Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-275/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2007-06-22
Bylos Nr.: 1A-275/2007
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis (pirm.), Svajūnas Knizleris, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis: A. M.
Advokatai: Stasys Lileikis

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.7.2.7Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.7.1Išžaginimas (BK 149 str.1d.)
1.2.7.7Mažamečio asmens tvirkinimas (BK 153 str.)
2.1.6.1Įrodymų leistinumas, sąsajumas (BPK 20 str. 1 ir 4 d.)
2.1.6.2Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d.)
2.1.9.1Nuosprendis, nutartis (BPK 29, 31, 41 str. ir kt. str.)
1.2.7.5Privertimas lytiškai santykiauti (BK 151 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-275/2007 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.7.2.7; 1.1.8.1.1; 1.2.7.1; 1.2.7.7; 2.1.6.1; 2.1.6.2; 2.1.9.1; 1.2.7.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų Svajūno Knizlerio ir Valdimaro Bavėjano,sekretoriaujant R. M. ,dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo Stasio Lileikio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 153 str. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių;

- pagal BK 149 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 149 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. ir 2 p., paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. M. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2001 m. kovo 15 d. ir 2002 m. kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, bendro naudojimo dušo patalpose, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška V. M. , gim. (duomenys neskelbtini), būkle, atliko jos atžvilgiu tvirkinimo veiksmus, liesdamas jos kūną rankomis, glamonėdamas, dirgindamas jos kūną lytinių organų srityje, tuo pat metu ranka dirgindamas savo lytinį organą.

A. M. nuteistas ir už tai, kad laikotarpiu tarp 2004 m. rugsėjo 22 d. ir 2006 m. kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, kambariuose ir rūsyje, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška V. M. būkle, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, rankomis glamonėjo V. M. lytinius organus, numaudavo jos kelnaites, įvesdavo savo lytinį organą į jos makštį ir atliko prieš jos valią ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų.

Taip pat A. M. , laikotarpiu tarp 2005 m. balandžio 1 d. ir 2006 m. kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju – ekspeditoriumi, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška V. M. būkle, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto krovininio automobilio kabinoje, ne mažiau kaip du kartus glamonėjo jos lytinius organus, nurengė jos drabužius ir atliko prieš jos valią nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų.

Taip pat A. M. , tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu tarp 2006-03-15 ir 2006-04-24, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, kambariuose ir rūsyje, pasinaudodamas dėl amžiaus bejėgiška nepilnametės V. M. būkle, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, rankomis glamonėjo V. M. lytinius organus, numaudavo jos kelnaites, įvesdavo savo lytinį organą į V. M. makštį ir atliko prieš jos valią ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų.

Nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nagrinėjant bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi atsižvelgta tik į apeliantą kaltinančias aplinkybes, o išlikusios abejonės buvo vertinamos ne apelianto naudai. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Anot apelianto, teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios V. M. parodymus, duotus teisme apie tai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo apeliantą, nurodydama apkalbėjimo motyvus. Tai, kad nukentėjusioji apkalbėjo apeliantą, jo teigimu, neginčytinai patvirtina nukentėjusiosios V. M. parodymų analizė bei kiti bylos duomenys.

Pirma, jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs. 2006-06-20 nukentėjusioji parašė pirmą pareiškimą, kad apeliantą apkaltino nepagrįstai, nes norėjo atkeršyti už tai, kad aš šis ją vertė dirbti. Nors 2006-07-04 apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, nukentėjusioji paneigė pareiškime išdėstytus faktus, tačiau ji taip pat nurodė, jog pareiškimo jos niekas rašyti nevertė, tai ji darė savo laisva valia. Be to, ji taip pat parodė, kad po to, kai parašė pareiškimą, buvo atvažiavusi psichologė ir sakė duoti tokius pačius parodymus kaip ankščiau, nes kitaip susigadins gyvenimą. 2006-08-11 nukentėjusioji vėl parašė pareiškimą dėl melagingų kaltinimų apeliantui, o 2006-08-22 - skundą prokurorui dėl to, kad nebuvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas.

Anot A. M., nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kad V. M. parodymus pakeitė ne savo valia, o kažkieno paveikta, turėdama tikslą padėti apeliantui. Todėl teismo išvada, jog nukentėjusioji parodymus galėjo pakeisti dėl savo amžiaus ir su tuo susijusių psichologinių bei asmeninių problemų, taip pat dėl to, kad šeima, suėmus apeliantą, atsidūrė sunkioje materialinėje padėtyje, anot apelianto, yra tik prielaidos, kurių nepagrindžia byloje surinkti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vienu iš argumentų dėl ko negalima tikėti nukentėjusiosios parodymais teisme, nurodo tą aplinkybę, jog ji ne vieną kartą apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė apeliantą kaltinančius parodymus. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2006-08-02 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji neatsakė į klausimą, ar mylėjosi su apeliantu. Todėl A. M. teigia, jog nukentėjusiosios parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, priešingai nei nurodo teismas, nebuvo nuoseklūs. Be to, apeliantas mano, jog pati ikiteisminio tyrimo teisėjo atlikta apklausa buvo psichologinis poveikis nukentėjusiajai, kadangi įstatymas nenumato, jog asmeniui pakeitus parodymus, po to jis turėtų būtinai apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Todėl apeliantas daro išvadą, jog nukentėjusioji sąmoningai buvo apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant neleisti nukrypti nuo pradinės tyrimo versijos.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog nukentėjusiosios parodymų turinio analizė duoda pagrindo teigti, jog parodymai apie jos tvirkinimą ir žaginimą yra išgalvoti. V. M. nurodė, jog ji buvo pradėta žaginti nuo 9 metų amžiaus. Reikštų, kad ji buvo žaginama 5 metus, nes rašydama pareiškimą bei duodama parodymus ji buvo 14 metų amžiaus. Be to, iš pirminių apklausų galima daryti išvadą, kad jos žaginimas prasidėjo gyvenant Palaukės gatvėje. Tačiau apeliantas teigia, jog Palaukės gatvėje jie apsigyveno 2003 m. pabaigoje, t. y. šiek tiek daugiau nei prieš 2 metus iki pirmo nukentėjusiosios pareiškimo parašymo. Be to, liudytoja A. B. yra nurodžiusi, kad nukentėjusioji jai sakė, jog apeliantas ją pradėjo žaginti nuo 8 metų. Anot apelianto, akivaizdu, kad nukentėjusioji yra išgalvojusi jos tariamo žaginimo pradžią, nes jos nurodytas laikas neatitinka objektyvios tiesos.

V. M. taip pat yra nurodžiusi, jog apie tai, kad nuteistasis ją žagina, žinojo brolis A. M., kadangi ji jam yra tai papasakojusi. Tačiau A. M. šį nukentėjusiosios teiginį paneigė. Taip pat apie šį faktą visą tą laiką nežinojo ir net nenujautė nei V. M. mama, nei sesuo K. M., nei mokytojai, nei psichologė, nors iki papasakojimo momento ji pas ją yra ne kartą buvusi. Tokia situacija, anot apelianto, logiškai neįtikėtina ir nepaaiškinama. Tačiau teismas šią situaciją bandė aiškinti nukentėjusiosios socialiniu nebrandumu, uždarumu ir kitomis asmeninėmis savybėmis, būdingomis tokio amžiaus asmenims. Šią išvadą teismas pagrindė tik moksline psichologine literatūra, o ne konkrečia bylos medžiaga. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiosios poelgiams ir sprendimams yra būdingas paviršutiniškumas, nors ji sugeba veikti ir planingai, racionaliai. Be to, charakteristikose iš mokyklų ji charakterizuojama kaip konfliktiška, bėganti iš pamokų mokinė, t. y. aktyvi ir mokanti apsiginti. Apeliantas teigia, jog paminėtame ekspertizės akte nurodyta išvada, jog psichinė prievarta (grasinimai) bei akivaizdus fizinis įtariamojo pranašumas galėjo sukelti nukentėjusiajai baimę ir išgąstį, dėl to ji nesipriešino, yra tik prielaidos, bet ne faktas.

