Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. S-62 (7-34/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2008 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 68-13 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (04)-K3-423.

Pareiškėja paaiškino, kad VMI ir Mokestinių ginčų komisija remiasi prielaida, jog sutuoktiniai formaliai 2006 m. lapkričio 22 d. sudarė dovanojimo sutartį, turėdami tikslą gauti mokestinę naudą, taip pat sutartimi siekta įteisinti didesnę turto įsigijimo kainą (207 000 Lt), kad parduodant turtą nebūtų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo, nuo kurio skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Pareiškėja pažymėjo, kad mokesčių administratorius jai nurodė sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą 24 942 Lt GPM (taikant Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas), taip pat apskaičiavo 1 744,98 Lt GPM delspinigių bei skyrė 2 494 Lt GPM baudą. Pareiškėja nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija pajamų apskaičiavimui naudoja rinkos kainą (t. y. sumą, kurią sumokėjo pirkėja K. G.), tačiau nepagrįstai turto įsigijimo kainą nustato pagal valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Kauno filialo duomenis (sklypo vertė - 1 436 Lt, pastatų vertė - 40 475 Lt), kurie, pareiškėjos teigimu, akivaizdžiai skiriasi nuo rinkos kainos. Pareiškėja paaiškino, kad tuo metu, kai jos tėvai jai dovanojo turtą, tikroji turto rinkos kaina nebuvo nustatyta, kadangi nebuvo ketinama tėvų dovanojamą turtą parduoti. Pareiškėjos nuomone, Valstybinė mokesčių inspekcija ignoravo protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, įtvirtintus Civiliniame kodekse, elgėsi formaliai, nesivadovavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis dėl rinkos kainos bei turinio viršenybės prieš formą principu, nerinko patikimų įrodymų dėl turto rinkos kainos, o pasirėmė VĮ Registrų centro duomenimis, kaip lengviausiai prieinama informacija, kurios pagrindu buvo nustatoma nepagrįstai didelė mokėtinų mokesčių suma. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, nurodė, jog negalima daryti išvados, kad, apskaičiuodamas mokesčius, mokesčių administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčio mokėtojas; taip pat mokesčių administratoriaus sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos renkant ir nešališkai vertinant įrodymus. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-548/07, kurioje konstatuota, jog individuali turto vertinimo ataskaita savo prigimtimi yra patikimesnis (tikslesnis) turto vertės įrodymas negu vienarūšių turto objektų vidutinė rinkos kaina, nurodoma nekilnojamojo turto registro duomenyse, nurodė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija, siekdama teisingai apskaičiuoti mokesčių sumą, turėtų surinkti papildomus įrodymus apie ginčo turto rinkos kainą pirmojo dovanojimo (kai tėvai dovanojo turtą dukrai) momentu. Pareiškėja pažymėjo, kad VMI neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su turto dovanojimo ir pardavimo ekonominiais motyvais, todėl visiškai nepagrįstas VMI teiginys, kad mokestinė nauda buvo vienintelis tikslas, sudarant dovanojimo sandorį. Pareiškėjos nuomone, siekdama nešališkai surinkti įrodymus dėl sutuoktinių ketinimų, VMI turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.193 straipsniu. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, nurodė, kad teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, nepaisė teismų praktikos analogiškose bylose, nesurinko visų reikalingų įrodymų, įrodymus vertino šališkai, neatsižvelgė į mokesčių mokėtojo paaiškinimus, sprendimus priėmė prielaidų pagrindu, galimai neteisėtai plečiamai aiškino įstatymą, taikė „šeimos pajamų mokesčio“ teoriją.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodė, kad mokesčių apskaičiavimas formaliai, remiantis tik įrašais dokumentuose, ignoruojant jų sudarymo aplinkybes bei tikrąjį turinį, GPMĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra neteisėtas, juo labiau tokiu atveju, kai siekiama atkurti tikrąsias sandorio aplinkybes. Teismas nepagrįstai supriešino įsigijimo kainą, vertę dovanojimo momentu ir rinkos kainą, kaip skirtingas sąvokas. Jų esmė ta pati: tiek įsigyjant turtą dovanojimo būdu, tiek įsigyjant pirkimo būdu, mokesčių teisės prasme įsigijimo kaina turi atitikti rinkos kainą. Tai ypač svarbu, kai siekiama priskaičiuoti mokesčius artimų žmonių apdovanojimo atveju. Tokiu atveju būtina maksimaliai atsargiai taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėja nurodė, kad įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui. Vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų yra objektyvumo principas. Sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos renkant ir nešališkai vertinant įrodymus. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog individuali turto vertinimo ataskaita savo prigimtimi yra patikimesnis (tikslesnis) turto vertės įrodymas negu vienarūšių turto objektų vidutinė rinkos kaina, nurodoma nekilnojamojo turto registro duomenyse (administracinė byla Nr. A14-548/07). Pareiškėja nurodė, kad siekdami nešališkai surinkti įrodymus dėl sutuoktinių ketinimų, VMI ir teismas turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.193 straipsniu. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000). Nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu, pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Todėl GPM turi mokėti V. T., nes būtent jis gavo pajamų už parduotą turtą, o ne pareiškėja.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėja nurodo, kad administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo bylos duomenis bei pareiškėjos argumentus, jog dovanojimo sutartis tarp sutuoktinių nebuvo fiktyvi, tinkamai neišsiaiškino įstatymų nuostatų turinio, neteisingai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normas, nepaisė teismų praktikos bei teisingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėja nurodo, kad procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 3, 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.