- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-25
- Bylos Nr.
- I-21-621/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00460-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo G. K. skundą ir patikslintus skundus dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 9999 Lt neturtinės žalos (I t., b.l. 2, 49), vėliau tikslindamas savo reikalavimą (prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014 (b.l. 2-5) taip pat prašo priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Pareiškėjas G. K. skunde (I t., b. l. 2) nurodė, jog prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 9999 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, jog teisės aktuose nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra būtinas gydytojo psichiatro etatas, tačiau nuo 2008-03-07 iki šiol (2012-04-19) gydytojas psichiatras Šiaulių tardymo izoliatoriuje nedirba. Nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje gydytojas psichiatras dirbo tik 2011 metais. Gydytojo psichiatro konsultacija suteikiama siunčiant suimtuosius (nuteistuosius) į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodė, jog atsakovas neužtikrino, kad įstaigoje, kur laikomi suimtieji ir nuteistieji, dirbtų gydytojas-psichiatras. Taip pat pažymėjo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje dirbantis gydytojas A. B., kuris neturi psichiatro licencijos, pareiškė, jog jam suteiks psichiatro konsultaciją tik tada, kai matys, jog jo būsena yra ūmi.
2012-07-19 patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad padaryta neturtinė žala sietina ne tik su aplinkybe, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje nedirba gydytojas-psichiatras, bet ir pareiškėjui prašant psichiatro konsultacijos, jis nebuvo pristatomas į Šiaulių miesto savivaldybės polikliniką psichiatro konsultacijai, nebuvo iškviečiamas psichiatras į Šiaulių tardymo izoliatorių bei dėl to, kad psichiatro konsultacijai pareiškėjas buvo siunčiamas į Laisvės atėmimų vietų ligoninę, o tai „trukdydavo teismams“ arba nebuvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl vykstančių posėdžių. Taip pat patikslino neturtinės žalos laikotarpį – nuo 2008-11-15 iki 2012-07-19.
2013-11-25 patikslintame skunde (prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014 (I t., b.l. 2-5) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 Šiaulių tardymo izoliatoriuje nedirbo psichiatras, neteikė psichiatro sveikatos priežiūros paslaugų, nediagnozavo psichinių ligų ir jų negydė. Šiaulių tardymo izoliatorius nenukreipdavo į psichiatrą ir neiškviesdavo jo. Nenuveždavo į Šiaulių miesto polikliniką ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai. Neiškvietę psichiatro į Šiaulių tardymo izoliatorių, nukreipdavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tekdavo važiuoti 6–7 valandas. Taip pat Šiaulių tardymo izoliatorius neveždavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai tol, kol pareiškėjas nebūdavo sužalotas ar priverstas nusižudyti, tik tada nukreipdavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai. Nurodė, jog nors ir būdavo indikacijų, kad suteiktų sveikatos priežiūros paslaugas, psichiatras jų neteikdavo ir nenukreipdavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, motyvuojant tuo, kad vyksta tardymo veiksmai, teisminiai procesai, priverčiant juose dalyvauti sutrikusia psichika, nediagnozavus ligos. Nurodė, jog vežant į Panevėžio apskrities VPK areštinę neįdėdavo sveikatos istorijos, medicininių pažymėjimų, paskirtų vaistų, neįrašydavo į asmens bylas, kad pareiškėjas yra ligonis, serga, neinformuodavo nei konvojaus darbuotojų, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir kt. Neišduodavo medicininių pažymėjimų, todėl negalėdavo pateikti įrodymų, jog serga.
