Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Rasa Paužaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo A. L. gynėjo advokato Karolio Rugio skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarties, kuria 6 (šešiems) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2023 m. liepos 24 d., pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. L. ir E. L. turtui, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kita ko, A. L. yra kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Lauros Golubkienės (toliau ir – prokurorė) 2018 m. spalio 26 d. nutarimu, siekiant užtikrinti civilinius ieškinius, buvo laikinai apribota kaltinamojo A. L. ir bendrasavininkės E. L. nuosavybės teisė į šį turtą: 1) poilsio namelį, registro Nr. (-), unikalus daikto Nr. (-), esantį adresu: (duomenys neskelbtini).; 2) poilsio namelį, registro Nr. (-), unikalus daikto Nr. (-), esantį adresu: : (duomenys neskelbtini); 3) poilsio namelį, registro Nr. (-), unikalus daikto Nr. (-), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Prokurorės nutarimu buvo nustatytas dalinis nuosavybės teisių apribojimas, leidžiant naudotis ir valdyti, tačiau uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu. Turto saugotojais paskirti A. L. ir E. L..

3. Paskirtos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymas aukščiau aptarta apimtimi ne kartą buvo tęsiamas. Paskutinį kartą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartimi (toliau ir – skundžiama nutartis) laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo A. L. ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui pratęstas dar 6 (šešiems) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. sausio 24 d. iki 2023 m. liepos 24 d., paliekant prokurorės nutarimu nustatytas laikino nuosavybės teisės apribojimo sąlygas.

II. Skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

4.1. Gynėja pažymi, kad kaltinimai A. L. yra pareikšti vadovaujantis prielaidomis, o ne nustatytais ir įrodytais faktais. Draudimo išmokos dėl abiejų eismo įvykių, kurių pagrindu A. L. yra kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, buvo išmokėtos ne fiziniam asmeniui, o juridiniam – UAB „A.“. Taigi nėra aišku, kodėl nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas ne juridinio asmens turtui, kuriam ir buvo išmokėtos draudimo išmokos, o fiziniams asmenims, kurie negavo jokios finansinės naudosi. Gynėjas pažymi ir tai, kad, bet kuriuo atveju, iš kaltinamojo būtų išieškoti civiliniai ieškiniai ir be taikomos procesinės prievartos priemonės. A. L. yra verslininkas. Iš byloje esančių Valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų deklaracijų matyti, jog 2013 m. kaltinamojo individualios veiklos pajamos siekė 120 000,00 litų, 2014 m. – 136 000,00 litų, 2015 m. – 42 000,00 eurų, o 2016 m. – 42 000 eurų. Be kita ko, kaltinamasis yra vedęs, turi tris sūnus, nėra anksčiau teistas.

4.2. Gynėjas taip pat nurodo, kad kaltinamajam taikoma procesinė prievartos priemonė neatitinka proporcingumo, ekonomiškumo, protingumo bei teisėtumo principų. Pabrėžia, kad dėl taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo yra neproporcingai varžomas kaltinamojo bei jo sutuoktinės nuomos namelių verslas. Tolimesnė verslo plėtra iš esmės yra neįmanoma, kadangi kaltinamasis ir jo sutuoktinė negali gauti kredito iš kredito įstaigų. Be to, kaltinamasis negali gauti ir Europos sąjungos paramos ar paskatinimo verslo vystymuisi, o turimas susitarimas dėl paramos skyrimo buvo nutrauktas jo paties iniciatyva, kadangi parama negali būti skiriama areštuotam turtui. Tai asmenims sukelia itin didelių nepatogumų, kadangi jiems nuolatos tenka aiškintis, kodėl jų nuosavybei yra taikomi apribojimai.

4.3. Skunde kaltinamojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiama nutartis yra ne tik formali, tačiau ir šabloniška. Nutartyje nėra nurodyti jokie motyvai bei pagrindas, kuriuo yra pratęsiamas nuosavybės teisės apribojimas. Taip pat nėra paaiškinami, kokie rizikos veiksniai ar objektyvios aplinkybės sudaro pagrindą apriboti nuosavybės teisę. Skundžiama nutartimi pagrindas pratęsti laikiną nuosavybės apribojimą yra elementariai preziumuojamas, net nenustatinėjant ar taikomi apribojimai yra proporcingi, teisėti ir sąžiningi.

