- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-19
- Bylos Nr.
- 2A-1410-125/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02117-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Bronius Valius
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“
Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-1410-125/2012
2012 m. spalio 19 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Bronius Valius, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovės A. M. tikrosios ūkinės bendrijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ ieškinį atsakovei A. M. tikrajai ūkinei bendrijai dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 1 175,46 Lt skolą, 421,20 Lt delspinigius, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003-05-14 su atsakove pasirašė sutartį Nr. 719, kuri vėliau buvo pakeista kita sutartimi, bei 2009-03-31 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 719, pagal kurias ieškovė įsipareigojo pateikti atsakovei užsakytas prekes, o atsakovė įsipareigojo atsiskaityti už gautas prekes pagal sutarties sąlygas. Ieškovė teigė, jog su atsakove sutartiniai santykiai prasidėjo 2002-10-01 ir nuo šio momento atsakovei buvo parduota prekių už 329 575,89 Lt, tačiau atsakovė sumokėjo 328 400,43 Lt ir liko nesumokėjusi 1 175,46 Lt. Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė pagal sutarties 5.2 p., yra susidarę 421,20 Lt delspinigių, todėl ieškovė prašė priteisti skolą bei susidariusius delspinigius ir 6 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012-04-13 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės 1 175,46 Lt skolą, 421,20 Lt delspinigius, iš viso 1 596,66 Lt įsiskolinimą, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 1 596,66 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2010-11-16 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 66 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei. Teismas nustatė, kad 2002-10-07 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 485, pagal kurią ieškovė parduoda, o atsakovė perka ieškovės gamybos pieno produktus pagal atsakovės užsakymą ir atsiskaitoma debeto pavedimais per 10 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. 2003-05-14 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta nauja pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 719, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė pirkti ieškovės gamybos pieno produktus pagal atsakovės pateiktus užsakymus. Pagal šios sutarties 5.1 p. punktą šalys susitarė, kad atsakovas už prekes atsiskaito: debeto pavedimais per 10 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos įstatymo nustatyta tvarka, o pagal sutarties 5.2 p. už atsiskaitymo terminų pažeidimą atsakovė ieškovei įsipareigojo mokėti 0,2 proc. delspinigių nuo įsiskolinimo dienos už kiekvieną uždelstą dieną. 2009-03-31 tarp šalių buvo pasirašyta nauja pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 719, kuria šalys pakeitė apmokėjimo tvarką, šia sutartimi atsakovė už gautą produkciją įsipareigojo atsiskaityti: mokėjimo pavedimais per 14 dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, o pagal sutarties 5.2 p. praleidęs atsiskaitymo terminus mokėti 0,2 proc. dydžio netesybas nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną piniginei prievolei įvykdyti. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų faktūrų nustatė, jog dalies sąskaitų faktūrų atsakovė nėra apmokėjusi, o pati atsakovė nors nesutiko su ieškiniu, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ji yra apmokėjusi 2004-06-29 PVM sąskaitas faktūras GGA Nr. 0019936 – 65,01 Lt ir Nr. 0019937 – 112,69 Lt, 2002-07-21 PVM sąskaitas faktūras GGA Nr. 63006 – 77,30 Lt ir GGA Nr. 63007 – 54,21 Lt, 2004-07-28 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 63900 – 81,60 Lt, 2004-07-29 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 57555 – 102,13 Lt, 2004-07-29 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 0064770 – 36,82 Lt, 2004-07-30 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 61002 – 81,51 Lt, 2004-07-30 PVM sąskaitos faktūrą GGA Nr. 61003 – 67,65 Lt, 2004-07-31 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 64227 – 113,86 Lt, 2004-08-01 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 64351 – 86,75 Lt, 2004-08-02 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 66154 – 71,01 Lt, 2004-08-02 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 0065253 – 204,28 Lt, 2004-08-03 PVM sąskaitą faktūrą GGA Nr. 66539 – 32,23 Lt, todėl teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti skolą. Dėl atsakovės ginčijamos 2006-06-30 PVM sąskaitos faktūros GGA Nr. 0015026 – 57,93 Lt teismas nustatė, kad šią sąskaitą atsakovės atstovė (pardavėja) yra gavusi, o sąskaitoje ištaisytas atsakovės įmonės kodo taisymas nėra pagrindas nuginčyti PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovė netinkamai tvarkė