Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur už tai, jog jo laikymo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų (b. l. 1–2).

2. Skunde teigia, jog jis pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 2 val., tačiau kartais jam pasivaikščioti buvo skiriama tik 1 val., nors turėjo būti suteikiama 8 val. kas dieną. Be to, jam nebuvo sudaryta galimybė pasimelsti, kadangi jam nebuvo leidžiama eiti į koplyčią ir į poilsio kambarį.

3. Nurodo, jog kamerų tipo patalpų sienos buvo labai plonos, todėl girdėjo kitus nuteistuosius, dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, stresą. Be to, žiemą buvo netinkama kameros oro temperatūra – dėl netinkamų langų kameroje buvo šalta.

Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–15).

1. Vilniaus PN informuoja, jog pareiškėjas nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2019 m. vasario 6 d. atlikinėjo nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas, kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti po vieną valandą. Vilniaus PN griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore (to skunde neginčija ir pats pareiškėjas). Vilniaus PN drausmės grupės nuteistiesiems ir nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, t. y. nuo kitų nuteistųjų izoliuotiems nuteistiesiems, įrengti atskiri, tvarkingi, visus teisės aktų reikalavimus atitinkantys pasivaikščiojimų kiemai su sporto inventoriumi.

Dėl koplyčios ir laisvalaikio kambario

2. Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės gyvenamosios ir kamerų tipo patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo tenisas bei stalo futbolas. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu yra patvirtinta drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka. Tokiu būdu nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje, taip pat gerai besielgiantiems ir nuobaudų neturintiems drausmės grupės nuteistiesiems numatyta galimybė naudotis poilsio ir laisvalaikio kambariu, tokiu būdu siekiama didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą bei skatinti juos laikytis jiems nustatytų bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų.

Dėl sienų storio

3. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (kamerų tipo patalpų) vidinės sienos (sienos tarp gyvenamųjų patalpų) yra 120–180 mm (12–18 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Pabrėžia, kad sienos tarp drausmės gyvenamųjų patalpų – tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio, tai tik save (savo svorį) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis neturi didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui. Pareiškėjo argumentai, atsakovės atstovo nuomone, yra abstraktaus pobūdžio ir neturi objektyvaus pagrindo. Be to, pažymi, jog Vilniaus PN nuteistieji nuolat ardo tarp kamerų esančias sienas (padaro skyles sienose) su tikslu neteisėtai bendrauti, keistis daiktais su gretimose kamerose esančiais nuteistaisiais, t. y. patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose, netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę. Vilniaus PN administracija įvairiais būdais kovoja su šiais reiškiniais, pagal finansines galimybes bei kuo įmanoma operatyviau šalina atsirandančius trūkumus.

Dėl oro temperatūros kamerų tipo patalpose

4. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos (kamerų tipo patalpos) įrengtos vadovaujantis teisės aktais. Visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpose) įrengti skaidraus stiklo langai. Patalpos vėdinamos per langus, patalpose papildomai įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Visose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose įrengti radiatoriai, užtikrinantys tinkamą oro temperatūrą. Kamerose žiemos metu šilta (kai kurių nuteistųjų teigimu, net per šilta). Pareiškėjas skundžiasi, jog žiemos metu buvo šalta, tačiau įstaigos administracijai skundų dėl to neteikė.

2019 m. rugpjūčio 28 d. teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsiliepimą (b. l. 35–36). Atsikirtime pareiškėjas nurodo, jog atsakovės atstovo į bylą pateiktos nuotraukos yra senos (joms, pareiškėjo manymu, yra nuo 4 iki 6 metų). Taip pat teigia, jog dėl pateikto skundo teismui Vilniaus PN pareigūnai jam grasino.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui G. B. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

3. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

4. Skunde nurodoma, jog pareiškėjui kasdien buvo skiriama 2 val. pasivaikščioti, kartais pasivaikščiojimas truko tik 1 val.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. BVK 145 straipsnyje nustatytos nuteistųjų laikymo sąlygos kamerų tipo patalpose, pagal kurias kamerų tipo patalpose nuobaudas atliekantys nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 6 d. iki 2019 m. vasario 6 d.) nuolat atlikinėjo nuobaudas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose. Prie atsiliepimo Vilniaus PN pridėjo taip pat įstaigos direktoriaus nutarimus dėl pareiškėjo nubaudimo (b. l. 17–24), kurie patvirtina minėtą teiginį. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Vilniaus PN yra griežtai laikomasi nuteistiesiems nustatytos pasivaikščiojimų tvarkos, kiekvieną dieną nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose suteikiami įstatyme nustatytos trukmės pasivaikščiojimai gryname ore. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo nuomone, per trumpo pasivaikščiojimo laiko kreipėsi į Vilniaus PN administraciją (b. l. 13,) prašydamas suteikti galimybę pratęsti pasivaikščiojimo laiką arba teikė skundus dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą ribojimo. Pareiškėjas skunde teigė, kad jam buvo leista iki 2 valandų pasivaikščioti gryname ore, kada galimai pasireiškė pažeidimai pareiškėjas nenurodė (pvz., konkrečių datų, kada pasivaikščiojimai nebuvo suteikti, arba suteikti per trumpi). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų analizuojamu aspektu nepažeidė.