5. Atsiliepimų į skundą negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą ir susipažinęs su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais bei skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga, daro išvadą, kad taikomos procesinės prievartos priemonės sąlygos ir pagrindas nėra išnykę ar pasikeitę, todėl laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo A. L. ir jo sutuoktinės E. L. turtui pratęstas pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnio nuostatų, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų procesinių prievartos priemonių, kuri yra susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šios procesinės prievartos priemonės pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu būtų galima atlyginti kaltininko neteisėtais veiksmais padarytą žalą arba konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad nuosavybė gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomeninio būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

8. Baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo A. L. ir jo sutuoktinės E. L. nekilnojamajam turtui – trims poilsio nameliams – buvo paskirtas bei skundžiama nutartimi pratęstas, siekiant užtikrinti AB ,, (duomenys neskelbtini)“, ADB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir ,, (duomenys neskelbtini)“ pareikštus civilinius ieškinius. Pažymėtina, kad šioje byloje A. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį yra kaltinamas tuo, jog apgaulės būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą, tai yra jis, tyčia sukeldamas eismo įvykį, savo ir jo vadovaujamos bendrovės UAB ,,A.“ naudai, iš AB ,, (duomenys neskelbtini)“ galimai apgaule įgijo 20 557,81 eurų; taip pat jis, veikdamas bendrininkų grupe kartu su A. V., L. J. ir R. V., tyčia atsitrenkė į L. J. vairuojamą automobilį ir tokiu būdu sukėlė eismo įvykį, o po to, suklastojęs tikrą dokumentą (2015 m. balandžio 8 d. eismo įvykio deklaraciją) ir panaudojęs jį, R. V. ir UAB ,,A.‘ naudai galimai apgaule įgijo iš viso 28 913,66 eurų, tokiu būdu padarydamas 4 300,08 eurų žalą ADB ,, (duomenys neskelbtini)“, 22 143,85 eurų žalą ,, (duomenys neskelbtini)“ ir 2 469,73 eurų žalą AB ,, (duomenys neskelbtini)“. Teismo vertinimu, priešingai, nei nurodoma skunde, byloje yra pakankamai duomenų (liudytojo Ž. V. parodymai, banko sąskaitų išrašai, eismo įvykio deklaracija ir kt.), suteikiančių pagrindą manyti, jog A. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas skundo autoriaus dėmesys į tai, kad aukštesnysis teismas, nagrinėdamas skundą dėl procesinių prievartos priemonių paskyrimo ar termino pratęsimo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kiek tai reikalinga nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, tačiau nevertina byloje surinktų duomenų BPK 20 straipsnio prasme ir nesprendžia kaltės klausimo iš esmės, kadangi visi šie klausimai bus išspręsti bylą išnagrinėjus teisme ir priėmus galutinį sprendimą. Taigi nustatęs, kad A. L. inkriminuojamos veikos pasireiškė didelės žalos padarymu, aukštesnysis teismas sprendžia, jog skundžiama nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas jo ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui, siekiant įgyvendinti pareigą imtis priemonių pareikštiems civiliniams ieškiniams procese užtikrinti (BPK 116 straipsnis), buvo pratęstas pagrįstai.

9. Skunde laikomasis pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės apribojimas turėtų būti taikomas ne fiziniams asmenis – kaltinamajam ir jo sutuoktinei, o juridiniams asmeniui – UAB ,,A.“, kadangi būtent šiai bendrovei buvo išmokėtos draudimo išmokos, o ne fiziniams asmenimis, kurie, anot gynėjo, jokios finansinės naudos negavo. Aukštesnės instancijos teismas tokius skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus, kadangi juos paneigia byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad iš kaltinamojo akto matyti, jog galimai kaltinamojo inscenizuoti eismo įvykiai kilo 2012 m. balandžio 4 d. ir 2015 m. balandžio 8 d. Iš į bylą pateiktos bendrovės UAB ,,A.“, kurios direktoriumi yra kaltinamasis A. L., banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios SEB banke, išklotinės matyti, kad AB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2012 m. gegužės 22 d., tai yra po eismo įvykio, į UAB ,,A.“ banko sąskaitą pervedė 69 052 litų, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad draudiminė išmoka už 2012 m. balandžio 4 d. 23.54 val. įvykusį eismo įvykį, kurio metu A. L., vairuodamas UAB ,,A.“ priklausantį automobilį ,,Lexus IS F“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į gatvės šaligatvį. Iš karto po draudiminės išmokos gavimo, tai yra 2012 m. gegužės 23 d., iš UAB ,,A.“ banko sąskaitos į kaltinamojo A. L. asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, buvo pervesti 23 000 litų. Taip pat 2012 m. gegužės 25 d. iš UAB ,,A.‘ banko sąskaitos į kaltinamojo asmeninę banko sąskaitą buvo pervesti 30 000 litų. Tuo tarpu 2016 m. kovo 6 d. AB ,, (duomenys neskelbtini)“ į UAB ,,A.“ sąskaitą pervedė 4 271,78 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai draudiminė išmoka už automobilį ,,(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris 2015 m. balandžio 8 d. 15.45 val. kilusio eismo įvykio metu atsitrenkė į L. J. vairuojamą automobilį ,,Mercedes Benz 315“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) Po ko, tai yra 2016 m. kovo 17 d., iš UAB ,,A.“ sąskaitos į asmeninę kaltinamojo A. L. sąskaitą buvo pervesti 2 000 eurų, mokėjimo paskirtyje nurodant, kad tai skolos grąžinimas. Visi šie aptarti duomenys aukštesnės instancijos teismui leidžia pagrįstai manyti, jog, nepaisant to, kad draudiminės išmokos buvo išmokėtos UAB ,,A.“, visgi tiesiogine finansinę naudą galimai gavo būtent kaltinamasis A. L..

