose internetiniuose tinklapiuose išsakytų komentarų ar kitos informacijos, priešingos ar kritikuojančios valdžią, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Tačiau, įvertinus pareiškėjo paskelbtų vaizdo įrašų turinį, jų populiarumo (peržiūrų, „patiktukų“ skaičių) lygį, nėra pagrindo išvadai, kad dėl šių įrašų pareiškėjas kilmės valstybėje gali patirti persekiojimą. Pareiškėjas „(duomenys neskelbtini)“ paskyroje daugiausiai dalinosi vieša, bendro pobūdžio informacija: ištraukomis iš (duomenys neskelbtini) televizijos laidų / žinių, t. y. informacijos, kuri jau buvo viešinta ir apie kurią jau buvo kalbėta. Paskyroje pateikta informacija didelio dėmesio nesulaukė, ji nebuvo populiari, peržiūrų skaičius itin mažas, žmonės įrašų beveik nekomentavo ir neišsakė savo nuomonės nei apie šiuos įrašus, nei apie pareiškėją (išskyrus kelis bendro pobūdžio komentarus). Pareiškėjo paskelbta medžiaga nesukėlė nei žmonių susidomėjimo, nei diskusijų, nei komentarų (teigiamų ar neigiamų). Paties pareiškėjo pasisakymai yra klišiniai, didžiąja dalimi jis atkartoja plačiai žinomos informacijos fragmentus arba nuasmenintus stereotipinius teiginius apie „valdžios žmones“. Per mažiausiai 4 metus (paskyra peržiūrėta nuo 2017 m. rugsėjo 29 d.) prieš pareiškėją nebuvo panaudota nė viena iš tipinių priemonių, kurias naudoja ir taiko (duomenys neskelbtini) valdžios struktūros, siekdamos kontroliuoti, užgniaužti žmonių kritiką, vykdomą prieš valdžią. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini), labai tikėtina, kad teisėsaugos ir kitoms tarnyboms jo duomenys būtų žinomi ir lengvai atsekami. Taip pat tikėtina, kad „pažeidžiamo turinio informacija“ būtų pašalinta. Pareiškėjo paskyra nebuvo užblokuota, informaciją galima peržiūrėti ir šiuo metu, t. y. jam nebuvo liepta pašalinti „pažeidžiamo turinio informacijos“, kuri gali būti laikytina šmeižiančia valstybės pareigūnus, įžeidinėjančia religinius jausmus, skatinančia ekstremizmą, separatizmą, terorizmą, neapykantos ar priešiškumo kurstymą ir pan., to nepadarė ir patys valdžios pareigūnai. Be to, (duomenys neskelbtini) siūlymas organizuoti specialią valdžios užgrobimo akciją paskelbtas (duomenys neskelbtini), t. y. daugiau nei prieš pusantrų metų, tačiau pranešimas taip pat nebuvo pašalintas, paskyra nebuvo užblokuota.

25. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatomis, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjui draudimo atvykti terminą – 5 metai. Tokio termino nustatymas atitinka aptartų teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir proporcingas. Atitinkamai, buvo pagrindas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

30. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. balandžio 25 d. ir 2022 m. gegužės 30 d. teismo posėdžiuose dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (paminėta tik tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas), ar kliūtys, dėl kurių pareiškėjas negali savo paaiškinimų, argumentų išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas yra atmestinas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos ir laikinai uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

34. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

35. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

36. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

37. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

38. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

39. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

40. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

41. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

42. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

43. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas būtinybę gauti prieglobstį grindė tuo, kad jis užsiiminėjo propaganda prieš valdžią, režimą (duomenys neskelbtini), todėl, jei grįžtų į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), jam grėstų įkalinimas. Pareiškėjas nesijautė saugus (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo paaiškinimų manytina, jog jis veikla, dėl kurios teigė patiriantis grėsmę, pradėjo užsiimti po to, kai 2018 metais išvyko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tvirtino, kad jis internete dažnai veikdavo „(duomenys neskelbtini)“ vardu, byloje nėra ginčo dėl šios aplinkybės.

46. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo veiklą nedetalus, jo pateikta vaizdinė medžiaga – neinformatyvi, o socialiniuose tinkluose skelbti įrašai, ištraukos iš internetinių pokalbių nepatvirtina, jog pareiškėjas užsiėmė aktyvia politine veikla, dėl kurios jam galėtų kilti persekiojimo grėsmė, ir nesudaro prielaidų atskleisti galimus jo persekiotojus. Pavyzdžiui, kaip nurodyta Sprendime (tai patvirtina apklausos garso įrašas), pareiškėjas tvirtino dėl duomenų viešinimo susilaukęs grasinimų iš kriminalinio autoriteto, tačiau pareiškėjas dalijosi viešai prieinama informacija, jo pranešimai buvo daugiausiai bendro pobūdžio, be to, jis neįvardijo jokio konkretaus grasintojo, paaiškino, kad grasinimą iš esmės sudarė tai, jog pridėtame vaizdo įraše į asmenį nukreipiamas ginklas, bei teigė pats nemanantis, jog šie grasinimai yra rimti. Pareiškėjo teigimu, jį neramino iš esmės tai, kad tariamas grasintojas pridėjo ir dokumentus (jų nuotraukas), kurių neturėjo turėti, t. y. dokumentus, susijusius su ankstesnių asmens dokumentų išdavimu pareiškėjui, tačiau šios aplinkybės neatskleidžia nei pareiškėjui galinčios kilti grėsmės, nei jo persekiotojo. Nors pareiškėjas ne kartą akcentavo savo paskyroje ir įvairiuose internetiniuose forumuose siūlęs, aiškinęs kaip (duomenys neskelbtini), jis šių teiginių iš esmės nepagrindė konkrečiais duomenimis ar įrodymais (pareiškėjas įvardijo vieną iš pranešimų savo paskyroje, tačiau pastebėtina, kad šis pranešimas buvo paskelbtas (duomenys neskelbtini), t. y. diena prieš pateikiant prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje) bei nenurodė dėl to sulaukęs kokių nors konkrečių valstybės institucijų veiksmų, pavyzdžiui, reikalavimo pašalinti savo pranešimus ir / ar panaikinti savo paskyrą, pranešimų pašalinimo, paskyros užblokavimo. Pareiškėjas tvirtino, jog jis, jau būdamas pabėgėlių stovykloje Lietuvoje, per trečiąjį asmenį sužinojo apie prieš jį vykdomą tyrimą, bet jo paaiškinimai šiuo aspektu buvo neinformatyvūs, bendro pobūdžio, pavyzdžiui, pareiškėjas negalėjo tiksliai atsakyti, kaip trečiasis asmuo sužinojo apie prieš pareiškėją vykdomą tyrimą (galima suprasti, kad ir trečiasis asmuo tokią informaciją gavo netiesiogiai), koks tokio tyrimo pobūdis (nurodė, kad jam (pareiškėjui) taikomas „kitoks metodas“). Be to, pareiškėjas paaiškino, kad pranešimai apie ikiteisminį tyrimą ar panašūs procesiniai dokumentai negalėjo būti įteikti jo tėvams ar draugams, nes pareiškėjas veikdavo prisidengdamas slapyvardžiu, tačiau tokie jo paaiškinimai nėra logiški: arba tariamas persekiotojas žinojo pareiškėjo tapatybę, arba ne (primintina, kad pareiškėjas teigė pradėjęs jausti grėsmę dėl to, jog jam buvo pateikti dokumentai, susiję su jo asmeniu, kurių net jis pats nebūtų galėjęs gauti). Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, paneigiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su S. K. (pastebėtina, įvykęs pareiškėjo iniciatyva ir jau po prašymo suteikti prieglobstį padavimo), turi žemą įrodomąją galią ir nepatvirtina, jog minėtas asmuo atlieka tyrimą prieš pareiškėją dėl jo pasisakymų ir tai daro kilmės valstybės institucijų oficialiu arba neoficialiu pavedimu.

47. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir skundžiamą teismo sprendimą, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė konkrečių Sprendimo ir teismo sprendimo trūkumų, sprendžia, jog buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pateikta vieša informacija nėra susijusi asmeniškai su jo individualiomis aplinkybėmis, o bendra kilmės valstybės informacija per se (pati savaime) nepagrindžia pareiškėjo baimės patirti individualaus pobūdžio persekiojimą. Pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, jog jis yra persekiojamas ar juo domimasi. Vaizdo įrašuose nėra metaduomenų, kuriais remiantis būtų įmanoma nustatyti įrašų padarymo vietą ir laiką, jų siuntėją, taip pat iš jų negalima nustatyti, ar jie buvo siųsti būtent pareiškėjui ir kokiu tikslu siųsti. Nors, pagal kilmės valstybės informaciją, kurią akcentavo ir pareiškėjas, šioje šalyje vyksta opozicijos, aktyvistų, žurnalistų ir kitų asmenų, kritikuojančių (duomenys neskelbtini) valdžią, persekiojimas, tačiau duomenys apie individualią pareiškėjo situaciją nepatvirtina, kad tariamas persekiotojas priskiria pareiškėją minėtai grupei. Aplinkybė, kad pareiškėjas neslepia savo nepasitenkinimo santvarka kilmės valstybėje, jos veiksmais (duomenys neskelbtini) ir kt., remiantis kilmės valstybės informacija, savaime nelemia netinkamo elgesio grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad atsakovas išsamiai ištyrė pareiškėjo veiklą socialiniuose tinkluose, viešinamą informaciją bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas daugiausiai dalijosi vieša, bendro pobūdžio informacija, jo pasisakymai taip pat buvo bendro pobūdžio, o pareiškėjo skelbiamas turinys nesulaukė nei žmonių susidomėjimo, nei diskusijų (palikti tik keli bendro pobūdžio komentarai). Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar duomenų, galinčių kelti abejonių dėl tokių atsakovo išvadų teisingumo. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo deklaruojama baimė yra visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų prieglobsčiui gauti.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Sprendime yra apžvelgta surinkta informacija apie padėtį kilmės valstybėje ir kitas pareiškėjo nurodytas aplinkybes (interneto svetainę (duomenys neskelbtini), kilmės valstybės veiksmus prieš opozicijos narius, aktyvistus, žurnalistus ir kitus asmenis, kritikuojančius valdžią, nepageidaujamo turinio ribojimą ir pan.). Pats pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde citavo Sprendime pateiktą informaciją, o jo teiginiai apie šios informacijos trūkumus yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretūs, pareiškėjas nenurodė jokių naujesnių duomenų, reikšmingų nagrinėjant prieglobsčio jam suteikimo ar su tuo susijusius klausimus. Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje užsiminė apie tai, kad jo apklausa buvo vykdoma netinkamai (t. y. užduoti netinkami, nepakankami klausimai), tačiau jis nedetalizavo, kokia prieglobsčio suteikimo klausimui išspręsti reikšminga informacija, aplinkybės šiuo atveju nebuvo išsiaiškintos, o iš Departamento apklausos garso įrašo nustatyta, kad Departamento darbuotoja leido pareiškėjui laisvai pasisakyti, nepertraukinėjo ir neskubino, uždavinėjo jam papildomus, patikslinančius klausimus, išaiškino galimybes teikti įrodymus. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį išspręsti aktualias aplinkybes ir rinkdamas informaciją, padarė kokius nors pažeidimus.

49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimų panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.