Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant vertėjai Ingridai Kisieliūtei, pareiškėjui P. I. O., jo atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Monikai Dumbrytei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovo sprendimas grindžiamas 1951 m. Ženevos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 86 str. 1 d. nuostatomis. Pareiškėjas nesutinka su MD prie VRM sprendimo išvadomis, kadangi atsakovas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nevertinęs, netikrinęs ir nenagrinėjęs pareiškėjo nurodytų aplinkybių, priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjo manymu, Konvencijos, UTPĮ, Europos Sąjungoje pabėgėlių statuso suteikimo klausimams spręsti priimtos Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ nuostatos suteikia pagrindo konstatuoti, jog pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti UTPĮ 86 str. 1 d. nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą, turi atitikti pirmiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintą pabėgėlio statuso apibrėžimą pilna apimtimi, o ne iš dalies. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta. Šiuo atveju atsakovas turėjo atlikti išsamų tyrimą, įvertinti visas nurodytas aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą, kartu su turimais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį įvertinti, ar jo nurodomos aplinkybės gali būti siejamos su minėtuose teisės aktuose įtvirtintomis pabėgėlio statuso suteikimo sąlygomis. Atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, be pagrindo atmetė pateiktus argumentus ir paaiškinimus, jų nevertino, rėmėsi neaktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės šalyje. Pareiškėjas pagrįstai bijo būti grąžintas į kilmės šalį, nes patirs persekiojimą savo kilmės šalyje dėl religinių įsitikinimų. Atsakovo teiginiai apie grėsmių nebuvimą kilmės šalyje dėl religinių įsitikinimų neatitinka realybės, nes viešoje erdvėje yra plačiai eskaluojama padėtis (duomenys neskelbtini), konkrečiai faktai apie musulmonų organizacijos (duomenys neskelbtini), kuri tiek Jungtinių Tautų Organizacijos, tiek Europos Sąjungos yra pripažinta teroristine organizacija, rengiamus plataus mąsto išpuolius prieš krikščionis visoje (duomenys neskelbtini). Europos Parlamente 2014-07-16 yra parengtas rezoliucijos projektas, kuris griežtai smerkia besitęsiančią ginkluotų išpuolių ir sprogdinimų, savižudžių sprogdinimų, žmonių grobimų ir kitų smurtinių veikų, vykdomų teroristinės sektos (duomenys neskelbtini) prieš civilius, vyriausybės ir karinius taikinius (duomenys neskelbtini) šiaurėje taip pat (duomenys neskelbtini) bangą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovo sprendimu pareiškėją siekiama išsiųsti į (duomenys neskelbtini), kurioje jau yra užfiksuotas mirtinai pavojingas žmonėms Ebolos viruso protrūkis, šis virusas užfiksuotas (duomenys neskelbtini) mieste, iš kurio yra kilęs pareiškėjas.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais. Pareiškėjas, paprašytas nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių jis negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jis kilmės šalyje neturi nei šeimos, nei kitų artimųjų, o apie motiną jam nieko nežinoma nuo pat 1998 m. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvenanti jo sutuoktinė šiuo metu yra pateikusi prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šioje šalyje, o jis pats – leidimą gyventi kaip šeimos nariui. Pareiškėjo atstovas papildomai nurodė, kad egzistuoja reali grėsmė, kad išsiuntus pareiškėją į (duomenys neskelbtini), jam kils pavojus sveikatai ir gyvybei, kadangi šioje ir kitose kaimyninėse (duomenys neskelbtini) valstybėse siaučia Ebolos virusas, nuo kurio jau yra mirę apie 5000 žmonių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjo, jo ir atsakovo atstovų paaiškinimais, administracinėje byloje esančiais išslaptintais ir prieglobsčio byloje Nr. NGA 0028 (toliau – ir prieglobsčio byla) pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad: P. I. O. 1998-12-02 atvyko į (duomenys neskelbtini) ir kitą dieną pateikė prieglobsčio prašymą, dėl kurio 2006-08-08 buvo priimtas galutinis antros instancijos neigiamas sprendimas; 2006-05-02 pateikė prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini), tačiau 2006-05-24 jo nagrinėjimas buvo nutrauktas, nes nebuvo žinoma užsieniečio buvimo vieta; iki 2009-08-27 gyveno (duomenys neskelbtini), kur turėjo leidimą dirbti (gyventi) ir iš kur savanoriškai su Tarptautinės migracijos organizacijos pagalba grįžo į (duomenys neskelbtini), joje 2009-09-01 jam buvo išduotas (duomenys neskelbtini) pasas; į Lietuvos Respubliką atvyko 2009 m. iš (duomenys neskelbtini), turėdamas (duomenys neskelbtini) išduotą leidimą dirbti (gyventi); 2010-06-10 pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris 2011-06-11 buvo pratęstas iki 2012-06-11; 2012 m. jis pateikė naują prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet vėliau jį atsiėmė, ko pasekoje MD 2012-06-20 priėmė sprendimą nutraukti šio prašymo nagrinėjimą. Pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui pareiškėjas privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau ir toliau joje neteisėtai joje gyveno. 2013-11-26 užsienietis buvo laikinai sulaikytas, o 2013-11-28 Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą sulaikyti P. I. O. Valstybės sienos apsaugos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre iki jam bus išduotas grįžimo dokumentas ir jis nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2014-05-27 (prieglobsčio bylos 1-5 l.). Užsienietis dėl šio sprendimo 2013-12-19 pateikė apeliacinį skundą, prašydamas jį panaikinti, kadangi jis nori savanoriškai išvykti iš Lietuvos, tačiau 2014-04-11 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė (prieglobsčio bylos 7-9, 43-44 l.). 2014-02-13 pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą (gautas 2014-02-20) dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo dėl religinių motyvų, 2014-03-10 MD sprendimu Nr. (15/6-9)15PR-53) buvo nuspręsta prašymo nenagrinėti iš esmės, nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už šio užsieniečio prašymo nagrinėjimą ir suteikti jam laikiną prieglobstį, 2014-04-10 sprendimu Nr. (15/6-9)15PR-93 – nagrinėti prašymą iš esmės ir pratęsti laikiną prieglobstį (prieglobsčio bylos 16-17, 31-32, 40-41 l.). 2014-05-08 pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, 2014-05-16 Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-28 sprendimas buvo pakeistas ir užsieniečiui P. I. O. buvo paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – registravimasis policijos įstaigoje nustatytu laiku (prieglobsčio bylos 45-47 l.).