Pareiškėjo manymu, jam turėjo būti suteikiamas 8 val. pasivaikščiojimas. Išaiškintina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nustatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

5. Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog jam atliekant nuobaudas nebuvo sudarytos galimybės pasimelsti bei lankyti poilsio kambarį.

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 straipsnio 1 dalis). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 straipsnio 4 dalis). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – Taisyklės) 184 - 186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 punktas). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 punktas). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaigos II-ame gyvenamajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės gyvenamosios ir kamerų tipo patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia, taip pat įrengtas poilsio ir laisvalaikio kambarys, kuriame yra televizorius, stalo teniso stalas bei stalo futbolas. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiginiais. Iš į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 27–28) matyti, jog įstaigoje iš tikrųjų yra įrengta koplyčia, skirta nuteistųjų religinėms apeigoms atlikti. Be to, byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pareiškėjas, jog dėl nesuteiktos galimybės pasimelsti koplyčioje jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Tokiais pačiais argumentais teismas neabejoja ir dėl poilsio kambario įrengimo – iš pateiktų nuotraukų (b. l. 28–30) matyti, jog minėtos patalpos įstaigoje yra įrengtos, poilsio kambaryje yra atsiliepime nurodyti daiktai (televizorius, stalo teniso stalas ir stalo futbolas). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundo teiginiai dėl koplyčios ir laisvalaikio kambario atmestini kaip nepagrįsti.

6. Pareiškėjo vertinimu, įstaigos drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (kamerų tipo patalpų) vidinės sienos (sienos tarp gyvenamųjų patalpų) yra itin plonos.

Atsakovės atstovas paaiškino, kad pagal projektą drausmės grupės gyvenamosiose kambariuose vidinės sienos (ir tarp kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13.1 punktą, gelžbetonio sienos tarp gyvenamųjų patalpų sienų turi būti ne plonesnės kaip 8 cm storio, o Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų (vidinės sienos), atsakovės teigimu, yra 12–18 cm storio. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir paaiškinimais. Be to, atsakovės atstovas nurodė, jog įstaigoje laikomi asmenys patys nuolat gadina sienas (daro skyles sienose). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sienų pločio atmestini kaip nepagrįsti.

7. Pareiškėjo manymu, dėl netvarkingų įstaigos langų žiemos metu kamerose buvo šalta.

2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Normos 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C.

Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, tačiau nedetalizuoja kada konkrečiai pasireiškė jo nurodyti pažeidimai (kada ir kokioje patalpoje buvo šalta), be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, ar į Nacionalinio visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuris ir atlieka operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų ir kitų skunde nurodomų pažeidimų. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaigos drausmės grupės gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo patalpose) įrengti skaidraus stiklo langai, taip pat minėtose patalpose įrengti radiatoriai. Atsiliepime nurodė, jog nuteistieji net kreipiasi į įstaigos administraciją, jog patalpose būna net per šilta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodyti argumentai dėl oro temperatūros reikalavimų neatitinkančių patalpų, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

8. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo apšvietimo, bei dėl to pareiškėjo rašomų skundų įstaigos administracija jam grasino.

Iš į bylą pateiktų nuotraukų (b. l. 25–26) matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengtas apšvietimas, ant įstaigos pastatų ir sienų yra įrengti prožektoriai ir kita apšvietimo įranga. Žymėtina, jog dėl pasivaikščiojimo kiemelių apšvietimo pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl šie neapibrėžti pareiškėjo teiginiai atmestini.

Dėl grasinimo pasisakytina, jog pareiškėjas nenurodė, kokie pareigūnai jam grasino (nenurodė nei vardų, nei pavardžių, nei rangų, nei užimamų pareigų ar kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima juos identifikuoti), nei konkrečių datų ir vietų, kada ir kur jam buvo grasinta, nenurodė taip pat grasinimų esmės. Žymėtina, jog pareiga nurodyti visas reikšmingas aplinkybes tenka pačiam pareiškėjui, teismas negali vadovautis neindividualizuotais ir nekonkrečiais teiginiais, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

9. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Vilniaus PN atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.