Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. spalio 4 d. nutarties, kuria panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro laikinai einančio Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2013 m. liepos 15 d. nutarimai, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate 2012 m. birželio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. dėl to, kad 2009 m. vasario 11 d. L. Š., pateikdama neteisingą informaciją notarui, apgaulės būdu užvaldė M. S. priklausantį žemės sklypą.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2013 m. sausio 11 d. nutarimu pareiškėjo skundą atmetė.

Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2013 m. vasario 21 d. nutartimi minėtą nutarimą panaikino.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. vasario 21 d. nutartį.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2013 m. liepos 15 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Aukštesniojo prokuroro 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu pareiškėjo skundas atmestas.

Pareiškėjo R. S. atstovė minėtą apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Teisėjas skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą patenkino.

Prokuroras skundu prašo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį panaikinti ir palikti galioti prokurorų nutarimus. Nurodo, kad L. Š. ir M. S. 2009 m. vasario 11 d. laisva valia pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sutartyje yra ir trečiojo asmens - V. S. parašai. Sutartyje nurodyta, kad tai galutinis šalių susitarimas, pakeičiantis bet kokius ankstesnius raštiškus/žodinius šalių susitarimus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su šioje sutartyje minimu pardavimu, ir bet kokie susitarimai po sutarties pasirašymo neturi teisinės reikšmės. Notaro padėjėjas E. N. parodė, kad apie minėtą sandorį buvo pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, kadangi sandorio šalys nurodė, jog prieš pasirašant sutartį žemės sklypo pardavėjas gavo grynaisiais 600 000 litų. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nei sutarties surašymo metu, nei vėliau nukentėjusysis R. S. pretenzijų neturėjo, todėl teigti, kad sutartis yra neteisėta, o L. Š. neteisėtai užvaldė M. S. priklausantį turtą nėra pagrindo, ikiteisminio tyrimo metu atlikti visi būtini proceso veiksmai. Nukentėjusysis nurodė, kad pasirašė su L. Š. jungtinės veiklos sutartį ir žinodamas, kad ji neatlieka jokių veiksmų susitarimui dėl bendro verslo įgyvendinti, per kelis kartus perdavė jai 17 197 Lt, taigi, ir pats elgėsi nerūpestingai, dėl to kaltinti apgaule L. Š. nėra pagrindo. Aiškių susitarimų tarp R. S. ir L. Š., dėl to pastarosios veikoje nėra apgaulės baudžiamosios teisės prasme. Šis žemės sklypas L. Š. nuosavybėn perėjo pagal 2009 m. vasario 11 d. sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma ginti, jo manymu, pažeistas teises civilinio proceso tvarka.

Skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir naikintina, ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai, tinkamai ir įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis šio nusikaltimo požymis, atribojantis jį nuo kitų nusikalstamų veikų ar civilinio pobūdžio teisinių santykių, yra apgaulės panaudojimas. Nusikalstama veika padaroma tyčia – asmuo turi suvokti savo veiksmų pavojingumą ir nori taip elgtis.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Vienas apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, tačiau apgaulė nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-329/2011). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu gali pasireikšti ir tuo, kad, šalims žodžiu susitarus dėl vienokių sutarties vykdymo sąlygų, viena iš jų, vykdydama sutartį, šio žodinio susitarimo nesilaiko. Tačiau tai savaime nereiškia, kad tokie vienos iš šalių veiksmai, jeigu jie nepažeidžia sutartyje numatytų sąlygų, laikytini sukčiavimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Net ir pažeidus sutartyje numatytas sąlygas, tokie veiksmai paprastai gali būti pripažinti sukčiavimu, jeigu apgaulė įtraukiant kitą šalį į tokį sandorį buvo esminė ir šalies pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu teismų praktikoje ne visada pripažintinas sukčiavimu. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 25 d. teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalga).