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo ir vadovaudamasis 2014-07-15 Išvada Nr. (15/6-9)13PR-72RN), 2014-07-16 sprendimu Nr.(15/6-9)12PR-72 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ nusprendė: 1) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O., gim. (duomenys neskelbtini), pabėgėlio statuso Lieuvos Respublikoje; 2) nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O., gim. (duomenys neskelbtini), papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O., gim. (duomenys neskelbtini), bei nesant priežastims, dėl kurių vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 128 str. 2 d., sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnį dvejus metus nuo išsiuntimo dienos. Sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai yra abstraktaus pobūdžio, nenuoseklūs, mažai tikėtini, siekiant apgaulės būdu būti neišsiųstam iš šalies, ir nors prieglobsčio prašymas grindžiamas religija (priimta krikščionybe), nėra pateikti jokie argumentai dėl tiesiogiai prieš jį nukreipto individualaus persekiojimo ar pavojaus (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad pagal turimą informaciją, (duomenys neskelbtini) žengiant demokratijos link, valdžioje vis labiau įsitvirtina krikščionys ir nuosaikių pažiūrų musulmonai, o pareiškėjas yra kilęs iš pietinėje (krikščioniškoje) (duomenys neskelbtini) dalyje esančio (duomenys neskelbtini) miesto, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad grįžęs į kilmės valstybę jis gali susidurti su persekiojimu dėl išpažįstamos krikščionių religijos, todėl jis neatitinka UTPĮ 86 str. 1 d. reikalavimų ir negali būti pripažintas pabėgėliu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nesuteikdamas papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, atsakovas nurodė, jog jo atžvilgiu nėra priežasčių taikyti UTPĮ 87 str. 1 d., kadangi jis nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad kilmės šalyje jam asmeniškai galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas jo žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimams.

Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prieglobsčio prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014-07-16 sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-72 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo, t.y. ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), išsiųsti iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos tarpusavyje yra susijusios. Įstatymo 86 str. 1 d. numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 str. Įstatymo 87 str. 1 d. nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pakankama priežastimi suteikti prieglobstį ne tik ir ne tiek dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t.y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tiesiogiai su prašytoju susijusių aplinkybių, kurios kiekvienu konkrečiu atveju yra nagrinėjančios prašymą dėl prieglobsčio suteikimo institucijos vertinimo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai susiję su religija: pareiškėjas prašyme Migracijos departamentui nurodė, kad iš savo valstybės ir visuomenės jaučia persekiojimą, jo gyvybei ir sveikatai gresia pavojus (prieglobsčio byla, l. 16-17). Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos 2014-03-10 protokole pareiškėjas nurodė, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra verslas, o Prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo 2014-06-30 protokole užfiksuota, kad paklaustas apie patirtą persekiojimą kilmės valstybėje arba apie baimę patirti tokį persekiojimą į ją sugrįžus, pareiškėjas paaiškino, kilmės valstybėje jo nepersekiojo, (duomenys neskelbtini) mieste buvo saugu, o paklaustas apie priežastis, dėl kurių jis atvyko į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas įvardijo verslą bei siekį gauti vizą į (duomenys neskelbtini), kur gyvena jo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini), su kuria susituokė 2014-06-10 bažnyčioje Lietuvoje (prieglobsčio bylos 18-21 l., elektroninės bylos popierinio priedo b. l. 23-29). Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė duomenų, galinčių būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tokių pareiškėjo nurodytų aplinkybių kaip jo tariamas persekiojimas dėl krikščioniškos religijos išpažinimo nėra pagrindo kvalifikuoti pagal UTPĮ 87 str. Taigi, tam, kad būtų pripažinta esant pagrindui suteikti pabėgėlio statusą, pareiškėjas turėjo nurodyti aplinkybes, patvirtinančias konkretaus persekiojimo pavojų. Kaip matyti iš anksčiau aprašytų apklausos protokolų turinio, apie konkrečius smurto atvejus jo atžvilgiu dėl jo tikėjimo pareiškėjas nenurodė, o priešingai – nurodė, kad kilmės valstybėje jo nepersekiojo, (duomenys neskelbtini) mieste (šiame mieste šiuo metu gyvena apie 10 mln. gyventojų) buvo saugu. Nors pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo grindžiamas jo išpažįstama krikščionybe, iš paties pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad persekiojimo dėl šios priežasties jis nėra patyręs, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę ne genamas visiškos pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių.

Pagal UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 str. (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Nagrinėjamu atveju yra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atsakovui suteikė nepilnus ir iš dalies klaidinančius duomenis, nes nenurodė, kad jis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini), be to, nustatyta, kad šių šalių prieglobsčio institucijoms jis melavo, nurodydamas kitus asmens tapatybės duomenis: (duomenys neskelbtini) – E., R. (pavardės) E., P. (vardai), (duomenys neskelbtini) (gimimo data); (duomenys neskelbtini) – O. (pavardė), I. P. (vardai). Pareiškėjas atsakovui taip pat teikė tik abstraktaus pobūdžio nenuoseklius paaiškinimus, todėl esant nurodytoms aplinkybėms atsakovas pagrįstai netaikė abejonės privilegijos, nes gavus ir patikrinus jo paaiškinimus atsakovui nebuvo pagrindo pilnai pasitikėti užsieniečiu.

Migracijos departamentas, 2014-07-15 Išvadoje vertindamas prieglobsčio prašytojo situaciją kilmės valstybėje vadovavosi Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento 2013 m. ataskaita, kurioje nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) Konstitucija ir įstatymai bei politika saugoja religijos laisvę, tačiau pasitaiko diskriminacijos dėl religijos ir tautybės atvejų, ypač (duomenys neskelbtini) pietuose, kur tradiciškai vyrauja krikščionių tikėjimas. Pagrindinė įtampa tvyro tarp šiaurinės (musulmoniškos) ir pietinės (krikščioniškos) valstybės dalių, nes šiaurinėje dalyje telkiasi radikalieji islamistai iš sektos (duomenys neskelbtini), skatinantys džihadą ir šariato teisės įvedimą visoje (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) žengiant demokratijos link, valdžioje vis labiau įsitvirtina krikščionys ir nuosaikių pažiūrų musulmonai. Atsakovė nurodė, kad pareiškėjas yra iš pietinėje (krikščioniškoje) (duomenys neskelbtini) dalyje esančio (duomenys neskelbtini) miesto, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad grįžęs į kilmės valstybę jis gali susidurti su problemomis dėl jo išpažįstamos krikščionių religijos.

