- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-30
- Bylos Nr.
- A-756-1638-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- N. K.
- Atsakovas
- Migracijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas N. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-167 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui N. K.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą bei priimti naują sprendimą; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti pridedamus dokumentus ir suteikti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad papildoma apsauga jam buvo teikiama nuo 2005 m. balandžio 19 d., kai Migracijos departamentas suteikė jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai gyventi buvo keičiamas ir papildoma apsauga buvo pratęsiama kiekvienais metais iki 2009 m. rugsėjo 25 d. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ 16 straipsnio 1 dalį, trečiosios šalies pilietis nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą, kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Ši direktyvos nuostata yra įgyvendinta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 90 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriame numatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-36 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 81 punktas numato, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Tačiau šis terminas pagal Įstatymą ir minėtą direktyvą negali būti aiškinamas ir taikomas kaip naikinamasis. Šiuo atveju baigiasi tik leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminas. Todėl nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas privalėjo remtis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje nurodytais papildomos apsaugos panaikinimo pagrindais ir nustatyti, ar išnyko aplinkybės, dėl kurių užsieniečiui buvo suteikta papildoma apsauga. Čečėnijoje tebevyksta karinis konfliktas ir iš esmės negalima teigti, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga. Atsakovas iki šiol suteikdavo papildomą apsaugą pareiškėjui dėl objektyvios Čečėnijos situacijos vertinimo, tačiau 2009 m. rugsėjo 25 d. nusprendė tyrimą atlikti nustatant asmeninę pažeidimų įtaką prieglobsčio prašytojui (t.y. remtis ne prima facie įrodymais, bet individualiu statusu). Atsižvelgiant į tai, kad pastaruosius ketverius metus pareiškėjas gyveno Lietuvoje ir naudojosi papildoma apsauga, nustatyti asmeninę pažeidimų, vykusių prieš ketverius metus, įtaką prieglobsčio prašytojui yra labai sudėtinga. Asmenims, kuriems buvo suteikta papildoma apsauga, negali būti taikomi tie patys pagrindai, kaip ir asmenims, kurie pirmą kartą kreipiasi dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtos Direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad panaikindamos papildomą apsaugą valstybės narės atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir ilgalaikio pobūdžio, kad papildomą apsaugą galinčiam gauti asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Migracijos departamentas šiuo atveju apskritai nevertino žmogaus teisių situacijos Čečėnijoje pasikeitimo svarbos ir ilgalaikiškumo. Sprendimas priimtas remiantis Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro 2009 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 090/ROBNC/2009 nurodyta rekomendacija, kuri negali būti taikoma tiems asmenims, kurie jau gavo prieglobstį Lietuvoje, ir kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad ,,čečėnai, kurie buvo pripažinti pabėgėliais tiek remiantis prima facie įrodymais, tiek nustačius individualų statusą, turi išsaugoti savo statusą, kol bus gauta patikimų ir įtikinamų įrodymų, kad nebėra pagrindo išsaugoti šį statusą. Tai reiškia, kad bet koks šių pabėgėlių grįžimas į Rusijos Federaciją giežtai privalo būti savanoriškas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Čečėnijoje 2009 m. liepos 15 d. buvo nužudyta įžymi nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ žmogaus teisių Čečėnijoje tyrinėtoja N. E.; 2009 m. rugpjūčio 10 d. ginkluotosios pajėgos išsivedė žmogaus teisių gynimo aktyvistus, nevyriausybinės Čečėnijos organizacijos „Save Generation“ narius Z. S. ir jos vyrą A. D. iš jų ofiso Grozne, jų kūnai kitą dieną buvo rasti su šautinėmis žaizdomis už Grozno (Human Rights Watch informacija). Šiuo metu Čečėnijoje padėtis žmogaus teisių srityje nėra stabili, ji nuolat kinta, todėl bet koks esamas aplinkybių pasikeitimas į geresnę pusę Čečėnijoje negali būti laikomas ilgalaikio pobūdžio. Minėtoje Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro 2009 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 090/ROBNC/2009 teigiama, kad „nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms“. Bloga pareiškėjo sveikatos būklė gali būti pripažinta baimės, kurią jis patyrė dėl vykusių ir tebevykstančių žmogaus teisių pažeidimų Čečėnijoje, išdava. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 11 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį, draudžiama išsiųsti ar grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei gresia pavojus. Pareiškėjo baimę grįžti į Čečėniją įrodo pridedama pažyma apie sūnaus I. K. ir jo sutuoktinės žūtį autokatastrofoje, automobiliui atsitrenkus į karinę mašiną. Pareiškėjo sūnui I. K. Lietuvos Respublikoje buvo suteikta papildoma apsauga, tačiau jis savanoriškai 2007 metų balandį sugrįžo į Čečėniją, patikėjęs, kad kariniai veiksmai šioje valstybėje susilpnėjo. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas yra priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių. Migracijos departamentas turi iš naujo įvertinti pareiškėjo pridedamus dokumentus ir priimti sprendimą suteikti jam papildomą apsaugą, Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos atsižvelgiama į teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką ir esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje jau ketveri metai, visus šiuos metus sąžiningai dirbo. Pateikiami dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas buvo vertinamas darbdavio kaip sąžiningas ir darbštus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-23 bei joje pateikta Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos (toliau – ir JTVPKV) ekspertų nuomone, automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Vien tik to fakto, kad asmuo yra čečėnų tautybės ir atvyko iš Čečėnijos, neužtenka, kad jo prašymas būtų laikomas atitinkančiu Įstatymo 86 arba 87 straipsnių reikalavimus. Prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjas visus gyvenimo Lietuvos Respublikoje metus grįsdavo tik bendro pobūdžio pavojumi Čečėnijoje, nenurodydamas jokių konkrečiai su juo susijusių priežasčių, dėl kurių jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją apie padėtį Čečėnijoje, automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas, todėl manytina, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikiama papildoma apsauga, išnyko. Pagal Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją, Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Ištyrus visą pareiškėjo byloje esančią medžiagą bei nustačius, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupėms ir kad nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginys, kad papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje yra suteikiama neribotam laikui ir kad teisė naudotis šia prieglobsčio forma gali išnykti tik pritaikius papildomos apsaugos panaikinimo procedūrą, yra nepagrįstas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo 81 punktas aiškiai nustato, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 2004/83/EB ir Įstatyme taip pat nėra nustatyta, kad papildoma apsauga asmeniui turėtų būti suteikiama neribotam laikui. Be to, minėta direktyva nustato minimalius standartus, palikdama Europos Sąjungos valstybėms teisę savo nuožiūra detaliai reglamentuoti tam tikrus prieglobsčio suteikimo procedūros aspektus. Taip pat minėtos direktyvos 19 straipsnyje yra kalbama apie „atsisakymą pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą“, kas akivaizdžiai liudija apie tai, kad jokia kita direktyvos nuostata negali būti interpretuojama kaip draudžianti valstybei narei nustatyti tokią prieglobsčio procedūrą, pagal kurią papildoma apsauga yra suteikiama nustatytam laikui, o jam pasibaigus gali būti pratęsiama. Atsakovas pažymėjo, kad šiuometinė padėtis Čečėnijoje nebeatitinka „tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto“ sąvokos, būtent todėl JTVPK konstatavo, kad Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu. Pareiškėjo minimas direktyvos 2004/83/EB 16 straipsnis