Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Vengrijos įmonės Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3749-585/2018, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė Vengrijos įmonė Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovę nedelsiant nutraukti vaistinių preparatų, kurių veiklioji medžiaga yra levonorgestrelis, įskaitant vaistinį preparatą „Lenostella“, naudojimą, platinimą, pardavimą, importą, eksportą ir reklamą Lietuvoje, pašalinti iš Lietuvos rinkos jau patiektus vaistinius preparatus „Lenostella“ ir iki galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo uždrausti parduoti, reklamuoti, importuoti ir eksportuoti vaistinį preparatą „Lenostella“ Lietuvoje. Atskirąjį skundą ieškovė grindžia šiais pagrindiniais argumentais:Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą intelektinės nuosavybės bylose turi būti ne tik vadovaujamasi bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio nuostatomis, bet ir įgyvendintos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB (toliau – ir Direktyva) nuostatos, bei, konkrečiu atveju, Lietuvos Respublikos patentų įstatymo (toliau – PĮ) 55 straipsnio nuostatos. Intelektinės nuosavybės apsaugos bylose numatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindinis tikslas yra ne teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, kurį kaip vienintelį ir pagrindinį tikslą ginčijamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, bet skubus neteisėtų veiksmų nutraukimas. Atsakovės daromas pažeidimas yra nuolatinis ir tęstinio pobūdžio, atsakovės elgesys, parduodant kiekvieną „Lenostella“ vaistinio preparato pakuotę, negrįžtamai pažeidinėja ieškovės Europos patentu Nr. 1 448 207 B1 saugomas intelektinės nuosavybės teises. Atsakovė savo elgesiu rinkoje nesąžiningai naudojasi ieškovės, kuriant vaistinį preparatą, atliktų bandymų, patikrų, klinikinių tyrimų rezultatais ir atsakovės sukurto vaistinio preparato reputacija rinkoje tam, kad gautų naudos parduodama vaistinį preparatą „Lenostella“, kurio kokybinė ir kiekybinė sudėtis, farmacinė forma, dozavimo režimas yra saugomi Europos patentu Nr. 1 448 207 B1. Atsakovės daromas pažeidimas patvirtina būtinumą nedelsiant užtikrinti ieškovės teises ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis nutraukti vaistinio preparato „Lenostella“ naudojimą, platinimą, pardavimą, importą, eksportą ir reklamą Lietuvoje, pašalinti iš Lietuvos rinkos jau patiektus „Lenostella“ vaistinius preparatus. Nedelsiant nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, Europos patentu Nr. 1 448 207 B1 saugomų ieškovės intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo mastas bei ieškovei daroma žala didėja.Atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė akivaizdžiai delsė ginti savo pažeistas teises. Tačiau nei Direktyva, nei teismas, darydamas išvadą dėl prašymo nepagrįstumo, neapibrėžia, koks terminas yra objektyvus ieškovei kreiptis į teismą dėl Europos patentu saugomų teisių gynimo. Ieškovės vertinimu, jos teisei pareikšti reikalavimus dėl Europos patento pažeidimo taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas. Be to, byloje nėra informacijos apie tai, kada tiksliai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, o vaisto registravimo arba pardavimo data negali būti vertinama kaip ieškovės sužinojimo apie jos teisių pažeidimą data. Priešingai nei nurodoma ginčijamoje nutartyje, byloje nėra informacijos ir apie ginčo preparato intensyvią reklamą. Teismas nepagrįstai savo išvadą grindė aplinkybe, kad atsakovės vaistinis preparatas yra praėjęs valstybės reguliuojamą registravimo procedūrą. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, suteikdama rinkodaros teises vaistiniam preparatui „Lenostella“, nevertino, ar vaistinis preparatas „Lenostella“ ir jo išleidimas į rinką pažeistų trečiųjų asmenų, būtent ieškovės, intelektinės nuosavybės teises.Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovė Sandoz d. d. prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas intelektinės nuosavybės apsaugos bylose – skubiai nutraukti neteisėtų veiksmų atlikimą, pats savaime nesuponuoja teismo pareigos automatiškai taikyti šias priemones bei neeliminuoja ieškovo pareigos nurodyti bei pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Ieškovė, siekdama skubaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu, turi pateikti pakankamai duomenų apie esamą jos teisių pažeidimą ir pagrįsti, kodėl laikinųjų apsaugos priemonių reikia imtis neatidėliojant. Šiuo atveju ieškovė nepagrindė nei vienos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nenurodė, kad nagrinėjamu atveju prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinis tikslas galėtų būti teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Priešingai, ginčijama nutartimi Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo (toliau – PĮ) nuostatas teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams. Taigi, priešingai nei atskirajame skunde bando pabrėžti ieškovė, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai atskyrė laikinąsias apsaugos priemones, taikomas vadovaujantis CPK 144 straipsnio nuostatomis, ir laikinąsias apsaugos priemones, taikomas vadovaujantis PĮ 55 straipsnio 2 dalimi. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti visus turimus įrodymus, galinčius pakankamai įtikinti, kad jis, ar asmuo, kurio interesais prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra atitinkamų teisių turėtojas ar naudotojas ir kad pareiškėjo teisės pažeidžiamos, arba kad gresia toks pažeidimas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai turi preliminariai patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, vadovaujantis pateiktas faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Šiuo atveju kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovei priklausančio patento patentabilumo, taigi ir dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Atlikus patento teisinio statuso duomenų, pasiekiamų naudojantis Europos patentų tarnybos (toliau – EPO) viešai prieinamomis duomenų bazėmis, apžvalgą matyti, kad nuo 2014 m. birželio 17 d. kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse (Vokietijoje, Estijoje) buvo pradėti inicijuoti ginčai dėl šio patento panaikinimo. Atitinkamai nuo 2016 m. sausio 29 d. tam tikrų nacionalinių institucijų sprendimų pagrindu šis patentas buvo visa apimtimi panaikintas.Veiklioji medžiaga levonorgestrelis sudaro ne vieną intelektinės veiklos rezultatą, saugomą EPO registruotais patentais. Taip pat ne vienas trečiasis asmuo yra registravęs farmacinius preparatus, pasižyminčius ta pačia veikliąja medžiaga ir netgi ta pačia stiprumo doze. Taigi, jau šioje nagrinėjamos bylos proceso stadijoje yra pakankamai objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima abejoti patento išradimo lygiu ir (ar) naujumu, o taip pat ir ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumu.Ieškovė, pabrėždama būtinumą nedelsiant nutraukti atsakovės tariamai daromą pažeidimą, nurodo, kad atsakovė, naudodamasi vaistinio preparato kokybine bei kiekybine sudėtimi, farmacine forma ir dozavimo režimu, kurie yra saugomi patentu, daro tęstinio pobūdžio pažeidimą, kuris gali sukelti itin didelių nuostolių ieškovei. Tačiau be šių deklaratyvių, įrodymais nepagrįstų, argumentų ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių reikia imtis neatidėliotinai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pastebėjo, kad įstatyme numatytas atsakovės teisių suvaržymas turi būti proporcingas ir taikomas laikantis griežtai įstatyme nustatytų sąlygų – tik esant pakankamai didelei tikimybei, kad be taikomo suvaržymo atsirastų įstatyme numatytos žalingos pasekmės bei įvertinus naudingąsias suvaržymo pasekmes.Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių yra akivaizdu, kad ieškovei nebuvo apribota galimybė susipažinti su informacija, kad atsakovė atitinkamą farmacinį gaminį, savo sudėtyje turintį tokią veikliąją medžiagą kaip levonorgestrelis, yra registravusi 2016 m. balandžio 29 d. Šie duomenys yra viešai pasiekiami ir ieškovei pagrįstai galėjo ir (ar) turėjo būti žinomi. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių skubumą, pagrįstai akcentavo ieškovės delsimą ginti tariamai pažeidžiamas jos teises.Ieškovė Vengrijos įmonė Richter Gedeon Vegyeszeti Gyar RT pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – Bratislavos apygardos teismo 2015 m. vasario 16 d. sprendimą byloje dėl ieškovės teisių į patentą gynimo ir Rygos miesto Vidzemes rajono teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės teigimu, naujai pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovės teisės į patentą yra ginamos kitose Europos Sąjungos valstybėse. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjos 2018 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucija ieškovės naujai pateikti įrodymai buvo priimti ir prijungti prie bylos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje pagal patento savininko ieškinį dėl jo teisių pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti skundo ribas ar absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338, 320 straipsniai).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įtvirtintas bendras laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą. Šis tikslas yra išplėstas specialiuosiuose įstatymuose, tarp jų ir reglamentuojančiuose išradimų teisinę apsaugą ir patento savininko teisių gynimą. Vadovaujantis PĮ 55 straipsnio 2 dalimi, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis patentų bylose gali būti siekiama ne tik galutinio teismo sprendimo įvykdymo, bet ir savo esme prevencinio tikslo – laikinos pažeidžiamų arba gresiančių, kad bus pažeistos, patento savininko teisių apsaugos, kol nagrinėjama civilinė byla.Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėja būtinybę skubiai nutraukti atsakovės neteisėtus veiksmus kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Šiai sąlygai pagrįsti ieškovė turi įrodyti, kad su ieškinio reikalavimais sutampančios prevencinio pobūdžio priemonės konkrečiu atveju turi būti taikomos nedelsiant, nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 178 straipsnis). Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, „skubos“ sąlyga nagrinėjamu atveju yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, kurios nenustačius prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo negali būti tenkinamas net ir tuo atveju, jei ieškinys teismo įvertinamas kaip preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės minima Direktyvos preambulės 22 punkto nuostata nesudaro prielaidų teigti, jog prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti teismo taikomos kiekvienu atveju kilus ginčui dėl intelektinės nuosavybės savininko teisių pažeidimo. Priešingai, šiame punkte akcentuojama būtinybė užtikrinti laikinųjų priemonių proporcingumą pagal bylos ypatybes bei tokių priemonių taikymo pagrįstumą tais atvejais, kai nustatoma, jog delsimas intelektinės nuosavybės teisės turėtojui padarytų esminę nepataisomą žalą, kurios atsiradimo grėsmę turi pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašantis asmuo. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad vien tik ieškovo kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kad kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-784/2010). Teismų praktikoje taip pat akcentuojama proporcingumo principo svarba taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. būtinybė teismui atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, taip pat ir į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017). Kadangi ieškovo reikalavimų pagrįstumas pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje teismo įvertinamas tik preliminariai, su ieškinio reikalavimais sutampančių ir iš esmės tokias pat pasekmes kaip ieškinio patenkinimas sukeliančių, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali būti pateisinamas tik tuo atveju, jei ieškovas įrodo, kad konkrečiu atveju tokia skuba yra būtina ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje neteisingai aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas intelektinės nuosavybės bylose, akcentuodamas tik teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys nesudaro pagrindo tokiai išvadai. Kaip matyti iš ginčijamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė nenustatęs būtinybės imtis skubių veiksmų atsakovo galimai neteisėtiems veiksmams nutraukti, o ne dėl ieškovės prašymo neatitikties CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatoms, įtvirtinančioms būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo sąlygą.

Dėl preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimo

Pagal PĮ 55 straipsnio 2 dalį prevencinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos jei yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimas. Taigi, minėta įstatymo nuostata įtvirtina preliminarų ieškinio pagrįstumą kaip vieną būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Nors, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismo buvo atmestas nenustačius būtinybės imtis skubių veiksmų atsakovės galimai neteisėtiems veiksmams nutraukti, o ne dėl preliminaraus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė nepranešęs atsakovei, o atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą atsikerta, be kita ko, preliminariu ieškinio reikalavimų nepagrįstumu, apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad PĮ 55 straipsnio 2 dalies nuostatos formuluotė – „yra pakankamas pagrindas įtarti“, skiriasi nuo CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią ieškovas turi tik „tikėtinai pagrįsti“ savo ieškinio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismų praktika, suformuota taikant CPK 144 straipsnio 1 dalį, pagal kurią atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo teismas gali tik tuo atveju, jei reikalavimo tenkinimo negalimumas yra akivaizdus jau pradinio jo pateikimo momentu (kai reiškiamas reikalavimas yra absurdiškas, tokio reikalavimo įgyvendinimas negalimas pagal teisės normų reikalavimus ir pan.) negali būti besąlygiškai vadovaujamasi patentų ginčuose, kadangi PĮ 55 straipsnio 2 dalis reikalauja aukštesnio teismo įsitikinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumu. Tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, lemia ne tik lingvistinė PĮ 55 straipsnio 2 dalies formuluotė, bet ir šios nutarties 12 punkte aptartas proporcingumo principas, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių, sutampančių su ieškinio