Pareiškėjas teigia, kad atvykstant į Šiaulių TI ir išvykstant iš jo, netinkamai įvertinama jo sveikatos būklė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai, slaugytojos surašę sveikatos nusiskundimus, sutrikimus, nesurašo jų į medicininį pažymėjimą ir neįklijuoja jų į sveikatos istoriją. Šiaulių TI darbuotojai melagingai parašydavo sveikatos istorijoje, kad pareiškėjas atsisako vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojas psichiatras Vitkauskas skirdavo psichotropinius vaistus. Įrašai sveikatos istorijoje padaryti neįskaitomai. Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai pareiškėjo sveikatos istoriją vedė netvarkingai, sumaišė medicininius pažymėjimus. Šiaulių tardymo izoliatorius neįsigijo licencijos psichiatro paslaugoms teikti ir teikė jas neturėdami licencijos. Šiaulių TI neišduodavo vaistų, kuriuos paskirdavo psichiatrė Z. J., V. Š.. Šiaulių TI Krizių įveikos komanda 2010 m. įrašė pareiškėją į sustiprintos priežiūros linkusių žalotis ir žudytis asmenų sąrašą, tačiau neatlieka savo pareigų. Atvykus ir išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus niekada nebuvo nei gydytojo, nei slaugytojos priėmimo punkte. Pareiškėjas nurodė, jog atsisakė Šiaulių tardymo izoliatoriaus priežiūros paslaugų, tačiau išvežus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, joje teikdavo sveikatos priežiūros paslaugas, kad ir atsisakė jų.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Nurodė, kad su pareiškėjo skundu ir patikslintais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, taikyti reikalavimo senaties terminą. Teismui pateiktuose atsiliepimuose (I t., b.l. 20-22, 57-58, II t., b.l. 125-127, prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014, (II t. b.l. 171-177) nurodė, jog 2012 m. liepos 26 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje gautas pareiškėjo G. K. 2012 m. liepos 19 d. patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas nurodo, kad jam padaryta neturtinė žala turėtų būti sietina ne tik su aplinkybe, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje nuo 2008-03-07 iki šiol (2012-04-19) nedirbo gydytojas psichiatras, bet ir su tuo, jog pareiškėjui prašant psichiatro konsultacijos, jis „nebuvo pristatomas į Šiaulių miesto savivaldybės polikliniką“, nebuvo iškviečiamas psichiatras į Šiaulių tardymo izoliatorių bei psichiatro konsultacijai pareiškėjas buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o tai „trukdydavo teismams“ arba nebuvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl vykstančių teismų posėdžių.
Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-195/1R-76 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo 17 punktu, jeigu suimtajam ar nuteistajam reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos tarnyboje, jos gydytojai teisės aktų nustatyta tvarka suimtiesiems ar nuteistiesiems išduoda siuntimus ambulatorinėms ar stacionarinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose. Taigi, sveikatos priežiūros paslaugoms suteikti suimtieji (nuteistieji) gali būti siunčiami tiek į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tiek į valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1R-231 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punkte reglamentuojama, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė suėmimas ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatorius, siųsdamas pareiškėją į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kad jam būtų suteiktos atitinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, veikė nenusižengdamas teisės aktams. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu psichiatras dirbo laikotarpiais nuo 2011-01-03 iki 2011-07-25, nuo 2011-09-01 iki 2011-10-28 ir nuo 2012-08-16 iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas patikslintame skunde teismui nurodo, kad nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant jo teisę į psichiatro pagalbą: teigia, kad nebuvo suteiktos psichiatro konsultacijos, nebuvo diagnozuotos psichinės ligos, jos nebuvo gydomos, kad psichiatro konsultacijai jį veždavo ne į Šiaulių miesto polikliniką, o etapuodavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Įgyvendinant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-161 patvirtintos Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programos savižudybių ir savęs žalojimo prevencijos, intervencijos ir postvencijos vykdymo nuostatas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra suformuota Krizių įveikos komanda. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Krizių įveikos komandos imtis specifinių priemonių savižudybių ir savęs žalojimo postvencijos realizavimo etape, adresuotų save žalojusiam asmeniui, šiuo atveju pareiškėjui G. K.. Pagal Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programos 3 punktą, savižudybių postvencija – tai efektyvios pagalbos suteikimas laiku savižudybės liudytojams, išgyvenantiems traumuojančio įvykio pasekmes. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Programos 30.1 punktą, realizuodama savižudybių ir savęs žalojimo postvencijos priemones, Komanda užtikrina, kad bandžiusiam nusižudyti ar save žalojusiam asmeniui, psichologinę krizę išgyvenančiam nuteistajam arba suimtajam būtų taikoma kompleksinė individuali ar grupinė psichologinė, socialinė, medicininė pagalba trumpalaikių ar ilgalaikių socialinių, psichologinių konsultacijų, pokalbių forma, esant galimybei – psichoterapinėse ar savipagalbos grupėse, vadovaujantis įstaigos direktoriaus patvirtintomis savižudybių ir savęs žalojimo postvencijos taisyklėmis. Pagal 30.4 punktą, laisvės atėmimo vietų psichologinių tarnybų specialistų individualus ir grupinis darbas orientuojamas į nuteistųjų ir suimtųjų motyvavimą, gilesnį savęs pažinimą, gebėjimą identifikuoti emocijas ir jas valdyti, bendravimo įgūdžių lavinimą, atsakomybės už poelgius ugdymą, socialinės atskirties su artimaisiais mažinimą. Atsakovas teismui pateikė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Psichologinės tarnybos 2014-06-13 pažymą Nr. 66/12-496 „Dėl nuteistojo G. K. priežiūros ypatumų“, iš kurios matyti, kad 2010-10-28 buvo parengta pažyma-rekomendacija dėl suimtojo G. K. priežiūros ypatumų, kurioje nustatyta sustiprinti suimtojo G. K. priežiūrą papildomai jį tikrinant 5 kartus per parą nuo 2010-10-27 neterminuotam laikui, taip pat numatyta suimtojo nepalikti kameroje vieno. Pareiškėjas savo patikslintame skunde nurodo, jog Krizių įveikos komanda „neatlikinėjo jai priskirtų pareigų“ ar kad „nepravedė nė vieno pokalbio“, kad neveikė taip, kaip turėjo veikti. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo byloje Nr. 78-519/2011 dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus Krizių įveikos komandos 2010-10-28 sprendimo Nr. 20/01-1856 ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2010-12-23 sprendimo Nr. 2S-3909 panaikinimo teismas pasisakė, kad „Vertindama šiuos rašytinius įrodymus kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad Komandos pažymoje-rekomendacijoje išdėstyti pavedimai Šiaulių TI atsakingiems darbuotojams dėl pareiškėjo priežiūros ypatumų nebūtų tinkamai vykdomi...“. Iš pateiktos medžiagos konstatuotina, kad pareiškėjas tik deklaratyviai dėsto savo nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais rašytiniais įrodymais. Nurodė, jog atsakovas negali būti atsakingas už tai, kas, jo manymu, vykdoma teisėtai, vadovaujantis teisės akais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad jam atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių ir išvykstant iš jo, netinkamai įvertinama jo sveikatos būklė. Medicininė apžiūra priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172, 19 punktu. Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, 216 punktu, konvojuojamuosius parengimo konvojuoti metu apžiūri gydytojas, o kai jo nėra, – bendruomenės slaugytojai. Nurodė, jog pareiškėjo skundo nagrinėjimo atveju svarbi aplinkybė, jog jo teiginiai apie psichikos susirgimus, dėl kurių jis apskirtai negalėtų būti priimamas į Šiaulių tardymo izoliatorių ar konvojuojamas į kitą laisvės atėmimo įstaigą arba turėtų būti išskiriamas iš kitų suimtųjų (nuteistųjų), nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, t. y. duomenų apie esminius, įtakos priėmimo į tardymo izoliatorių ar konvojavimo iš jo procesui turinčius, pareiškėjo sveikatos sutrikimus ar jų nepaisymą nėra.
Atsakovas pažymėjo, jog kitos pareiškėjo skunde dėstomos su neturtinės žalos patyrimu susijusios aplinkybės (dėl įrašų darymo medicininiuose dokumentuose, informacijos apie asmens sveikatos būklę prieinamumo, medicininės priežiūros teikimo jos atsisakius ar neteikimo prašant ir kt.) iš esmės yra tariamai netinkamo įgyvendinimo psichikos sveikatos priežiūros ar sveikatos būklės įvertinimo atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių ir išvykstant iš jo pasekmė arba teisinio pagrindo neturintys subjektyvūs samprotavimai apie įstaigos pareigų vykdymą. Pareiškėjo pateiktame teismui procesiniame dokumente nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais bei kokios pareiškėjo teisės buvo pažeistos ar kokios atsakovo pareigos neįvykdytos ar įvykdytos netinkamai, nedetalizuotos ir abstrakčiai skundžiamų veiksmų (neveikimo) aplinkybės. Pareiškėjo reikalavimo dalykas, kaip jis suformuluotas teismui pateiktame procesiniame dokumente, apsunkina atsakovo galimybes apginti savo teises ar teisėtus interesus, nurodyti savo poziciją pagrindžiančias aplinkybes bei jas įrodinėti bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Tokiu atveju atsiranda prielaidos ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principo, procesinių staigmenų negalimumo principo pažeidžiamumui, abejonėms dėl teismo nešališkumo. Atsakovas nurodė, jog tinkamai įgyvendino pareiškėjo teisę į psichikos sveikatos priežiūrą, tinkamai įgyvendino teisės aktuose nustatytas įstaigai pareigas, susijusias su medicininiu aptarnavimu asmeniui atvykstant ar išvykstant, o pareiškėjo skunduose dėstomi abstraktūs argumentai atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo G. K. skundas ir patikslinti skundai netenkintini.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas patyrė Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-04-19. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
Iš pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų matyti, kad nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tariamai pažeidžiant jo teisę į psichiatro pagalbą. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 yra taikytinas trejų metų senaties terminas skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012-04-19.