Teismas, remdamasis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, padarė išvadą, jog su ja buvo lytiškai santykiaujama naktį kitiems nežinant. Tokia išvada, anot apelianto, taip pat nepagrįsta. Nukentėjusioji kambaryje gyveno ne viena, tačiau nei brolis A. M., nei sesuo K. M. nėra matę tokių įvykių. Be to, liudytoja N. M. parodė, kad ji naktimis miega jautriai, tačiau nėra pajutusi, jog apeliantas kuriam laikui išeitų iš miegamojo. Šios faktinės aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad A. M. lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją naktimis, kitiems šeimos nariams miegant tame pačiame ir gretimuose kambariuose, bei įrodo, V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų neatitikimą tikrovei.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad V. M. pirminiuose parodymuose neigė turėjusi lytinių santykių su kitais asmenimis - Vaidu ir Mindaugu, tačiau teisme tą pripažino. Be to, šią aplinkybę patvirtino ir jos draugė, liudytoja A. B. . Ši aplinkybė, anot apelianto, svarbi dviem aspektais.

Pirma, nesakydama ir slėpdama šią aplinkybę, ji sąmoningai klaidino aplinkinius ir siekė save parodyti, kaip nuskriaustą apelianto.

Antra, ši aplinkybė svarbi ir nukentėjusiosios elgesio vertinimo aspektu. Apeliantas skunde teigia, kad, jeigu nukentėjusioji būtų turėjusi priverstinių lytinių santykių su juo, tai šis faktas būtų jai sukėlęs psichologinę traumą ir laisvavališki jos lytiniai santykiai su kitais asmenimis būtų neįmanomi. Todėl teismas, anot apelianto, visiškai nepagrįstai neįvertino šios aplinkybės. Tai padaryti būtų buvę svarbu ir kitu aspektu - nukentėjusiosios patirtis lytiniame gyvenime, nežiūrint į jos amžių, suteikia jai tam tikrų žinių šioje srityje ir todėl jos aiškinimai apie konkrečias įvykio aplinkybes (kaip apeliantas apsimovė apatines kelnaites ir valėsi lytinius organus) yra logiškai paaiškinami.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nesiaiškino, kodėl nukentėjusioji galėjo apkalbėti apeliantą. Kad nukentėjusioji jautė apeliantui pyktį, patvirtino liudytoja A. B. , kuri teigė, jog V. M. pasakojo nesutarianti su patėviu, jo nekenčianti. Liudytoja K. M. parodė: „V. M. sakė, kad nemyli Arvydo, o kodėl – nesakė“, „<... ji nuo pat pradžių nemylėjo Arvydo, nenorėjo jo priimti“. Be to, ši liudytoja parodė ir tokią, apelianto teigimu labai svarbią aplinkybę, jog nukentėjusioji žadėjo apeliantui atkreršyti, pasakojo, jog „Arvydą pasodins į kalėjimą ir jį muš bernai“. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji galėjo jo nemėgti dar ir dėl to, kad jis nebuvo jos tėvu.

Tokiu būdu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, anot apelianto, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios parodymais, neatsižvelgė ir nevertino konkrečių aplinkybių, įrodančių šių parodymų neatitikimą objektyviems duomenims bei apelianto apkalbėjimo motyvų.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apelianto kaltės įrodymu liudytojos A. K. parodymus, nes liudytoja be to, jog V. M. jai pasakė, kad apeliantas ją prievartavo, daugiau nenurodė jokių svarbių bylos aplinkybių. Vertinant šios liudytojos parodymus būtina atsižvelgti į tai, kad ji su V. M. bendravo apie 2 metus, tačiau jai nekilo įtarimų, jog su nukentėjusiąją buvo lytiškai santykiaujama prieš jos valią. Tai taip pat vienas iš įrodymų, jog nukentėjusioji sakė netiesą. Taip pat nepaaiškinamas liudytojos elgesys, sužinojus iš V. M. apie jos žaginimą. Liudytoja iš karto informavo vaiko teisių apsaugos tarnybą, nebandydama pati, kaip specialistė, pabendrauti su nukentėjusiąją ir išsiaiškinti kiek ši informacija atitinka tikrovę. Todėl ji, inicijavusi V. M. kreipimąsi į policiją, apelianto teigimu, tapo suinteresuota bylos baigtimi. Ši aplinkybė turėjo įtakos ir tam, jog ši liudytoja nepripažino įtakojusi nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo metu nekeisti prieš tai duotų parodymų.

Pasak apelianto, vertindamas L. K. parodymus, teismas rėmėsi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nebuvo patikrinti teisme. O apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ši liudytoja parodė, kad V. M. yra jai sakiusi, jog patėvis ją išprievartavo, t. y. turėjo tik vieną lytinį aktą. Tačiau teismas, remdamasis minėtos liudytojos parodymais, nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusioji būdavo seksualiai prievartaujama nuolat.

Taip pat teismas neteisėtai rėmėsi liudytojos K. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors ši liudytoja taip pat nebuvo apklausta teismo posėdyje. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, liudytoja nenurodė, kad apeliantas būtų „lindęs“ prie nukentėjusiosios, kaip prie moters. Tačiau teismas tokią išvadą padarė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pasak apelianto, neteisėtai rėmėsi ir liudytojos A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš teisme A. B. duotų parodymų aišku, kad apie tai, jog apeliantas nukentėjusiąją prievartauja nuo 8 metų, ji išgirdusi tik gegužės 1 d.

Be to, teismas nesiaiškino itin svarbios aplinkybės, kurią nurodė ši liudytoja. Gegužės 1 d. nukentėjusioji jai pasakė: „laukiu trečiadienio, nes važiuosiu į Antazavę“. Būtent trečiadienį, gegužės 3 d. ji parašė pareiškimą policijai ir išvyko į Antazavės vaikų globos namus. Vadinasi, jau gegužės 1 d. nukentėjusioji žinojo kas įvyks gegužės 3 d. Į klausimą iš kur nukentėjusioji tai galėjo žinoti nebuvo atsakyta. Ši aplinkybė, anot apelianto, įrodo ir tai, kad kreipimasis į policiją su pareiškimu buvo suplanuotas iš anksto. Vertinant šį faktą, kyla abejonės dėl pačio tyrimo pradėjimo teisėtumo, nes liko neišsiaiškinta, kiek pašaliniai asmenys ir kas įtakojo nukentėjusiosios veiksmus.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nepagrįsta ir teismo išvada, kad A. M. lytinio santykiavimo su V. M. faktą patvirtina 2006-05-03 specialisto išvada Nr. G245/06(08), kurioje nurodyta, kad V. M. mergystės plėvės pažeidimai yra seni. Pati V. M. teisminio nagrinėjimo metu prisipažino, kad turėjo lytinių santykių su Vaidu ir Mindaugu. Šį faktą taip pat patvirtino liudytoja A. B. , tai pripažino ir teismas. Todėl mergystės plėvės plyšimo priežastis yra aiški ir ši priežastis, priešingai nei nurodo teismas, nėra susijusi su apelianto veiksmais.

Teismo išvada, jog nukentėjusiosios santykiai su kitais asmenimis neturi jokios reikšmės sprendžiant A. M. kaltės klausimą, anot apelianto, yra tendencinga. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nepatikėjo nukentėjusiosios aiškinimu, jog moteriškų biologinių pėdsakų jo apatinėse kelnaitėse galėjo atsirasti dėl to, kad nukentėjusioji buvo jas apsivilkusi ir pasivaliusi lytinius organus.

Vertindamas išvadą dėl spermos ir moters biologinių pėdsakų ant kelnių (skuduro) iš rūsio, teismas neatsižvelgė į tai, jog V. M. yra mačiusi kaip apeliantas rūsyje masturbavosi ir nusivalė į skudurą rankas, todėl ant jo galėjo atsirasti ir moteriškų biologinių pėdsakų tokiu pat būdu, kaip ir ant apelianto kelnaičių. Be to, apeliantas teigia matęs, kaip V. M. rūsyje šlapinosi ir nusivalė skuduru. Taigi, apelianto teigimu, moteriškų biologinių pėdsakų ant skuduro buvimas jo kaltės neįrodo.