reikalavimais, taikymas patentų ginčuose paprastai yra susijęs su itin reikšmingomis teisinėmis pasekmėmis atsakovui, todėl gali būti pateisinamas tik esant pakankamai akivaizdžiam ieškovo teisių pažeidimui. Patentų ginčų nagrinėjimo praktikoje Europos valstybėse laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo padarytas patento savininko teisių pažeidimas, turi būti nustatyta, jog reikalavimas grindžiamas ieškovui priklausančiu patentu, kurio galiojimas nekelia pagrįstų abejonių, be to, pats pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus (žr., pvz., Ni?ajov?, Martina; Preliminary Injunctive Relief Against Patent Infringements in Germany, Austria and the United Kingdom MIPLC Master Thesis (2015/16)). Užsienio valstybių teismų sprendimai, kuriais ieškovo patentas pripažintas negaliojančiu, ypač jei tokie sprendimai yra priimti daugiau nei vienoje jurisdikcijoje, teismo gali būti vertinami kaip įrodymai, leidžiantys pagrįstai abejoti ieškovo patento galiojimu ir savo ruožtu tapti pagrindu teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl nepakankamo pažeidimo akivaizdumo (žr., pvz., Šveicarijos Federalinio patentų teismo 2015 m. vasario 11 d. sprendimą byloje S2014_001). Atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui informaciją, kad nagrinėjamoje byloje 2019 m. rugsėjo 5 d. pateikė priešieškinį dėl ieškovei priklausančio Europos patento EP 1448207 B1 pripažinimo negaliojančiu. Atsakovė taip pat yra pateikusi į bylą įrodymus, kad ieškovės patentas, kuriuo grindžiami ieškovės reikalavimai šioje byloje, jau yra pripažintas negaliojančiu keliose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės argumentams, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju netaikytinos dar ir dėl to, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra tenkinama pakankamai akivaizdaus ieškovės teisių pažeidimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti užsienio teismų procesiniai sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose pagal ieškovės pareikštus reikalavimus nepatvirtina būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamoje byloje, pirmiausia dėl to, kad tai yra tarpinio pobūdžio teismo procesiniai sprendimai, kuriais nėra galutinai patvirtintas ieškovės reikalavimų pagrįstumas. Be to, šie tarpiniai sprendimai priimti teismams įvertinus sąlygas kitose rinkose, kurios gali būti reikšmingos teismui sprendžiant dėl ieškovei galimai daromos žalos esminio ir negrįžtamo pobūdžio ir kurios nebūtinai sutampa su sąlygomis, susiklosčiusiomis Lietuvos Respublikos rinkoje.

Dėl būtinybės skubiai nutraukti neteisėtus veiksmus

Kaip jau minėta, net ir esant pakankamai pagrindo įtarti, kad yra daromas patento savininko teisių pažeidimas, ieškovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pagrįsti, kad su ieškinio reikalavimais sutampančios prevencinio pobūdžio priemonės konkrečiu atveju turi būti taikomos nelaukiant teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. įrodyti skubaus galimai neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybę kaip antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Šiai sąlygai pagrįsti vertinamos tiek konkretaus ginčo faktinės aplinkybės (galimai ieškovui daromos žalos pobūdis ir tai, ar ieškovui daroma žala ieškinio tenkinimo atveju galėtų būti tinkamai ir pakankamai pašalinta nuostolių atlyginimo forma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sukeliamos teisinės pasekmės atsakovui), tiek paties ieškovo veiksmai, siekiant galimo savo teisių pažeidimo pašalinimo. Nors intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo bylos pripažįstamos susijusiomis su skubių veiksmų poreikiu pagal savo prigimtį, daugelio Europos valstybių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškovui gali būti sunku įrodyti „skubos“ sąlygą jei jis pernelyg ilgai nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms ginti. Tokia pozicija pagrindžiama tuo, kad iš ieškovo, kuris teigia, jog patiria nepataisomą žalą dėl atsakovo veiksmų, tikimasi šį tvirtinimą atitinkančio elgesio – kuo ilgesnis laiko tarpas, per kurį ieškovas nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui pašalinti, tuo mažiau įtikinamu atrodo ieškovo tvirtinimas, kad jam daroma žala yra nepataisoma, ir kad atsakovo veiksmai turi būti nutraukti nedelsiant, nelaukiant teismo proceso pabaigos. Protingas terminas, per kurį ieškovas turėtų kreiptis su reikalavimu nutraukti atsakovo neteisėtus veiksmus, yra susijęs su konkrečios bylos faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau jis bet kuriuo atveju neturi būti ilgesnis nei tikėtina teismo proceso trukmė. Pavyzdžiui, Vokietijoje pagrįstu terminu ieškovui kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažįstami 1 – 2 mėnesiai nuo to momento, kai ieškovas sužinojo apie savo teisių pažeidimą (žr., pvz., Patent litigation in