nustato, kad sprendžiant klausimą, ar trečiosios šalies pilietis nebeteko galimybės gauti papildomą apsaugą, būtina įvertinti, ar aplinkybių, dėl kurių anksčiau buvo suteikta papildoma apsauga, pasikeitimas yra „svarbaus ir nelaikino pobūdžio“ Direktyvoje yra aiškiai nustatyta, kad vertinamas yra pasikeitimų „pobūdis“, o ne „ilgalaikiškumas“ per se, kadangi priešingu atveju kiltų klausimas dėl „ilgalaikiškumo“, kaip tam tikro nustatyto laiko tarpo, sąvokos interpretavimo. Migracijos departamentas, priimdamas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą, įvertino visą tuo metu naujausią informaciją apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje bei nustatė, kad vykstantys pasikeitimai Čečėnijoje (šalies atstatymas, Rusijos kariuomenės išvedimas, priverstinių migrantų savanoriškas grįžimas etc.) pagal savo pobūdį yra svarbūs ir nelaikini. Direktyvos 16 straipsnyje yra nustatyta, kad atliekamo tyrimo tikslas – nustatyti, ar asmeniui nebėra realaus smurto veiksmų pavojaus. Pagal tos pačios direktyvos 15 straipsnį, smurto veiksmai yra: a) mirties bausmė ar egzekucija; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Visos šios grėsmės buvo Migracijos departamento tinkamai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui. Pareiškėjo skunde minimi atvejai, susiję su žmogaus teisių aktyvistų nužudymu, yra pavieniai ir išskirtiniai. Tokie atvejai negali būti laikomi grėsmės kiekvienam Čečėnijos gyventojui įrodymu. Priežasčių manyti, kad pareiškėjui gresia tokio pat masto individualaus pobūdžio pavojus, kaip ir nurodytiems žymiems asmenims, nėra. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas niekad nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (dėl darbo) ir šio straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (dėl pavojingos organizmo būklės). Be to, leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas tokiais pagrindais nėra prieglobsčio procedūros dalis ir nėra priskirtas Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus kompetencijai, o galimybė gauti leidimą gyventi Lietuvoje nėra pagrindas suteikti asmeniui prieglobstį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Įstatymo 87 straipsnyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Sprendimą dėl pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas. Byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietis N. K. 2005 m. kovo 7 d. į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centre pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtas pilietis Lietuvos pareigūnams pateikė Rusijos Federacijos piliečio vidaus pasą Nr. 9604742682 ir santuokos liudijimą I-Ж, Nr. 412582. Migracijos departamentas nuo 2005 metų iki 2009 metų pareiškėjui kiekvienais metais suteikdavo papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje ir išduodavo leidimus laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2009 m. liepos 30 d. gavo iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos naują N. K. prašymą suteikti papildomą apsaugą ir pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Savo prašymą N. K. argumentavo tuo, kad Čečėnijoje tebėra paplitę ginkluoti susidūrimai bei žmogaus teisių pažeidimai, taip pat tuo, kad jo kilmės valstybėje jo giminaičiai patiria persekiojimą (Migracijos departamento byla Nr. RUS 0487). Migracijos departamentas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (15/6-11)13PR-167 nesuteikė Rusijos Federacijos piliečiui N. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir nusprendė, įsigaliojus sprendimui, spręsti klausimą dėl jo įpareigojimo išvykti iš šalies arba išsiuntimo į Rusijos Federaciją (b. l. 6).
Pareiškėjas iš Čečėnijos išvyko dėl tebesitęsiančių karinių veiksmų bei sistemingų žmogaus teisių pažeidimų. N. K. 2005 - 2008 metais buvo suteikta papildoma apsauga dėl karo veiksmų Čečėnijoje ir persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo. Remiantis Migracijos departamente surinkta naujausia informacija, plataus masto kariniai veiksmai Čečėnijoje iš esmės baigėsi, tačiau, remiantis JTVPKV pateikta informacija, Čečėnijoje vis dar neužtikrinamos teisės ir saugumas grupėms asmenų, kuriems priklauso: neteisėtų karinių darinių nariai ir jų giminės, federalinės ar Čečėnijos valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento A. M. administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir, tam tikrais atvejais, moterys ir vaikai. Atsižvelgiant į Migracijos departamento bei JTVPK surinktą naujausią informaciją, darytina išvada, kad Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Pažymoje teigiama, jog plataus masto karo veiksmai iš esmės baigėsi, ginkluotų susirėmimų metams bėgant labai sumažėjo, o bendra konflikto apimtis ir intensyvumas susilpnėjo. Tai leido palaipsniui išvesti iš Respublikos federalines pajėgas. Tolimesnės kovos vyko ribotoje teritorijoje, retai apgyvendintose Čečėnijos Respublikos pietinėse kalnuotose srityse, ir nebegali būti vertinamos kaip dažnos. Jokioje politinėje veikloje pareiškėjas nedalyvavo, nepriklausė jokiai organizacijai, kariniuose veiksmuose jis taip pat nedalyvavo. Pareiškėją paskatino išvykti Čečėnijoje vyraujantis bendras nesaugumo jausmas, be to, silpna sveikata ir tai, kad Lietuvoje tuo metu gyveno du jo sūnūs: I. ir I. K.. Apsisprendimui išvykti įtakos taip pat turėjo prasta ekonominė padėtis. Pirminiame apklausos protokole pareiškėjas nurodė, kad gyvendamas Čečėnijoje pinigų beveik neturėjo ir nenorėjo būti našta motinai. Savo prašyme dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjas apeliuoja į tai, kad jo giminaičiai patiria persekiojimus jo kilmės valstybėje, vienas jo brolių A. K. prieš 7 metus dingo be žinios, kitas brolis H. K. taip pat dingo be žinios (dingimo priežasčių jis negalėjo įvardinti), jo sūnus I. prieš 2 metus žuvo autoavarijoje Čečėnijoje, kitas sūnus I. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2009 m. lapkričio 21 d. Tačiau prieglobstis Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo suteikiamas atsižvelgiant į tuometinę padėtį Čečėnijoje bei persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimą. Pagal Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją, Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pareiškėjas nėra priskiriamas rizikos grupėms, todėl nėra priežasčių manyti, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenimis, 2007 m. liepos 25 d. N. K. buvo išduotas naujas Rusijos Federacijos piliečio vidaus pasas, todėl trukdžių naudotis pilietybės valstybės apsauga nėra (Migracijos departamento byla Nr. RUS 0487; t. II, b. l. 6). Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje pateikiama informacija apie asmenis, kirtusius Lietuvos Respublikos sieną, nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietis N. K. gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu (2005-2008 metais) keletą kartų buvo kirtęs Lietuvos – Baltarusijos valstybių sienas. Tikėtina, kad kai kurių savo kelionių metu jis galėjo vykti ir į Čečėniją. Remiantis N. K. žodžiais galima daryti išvadą, kad jo apsisprendimą dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką iš dalies įtakojo geresnių gyvenimo sąlygų paieška.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Aprašo 81 punktas aiškiai nustato, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Anot pareiškėjo, tokia nuostata pažeidžia 2004 m. balandžio 29 d. Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB ir Įstatymo nuostatas, kadangi minėtuose teisės aktuose nėra nurodytas papildomos apsaugos suteikimo terminas. Tačiau direktyva 2004/83/EB nustato minimalius standartus, palikdama Europos Sąjungos valstybėms teisę savo nuožiūra detaliai reglamentuoti tam tikrus prieglobsčio suteikimo procedūros aspektus. Minėtos direktyvos 19 straipsnyje yra kalbama apie „atsisakymą pratęsti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės papildomos apsaugos statusą“, kas akivaizdžiai liudija apie tai, kad jokia kita direktyvos nuostata (arba šiuo atveju – nuostatos nebuvimas) negali būti interpretuojama kaip draudžianti valstybei narei nustatyti tokią prieglobsčio procedūrą, pagal kurią papildoma apsauga yra suteikiama nustatytam laikui, o jam pasibaigus gali būti pratęsiama. Pareiškėjas savo skunde neteisingai nurodo, kad, pasibaigus Aprašo 81 punkte nustatytam terminui, baigiasi tik leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminas. Leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo terminus reglamentuoja kiti teisės aktai, o minėtame tvarkos aprašo punkte kalbama būtent apie laikotarpį, kuriam yra suteikiama papildoma apsauga.