Pareiškėjas prie skundo pateikė straipsnius apie padėtį (duomenys neskelbtini), publikuotus 2013 m. sausio, gegužės ir 2014 m. birželio mėnesiais, kuriuose pateikta informacija, jog (duomenys neskelbtini) islamistinė grupuotė (duomenys neskelbtini) įtraukta į Europos Sąjungoje teroristinėmis laikomų organizacijų sąrašą, apie 2013 m. gegužės mėnesį (duomenys neskelbtini) valstijoje įvykusį krikščionių ir musulmonų susirėmimą ir 2012 m. pabaigoje (duomenys neskelbtini) šiaurės rytų regione, (duomenys neskelbtini) mieste įvykdytas penkiolikos krikščionių žudynes, kurias, manoma, įvykdė islamistinė grupuotė (duomenys neskelbtini). Tačiau šių straipsnių turinys patvirtina tai, jog minėta islamistinė grupuotė veikia ir susirėmimai tarp krikščionių ir musulmonų vyksta šiaurinėje (duomenys neskelbtini) dalyje, o pareiškėjas yra kilęs iš pietinės (duomenys neskelbtini) dalies, kurioje vyraujanti religija yra krikščionybė, kuri pripažįstama ir ginama valstybės lygmeniu, todėl darytina išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog pagal faktinę situaciją ir pateiktus įrodymus nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą dėl jo išpažįstamo krikščioniško tikėjimo ir dėl to kylančios grėsmės kilmės šalyje. Teismas pritaria atsakovo padarytai išvadai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, siekdamas įteisinti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovo sprendimu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai, nei prieglobsčio byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo teisės ir laisvės. Iš surinktos informacijos darytina išvada, kad šioje šalyje nevyksta Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 str. c punkte ir UTPĮ 87 str. 1 d. 3 p. nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 str. 1 d. įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis kilmės šalyje gali patirti persekiojimą dėl religijos pakeitimo, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą, nes remiamasi vien tik bendra informacija apie galimą persekiojimą. Be to, iš pareiškėjo pirminių paaiškinimų apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, jo siekį įvairiais būdais įsitvirtinti ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse nuo 1998 m., tai yra daugiau kaip penkiolika metų, duoda pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas nenoras grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįstas realiai egzistuojančiomis su tarptautinės apsaugos būtinybe susijusiomis, o kitomis priežastimis, taip pat nenustatyta, kad jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms grėstų pavojus, reikalaujantis tarptautinės apsaugos.

Pagal UTPĮ 126 str. 1 d. 2 p. užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko ar neteisėtai joje yra. Pareiškėjas skunde, o jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir dėl to, kad joje yra užfiksuotas mirtinai pavojingo Ebolos viruso protrūkis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu (2014-07-16) pareiškėjo atstovo nurodytos aplinkybės dar neegzistavo, o bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu jau buvo išnykusios, todėl atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą pagal jo priėmimo metu buvusią situaciją. Pagal Pasaulio sveiktos organizacijos (toliau – PSO) internetiniame tinklapyje www.who.int skelbiamus pranešimus pirmasis Ebola hemoraginės karštinės (toliau – ir EHK, Ebolos virusas) atvejis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) mieste) buvo užfiksuotas 2014-07-20, PSO 2014-08-08 EHK protrūkį Vakarų (duomenys neskelbtini) pripažino tarptautinio masto ekstremalia visuomenės sveikatos situacija, o 2014-10-20 pranešimu PSO paskelbė, kad šioje šalyje per 42 dienas nebuvo užfiksuotas nė vienas naujas užsikrėtimo Ebolos virusu atvejis, todėl (duomenys neskelbtini) buvo oficialiai pripažinta sustabdžiusi Ebola hemoraginės karštinės proveržį, kurio metu (duomenys neskelbtini) iš 20-ties užsikrėtusių Ebolos virusu mirė 8 asmenys. Kadangi priežasčių, dėl kurių P. I. O. negalima būtų grįžti į kilmės šalį, nenustatyta, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, pripažintina, kad atsakovo sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra teisėtas ir pagrįstas, todėl įsigaliojus šiam sprendimui jis turi būti išsiunčiamas į kilmės šalį – (duomenys neskelbtini).

UTPĮ 133 str. 2 d. yra nustatyta, jog užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų, o papildomo pagrindimo UTPĮ 133 str. 2 d. nuostatos nereikalauja. Įstatyme taip pat nenumatyta, kad sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiant į šeimyninius ryšius, socialinius ar ekonominius motyvus. Pagal minėtą įstatymo nuostatą, įsigaliojus ginčijamam sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjas taptų šiai kategorijai priklausančiu asmeniu, todėl draudimas atvykti į šalį yra teisėtas, nes ginčo dėl to, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo sprendimas, kuriuo P. I. O. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamento 2014-07-16 sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-72 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui P. I. O. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skunde nurodytais argumentais jo naikinti nėra pagrindo. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo atsakovą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. I. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.