Germany: overview by Wolfgang Kellenter and Benedikt Migdal, Hengeler Mueller. Thomson Reuters, 2018), panašus (t. y. ne daugiau kaip keleto mėnesių) terminas pripažįstamas protingu ir Jungtinės Karalystės teismų (žr., pvz., Anglijos Aukštojo Teisingumo Teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą byloje AAH Pharmaceuticals Ltd & Ors v Pfizer Ltd & Anor, [2007] EWHC 565 (Ch)). Pažymėtina, kad ieškovė nepagrįstai tapatina protingą terminą, per kurį ieškovė turėjo imtis veiksmų savo teisėms ginti, su ieškinio senaties terminu. Ieškinio senaties terminas susijęs su asmens galimybe ginti savo pažeistas teises pareiškiant ieškinį, tačiau jis nėra susijęs su ieškovo veiksmų vertinimu, siekiant pagrįsti skubaus neteisėtų veiksmų nutraukimo būtinybę kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Kaip jau minėta, ieškovo teisė kreiptis į teismą su ieškiniu savaime nelemia jo teisės į laikinąsias apsaugos priemones jo reikalavimams užtikrinti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės delsimą imtis veiksmų savo galimai pažeistoms teisėms ginti vertino ne kaip aplinkybę, pagrindžiančią preliminarų ieškinio nepagrįstumą (dėl galimai praleistų ieškinio senaties terminų), o kaip aplinkybę, paneigiančią skubaus atsakovės veiksmų nutraukimo poreikį, atsižvelgiant į tai, kad tokie atsakovės veiksmai pačios ieškovės ilgą laiką buvo toleruojami, ir su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nagrinėjamoje byloje pati ieškovė nurodė, kad atsakovė pradėjo platinti, reklamuoti ir parduoti ieškovės kaip patento savininkės teises galimai pažeidžiantį vaistinį preparatą Lietuvos Respublikoje 2016 m. balandžio 29 d., tačiau į atsakovę su pretenzija ieškovė kreipėsi tik 2018 m. kovo 13 d., o į teismą, be kita ko, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2018 m. balandžio 26 d. Taigi, nuo galimo pažeidimo pradžios iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praėjo beveik dveji metai. Toks terminas, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, yra pakankamai ilgas, kad pats savaime leistų teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų uždraudimo skubos poreikio, nebent ieškovė papildomai pagrįstų reikšmingą aplinkybių pasikeitimą prieš kreipiantis į teismą, tačiau tokių aplinkybių ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo. Ieškovė taip pat nepagrindė, kad skubiai (iki teismo sprendimo įsiteisėjimo) nenutraukus atsakovės galimai neteisėtų veiksmų jai bus padaryta nepataisoma žala, kurios nagrinėjamu atveju nebūtų galima tinkamai pašalinti nuostolių atlyginimo forma. Ieškinyje nurodytas teiginys, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovės vaistinis preparatas „Escapelle“ gali apskritai būti išstumtas iš rinkos, yra tik ieškovės prielaida, nepagrįsta jokiais įrodymais. Atskiruoju skundu ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadas ieškovė, be kita ko, nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada tiksliai ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą, be to, byloje nėra duomenų apie aktyvią atsakovės vaistinio preparato reklamą. Tačiau atskirajame skunde pati apeliantė nenurodo konkrečios datos, kada jai tapo žinoma apie jos teisių pažeidimą, o apie atsakovės vaistinio preparato reklamą nurodyta pačios ieškovės teismui pateiktame ieškinyje. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentais atitinkamos pirmosios instancijos teismo išvados nėra paneigtos (CPK 178 straipsnis), juolab, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės vaistiniai preparatai yra praėję valstybės reguliuojamą registravimo procedūrą, kurios duomenys yra viešai prieinami, ir ieškovei, kaip farmacinei kompanijai, veikiančiai Lietuvos Respublikos rinkoje, turėjo (galėjo) būti žinomi. Apeliantės argumentas, kad Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, suteikdama rinkodaros teises vaistiniam preparatui „Lenostella“, nevertino, ar vaistinis preparatas „Lenostella“ ir jo išleidimas į rinką pažeistų trečiųjų asmenų, būtent ieškovės, intelektinės nuosavybės teises, nurodytos išvados nepaneigia, juolab atsižvelgiant į tai, kad pati ieškovė neteigia ir neįrodinėja, kad šiuo atveju į teismą kreiptis delsė pagrįstai siekdama išsiaiškinti, ar atsakovės registruoto vaistinio preparato sudėtis pažeidžia jos kaip patento savininkės išimtines teises.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas. Atsakovė Sandoz d. d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aktualią kasacinio teismo praktiką, susijusią su bylinėjimosi išlaidų priteisimu neišsprendus bylos iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018) bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei klausimo nesprendžia, kadangi bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimas turi būti teismo sprendžiamas užbaigus bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.