Dėl psichiatro etato Šiaulių tardymo izoliatoriuje
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI), pažeidžiant jo teisę į psichiatro pagalbą, nurodė, kad gydytojas-psichiatras Šiaulių TI nedirba (dirbo tik labai trumpai 2011 metais). Gydytojo psichiatro konsultacija suteikiama siunčiant suimtuosius (nuteistuosius) į laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 45 straipsnio 1 dalis numato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad kai suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-195/1R-76 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašas skirtas užtikrinti, kad suimtiesiems bei asmenims, atliekantiems arešto ar laisvės atėmimo bausmes (toliau vadinama – nuteistieji), būtų teikiamos tokios pat asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Aprašo 3 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose veikiančiose tarnybose suimtiesiems ir nuteistiesiems turi būti teikiamos pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943, 1 punkte apibrėžiama, kad pirminė ambulatorinė asmens sveikatos priežiūra (toliau – PAASP) – tai nespecializuotų kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų pagal Šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo ir Bendrosios praktikos slaugytojo bei Bendruomenės slaugytojo ir Akušerio medicinos normų reikalavimus ambulatorinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje (t. y. įstaigoje, neteikiančioje stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų), pacientų namuose ir globos įstaigose, kompleksas. Aprašo 7.3. papunktyje nurodyta, jog PAASP pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikia gydytojas psichiatras. Prireikus gali būti įdarbinamas medicinos psichologas, psichikos sveikatos slaugytojas. Aprašo 17 punkte nurodyta, jog jeigu suimtajam ar nuteistajam (išskyrus asmenis, laikomus atvirosiose kolonijose) reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos tarnyboje, jos gydytojai teisės aktų nustatyta tvarka suimtiesiems ar nuteistiesiems išduoda siuntimus ambulatorinėms ar stacionarinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A17-217/2007).
Kaip matyti, teismui 2013-11-25 patikslintame skunde (prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014 I t., b. l. 2-5) pareiškėjas nurodė, jog gydytojas-psichiatras laikotarpiu nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 Šiaulių TI nedirbo. Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo psichiatro pareigybė atsirado nuo 2002-07-01 iki 2009-07-07, nuo 2010-03-29 iki dabar. Šiaulių TI gydytojo-psichiatro pareigybė užimta nuo 2011-01-03 iki 2011-07-25, nuo 2011-09-01 iki 2011-10-28 ir nuo 2012-08-16 iki dabar (prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014 I t., b. l. 37), todėl pareiškėjo teiginiai, jog jo nurodytu laikotarpiu gydytojas-psichiatras Šiaulių TI nedirbo, vertintini kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, jog pareiškėjas G. K. nurodė, jog nuo 2008-03-07 iki 2013-11-25 Šiaulių TI gydytojas-psichiatras nedirbo, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė, kiek kartų, kokiu laiku jam nebuvo suteiktos prašomos psichiatro konsultacijos.
Šiaulių TI dirbantys šeimos gydytojai savo darbe vadovaujasi diagnostikos ir gydymo metodikomis, kuriose nustatomi bendrieji sveikatos sutrikimų ir ligų diagnozavimo ir gydymo principai. Privaloma minimali šeimos gydytojo kompetencija įvardyta Lietuvos medicinos normoje MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, kurioje numatyta, kokias ligas šeimos gydytojas turi diagnozuoti, gydyti ir ką turi mokėti atlikti. Viena iš šeimos gydytojo kompetencijos sričių – atlikti specialų ligonio psichikos būklės (sąmonės, atminties, elgesio, nuotaikos (atkreipti dėmesį, ar nėra depresijos požymių, suicidinių minčių, ūmios intoksikacijos požymių; ar ligonis nepavojingas visuomenei) ištyrimą, mokėti įvertinti paciento psichikos būklę ir kt.
Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog 2010-10-20 pareiškėjas reikalavo psichiatro pagalbos, tačiau nuo medicininės apžiūros atsisakė (I t., b.l. 116). 2010-12-30 pareiškėjas prašė psichiatro pagalbos, tačiau nuo medicininės apžiūros atsisakė (I t., b. l. 129). 2011-06-07 pareiškėjas prašė psichiatro konsultacijos, kaip matyti iš medicininių dokumentų, pareiškėjas buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų (I t., b.l. 174-175).