buhalterinės apskaitos dokumentus ir dėl esamos painiavos sunku buvo su ieškove atsiskaitinėti, teismas atmetė kaip nepagrįstas, nes atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad dėl neaiškumų atsiskaitant už prekes buvo kreiptasi į ieškovę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-04-13 sprendimą panaikinti, priimti naują – ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2002-10-01 iki 2004-09-28, kai ieškovė nurodo, kad buvo tariamai neapmokėtos sąskaitos, atsiskaitymai vyko debeto pavedimais, todėl apeliantė nurodo, kad negali pateikti dokumento, pagrindžiančio mokėjimus, nes ieškovė mokėjimo paskirtyje nenurodė, už ką yra mokami pinigai, t. y. pagal kokią sąskaitą faktūrą. Pažeidus atsekamumo principus, yra fiksuojamas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, visa kaltė tenka ieškovei, kad nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, įstatymų nustatytos tvarkos. Apeliantės nuomone, ieškovės pateikta atsiskaitymų suvestinė yra niekinė, nes nėra dokumentų, kuriais būtų galima patvirtinti, kad grafos mokėjimo reikalavimo Nr. ir atitinkamai grafa sąskaita faktūra yra būtent taip atlikti atsiskaitymai. Per laikotarpį nuo 2004-06-29 iki 2004-08-10 ieškovė pateikė prekių už 6 832,96 Lt, debeto pavedimais per tą laikotarpį ieškovė nusiėmė 6 932,33 Lt ir tai įrodo, kad skolos ieškovei nėra. Be to, apeliantas pažymi, kad jeigu ieškovė manė, kad 2004 m. buvo skola, tai kodėl ieškovė sutartiniu pagrindu neatliko debetinio pavedimo ir nenusiėmė iš sąskaitos pinigus. Taip pat nurodo, kad nesant skolos yra nelogiška priteisti 0,2 proc. delspinigius bei 6 proc. palūkanas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo palikti nepakeistą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-04-13 sprendimą. Nurodo, kad byloje buvo pateikti rašytiniai įrodymai, kad apeliantė nėra iki galo atsiskaičiusi už prekes, o atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriais būtų paneigtas skolos faktas. Apelianto argumentai dėl aplaidžios buhalterijos vedimo yra visiškai nesuprantami. Taip pat nesuprantamos abejonės dėl netesybų dydžio, nes jos buvo aptartos šalių laisva valia, o 6 proc. palūkanos yra numatytos įstatymo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai prievoliniai pirkimo–pardavimo sutarties teisiniai santykiai (CK 6.305 str.), atsakovė neneigia pagal sutartį gavusi iš atsakovės prekes, tačiau ginčas kilo dėl pateiktų sąskaitų faktūrų apmokėjimo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos pagal pateiktas sąskaitas faktūras priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal šias įstatymo normas šalys šioje byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovė pateikė teismui sąskaitas faktūras, kuriomis grindžia ieškinį, tuo tarpu atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad sąskaitos faktūros yra apmokėtos. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė aplaidžiai vedė buhalteriją, todėl dėl esamos painiavos sunku buvo su ieškove atsiskaitinėti. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovė pati nepateikė jokios buhalterinės suvestinės, iš kurios būtų galima nustatyti atliktus mokėjimus, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių sąskaitų apmokėjimą, ir pagrįstai priteisė iš atsakovės skolą (CK 6.344 str. 1 d., CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog teismo minima sąskaita faktūra Nr. GGA00199936 yra apmokėta debeto pavedimu Nr. 40713133 ir teismas negali vadovautis padirbtu rejestru. Atkreiptinas dėmesys, jog pati atsakovė debetinius mokėjimus atliko pagal ieškovės rejestre išvardytas sąskaitas faktūras. Iš atsakovės atlikto debetinio mokėjimo Nr. 40713133 (t. 1, b. l. 55) matyti, jog mokėjimas atliktas pagal mokestiniame rejestre Nr. 40713133 išvardytas sąskaitas faktūras, o iš rejestro Nr. 40713133 matyti, jog sąskaita Nr. GGA00199936 nebuvo įtraukta. Jokių duomenų, jog rejestras yra suklastotas, byloje nebuvo pateikta, todėl šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat nurodo, jog ieškovė užsiprašė neprotingo 0,2 proc. dydžio delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų. Pažymėtina, jog CK 6.71 straipsnis nustato, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Netesybos yra bauda arba delspinigiai ir laikomi iš anksto aptarti kreditoriaus esami ar būsimi nuostoliai, kurių jau nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Nagrinėjamu atveju šalys sutartimi buvo sutarusios, kad už pažeistus sutarties vykdymo terminus mokami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi šalys pačios nustatė delspinigių dydį, apeliantė pasirašydama sutartį sutiko su tokiomis sutarties sąlygomis, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovė užsiprašė neprotingai didelių delspinigių, yra atmestini. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl teismas pagrįstai priteisė 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.