Be to, A. M. skunde teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nežinojo kuo yra įtariamas ir kaltinamas, nes ir įtarime, ir kaltinamajame akte nebuvo nurodytas konkretus nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta ir kitos svarbios aplinkybės.

BPK 187 str. nurodoma, jog pranešime apie įtarimą turi būti nurodoma nusikalstama veika - padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės. O BPK 219 str. 3 p. nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos vietos vieta ir laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Įtarime ir kaltinamajame akte naudojamos formuluotės „tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku“, „atliko su ja ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų“, „tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto krovininio automobilio kabinoje“, apelianto teigimu įrodo akivaizdų BPK 187 str. ir 219 str. 3 p. reikalavimų pažeidimą, o tuo pačiu ir kaltinimo nepagrįstumą. Jeigu nėra nustatytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės (laikas, vieta, prievartinių lytinių aktų skaičius ir kt.), tai negalima pripažinti, kad apeliantui buvo pateiktas įtarimas ir kaltinamasis aktas.

Be to, apeliantas teigia, jog esant tokio turinio įtarimui ir kaltinimui, iš jo buvo atimta teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo, nes jis nežinojo ir nesuprato kokiomis, kada ir kurioje vietoje padarytomis nusikalstamomis veikomis yra įtariamas ir kaltinamas. Tai, pasak apelianto, yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, darantis neteisėtu priimtą nuosprendį. O tai, kad teismas iš esmės perrašė įtarimo ir kaltinimo formuluotes, nurodydamas, jog nėra nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, lytinių aktų skaičius, įrodo ir nuosprendžio neteisėtumą, nes buvo pažeisti BPK 305 str. 1 d. reikalavimai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-03-09 baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122 konstatavo, kad „nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas jis yra tada, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302-307 straipsnių nuostatas“. Vilniaus apygardos teismas, anot apelianto, pažeidė tiek baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, tiek L. A. Teismo suformuotą šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktiką. Tokiu būdu, pasak apelianto, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo A. M. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Šalies argumentai

Gynėjas skunde nurodo analogiškus argumentus kaip ir A. M. , jog nuosprendis neteisėtas, kadangi įtarimuose ir kaltinime nenurodytas tikslus atliktų lytinių aktų skaičius, įvykio vieta, laikas ir kitos svarbios aplinkybės.

Be to, gynėjas skunde teigia, jog nuosprendyje išdėstytos išvados prieštarauja viena kitai. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad A. M. tvirkino nukentėjusiąją nuo 2001 m. kovo 15 d. iki 2002 m. kovo 15 d., o nuo 2004 m. rugsėjo 22 d., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, pradėjo prieš jos valią prievarta lytiškai santykiauti, t. y. nustatė 2,5 metų pertrauką. Tačiau nuosprendyje taip pat teigiama, kad nuteistasis nusikalstamą veiką tęsė nuo 2001 metų iki 2006 metų (8 nuosprendžio lapas), t.y. nepertraukiamai.

Anot apelianto, tai, kad teismas A. M. veiksmus kvalifikavo kaip tęstinius, neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti, kada jie prasidėjo ir kada baigėsi. Iš nuosprendžio motyvų nėra aišku, kodėl teismas padarė išvadą, jog nukentėjusioji buvo pradėta žaginti 2004 m. rugsėjo 22 d. Nei nukentėjusioji, nei nuteistasis nėra nurodę pirmojo lytinio akto datos. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nors nuosprendyje ir nemotyvuojama, tačiau akivaizdu, kad nusikalstamos veikos laikas buvo nustatytas remiantis ne nukentėjusiosios parodymais ir kitais įrodymais, o objektyviai egzistuojančiais faktais: nukentėjusiosios amžiumi, apsigyvenimo Palaukės gatvėje data, nuteistojo darbo dvejose transporto bendrovėse faktu. Tačiau šie faktai patvirtindami objektyviai egzistuojančias aplinkybes, negali patvirtinti nuteistojo kaltės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme net nebuvo nustatinėjama kokiomis mašinomis važinėjo nuteistasis dirbdamas transporto bendrovėse. Iš bylos medžiagos matyti, jog ginamasis važinėdavo tarptautiniais maršrutais. Todėl objektyviai neįmanoma, kad nukentėjusioji su juo važinėtų į keliones, nes ji neturėjo kelionei reikalingo paso ar tapatybės kortelės.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde taip pat nurodo analogiškus argumentus, kaip ir nurodytieji A. M. apeliaciniame skunde, dėl nukentėjusios turėtų lytinių santykių su kitais asmenimis. Tai, pasak apelianto svarbi aplinkybė nukentėjusiosios seksualinės patirties, gebėjimo suprasti A. M. su ja atliktus veiksmus ir galimybės, po prievartinių santykių su patėviu, turėti savanoriškų santykių su kitais asmenimis, aspektu. Anot apelianto, teismas, neįvertindamas šių aplinkybių, akivaizdžiai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Be to, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas kvalifikavo A. M. veiksmus pagal BK 149 str. 4 d., remdamasis vieninteliu argumentu - nukentėjusioji laikotarpiu tarp 2004-09-22 ir 2006-03-15 buvo mažametė, todėl ji dėl amžiaus buvo bejėgiškoje būklėje ir nuteistasis ta būkle pasinaudojo. Ši išvada, anot apelianto, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja L. A. teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai.

Žemesnės instancijos teismas

L. A. Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 10 punkte nurodyta, kad lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsilavinimą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Vadinasi, vien tik nukentėjusiojo mažametystės nepakanka, kad būtų galima konstatuoti išžaginimo faktą. Tačiau nuosprendyje nukentėjusiosios mažametystei suteikiamas išskirtinis dėmesys, t. y. to fakto pagrindu daroma išvada apie nukentėjusiosios bejėgišką būklę. Bet ši išvada tėra prielaidos, nepagrįstos ir prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusioji socialinėje aplinkoje aktyvi, linkusi dominuoti, atkakliai besilaikanti savo pozicijų ir nuomonės, ji turi žinių apie žmonių intymius santykius, sugeba pakankamai teisingai paaiškinti tiek pagrįstus laisvu apsisprendimu, tiek prievartinių lytinių santykių pobūdį ir reikšmę, sugeba veikti planingai ir racionaliai. Charakteristikose iš mokyklų nukentėjusioji taip pat apibūdinama kaip aktyvi ir save sugebanti apginti mergaitė. Šie faktai, anot apelianto, paneigia teismo išvadą apie nukentėjusiosios socialinį nebrandumą ir nuolankumą.

Be to, ekspertizės išvadas apie lytinių santykių turėjimą patvirtino ir liudytoja A. B. , parodžiusi, kad lytinius santykius su Vaidu nukentėjusioji turėjo kai jai buvo 11 metų, t. y. ankščiau negu pagal teismo išvadą su nuteistuoju. Be to, V. M. lytinio gyvenimo supratimą, anot apelianto, charakterizuoja pirminėje jos apklausoje, atliktoje 2006 m. gegužės 3 d., nukentėjusiosios padarytas lytinio akto apibūdinimas: „paguldė mane ant nugaros ir ant greičio atliko lytinį aktą...“. Tai, pasak gynėjo, leidžia daryti išvadą, jog jau tuo metu nukentėjusioji sugebėjo skirti lytinio akto trukmę, kas yra būdinga tam tikrą patirtį šioje srityje turinčiam asmeniui. Kita vertus, tai, kad V. M. sugebėjo apibūdinti lytinius aktus, jų trukmę, įrodo jos būseną. Iš tokių parodymų galima daryti išvadą, kad lytinio akto metu, po akto ji nesijautė psichologiškai palūžusi ir traumuota.