10. Pateiktame skunde keliamas ir taikomos procesinės prievartos priemonės proporcingumo klausimas, nurodant, kad dėl taikomų nuosavybės teisės suvaržymų kaltinamasis ir jo sutuoktinė patiria didelių nepatogumų, tai yra jiems nėra įmanoma plėsti veiklos, kadangi nėra galimybės gauti kredito ar Europos sąjungos paramos, ar paskatinimo verslo vystymuisi ir pan. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, kaltinamajam ir jo sutuoktinei procesinė prievartos priemonė taikoma pakankamai ilgą laikotarpį, tai yra nuo 2018 m., tačiau nuosavybės teisės apribojimas taikomas paskyrus tik dalinį nuosavybės teisės apribojimą, tai yra leidžiant valdyti nutartyje išvardintą nekilnojamąjį turtą ir juo naudotis, turto saugotoju paskiriant A. L. ir E. L.. Taigi taikomi suvaržymai savaime neužkerta galimybės vykdyti skunde nurodomą poilsio namelių nuomos veiklą, kartu tenkinti socialinius ir ekonominius judviejų šeimos poreikius, o skunde pabrėžiami suvaržymai, susiję su apribota veiklos plėtra, nesuteikia pagrindo spręsti, kad procesinė prievartos priemonė suvaržo kaltinamojo ir jo sutuoktinės teises labiau nei to reikia taikomos procesinės prievartos priemonės tikslams pasiekti. Atitinkamai, įvertinus patiriamų suvaržymų laikotarpį, taikomo apribojimo masto kontekste, konstatuotina, jog taikoma procesine prievartos priemone asmenų teisės nėra varžomos akivaizdžiai labiau, nei reikia teisėtiems proceso tikslams pasiekti, todėl skunde nurodomi argumentai nelaikytini pakankamu pagrindu naikinti šią procesinę prievartos priemonę. Skunde nurodytų kaltinamąją teigiamai charakterizuojančių aplinkybių (sėkmingas verslininkas, su sutuoktine augina tris vaikus) visuma, įvertinus jam pareikštų kaltinimų sunkumą bei pobūdį, nepaneigia galimų turto išeikvojimo ar perleidimo kitiems asmenims rizikų, kurioms eliminuoti yra būtinas tolimesnis skundžiamos procesinės prievartos priemonės taikymas.

11. Kaltinamojo gynėjo skunde taip pat nurodoma, jog skundžiama nutartis yra formali ir šabloniška, kadangi joje nėra pateikiami jokie motyvai bei pagrindas, kuriuo remiantis buvo pratęstas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo ir jo sutuoktinės turtui. Aukštesnysis teismas iš dalies sutinka, kad skundžiama nutartis motyvų aspektu yra gana rezervuota, ypatingai įvertinus tai, kad ja BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymas viso buvo pratęstas net 18 kaltinamųjų turtui. Kita vertus, tai savaime nereiškia, kad apylinkės teismas netinkamai išsprendė šios procesinės prievartos priemonės pratęsimo kaltinamiesiems, taip pat ir A. L., klausimą, tai yra neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Kaip matyti, nutartyje teismas konstatavo, kad kaltinamiesiems prokurorės nutarimais paskirtos ir teismo tęstos šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai neišnyko ir nepasikeitė, todėl analogiškai pagrindais ši procesinė prievartos priemonė kaltinamiesiems ir toliau tęstina. Kaip minėta, kaltinamajam A. L. prokurorė nuosavybės teisės apribojo tikslui užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, atitinkamai, tuo pačiu pagrindu ši procesinė prievartos priemonė ir buvo pratęstas skundžiama nutartimi.

12. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog kaltinamasis bei jo sutuoktinė patyrė tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomos prievartos priemonės ir jos taikymu siekiamo tikslo ribas, todėl keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarties kaltinamojo A. L. gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

kaltinamojo A. L. gynėjo Karolio Rugio skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarties atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.