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. (15/6-11)13PR-167 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui N. K.“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti iš naujo. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Migracijos departamento bylos matyti, jog pareiškėjas niekad nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (dėl darbo) ir šio straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu (dėl pavojingos organizmo būklės). Be to, leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas tokiais pagrindais nėra prieglobsčio procedūros dalis ir nėra priskirtas Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus kompetencijai. Todėl galimybė gauti leidimą gyventi Lietuvoje nėra pagrindas suteikti asmeniui prieglobstį. Pareiškėjo argumentas, jog pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus (teisėtas buvimas ir esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai Lietuvos Respublikoje) jis negali būti išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, yra nepagrįstas, kadangi ši įstatymo norma reikalauja, kad priimant sprendimą dėl išsiuntimo būtų atsižvelgta į tam tikras aplinkybes, tačiau nėra reikalaujama, kad, vien nustačius minėtų aplinkybių egzistavimo faktą, išsiuntimas būtų sustabdomas arba draudžiamas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas N. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-167 ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo bylą išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo. Pareiškėjas nurodo, jog Migracijos departamento 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-23 nurodoma, kad; „Dėl valstybės valdžios atstovų vykdomų žmogaus teisių pažeidimų tebėra prasta padėtis Šiaurės Kaukaze, kur Ingušijos ir Dagestano vyriausybės susiduria su nepatenkintų visuomeninių grupių ir maištininkų grupuočių pasipriešinimu, o Čečėnijos valdžia yra grįsta prievarta, kuri yra pagrindinis konflikto šaltinis separatistiniam pasipriešinimui virtus islamistiniu. Kaip pranešama, saugumo pajėgos dalyvavo žudant, kankinant, smurtavo ir elgėsi brutaliai, žeminamai ir dažniausiai likdavo nenubaustos. Čečėnijoje, Ingušijoje ir Dagestane saugumo pajėgos, kaip spėjama, vykdė neteisėtus nužudymus ir politiškai motyvuotus žmonių pagrobimus. Čečėnijoje žmonių grobimų ir dingimų skaičius sumažėjo, tačiau federalinėms pajėgoms traukiantis Čečėnijos prezidento represinis valdymas tęsėsi. Federalinės ir vietinės saugumo pajėgos nebaudžiamai persekiojo įtariamų kovotojų šeimas, o Kadyrovui pavaldžios struktūros, kaip manoma, vykdė grobimus ir kankinimus.“ Tai rodo, kad situacija Čečėnijoje iš tikrųjų ne pagerėjo, o prievarta liko paplitusi iki šiol. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas taip pat neįvertino pareiškėjo parodymų, kad jo broliai A. K. ir H. K. dingo be žinios, kad jo artimi giminaičiai yra persekiojami Federalinių pajėgų. Atsakovas nepateikė teismui jokių šiuos parodymus paneigiančių duomenų, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, jais nesivadovavo. Teismas nenurodė, kokie konkretūs administracinės bylos duomenys leidžia teismui daryti išvadą, jog nėra grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl vis dar paplitusios prievartos, kuri yra kilusi karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pažymoje Nr. RU-15/6-6-23, kalbant apie žmogaus teisių padėtį, saugumą, politinę bei socialinę padėtį Čečėnijoje, pažymima, kad žmonių padėtis Čečėnijoje labai sunki, kalnuotųjų regionų gyventojai teigia, kad čia tebesitęsia ginkluoti susidūrimai, o 2009 m. liepos 28 d. BBC konstatavo, kad smurto lygis Čečėnijoje paskutiniais mėnesiais kilo. Pažymos 5.2 punkte nurodoma, kad vienas iš Kadyrovo kovos su ginkluoto pogrindžio atstovais metodas – jų giminės. Paprastai yra nufilmuojamas kovotojų giminaičių kreipimasis į kovotojus, prašant juos palikti miškus. Motinos dažnai verčiamos prakeikti sūnus, dažnai gyventojai yra bauginami ir terorizuojami per kovotojų ir jų pagalbininkų paiešką. Dar vienas Kadyrovo metodas, minimas pažymoje, yra kovotojų giminaičių namų padeginėjimas. Be to, Kadyrovo vadovaujami milicininkai ir saugumo pajėgos naudoja kovotojų giminaičių laikymą įkaitais, grasindami mirtimi tol, kol kovotojai pasiduoda. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad ta aplinkybė, jog abu pareiškėjo broliai yra dingę be žinios Čečėnijoje, tik patvirtina pareiškėjo paaiškinimus, kad jam ir jo artimiesiems kyla reali grėsmė Čečėnijoje būti perduotiems į Kadyrovo ar jo vadovaujamų saugumo pajėgų rankas. Pareiškėjo nuomone, teismas nagrinėjamu atveju pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 1 dalies ir 86 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas netinkamai taikė komisaro rekomendacinio pobūdžio išvadą, nes joje kalbama apie pirmą kartą besikreipiančius į Migracijos departamentą papildomos apsaugos prašytojams, o ne tuos, kuriems jau buvo eilę kartų suteikta tokia apsauga.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pildydamas prieglobsčio prašytojo anketą pareiškėjas nurodė, kad jo brolis A. K., kuris nedalyvavo kariniuose veiksmuose ir neturėjo ryšių su kovotojais, dingo be žinios 2002 metais. Vėliau, 2009 metų rugsėjo mėnesį, apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad kitas jo brolis – H. K. taip pat yra dingęs be žinios. Galimų dingimo priežasčių ar kaltininkų pareiškėjas nesugebėjo įvardinti ir nurodė, kad dėl brolių dingimo kreipėsi į miliciją bei prokuratūrą, tačiau minėtos įstaigos neturėjo jokios informacijos apie jo giminaičius. Pirminės apklausos metu 2005 metais pareiškėjas aiškiai nurodė, kad asmeniškai jokio persekiojimo nepatyrė. Per paskesnius 4 gyvenimo Lietuvos Respublikoje metus pareiškėjas nei vieno karto nebuvo nurodęs priešingai arba pateikęs informaciją, leidžiančią tuo suabejoti. Kariniuose veiksmuose pareiškėjas nedalyvavo, todėl nebuvo teisėsaugos pareigūnų dėmesio objektas. Pareiškėjui kylanti persekiojimo grėsmė, atsiradusi dėl jo šeimyninių ryšių su dingusiais be žinios broliais, yra tik prielaida, nepagrįsta objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nebuvo oficialiai paieškomas. Nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad buvo imamasi kokių nors neoficialių veiksmų turint tikslą jį surasti ir sulaikyti. Pareiškėjas, 2005 – 2008 metais pateikdamas prašymus dėl prieglobsčio suteikimo, net neužsimindavo apie grėsmes, susijusias su jo šeimos nariais, ir, kaip vienintelę priežastį, nurodydavo bendrą padėtį šalyje. Čečėnijoje neteisėtų karinių darinių narių giminėms gali kilti grėsmė, kadangi per giminaičius valdžia dažnai bando paveikti nepasiduodančius kovotojus. Tačiau pareiškėjo brolis dar prieš 7 metus dingo be žinios, be to, jis nebuvo kovotojas ir neturėjo su jais ryšių. Todėl, atsižvelgus į paties pareiškėjo pasakojimus apie jo gyvenimą Čečėnijoje, pareiškėjas negali būti priskirtas rizikos grupėms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. (15/6-11) 13PR-167 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui N. K.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Klausimus, susijusius su papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimu, reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2009 m. rugpjūčio 4 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtintas Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Papildomos apsaugos suteikimo pagrindus numato Įstatymo 87 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pareiškėjo ginčijamu Migracijos departamento 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu nuspręsta nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui N. K. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Sprendime nurodyta, kad 2008 m. pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes jo išvykimas iš Rusijos Federacijos buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų bei nestabilios padėties Čečėnijoje bei vidinio persikėlimo alternatyvos šalies viduje nebuvimo. Tačiau atlikto tyrimo metu nenustatyta faktų, kurie liudytų apie N. K. gresiantį pavojų jo kilmės valstybėje, apie galimą jo kankinimą ar žiaurų elgesį su juo, nepagrįstą baudimą, pagrindinių jo kaip žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo susijusių aplinkybių, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojus. Atsakovas padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo baimė nesąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis bei aplinkybėmis, dėl kurių jam 2008 metais buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje (b. l. 6).