Skunde teigiama, jog visi teismo nurodyti nukentėjusiosios tariamą bejėgiškumą apibūdinantys motyvai yra tik prielaidos, nepagrįstos bylos duomenimis (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktais, nukentėjusiosios, nuteistojo, kitų asmenų parodymais ir kita bylos medžiaga), bet paremtos moksline, pažintine literatūra. Tačiau daugumai mažamečių būdingi psichologiniai bruožai ir charakterio savybės nebuvo būdingi nukentėjusiajai V. M. . Todėl pats savaime V. M. mažametystės faktas negalėjo nulemti nuteistojo veiksmų kvalifikacijos pagal BK 149 str. 4 d.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog iš nuosprendžio motyvų galima suprasti, kad teismas nustatė nukentėjusiosios priklausomybę nuo ginamojo, susijusią su amžiumi, patėvystės santykiais, materialine priklausomybe. Todėl, anot apelianto, pripažinęs patį lytinio santykiavimo faktą, teismas privalėjo svarstyti tai, ar nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnyje, sudėties. Dėl tų pačių motyvų, t. y. nesant prievartos V. M. atžvilgiu, A. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 3 d. sudėties. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas iš viso nuosprendyje nenurodo A. M. veikos kvalifikuojančių požymių, t. y. kuo remdamasis daro išvadą, kad jo veika atitinka BK 149 str. 3 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. M. paskirtosios bausmės dydžiu. Teismas konstatavo ypatingai reikšmingą bausmės skyrimui aplinkybę - iki suėmimo A. M. išlaikė ir rūpinosi 7 vaikais, iš kurių 3 dar kūdikiai. Šios aplinkybės teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.). Todėl, anot apelianto, atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat į tai, kad A. M. charakterizuojamas teigiamai, jog A. M. šeima atsidūrė itin sunkioje padėtyje, buvo galima skirti švelnesnę bausmę.

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje dalyvaujantis nuteistojo A. M. gynėjas prašo apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. bei jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Tiek nuteistojo, tiek ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu šioje baudžiamojoje byloje. Skunduose abejojama nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu ir patikimumu nustatant nuteistojo A. M. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. M. parodymai šioje byloje yra pagrindinis, o, kai kuriais atvejais, ir vienintelis įrodymų šaltinis, todėl, pripažįstant A. M. kaltu dėl jam inkriminuotų veikų, šie parodymai turi būti ypatingai kruopščiai patikrinti, įvertintas jų nuoseklumas ir patikimumas, atitikimas kitiems byloje surinktiems duomenims.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiosios parodymai šios bylos baudžiamojo proceso eigoje nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta tyrėjos ir ikiteisminio tyrimo teisėjo, taip pat atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 1, b. l. 19, 31, 36), V. M. patvirtino, jog A. M. atliko visus jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, t. y. ją tvirkino ir žagino. Tačiau, po šių apklausų praėjus nepilnam mėnesiui, nukentėjusioji savo ranka parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad duodama pirmiau minėtus parodymus ji apkalbėjo nuteistąjį A. M. , norėdama jam atkeršyti už tai, kad šis ją vertė dirbti. Po šio pareiškimo nukentėjusioji vėl buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur ji paneigė pareiškime nurodytus teiginius ir patvirtino, kad pirmiau jos duoti parodymai yra teisingi (t. 1, b. l. 49). Praėjus dar kuriam laikui, nukentėjusioji vėl parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad visi jos kaltinimai patėviui A. M. buvo išgalvoti iš keršto jam (t. 1, b. l. 256). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji patvirtino pareiškimuose nurodytus teiginius, jog A. M. jos netvirkino ir nežagino, o ji viską išgalvojo iš keršto savo patėviui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visus nukentėjusiosios parodymus ir pareiškimus, atmetė nukentėjusiosios teisme duotus parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu rašytuose pareiškimuose nurodytus teiginius, kaip nepagrįstus. Teismas nuosprendyje nurodė, kad tam įtakos turėjo nukentėjusiosios atžvilgiu nepalankiai susiklosčiusi psichologinė situacija: artimi jai šeimos nariai netikėjo ja, nepalaikė jos pozicijos, nepalankiai ją vertino. Taip pat dėl nukentėjusiosios A. M. pareikštų kaltinimų itin pablogėjo šeimos materialinė padėtis, nes iš esmės nuteistasis buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas. Visos šios aplinkybės, artimų nukentėjusiajai asmenų priešiškumas, anot teismo, padarė didelę įtaką nukentėjusiajai, kuri, dėl savo amžiaus, su tuo susijusio natūralaus nebrandumo, tokio emocinio krūvio neišlaikiusi, pakeitė parodymus A. M. naudai, kad pastarasis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Atmetęs A. M. teisinančius nukentėjusiosios parodymus teismas nuosprendyje rėmėsi tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie, pasak teismo, buvo nuoseklūs.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, tačiau konstatuoja, kad esant tokiems nevienareikšmiškiems ir radikaliai priešingiems nukentėjusiosios parodymams, pripažįstant A. M. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltamų veikų, vien tik šių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepakanka. Būtina kruopščiai patikrinti ir nustatyti ar juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tik nustačius, kad nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie nusikalstamus A. M. veiksmus patvirtina kiti objektyvūs duomenys, galima daryti išvadą apie A. M. kaltės įrodytumą, kitu atveju, nesant galimybės pašalinti iškilusių abejonių, jos turi būti vertinamos A. M. naudai. Todėl Apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi nukentėjusiosios V. M. parodymais tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Dėl nukentėjusiosios tvirkinimo

Apygardos teismo nuosprendyje nurodomi tokie nukentėjusiosios V. M. parodymai: gyvenant su šeima bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, vieną popietę V. M. nuėjo į dušą nusiprausti kartu su broliu A. M. ir seserimi K. M. Jie prausėsi nuogi ir į dušą atėjo nuogas patėvis A. M. , kuris pradėjo kartu praustis. Kai brolis ir sesuo nusiprausę išėjo, A. M. savo ranka pradėjo liesti V. M. lytinius organus, juos glostė, trynė, tuo pačiu metu rankomis lietė savo lytinius organus. V. M. pasakius, kad ji viską pasakys savo mamai, A. M. jai pagrasino, kad to nedarytų, nes priešingu atveju jis ją primuš diržu.

Tai, kad A. M. atliko tvirkinamuosius veiksmus, anot pirmosios instancijos teismo, iš dalies patvirtino mažametė liudytoja K. M. , kuri, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jiems gyvenant bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), Zarasai, būdavo, kad visa šeima prausdavosi duše, kartais ji su broliu A. M. iš dušo išeidavo pirmieji, o V. M. su patėviu pasilikdavo, tačiau greitai ir jie ateidavo.

Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Liudytoja K. M. tokiais savo parodymais patvirtino tik tą aplinkybę, kad nukentėjusioji, jos sesuo ir brolis, kartais prausdavosi duše kartu su nuteistuoju A. M. . Šios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis, nurodydamas, jog taupumo sumetimais taip iš tiesų darydavo ir prausdavosi visa šeima kartu. Tai patvirtino ir liudytoja N. M. . Tačiau vien šios aplinkybės ir to, kad kartais V. M. likdavo su A. M. duše ilgiau, nei kiti, nepakanka, kad būtų galima teigti, jog nuteistasis atliko tvirkinamuosius veiksmus.

V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose teigė, kad liesti ją patėvis pradėjo dar duše esant jos seseriai ir broliui, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė. Nei nukentėjusiosios sesuo K. M. , nei brolis A. M. nepatvirtino matę, kad patėvis A. M. būtų kaip nors neįprastai lietęs nukentėjusiąją V. M. .

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas nukentėjusiosios parodymus apie įvykius duše, nenurodė ir kai kurių kitų svarbių jos parodymų protokoluose užfiksuotų aplinkybių. Antai, nukentėjusioji teigė, kad A. M. tvirkinamieji veiksmai jos atžvilgiu duše truko apie pusvalandį (t. 1 b. l. 20, 32). Tačiau šių jos parodymų nepatvirtino liudytojai K. M. ir A. M. . Liudytoja K. M. , duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, priešingai nei nurodyta apygardos teismo nuosprendyje, apskritai nenurodė kiek laiko pasilikę dviese išbūdavo nuteistasis ir nukentėjusioji. Apie šį epizodą ikiteisminio tyrimo teisėjai liudytoja tepasakė tiek, kad jie visi kartu, su A. M. ir motina prausdavosi duše. Išsamiau šios aplinkybės išdėstytos ikiteisminio tyrimo tyrėjos surašytame K. M. apklausos protokole. Jame liudytoja nurodė, jog nėra mačiusi, kad A. M. duše „lįstų“ prie jos sesers V. M. . Liudytojos teigimu, jis tik nuprausdavo juos, nutrindavo jiems visiems nugaras. Anot K. M. , būdavo atvejų, kad ji su broliu A. M. bėgdavo pirmi iš dušo, lenktyniaudami, kuris greičiau parbėgs į kambarį, o V. M. su A. M. pasilikdavo dušo rūbinėje, bet po to ir ji labai greitai grįždavo į kambarį (t. 1 b. l. 82).

