Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal J. Š. apeliacinį skundą dėl 2017 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nutarimo esmė

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyrio (toliau – Institucija) 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 10ANN-111109870-17 J. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalį 30 eurų dydžio bauda dėl to, kad 2017 m. gegužės 15 d., apie 14.02 val., Vilniuje, Islandijos g. 3, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 150.5 p., reikalavimus, nes paliko stovėti automobilį Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant šaligatvio. Vilniaus miesto apylinkės teismas įvertino byloje esančius duomenis ir konstatavo, kad J. Š. administracinis nusižengimas inkriminuotas pagrįstai. Nustatė, kad institucija tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir jos priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o nuobauda skirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių.

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde J. Š. prašo panaikinti 2017 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir bylą nutraukti.Apeliantas nurodė, kad teismas neteisingai vertino paaiškinimus dėl kai kurių faktinių aplinkybių. Teismas neteisingai konstatavo J. Š., policijos viršininko E. T., pareigūnės S. V., liudytojo K. Š. pasisakymus. Apeliantas mano, kad S. V. surašytas nutarimas yra suklastotas, nes nebuvo jokio žodinio bylos nagrinėjimo. Taip pat pareigūnai neteisingai nurodė, kad esant priverstiniam sustojimui būtina pastatyti avarinį ženklą. Tačiau KET 151 punktas numato, kad turi būti įjungta avarinė signalizacija ir (ar) pastatytas ženklas, tai nurodyta taisyklių 92 punkte. Apeliantas teigia pirmosios instancijos teismui nurodęs, kad priimdama nutartį kelių policija nusižengė Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui bei ANK, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas neapklausė kavinės darbuotojų, dalyvavusių perkraustant baldus, kurie būtų patvirtinę, kad buvo įjungtas automobilio avarinis signalas, sustojimas buvo priverstinis, buvo kraunami baldai, automobilis niekam netrukdė. Apylinkės teismas neapklausė ir V. A., kuris pranešė policijai apie pastatytą automobilį. Apeliantas mano, kad pasirašęs priesaiką V. A. duotų teisingesnius parodymus. Teismo argumentas, kad V. A. parodymai negali būti melagingi ir nuotrauka negali būti suklastota, nes pranešimas buvo ne anoniminis, neatitinka įstatyminio reguliavimo. Spalvotas nuotraukos originalas niekur nebuvo pateiktas. Originalioje nuotraukoje aiškiai matytųsi J. Š. nekaltumą pagrindžiančios aplinkybės – kraunami baldai, įjungtas avarinis signalas.Teismas susiaurino sąvokos „priverstinis sustojimas“ aiškinimą. Nesivadovavo protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgdamas į viešąjį interesą. Priverstinį sustojimą sulygino su avariniu sustojimu. Apeliantas pabrėžia, kad automobilio sustojimas buvo sąlygotas priverstinio sustojimo aplinkybių, nes to reikalavo klientas. Islandijos gatvėje visi paslaugų teikėjai prekes išsikrauna sustoję ant šaligatvio. Teismas neįvertino, kad J. Š. turi 45 metų vairavimo stažą ir per šį laikotarpį nėra gavęs net įspėjimo. Apylinkės teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, nes analogiškoje byloje, esant tokioms pačioms aplinkybėms, vairuotojas buvo visiškai išteisintas. Apeliantas pažymi, kad kaltu dėl administracinių nusižengimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai vertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apelianto manymu, priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas daug kartų grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

J. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliaciniame skunde J. Š. nesutinka su įvairiais pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais. Mano, kad teismas neteisingai vertino jo ir kitų asmenų parodymus, nesivadovavo nekaltumo prezumpcija, neteisingai ir nepakankamai įvertino įrodymus, kuriais grindžiamas jo pažeidimo padarymas.Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo sprendimo motyvams. Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, pagrįstai netenkino J. Š. skundo dėl jo atžvilgiu priimto nutarimo ir paliko jį nepakeistą. Apylinkės teismas posėdžio metu patikrino byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino vadovaudamasis įstatymu ir teismo vidiniu įsitikinimu ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. Š. pažeidė KET 150.5 punktą bei padarė ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.Kelių eismo taisyklių 150.5 punktas numato, kad sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad 2017 m. gegužės 15 d., apie 14.02 val., Vilniuje, Islandijos g. 3, J. Š. automobilis Ford Transit, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo neleistinoje vietoje – ant šaligatvio. Apeliantas nesutinka, kad sustojęs ant šaligatvio pažeidė KET ir padarė administracinį nusižengimą. J. Š. teigia, kad automobilį buvo sustabdęs priverstinai, nes turėjo įvykdyti užsakovo nurodymus ir iškrauti baldus prie kavinės, o sustoti kitur nebuvo jokios galimybės. Tvirtina, kad automobilis buvo su įjungtu avariniu signalu ir niekam netrukdė, todėl nebuvo pažeistos jokios taisyklės.Teikdamas teismui savo motyvus ir sau palankią įvykio versiją J. Š. neteisingai aiškina įstatymą, sujungia į vieną kelis skirtingus teiginius ir pateikia juos kaip pateisinančius jo veiksmus. J. Š. neteisingai aiškina ir iškraipo priverstinio sustojimo sąvoka, kuria jis pagrindžia ir pateisina savo veiksmus. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 51 punkte priverstinis transporto priemonės sustojimas apibrėžtas kaip transporto priemonės sustabdymas ar sustojimas, kai toliau važiuoti neįmanoma arba pavojinga. Ši nuostata yra susijusi su automobilio technine būkle ir leidžia automobiliui sustoti, kai dėl jo techninės būklės ar atsiradusių gedimų toliau važiuoti neįmanoma arba tolesnis važiavimas sukeltu pavojų vairuotojui, keleiviams, kitiems eismo dalyviams ar kitų žmonių turtui. Nei teikdamas paaiškinimus, nei apeliaciniame skunde J. Š. nenurodė, kodėl toliau važiuoti buvo neįmanoma arba pavojinga. Akivaizdu, kad tokių aplinkybių nebuvo, nes J. Š. sustojo ne todėl, kad automobilis sugedo ir tolesnis važiavimas galėtų sukelti pavojų kitiems žmonėms ar jų turtui, o todėl, kad jam reikėjo iškrauti baldus iš automobilio. Baldų krovimas iš automobilio niekaip negali būti paaiškintas tolesniu judėjimo neįmanomumu arba pavojingumu. Iškrovus baldus J. Š. iš įvykio vietos pats savo eiga saugiai išvažiavo, techninės pagalbos neprireikė ir jis nenurodė, kad įvykio vietoje taisė gedimus. Tai buvo apelianto asmeninis komercinis interesas. Kelių eismo taisyklių nesilaikymas negali būti pateisintas kavinės darbuotojų reikalavimais ar prašymais sustoti ten, kur jie prašo. Visi kelių eismo dalyviai turi laikytis kelių eismo taisyklių ir asmeniniais ar komerciniais interesais negalima pateisinti taisyklių nesilaikymo. J. Š. veiksmų kaip neteisėtų traktavimui visiškai neturi įtakos ar buvo kraunami daiktai iš automobilio, ar buvo įjungtas avarinis šviesos signalas, ar stovintis automobilis netrukdė kitiems eismo dalyviams ir pėstiesiems. Pažeidimui konstatuoti užtenka fakto, kad automobilis stovėjo neleistinoje vietoje.Neteisingas ir neturi reikšmės argumentas, kad kitoje vietoje nebuvo galimybės pasistatyti automobilio. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad kitoje vietoje pasistatyti automobilį buvo galima ir J. Š. turėjo net kelias alternatyvas. Iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad Islandijos gatvės kairėje pusėje (t. y. toje pusėje, kurioje ir stovi J. Š. automobilis) yra pažymėtos stovėjimo vietos lygiagrečiai šaligatviui ir J. Š. galėjo pasistatyti automobilį neužvažiuodamas ant šaligatvio. Apklaustas apylinkės teisme posėdžio metu K. Š. paaiškino, kad yra galimybė įvažiuoti į kiemą, kai ten nebūna įvažiavęs kitas tiekėjas. Taigi buvo galima automobilį pastatyti kieme. Islandijos gatvės gale yra mokama automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje J. Š. galėjo pasistatyti automobilį nepažeisdamas kelių eismo taisyklių. Savo elgesio pasirinkimas yra vairuotojo reikalas ir jis turi pasirinkti tokį savo elgesio variantą, kad nepažeistų taisyklių. Nei teismas, nei kiti eismo dalyviai jam neturi aiškinti, kaip jis turi pasielgti. Pasirinkdamas savo elgesio variantą pažeidžiantį KET J. Š. turi būti pasiruošęs priimti pasekmes.J. Š. yra neteisus teigdamas, kad automobilis niekam netrukdė. Iš byloje esančios fotonuotraukos akivaizdu, kad automobilis stovi ant šaligatvio. Šaligatvis yra skirtas pėstiesiems eiti ir ant šaligatvio stovintis automobilis jiems trukdo. Iš nuotraukos taip pat matyti, kad automobilis stovi iš kairės pusės palikęs nedidelį tarpą tarp automobilio ir pastato sienos. Toks nedidelis tarpas akivaizdžiai trukdo pėstiesiems eiti, eidami paliktu siauru tarpu pėstieji rizikuoja susitepti drabužius arba į automobilį, arba į pastato sieną, o to neturėtų būti. Kitas pėsčiųjų praėjimo variantas yra įžengti į važiuojamąją kelio dalį, kas jiems keltu pavojų. Tai ne vien tik abstrakčios su įvykių nesusijusios išvados. Kaip matyti iš pranešimo registracijos kortelės (b. l. 16) J. Š. automobilis trukdė praeiti pėsčiajam V. A.. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, be J. Š. apeliaciniame skunde nurodytų nuostatų, yra ir 28 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Vairuotojas turi pareigą laikytis kelių eismo taisyklių ir elgtis taip, kad jos nebūtų pažeistos, taip pat gerbti kitus eismo dalyvius. J. Š. būdamas pareigingu vairuotoju, kuris turi ilgą vairavimo stažą, galėjo pasirinkti tinkamą automobilio stovėjimo variantą, tačiau savo interesus jis iškėlė aukščiau kitų eismo dalyvių interesų, pažeidė KET ir dėl to buvo teisingai nubaustas. Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai konstatavo J. Š. duotus paaiškinimus dėl siauroje gatvėje iškraunamų baldų, policijos viršininko siūlymo rašyti prašymą; S. V. paaiškinimus dėl pranešėjo V. A. iškvietimo prieš surašant nutarimą; K. Š. duotus paaiškinimus dėl parkavimosi galimybės gatvėje ar namo įvažiavime. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad S. V. galėjo meluoti dėl bylos nagrinėjimo tvarkos (išnagrinėjo rašytinio, o ne žodinio proceso tvarka), dėl nagrinėjimui paskirto laiko. Apygardos teismas pažymi, kad šie skundo argumentai nėra tiesiogiai susiję su skundo reikalavimu, jais nėra paneigiamas J. Š. padarytas administracinis nusižengimas. Kaip minėta apylinkės teismas patikrino įrodymus ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, žodinio posėdžio metu panaikino visus prieštaravimus ir neatitikimus, todėl išvardyti skundo argumentai iš esmės yra apelianto subjektyvus bylos detalių vertinimas.Skunde apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje priimtu sprendimu, kuriuo turėjo vadovautis skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas. Apygardos teismas pažymi, kad sprendimas priimtas nagrinėjant panašią situaciją, tačiau teismo nutartimi nėra priimtas galutinis sprendimas. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla grąžinta Eismo priežiūros tarnybos administracinės veiklos skyriui papildomai tirti. Sprendimas, kuriuo byla grąžinama institucijai papildomai ištirti, nepateikiant galutinio rezultato, negali būti teismų praktiką formuojančiu pavyzdžiu, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto sprendimo negalima laikyti suformuota teismų praktika, kuria reikėtų vadovautis nagrinėjant panašias bylas. Apeliantas taip pat nurodo, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą pažeidė ABTĮ nuostatas. ABTĮ reguliuoja administracinių bylų, bet ne administracinių nusižengimų, nagrinėjimą, kuriose sprendžiami viešojo administravimo srities ginčai (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos netaikomos nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

J. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti 2017 m. spalio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.