Iš pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad pareiškėjas mano, jog atsakovas jo atžvilgiu netinkamai taikė Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas ir be pagrindo netaikė Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Įstatymo 90 straipsnis reglamentuoja pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo sąlygas. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, Migracijos departamentas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. (15/6-11) 13PR-167 ne panaikino anksčiau suteiktą N. K. papildomą apsaugą, o atsisakė suteikti jam papildomą apsaugą, išnagrinėjęs pareiškėjo 2009 m. liepos 27 d. prašymą. Pagal Įstatymo 92 straipsnio 3 dalį laikinoji apsauga suteikiama vieneriems metams. Laikinoji apsauga gali būti pratęsta, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Tvarkos aprašo 81 punkte taip pat nurodyta, kad papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui suteikiama vieneriems metams. Prieglobsčio prašytojui vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduodamas leidimas laikinai gyventi, galiojantis papildomos apsaugos teikimo laikotarpiu. Tvarkos aprašo 82 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga, manantis, kad papildomos apsaugos suteikimo pagrindai neišnyko, ne vėliau, kaip likus 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos kreipiasi į teritorinę policijos įstaigą pagal gyvenamąją vietą ir pateikia užpildytą prašymą suteikti papildomą apsaugą pagal nustatytą formą bei atitinkamus dokumentus. Taigi, nagrinėjamu atveju, atsakovas, spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo klausimą pagal pareiškėjo 2009 m. liepos 27 d. prašymą, turėjo vadovautis ir pagrįstai vadovavosi Įstatymo 87 straipsnio, reglamentuojančio papildomos apsaugos užsienio piliečiui suteikimo sąlygas, 1 dalies nuostatomis, ir visiškai neturėjo pagrindo taikyti 90 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi nesprendė anksčiau suteiktos N. K. papildomos apsaugos panaikinimo klausimų.
Byloje taikytinos Įstatymo 87 straipsnio nuostatos įgyvendina 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 15 straipsnio ir 2 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatas. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos teisingumo Teismo sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. Europos Sąjungos teisingumo Teismo sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, Rink. p. I‑4501, 84 punktą).
Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. RU-15/6-6-23 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ (prieglobsčio prašytojo byla II t., b. l. 17-30) pažymima, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdyba (toliau – ir JTVPK) peržiūri savo 2003 m. parengtą poziciją dėl iš Rusijos Federacijos atvykusių prieglobsčio prašytojų. Pagal minėtą dokumentą JTVPK vertinimu visiems prieglobsčio prašytojams čečėnams, atvykusiems iš Čečėnijos Respublikos, buvo reikalinga tarptautinė apsauga dėl plačiai paplitusių žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimų. Vėlesni įvykiai Čečėnijos Respublikoje nulėmė reikšmingą karo veiksmų lygio ir apimties sumažėjimą ir bendrą saugumo padėties pagerėjimą. Plataus masto karo veiksmai iš esmės baigėsi, ginkluotų susirėmimų metams bėgant labai sumažėjo, o bendra konflikto apimtis ir intensyvumas susilpnėjo. Tai leido palaipsniui išvesti iš Respublikos federalines pajėgas. Tolimesnės kovos vyko ribotoje teritorijoje, retai apgyvendintose Čečėnijos Respublikos pietinėse kalnuotose srityse, todėl civiliai gyventojai nebebuvo priversti persikelti šalies viduje dėl karo veiksmų. Bendras saugumo situacijos pagerėjimas, kartu su įgyvendintomis ir šiuo metu vykdomomis federalinėmis ir vietinėmis atkūrimo programomis, sudarė galimybes dideliam kiekiui šalies viduje perkeltų asmenų grįžti į savo namus. Vis dėlto, kariniai incidentai Čečėnijos Respublikoje tebevyksta. Taip pat nuolat pranešama apie žmogaus teisių problemas, kurios gali kelti pavojų asmens saugumui arba teisėms. Pirmiausia, JTVPK turi žinių, kad neteisėtų karinių darinių nariai ir jų giminės, federalinės ar Čečėnijos valdžios politiniai oponentai, žmogaus teisių aktyvistai, asmenys, kurie ėjo oficialias pareigas ankstesnėje buvusio prezidento A. M. administracijoje, asmenys, kurie galėjo būti pateikę skundų regioninėms ar tarptautinėms žmogaus teisių institucijoms ir, tam tikrais atvejais, moterys ir vaikai patenka į tų asmenų grupes, kurios yra išreiškusios susirūpinimą dėl savo saugumo ir teisių. Dėl išdėstytų priežasčių JTVPK neberekomenduoja nagrinėti čečėnų pateiktų prieglobsčio prašymų tuo pagrindu, kad Čečėnijos Respublikoje yra visuotinis smurtas arba, naudojant tikslią 2003 m. poziciją išdėstančio dokumento formuluotę ,,dažni ir rimti žmogaus teisių ir humanitarinės teisės pažeidimai“. Nors karinė ir saugumo situacija Čečėnijos Respublikoje labai pagerėjo, vis dar gali pasitaikyti žmogaus teisių pažeidimų, kuriais remiantis prieglobsčio prašytojai iš Čečėnijos gali pateikti teisėtus tarptautinės apsaugos prašymus. Šie prašymai turi būti tinkamai priimami ir nagrinėjami pagal kiekvieno jų esmę, vadovaujantis teisingomis ir veiksmingomis pabėgėlio statuso nustatymo procedūromis, naudojant 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1A straipsnyje išdėstytus kriterijus.