Be to, nuosprendyje nenurodyta ir tai, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog A. M. ją tvirkinti baigė tik atėjus į dušą motinai N. M. . Anot nukentėjusiosios, A. M. tuomet elgėsi lyg nieko nebūtų įvykę, pabučiavo jos mamą į žandą, o V. M. nuėjo į kambarį.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja N. M. apie šį įvykį parodė tik tiek, kad dušas bendrabutyje buvo bendras, ir kad būdavo atvejų kai jie su A. M. prausdavosi kartu su vaikais. O ikiteisminio tyrimo metu liudytoja N. M. parodė, jog būdavo atveju, kai ji neturėdavo laiko, tai prausti vaikų eidavo vienas A. M. . Liudytoja teigė, kad dukra V. M. niekada nesakė, kad prie jos būtų priekabiavęs A. M. , to, anot liudytojos, nesakė ir kiti vaikai. Pasak N. M. , jai toks įtarimas niekada nekilo, nes nebuvo tam pagrindo (t. 1, b. l. 118, t. 2, b. l. 63).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati V. M. teigė, jog A. M. duše ją liesdamas ir glamonėdamas, dirgino ir savo lytinį organą. Tai leidžia teigti, jog A. M. tvirkindamas V. M. tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą. Nuo tokių veiksmų (savęs dirginimo tenkinant lytinę aistrą), A. M. turėjo įvykti erekcija. Tačiau nei pati V. M. , nei jos sesuo ir brolis šios aplinkybės nenurodė. Jos nenurodė ir N. M. , po kurios atėjimo į dušą, kaip teigė nukentėjusioji, Miltinis nutraukė tvirkinamuosius veiksmus V. M. atžvilgiu ir elgėsi lyg nieko nebuvę. Teismui kelia abejonių ta aplinkybė, ar, kaip nurodė nukentėjusioji, A. M. būtų pavykę nuslėpti erekciją nuo staiga į dušą atėjusios N. M. ir elgtis lyg nieko nebuvę.

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nukentėjusiosios brolis A. M. taip pat nepatvirtino V. M. tvirkinimo fakto. Jis, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos, patvirtino tik tai, kad jie visi kartu prausdavosi duše. A. M. teigė, kad A. M. vienas su jo seserimis duše nebūdavo, sesuo V. M. jam apie santykius su patėviu nieko nepasakojo ir jis nieko nežino.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų argumentų, byloje nėra pakankamai patikimų duomenų, įrodančių A. M. kaltę dėl mažametės V. M. tvirkinimo. Nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, jais negalima paneigti nuteistojo versijos apie tai, kad jis nukentėjusiąją, kaip ir kitus vaikus, galėjo liesti prausdamas (tai iš dalies patvirtino liudytoja K. M. ), o ne tvirkindamas. Paties tvirkinimo fakto mačiusių liudytojų nėra, o byloje esančių abejonių dėl V. M. nurodytų aplinkybių tikrumo pašalinti nėra galimybės, todėl visos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai ir jis dėl šios veikos turi būti išteisintas.

Dėl nukentėjusiosios žaginimo namo kambariuose ir rūsyje bei krovininio automobilio kabinoje

A. M. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2004 m. rugsėjo 22 d. ir 2006 m. kovo 15 d., bei laikotarpiu tarp 2006-03-15 ir 2006-04-24, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo, esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, kambariuose ir rūsyje, pasinaudodamas dėl mažametystės, o vėliau dėl nepilnametystės bejėgiška V. M. būkle, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų, rankomis glamonėjo V. M. lytinius organus, numaudavo jos kelnaites, įvesdavo savo lytinį organą į jos makštį ir atliko prieš jos valią ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų.

Be to, jis nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2005-04-01 ir 2006-03-15, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju – ekspeditoriumi, pasinaudodamas dėl mažametystės bejėgiška V. M. būkle, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto krovininio automobilio kabinoje, ne mažiau kaip du kartus glamonėjo jos lytinius organus, nurengė jos drabužius ir atliko prieš jos valią nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis BPK 305 str. 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Be to, pagal L. A. Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9. punktą, kai vienas ar keli kaltinamieji pripažįstami kaltais padarę kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė šių reikalavimų.

Viena iš priežasčių, lėmusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neatitikimą pirmiau minėtiems baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimams bei teismų praktikai buvo tai, kad visas minėtas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas vertino, kaip vieną tęstinį nusikaltimą, motyvuodamas tuo, kad A. M. veiksmai prieš nukentėjusiąją V. M. tiek jų namuose, tiek krovininio automobilio kabinoje, buvo nukreipti prieš tą patį asmenį – nukentėjusiąją V. M. , atliekami tuo pačiu būdu, tose pat vietose, sistemingai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos išvada ir, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad A. M. inkriminuoti nusikalstami veiksmai negali būti pripažinti vienu tęstiniu nusikaltimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 p. teismams išaiškinta, kad jeigu asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, keli lytiniai santykiavimai arba keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Taigi, vienas iš svarbiausių tęstinio nusikaltimo požymių yra vieninga tyčia, apimanti visus nusikalstamos veikos epizodus. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, vieninga tyčia, išžaginimo atveju, yra tada, kai asmuo, žagindamas nukentėjusįjį pirmą kartą, suvokia, kad ir ateityje jį žagins. Tačiau jei asmuo, išžaginęs nukentėjusįjį, po kiek laiko, pasitaikius progai vėl sumano jį iššžaginti, tokia veika jau laikoma pakartotiniu nusikaltimu ir kvalifikuojama atskirai (2007-06-12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-396/2007). Byloje nėra surinkta duomenų apie tai, kad nuteistasis A. M. būtų turėjęs vieningą sumanymą nuolat žaginti nukentėjusiąją, todėl jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami, kaip atskiros nusikalstamos veikos.

Bet kuriuo atveju, kiekvienas nusikalstamos veikos epizodas (tęstinio nusikaltimo atveju) arba kiekviena pakartotinė nusikalstama veika turi būti įrodyta ir teismo nuoprendyje motyvuota, nurodant veikos padarymo vietą, laiką, kitas svarbias aplinkybes. Tačiau teismas nuosprendyje abstrakčiai pažymėjo, kad nuteistasis V. M. žagino „tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku“, „ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių kartų“, „atliko prieš jos valią ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių prievartinių lytinių aktų“.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pats kaltinimas A. M. yra labai abstraktus, jame nėra pilnai nurodyta nusikaltamų veiksmų apimtis, skaičius, laikas, vieta. Tai nuosprendyje pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nelaiko to kliūtimi nustatant, kokias konkrečiai nusikalstamas veikas padarė A. M. . Apeliacinis teismas nesutinka su šia apygardos teismo išvada, kadangi iš nuosprendžio matyti, jog kaltinimo abstraktumas ir nukentėjusiosios parodymų nekonkretumas būtent ir sutrukdė teismui nustatyti konkrečias A. M. inkriminuotų nusikaltamų veikų aplinkybes ir tinkamai motyvuoti kiekvienos iš jų įrodytumą.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas bandė kiek įmanoma sukonkretinti A. M. pateiktus kaltinimus. Nustatydamas A. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laiką, esant nekonkretiems nukentėjusiosios parodymams ir nesant kitų jos parodymus patikslinančių duomenų, apygardos teismas rėmėsi duomenimis apie tai, kokiu laikotarpiu nukentėjusioji su šeima gyveno bendrabutyje, o kokiu – name, taip pat duomenimis apie tai, kada nuteistasis dirbo sunkvežimio vairuotojų, ir į tai atsižvelgdamas suskirstė A. M. inkriminuojamas veikas pagal laikotarpius. Pats savaime toks nusikaltimo laiko nustatymo būdas nėra ydingas, tačiau to nepakanka, pripažįstant A. M. kaltu dėl konkrečių jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų. Teismas nuosprendyje nenurodė motyvų dėl kiekvienos atskirai A. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo, taip pat nenurodė kokie byloje esantys įrodymai kokią konkrečią nusikalstamos veikos aplinkybę įrodo, bet pasitenkino bendru byloje surinktų įrodymų išdėstymu, nurodant, jog jie įrodo, jog A. M. lytiškai santykiavo su V. M. prieš jos valią.