Taip pat prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-1655-289/2014 pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog 2013-04-02 pareiškėjas atvestas išgerti Šiaulių TI psichiatro paskirtų vaistų (I t., b.l. 98). Taip pat medicininiuose išrašuose nurodyta, jog negerėjant pareiškėjo sveikatai reikia tęsti gydymą (psichiatro paskyrimas) (I t., b.l. 100-101). 2012-05-15 pareiškėjas nesutiko vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (I. t., b.l. 154, 204). 2013-08-28 pareiškėjas užregistruotas psichiatro apžiūrai Vilniaus psichiatrijos ir psichoanalizės centro VšĮ Panevėžio filiale (II t., b.l. 174).
Kaip aukščiau minėta, jeigu suimtajam ar nuteistajam (išskyrus asmenis, laikomus atvirosiose kolonijose) reikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos tarnyboje, jos gydytojai teisės aktų nustatyta tvarka suimtiesiems ar nuteistiesiems išduoda siuntimus ambulatorinėms ar stacionarinėms specializuotoms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms gauti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose. Iš medicininių dokumentų matyti, jog Šiaulių TI nesant gydytojo psichiatro G. K. buvo nukreipiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog G. K. teisės į sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą buvo užtikrintos ir tinkamai įgyvendinamos.
Taip pat pareiškėjas 2013-11-25 patikslintame skunde (prijungta administracinė byla Nr. I-1655-289/2014, I t., b. l. 2-5) nurodė, jog Šiaulių TI pareiškėjo nenukreipdavo pas psichiatrą ir neiškviesdavo jo, nenuveždavo į Šiaulių miesto polikliniką ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai. Tačiau kaip matyti iš G. K. asmens sveikatos istorijos Nr. 312 (2 istorija), 2011-06-07 pareiškėjas prašė psichiatro konsultacijos (I t., b. l. 174) ir 2011-06-09 pareiškėjas buvo siunčiamas į laisvės atėmimo vietų ligoninę ištyrimui dėl psichikos ir elgesio sutrikimų. Teismas pažymi, jog teismui pateiktuose skunduose nenurodė, kada konkrečiai pareiškėjas nebuvo nuvežtas į Šiaulių miesto polikliniką ir į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjo skunduose dėstomos neturtinės žalos aplinkybės dėl gydytojo-psichiatro nebuvimo Šiaulių TI, taip pat, jog pareiškėjo nenuvežė į Šiaulių miesto polikliniką ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę psichiatro konsultacijai – tai tik subjektyvūs pareiškėjo samprotavimai, pareiškėjas teismui nurodo abstrakčiai skundžiamų veiksmų (neveikimo) aplinkybes.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjas skundu ir patikslintais skundais reikšdamas reikalavimus pats apibrėžė skundo ribas ir teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus. Į tai atsižvelgęs teismas minėtus pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų argumentus, susijusiuosius su tuo, kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti psichiatro pagalbą, atmeta kaip nepagrįstus. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl medicininės apžiūros atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus
Pareiškėjas teigia, kad jam atvykstant į Šiaulių tardymo izoliatorių ir išvykstant iš jo, netinkamai įvertinama jo sveikatos būklė.
Medicininė apžiūra priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172, jų 19 punkte nurodyta, jog priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.
Pagal Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 63 punktą, konvojuojamojo asmens byla turi būti užklijuotame pakete. Ant paketo turi būti priklijuota asmens bylos pažyma, patvirtinta Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos vadovybės parašu ir antspaudu. Pagal Konvojavimo taisyklių 64.11 ir 64.12 punktus, prie asmens bylos pažymos turi būti priklijuota konvojuojamojo nuotrauka ir, be kita ko, nurodyti šie duomenys: gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada apie konvojuojamojo sveikatą, o jei reikia, – įrašas apie sveikatos problemas (ypatybes), į kurias būtina atsižvelgti, ir visuomenės sveikatos saugos priemones, kurias būtina vykdyti; gydytojo (bendruomenės slaugytojo), įstaigos vadovo vardas ir pavardė, parašai. Taip pat paaiškintina, kad Konvojavimo taisyklių 65 punktas nustato: „asmens bylos pažymoje esantys pataisymai privalo būti patvirtinti parašu bei antspaudu. Žodžiai netrumpinami. Konvojuojamųjų, kurie linkę pabėgti ar užpulti, kurie yra psichikos ligoniai, serga aktyvia plaučių tuberkulioze, badauja, arba kitų kategorijų konvojuojamųjų pažymose įrašoma: „psichikos ligonis“, „sergantis pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiama liga“, „izoliuoti nuo kitų konvojuojamųjų“, „moterys, kurių normalus nėštumas yra 28 savaitės ir daugiau“ ir kita.