Iš medžiagos matyti, kad R. S. dar 2010 m. liepos 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo senelei priklausančio žemės sklypo užvaldymo apgaule, tačiau pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis 2009 m. vasario 11 d. buvo sudaryta tarp M. S. ir L. Š., nenurodant jokių aplinkybių dėl būsimos jungtinės veiklos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.969 str. 4 d. numato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Taigi, įstatymas nenumato galimybės asmenims žodžiu susitarti dėl jungtinės veiklos. Nukentėjusysis, būdamas protingas, sąžiningas ir elgdamasis rūpestingai, turėjo pasidomėti ne tik kokia tvarka yra atliekamas žemės sklypo paskirties keitimas, bet ir kokią tvarką įstatymai numato jungtinės veiklos sutarčių sudarymui. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo teiginius, kad L. Š. ir A. S. jį įtikinėjo įkalbėti M. S. sudaryti būtent žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad jokių pretenzijų dėl nevykdomo žodinio susitarimo dėl jungtinės veiklos įsipareigojimų ar dėl galimai nesumokėtos 600 000 Lt sumos už žemės sklypą iki 2010 m. liepos 10 d. nukentėjusysis L. Š. nereiškė, pretenzijų nereiškė ir M. S., kuri buvo teisėta perleisto žemės sklypo savininkė. Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nukentėjusysis jokių teisių į minėtą turtą neturėjo, nes jis jam nepriklausė. Duomenų, kad L. Š. M. S. atžvilgiu būtų naudojusi apgaulę, byloje nėra. Taigi jau vien ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad L. Š. įgyjant žemės sklypą nusikalstama veika nebuvo padaryta. R. S. nėra kliūčių apginti galimai pažeistus savo interesus civilinio proceso tvarka.

2010 m. gruodžio 17 d. tarp R. S. ir L. Š. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.181 str. sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita, taigi jungtinės veiklos santykiai tarp šalių pagal minėtą sutartį laikytini atsiradusiais tik nuo 2010 m. gruodžio 17 d. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad būtent jis, o ne L. Š. buvo suinteresuotas minėtos sutarties sudarymu ir to siekė, pats parengė jos tekstą. Jungtinės veiklos sutarties 2 punkte nurodyta, kad R. S. indėlis įgyvendinant bendrą veiklą yra žemės sklypo perdavimas L. Š. nuosavybėn ir pinigų suma (sutartyje neįrašyta), skirta šiems tikslams pasiekti, o L. Š. indėlis yra jos veiksmai, žinios, įgūdžiai, ryšiai ir likusi finansų dalis. Sutartis nedraudė pastarajai įkeisti žemės sklypą, nėra ir patvirtinimo, kad sklypas nėra įkeistas, šia aplinkybe nukentėjusysis nė nesidomėjo. Vien tai, kad sklypas nuo 2010 m. spalio 4 d. buvo areštuotas, neduoda pagrindo teigti, kad sudarydama jungtinės veiklos sutartį L. Š. ketino nevykdyti minėtos sutarties ir siekė pasisavinti nukentėjusiojo pinigines lėšas. Pats turto arešto uždraudžiant juo disponuoti faktas dar nereiškia, kad turtas bus parduotas iš varžytinių, Sudarant 2010 m. gruodžio 17 d. jungtinės veiklos sutartį nukentėjusiojo atžvilgiu apgaulė nebuvo naudota. Nesuprantama, kodėl R. S., žinodamas, jog pardavus L. Š. priklausantį turtą, turės teisę į dalį pinigų, vis tiek mokėjo jai pinigus, dėl to pritartina prokuroro skundo argumentams, kad vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo patys rūpintis savo teisėmis ir interesais, o šiuo atveju tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Medžiagoje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų bandęs ar kad jam buvo trukdoma ginti pažeistas teises civilinio proceso kodekso tvarka. Baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio), taikoma tik tada, kai susiklosčiusių teisinių santykių negalima sureguliuoti kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai, kai neįmanoma kitomis priemonėmis apginti pažeistų teisinių gėrių.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su prokurorų nutarimų išvadomis, kad nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Esant tokioms aplinkybėms ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagrįstai, o teismo nutartis naikintina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą - pareiškėjo atstovės skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorų 2013 m. rugpjūčio 23 d. ir 2013 m. liepos 15 d. nutarimus.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.