Toks nuosprendžio motyvų išdėstymas apkaltinamajame nuosprendyje pažeidžia BPK reikalavimus ir prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai bei apribojo A. M. teisę gintis nuo kaltinimo.

Kita vertus, iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ir negalėjo detaliau motyvuoti kiekvienos A. M. inkriminuojamos nusikalstamos veikos įrodytumo, kadangi byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kaltinimus, jog A. M. laikotarpiu tarp 2004 m. rugsėjo 22 d. ir 2006 m. kovo 15 d., namo esančio Palaukės g. 12, Zarasų mieste, kambariuose ir rūsyje žagino mažametę V. M. bei kaltinimus, jog jis nukentėjusiąją žagino ir laikotarpiu tarp 2005-04-01 ir 2006-03-15, dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), bei UAB (duomenys neskelbtini) vairuotoju – ekspeditoriumi, krovininio automobilio kabinoje.

Kaip ir pirmiau aptarto kaltinimo tvirkinus V. M. atveju, taip ir kitų nusikalstamų veikų, išskyrus nukentėjusiosios žaginimą 2006-04-24, atveju, pagrindinis įrodymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pačios nukentėjusiosios parodymai. Tačiau jie, kaip pirmiau minėta, yra labai nekonkretūs ir netikslūs. Tai pripažįsta ir pirmosios instancijos teismas. Nuosprendyje šį trūkumą teismas teisina nukentėjusiosios amžiumi, dėl kurio ji negalėjo tiksliai ir detaliai apibūdinti visų A. M. prieš ją padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių, taip pat tuo, kad A. M. nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją V. M. tęsėsi nuo 2001 iki 2006 m. ir per tą laiką kiekvieno nusikalstamos veikos epizodo aplinkybės dėl laiko niveliavosi. Tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, neatleidžia teismo nuo pareigos pagrįsti savo išvadas apie kiekvieną inkriminuojamą nusikalstamą veiką atskirai, nurodant byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius asmens kaltę.

Šioje baudžiamojoje byloje, esant nekonkretiems pačios nukentėjusiosios parodymams, teismas rėmėsi dar abstraktesniais kai kurių liudytojų parodymais. Nuosprendyje nurodyta, kad tai, jog nukentėjusioji V. M. lytiškai santykiavo su savo patėviu A. M. prieš savo valią, patvirtino liudytoja A. K. . Kaip matyti iš bylos duomenų, ši liudytoja, būdama Zarasų rajono pirminės sveikatos priežiūros centre psichikos sveikatos centro psichologe, konsultavo nukentėjusiąją V. M. . Anot liudytojos, vieno iš paskutinių pokalbių su V. M. metu ši pasakė, kad nenori gyventi namuose, nes ją prievartauja patėvis, daugiau smulkmenų ji nepasakė. Tik apklausos policijoje metu liudytoja sužinojo visas smulkmenas, kaip V. M. buvo prievartaujama.

Žemesnės instancijos teismas

Kita liudytoja, kurios parodymai, anot teismo, įrodo, kad A. M. turėjo lytinių santykių su nukentėjusiąja, yra L. K. , kuri 2006 metų pavasarį gyveno su nukentėjusiąja Antazavės globos namuose. Anot šios liudytojos, V. M. jai pasakojo, kad nenori gyventi su patėviu, nes šis ją nuolat prievartavo ir jai grasino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie liudytojų parodymai yra išvestiniai įrodymai, nepatvirtinantys ir nepatikslinantys jokių konkrečių A. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių (laiko, vietos, veikų skaičiaus ar kitų svarbių aplinkybių), todėl jų nepakanka išvadai, kad A. M. padarė visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiosios žaginimo krovininiame automobilyje fakto, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, neįrodo ir iš UAB (duomenys neskelbtini) bei UAB (duomenys neskelbtini) gauti duomenys apie tai, kad nuteistasis dirbo šiose bendrovėse laikotarpiu tarp 2005-04-01 ir 2005-08-31 krovininių automobilių vairuotoju. Pati nukentėjusioji negalėjo nurodyti nei tikslaus prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų laiko, nei vietos, nei skaičiaus, ji nenurodė ir konkretaus automobilio ar automobilių, kuriuose, anot jos, ji buvo žaginama A. M. . Todėl remiantis vien tik tokiais nukentėjusiosios parodymais bei duomenimis apie nuteistojo darbą vairuotoju, negalima A. M. pripažinti kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pripažindamas A. M. kaltu, nuosprendyje rėmėsi ir liudytojos A. B. parodymais. Ši liudytoja, apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė kad vieną kartą, jai nakvojant V. M. namuose, viename kambaryje su nukentėjusiaja, ji pamatė naktį į kambarį įėjusį V. M. patėvį A. M. , kuris iki pusės nuklojo nuo miegančios V. M. antklodę ir lietė jos kojas. Liudytoja apsimetė, kad miega ir matė, kaip V. M. nubudo ir nustūmė A. M. rankas. Tuomet šis užklojo jai antklodę ir išėjo. Liudytoja taip pat nurodė, jog kitą kartą, jai ir V. M. miegant vienoje lovoje, V. M. miegant prie sienos, o jai prie krašto, nakties metu ji pabudo, išgirdusi, kad kažkas ateina. A. B. teigė pamačiusi, kad į kambarį atėjo A. M. . Priėjęs prie lovos, kur su nukentėjusiaja gulėjo ir liudytoja, A. M. pradėjo liesti jos kūną, lietė kaklą, krūtinę. Liudytoja teigė nustūmusi A. M. rankas ir pasakiusi: „tu ką, durnas?“. Tuomet nuteistasis, anot liudytojos, atsakė: „atsiprašau, galvojau, kad V. M.“. Vėliau ji iš nukentėjusiosios sužinojo, kad patėvis A. M. ją prievartauja.

Teismas, atsižvelgdamas į šiuos liudytojos parodymus, konstatavo, jog jie patvirtina, kad A. M. lytiškai santykiavo su V. M. prieš jos valią. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia išvada. Akivaizdu, kad abiem liudytojos A. B. paminėtais atvejais lytinių santykių tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo neįvyko, todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta. Iš liudytojos A. B. parodymų galima daryti išvadą, kad nuteistasis iš tiesų, kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, prie jos „lįsdavo“. Tačiau netgi šie, lyginant su kitais pirmiau minėtais liudytojų parodymais, žymiai konkretesni liudytojos A. B. parodymai, nepatvirtina ir nepatikslina jokių konkrečių A. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybių. Iš šių parodymų neaišku kada tiksliai, kurioje vietoje, kiek kartų A. M. žagino nukentėjusiają V. M. . Taigi remiantis ir šiais liudytojos parodymais nėra galimybės sukonkretinti kaltinimų A. M. ir pripažinti juos įrodytais.

Kiti byloje apklausti liudytojai, tai yra nukentėjusiosios brolis ir sesuo, taip pat jos motina, kurie, anot pačios nukentėjusiosios, tai vienu, tai kitu atveju būdavo namuose, kai patėvis ją žagindavo, nepatvirtino šių V. M. parodymų. Nei vienas iš jų nenurodė matęs ar girdėjęs ką nors, kas leistų jiems bent įtarti, kad nuteistasis žagino nukentėjusiąją.