Teismas sutinka su atsakovo nuomone, jog išdėstytų teisės aktų turinio analizė rodo, kad vertinant priimamo į tardymo izoliatorių ar rengiamo konvojuoti asmens sveikatą, kreipiamas dėmesys į tas su asmens sveikatos būkle susijusias aplinkybes, kurios suponuoja išskirtinį veikimą asmens ar aplinkinių interesų užtikrinimo atžvilgiu, pvz. izoliuoti asmenį. Tai yra, įvertinami tik turimi duomenys, bendros sveikatos būklę nusakančios aplinkybės, galinčios būti svarbios išskiriant asmenį iš kitų priimamų ar rengiamų konvojuoti suimtųjų (nuteistųjų), o ne atliekamas detalus asmens sveikatos būklės ištyrimas. Pareiškėjo teiginiai apie psichikos susirgimus, dėl kurių jis apskritai negalėtų būti priimamas į Šiaulių tardymo izoliatorių ar konvojuojamas į kitą laisvės atėmimo įstaigą arba turėtų būti išskiriamas iš kitų suimtųjų (nuteistųjų), nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, t. y. duomenų apie esminius, įtakos priėmimo į tardymo izoliatorių ar konvojavimo iš jo procesui turinčius, pareiškėjo sveikatos sutrikimus ar jų nepaisymą nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Taip pat pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, jog neturtinė žala jam atsirado dėl įrašų darymo medicininiuose dokumentuose, informacijos apie asmens sveikatos būklę prieinamumo, medicininės priežiūros teikimo jos atsisakius arba neteikimo prašant ir kt. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo patikslintame skunde nenurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais bei kokios pareiškėjo teisės ir pareigos buvo pažeistos, pareiškėjas nurodė abstrakčias skundžiamų veiksmų (neveikimo) aplinkybes, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl Krizių įveikos komandos
Pareiškėjas nurodė, jog Krizių įveikos komanda 2010 metais jį įrašė į sustiprintos priežiūros linkusių žalotis ir žudytis asmenų sąrašą, tačiau neatlieka savo pareigų.
Įgyvendinant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-161 patvirtintos Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programos savižudybių ir savęs žalojimo prevencijos, intervencijos ir postvencijos vykdymo nuostatas, Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra suformuota Krizių įveikos komanda.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal Programos 30.1 punktą, realizuodama savižudybių ir savęs žalojimo postvencijos priemones, Komanda užtikrina, kad bandžiusiam nusižudyti ar save žalojusiam asmeniui, psichologinę krizę išgyvenančiam nuteistajam arba suimtajam, būtų taikoma kompleksinė individuali ar grupinė psichologinė, socialinė, medicininė pagalba trumpalaikių ar ilgalaikių socialinių, psichologinių konsultacijų, pokalbių forma, esant galimybei – psichoterapinėse ar savipagalbos grupėse, vadovaujantis įstaigos direktoriaus patvirtintomis savižudybių ir savęs žalojimo postvencijos taisyklėmis. Pagal 30.4 punktą, laisvės atėmimo vietų psichologinių tarnybų specialistų individualus ir grupinis darbas orientuojamas į nuteistųjų ir suimtųjų motyvavimą, gilesnį savęs pažinimą, gebėjimą identifikuoti emocijas ir jas valdyti, bendravimo įgūdžių lavinimą, atsakomybės už poelgius ugdymą, socialinės atskirties su artimaisiais mažinimą.
Byloje pateikta 2010-10-28 pažyma Nr. 20/01-1856 „Dėl nuteistojo G. K. priežiūros ypatumų“ (I t., b.l. 33), iš kurios matyti, jog buvo parengta pažyma-rekomendacija dėl suimtojo G. K. priežiūros ypatumų, kurioje nustatyta sustiprinti suimtojo G. K. priežiūrą papildomai jį tikrinant 5 kartus per parą nuo 2010-10-27 neterminuotam laikui, taip pat numatyta suimtojo nepalikti kameroje vieno.
Taigi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, reikalavimus.
Minėta, kad nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir žalos) valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta žalos dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str.) esminė sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai. Todėl pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.
Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nėra pagrindo.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr.20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu ir 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. K. skundą ir patikslintus skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.