Taigi, JTVPK pripažįsta, kad automatinis papildomos apsaugos suteikimas dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu jau nebegalimas, ir siūlo kiekvieną prieglobsčio prašymą nagrinėti individualiai.
Pareiškėjo argumentas, kad JTVPK rekomendacinio pobūdžio išvada taikytina tik pirmą kartą į Migracijos departamentą besikreipiantiems papildomos apsaugos prašytojams, atmestinas kaip nepagrįstas. Nagrinėdamas prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti papildomą apsaugą, kiekvienu konkrečiu atveju Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie padėtį prašytojo kilmės valstybėje, ir į ją atsižvelgti, nepriklausomai nuo to, kada asmuo iš jos išvyko ar kelintą kartą pateikė prašymą suteikti papildomą apsaugą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat įvertinusi anksčiau minėtą Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymą, sutinka su atsakovo pozicija, kad automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Tačiau, atsižvelgiant į toje pažymoje nurodytas aplinkybes, kad kariniai incidentai kai kuriose Čečėnijos Respublikos vietovėse tebevyksta, taip pat, kad pranešama apie žmogaus teisių pažeidimus, konstatuotina, jog tuo pačiu turėtų būti vertinamos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Šiuo atveju aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Elgafaji byloje Nr. C-465/07 nuostata, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga.
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Iš prieglobsčio prašytojo byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas N. K. prašymus suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje motyvavo negalėjimu grįžti į gimtąsias vietas Čečėnijoje dėl vis dar tebevykstančių ginkluotų susirėmimų, gyvenamosios vietos netekimo, represijų ir žmonių dingimų (nurodė, kad jo giminaičiai patiria persekiojimus, be žinios yra dingę jo artimieji), sveikatos būklės. Pareiškėjas savo paaiškinimuose Migracijos departamentui yra nurodęs, kad jis jokioje politinėje veikloje Čečėnijos Respublikoje nedalyvavo, jokiai organizacijai nepriklausė, jokių ryšių su kovotojais ar Rusijos kareiviais neturėjo, jokios veiklos, nukreiptos prieš Rusijos Federacijos valdžios organus, nevykdė. Pirminiame apklausos protokole N. K. taip pat paaiškino, kad išvykti jį paskatino tai, kad Lietuvoje gyvena jo sūnūs, jis pinigų beveik neturėjo, o būti našta motinai nenorėjo. Tuo tarpu savo brolių dingimo priežasčių ir aplinkybių pareiškėjas nurodyti negalėjo. Jokių duomenų apie tai, kad pats pareiškėjas buvo persekiojamas ar paieškomas, nėra. Visos šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti grėsmės pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl vis dar paplitusios prievartos Čečėnijos Respublikoje, buvimu, kurią esant teigia pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde. Vien tik šiuose skunduose pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl paplitusios prievartos, vykdomų žmogaus teisių pažeidimų savaime negali būti pripažinti pakankamu pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymą, nes jos neatskleidžia asmeninės grėsmės pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju vertintinos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos. Taip pat tokiomis aplinkybėmis, turint omenyje bendrą saugumo padėties nestabilumą, nors jis ir nebėra absoliutaus masto, vertintinos ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, dėl kurių buvimo pareiškėjui kilmės šalyje grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas nepriklauso 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažymoje Nr. Nr. RU-15/6-6-23 išskirtoms rizikos grupėms, visiškai pagrįsta. Pareiškėjas nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jam kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus ar grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla ginkluoto konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Pats pareiškėjas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nepasinaudojo teise duoti paaiškinimus teisme.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nėra pateikęs tokios informacijos ir įrodymų, kurie teismui leistų spręsti, jog pareiškėjas negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ar grėstų realus pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, taip pat kad negalėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai pritaikė šioje byloje nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas bei teisingai jas išaiškino, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Jo naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.