Be to, kaip teisingai skunduose nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji pati pripažino maždaug nuo 11 metų amžiaus turėjusi lytinių santykių su kitais asmenimis. Teismas apsiribojo išvada, jog tai neturi jokios reikšmės, vertinant kaltinamojo A. M. kaltumą dėl nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją V. M. . Ši išvada nepagrįsta. Priešingai, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji turėjo lytinių santykių su kitais asmenimis, yra svarbi vertinant byloje surinktus A. M. kaltės įrodymus. Ši aplinkybė panaikina teismui galimybę, grindžiant A. M. kaltę dėl V. M. žaginimo, remtis teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 245/06 (08), kuria nustatyta, kad V. M. mergystės plėvė yra pažeista ir šie pažeidimai yra seni, padaryti mažiausiai prieš 6-10 dienų (t. 1, b. l. 24). Ši specialisto išvada, sprendžiant A. M. kaltės klausimą, netenka prasmės, nes nėra galimybės nustatyti, kad mergystės plėvė buvo pažeista būtent dėl nusikalstamų A. M. veiksmų, o ne dėl pačios nukentėjusiosios savanoriško lytinio santykiavimo su kitais asmenimis.

Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu pripažindamas A. M. kaltu pagal BK 149 str. 4 d. dėl V. M. žaginimo laikotarpiu tarp 2004 m. rugsėjo 22 d. ir 2006 m. kovo 15 d., namo esančio Palaukės g. 12, Zarasų mieste, kambariuose ir rūsyje, bei laikotarpiu tarp 2005-04-01 ir 2006-03-15, krovininio automobilio kabinoje, detaliai neišdėstė kiekvieną šiais laikotarpiais padarytą veiką patvirtinančių įrodymų bei nepateikė išsamių motyvų, kaip vertina vieną ar kitą įrodymą dėl atskiros nusikalstamos veikos, o rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl šių nusikalstamų veikų buvo itin nekonkretūs, patikimai nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl jie negali būti pagrindu pripažinti A. M. kaltu, padarius nusikaltimą.

Dėl nukentėjusuiosios išžaginimo 2006-04-24

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje surinktais duomenimis neabejotinai įrodyta tik tai, kad nuteistasis A. M. 2006 m. balandžio 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, rūsyje, pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės V. M. būkle, numovė jos kelnaites, įvedė savo lytinį organą į jos makštį ir atliko prieš jos valią vieną prievartinį lytinį aktą, tai yra ją išžagino ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 3 d.

Nustatydamas A. M. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo Apeliacinės instancijos teismas remiasi pačios nukentėjusiosios V. M. bei liudytojos A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kratos protokolu bei 2006-06-05 specialisto išvada Nr. 4265.

Nukentėjusioji V. M. parodė, kad 2006-04-24, jai grįžus iš mokyklos, patėvis, paėmęs už rankos ir pasakęs „einam“, nusivedė ją į namo rūsį, kur jai nuo vienos kojos numovė džinsų klešnę ir kelnaites. Tuomet pasodino ją ant medinės dėžės, kuri buvo apklota mėlynos spalvos skuduru. Pats A. M. savo kelnes nusimovė iki kelių, praskėtė jos kojas ir priklaupęs įkišo savo varpą į jos lytinius organus, viską labai greitai atliko ir ištraukęs varpą suleido spermą sau į ranką. Po to savo ranką nusivalė į baltą skudurą ir nuėjo į virtuvę nusiplauti rankų. Ji greitai apsirengė, kad nesužinotų mama, nes buvo prigąsdinta patėvio ir iš rūsio išėjo.

Liudytoja A. B. patvirtino šiuos nukentėjusiosios parodymus, teigdama, kad 2006 m. gegužės mėnesio pradžioje, po seansų pas psichologę, V. M. jai papasakojo, kad A. M. paskutinį kartą ją prievartavo maždaug prieš 3 dienas, namo rūsyje.

Be to, 2006-06-05 specialisto išvada Nr. 4265 nustatyta, kad ant nuteistojo A. M. kratos metu iš namo, adresu Palaukės g. 12, Zarasuose, paimtų kelnių ir apatinių kelnaičių, rasta sperma. Spermos, rastos ant kelnių ir apatinių kelnaičių, dėmėse yra sumaišytų moters biologinių pėdsakų. Tikimybė, kad ant kelnių ir apatinių kelnaičių yra sumaišyta A. M. sperma ir V. M. biologiniai pėdsakai yra ne mažesnė nei 99,9999999999999917 procentų.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusioji V. M. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodydama, kad ji apkalbėjo patėvį A. M. , ji nurodė, kad tam, kad ja patikėtų, ji specialiai nešiojo jo apatines kelnaites, kad jose būtų rasti jos biologiniai pėdsakai, dėl to paties ji patėvio kelnėmis nusivalė savo lytinius organus.

Apygardos Teismo teisėjų kolegija pagrįstai atmetė tokius nukentėjusiosios V. M. parodymus ir nuosprendyje išsamiai motyvavo tokį savo sprendimą, nurodydama, jog nukentėjusioji V. M. , atsižvelgiant į jos jauną amžių, mažą gyvenimišką patirtį, negalėjo turėti specialių žinių apie galimybę nustatyti lytinių santykių buvimą iš santykiavusių asmenų likusių biologinių pėdsakų ir tą žinodama rūpintis jos nurodytu būdu tokių pėdsakų atsiradimu.

Tačiau galutinai šią nukentėjusiosios versiją paneigia tai, kad nuteistojo A. M. ir nukentėjusiosios V. M. biologinių pėdsakų mišinys ant A. M. kelnių rastas dviejose vietose, todėl nerealu, kad nukentėjusioji V. M. nuteistojo A. M. kelnėmis nusivalė savo lytinius organus būtent tose vietose, kur buvo ir nuteistojo A. M. sperma. Toks sutapimas paaiškinamas tik tuo, kad nuteistasis A. M. ir nukentėjusioji V. M. lytiškai santykiavo. Tokią šių pėdsakų atsiradimo ant kelnių galimybę patvirtino ir biologinių tyrimų specialistas G. Š. .

Nuteistasis A. M. savo apeliaciniame skunde kelia panašias versijas, kaip ir nukentėjusioji. Jis teigia, jog V. M. yra mačiusi kaip apeliantas rūsyje masturbavosi ir nusivalė į skudurą rankas, todėl ant jo galėjo atsirasti ir moteriškų biologinių pėdsakų tokiu pat būdu, kaip ir ant apelianto kelnaičių. Be to, apeliantas teigia matęs, kaip V. M. rūsyje šlapinosi ir nusivalė skuduru. Tačiau šias A. M. versijas taip pat paneigia pirmiau minėta biologinių pėdsakų radimo dviejose vietose aplinkybė.

Dėl bejėgiškos nukentėjusiosios būklės

Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos nuteistajam inkriminuotu pasinaudojimu bejėgiška nukentėjusiosios būkle. Apeliantas nurodo, jog teismas pripažino, jog nukentėjusioji buvo bejėgiškos būklės, remdamasis vieninteliu argumentu - nukentėjusioji laikotarpiu tarp 2004-09-22 ir 2006-03-15 buvo mažametė, o po 2006-03-15 – nepilnametė. Ši išvada, anot apelianto neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja L. A. teismo suformuotai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas naikina kaltinimus A. M. tvirkinus ir žaginus nukentėjusiąją laikotarpiu, kuomet ji dar buvo mažametė, todėl nesvarstomas ir jos bejėgiškos būklės tuo metu klausimas. Teismas nagrinėja tik pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bejėgiškos nepilnametės V. M. būklės.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pripažindamas, jog nukentėjusioji, būdama nepilnamete (nuo 2006-03-15), buvo bejėgiškos būklės, teismas rėmėsi tais pačiais argumentais, kaip ir pripažindamas tokią jos būklę dar jai esant mažametei. Teismas nurodė, jog nukentėjusioji dėl savo nepakankamo fizinio ir socialinio išsivystymo, būdama šeiminėje aplinkoje susijusi su patėviu A. M. artimais šeiminiais ryšiais, emociškai stipriai susijusi su mama N. M. , nesugebėjo išreikšti savo valios, kad pasipriešintų kaltinamojo A. M. nusikalstamiems ketinimams, bijojo apie tai pasisakyti savo mamai, dėl tokių šeimyninių santykių buvo įpratusi paklusti suaugusiems, tai rodo, kad ji dėl savo amžiaus ypatumų, būdama bejėgiškoje būklėje, nebuvo nei fiziškai, nei psichologiškai pasiruošusi seksualiniam bendravimui, juolab su kaltinamuoju. O kaltinamasis A. M. , pasinaudodamas ta situacija, turėdamas su nukentėjusiąja V. M. lytinius santykius, faktiškai išnaudojo ją, piktnaudžiaudamas savo, kaip vyresnio pagal amžių, padėtimi, suprasdamas, kad naudojasi V. M. bejėgiška padėtimi dėl jos amžiaus.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

L. A. Teismo Senato nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 10 punkte preziumuojama, kad nukentėjusiojo mažametystė paprastai vertinama, kaip bejėgiška nukentėjusiojo būklė. Tačiau ši nutarimo nuostata nereiškia, kad bejėgiškos būklės negali būti ir vyrenis nei 14 metų asmuo – nepilnametis. Šiuo atveju, nukentėjusioji įvykio metu (2006-04-24) buvo jau nebe mažametė, bet nepilnametė, baudžiamojo įstatymo prasme. Toks baudžiamajame įstatyme numatytas asmenų skirstymas į mažamečius ir nepilnamečius, yra reikšmingas nusikaltamos veikos kvalifikavimui, tačiau negali būti besąlygiškai taikomas sprendžiant nukentėjusiosios fizinio ir psichinio išsivystymo klausimą ir su tuo susijusį sugebėjimą suvokti su ja daromus veiksmus ir jiems pasipriešinti. Todėl sprendžiant nepilnamečio asmens galimybes suvokti su juo atliekamų nusikalstamų veiksmų esmę ir jiems pasipriešinti, svarbus ne tiek faktinis nukentėjusiojo amžius, kiek jo fiziologinis ir psichinis išsivystymas bei individualios savybės.

Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad nukentėjusioji, pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą, suvokė daromų su ja veiksmų esmę, todėl, apelianto teigimu, bejėgiška būklė nukentėjusiajai pripažinta nepagrįstai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu. Byloje iš tiesų yra duomenų, kad nukentėjusioji buvo turėjusi lytinių santykių su kitais asmenimis (ne tik su nuteistuoju), tai yra ji jau turėjo tam tikrą patirtį lytinių santykių srityje, be to, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, kad nukentėjusioji socialinėje aplinkoje aktyvi, linkusi dominuoti, atkakliai besilaikanti savo pozicijų ir nuomonės, ji turi žinių apie žmonių intymių santykius, sugeba pakankamai teisingai paaiškinti tiek pagrįstus laisvu apsisprendimu, tiek prievartinių lytinių santykių pobūdį ir reikšmę, sugeba veikti planingai ir racionaliai. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo gynėjo dėmesį į tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte konstatuota, jog įvykio metu V. M. aktyviai priešintis negalėjo dėl akivaizdaus fizinio įtariamojo pranašumo. Be to, šio akto tiriamojoje dalyje teigiama, kad nors tiriamoji deklaruoja savarankiškumą, siekia būti pripažinta „suaugusia“, tačiau dėl jos amžiaus, natūralaus nebrandumo, žinių, gyvenimiškos patirties, jos galimybės visapusiškai teisingai įvertinti situacijas (ypač subjektyviai sudėtngas – stresines, konfliktines, frustruojančias ir pan.), rasti konstruktyvius jų sprendimo būdus, numatyti tolimesnes pasėkmes ir veikti racionaliai, šiuo metu ribotos. Tokiose situacijose tiriamoji gali lengvai sutrikti pasimesti, reaguoti kartais emocionaliai bei lengviau pasiduoti aplinkos reikalavimams ir spaudimui. Be to, šiame akte nurodoma, kad tiriamosios atžvilgiu pavartota psichinė prievarta (grasinimai) bei akivaizdus įtariamojo pranašumas galėjo sukelti jai baimę ir išgąstį. Viso to pasekoje tiriamoji negalėjo aktyviai ir konstruktyviai pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis A. M. išžagino V. M. pasinaudodamas bejėgiška jos būkle.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 149 str. 3 d.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 151 str. 2 d., o ne pagal BK 149 str. 3 d. klausimą. Anot apelianto, iš nuosprendžio motyvų galima suprasti, kad teismas nustatė nukentėjusiosios priklausomybę nuo ginamojo, susijusią su amžiumi, patėvystės santykiais, taip pat materialinę priklausomybę. Todėl, anot apelianto, pripažinęs patį lytinio santykiavimo faktą, teismas privalėjo svarstyti tai, ar nuteistojo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 151 straipsnyje, sudėties. Iš tiesų, teismas nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusioji šeimoje buvo susijusi su patėviu A. M. artimais šeiminiais ryšiais, emociškai stipriai susijusi su mama N. M. , ir dėl tokių šeimyninių santykių buvo įpratusi paklusti suaugusiems. Nuteistojo gynėjas pagrįstai skunde nurodo, jog tokie požymiai atitinka nusikaltimo sudėties, numatytos BK 151 str. 2 d., požymius. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą konstatuoja, jog šiuo atveju nuteistasis prievarta lytiškai santykiaudamas su nepilnamete V. M. , pasinaudojo ir bejėgiška jos būkle, ir jos priklausomumu dėl jų šeiminių, kaip patėvio ir podukros, santykių. Tokiu atveju, kai smurtas prieš nukentėjusiąją nepanaudotas, tenka konstatuoti, kad išžaginimą, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nuo privertimo lytiškai santykiauti, pasinaudojant jos priklausomumu, skiria būtent tik šie du požymiai, tai yra pasinaudojimas arba bejėgiška būkle, arba priklausomumu. Taigi, esant tokiai situacijai, kai kaltininko veikoje yra abu šie požymiai, tenka kalbėti apie dviejų specialiųjų normų konkurenciją. Vadovaujantis teismų praktika bei baudžiamosios teisės doktrina, tokiais atvejais, veikoje esant keliems skirtingiems požymiams, nurodytiems skirtinguose baudžiamojo įstatymo straipsniuose ar skirtinguose vieno straipsnio dalyse, veika, esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, turi būti kvalifikuojama pagal tą dalį, kuri numato pavojingiausią apibūdinimą. Tai yra kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus.

Sprendžiant iš sankcijų griežtumo, BK 149 str. 3 d. įstatymų leidėjas laiko sunkesniu nusikaltimu, nei BK 151 str. 2 d. numatytas nusikaltimas, todėl šiame straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai apima mažiau pavojingus BK 151 str. 2 d. numatytus požymius. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad A. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 str. 3 d.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus motyvus, teismas nustato, kad A. M. 2006 m. balandžio 24 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namo esančio (duomenys neskelbtini), Zarasų mieste, rūsyje, pasinaudodamas bejėgiška nepilnametės V. M. būkle bei jos priklausomumu, numovė jos kelnaites, įvedė savo lytinį organą į jos makštį ir atliko prieš jos valią vieną prievartinį lytinį aktą, tai yra ją išžagino ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 3 d.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas konstatavo ypatingai reikšmingą bausmės skyrimui aplinkybę - iki suėmimo A. M. išlaikė ir rūpinosi 7 vaikais, iš kurių 3 dar kūdikiai. Šios aplinkybės, anot apelianto, teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 2 d.).

Visų pirma, kaip matyti iš BK 59 str. 2 d., kitų, to paties straipsnio 1 dalyje nenurodytų aplinkybių pripažinimas atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis yra ne teismo pareiga, bet teisė. Kita vertus, kaip matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio, nors teismas ir nepripažino apelianto minimos aplinkybės nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau skirdamas bausmę į ją pakankamai atsižvelgė, nes pagal BK 149 str. 3 d. nuteistajam A. M. paskyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Trejų metų laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nelaikytina per griežta, todėl nešvelnintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 329 str. 1 d.

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 21 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pripažintas kaltu pagal BK 153 str. ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių bei pagal BK 149 str. 4 d. ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams ir priimti dėl šios dalies naują nuosprendį:

A. M. pagal BK 153 str. ir 149 str. 4 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskisteisėjai Svajūnas KnizlerisValdimaras Bavėjanas