Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Matuzevičienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. I. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubaustas laisvės apribojimu 2 metams, be intensyvios priežiūros, paskiriant jam įpareigojimą – 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje bei visą bausmės vykdymo laikotarpį uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja K. B.

Nukentėjusiosios K. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo L. I. priteista nukentėjusiajai K. B. 2 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nustatyta išieškoti iš L. I. 885,21 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl nukentėjusiajai suteiktos antrinės teisinės pagalbos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.8. Be to, byloje nustatyta, kad jokių sužalojimų K. B. kūne nėra, jos drabužiai tvarkingi (nesuplėšyti). L. I. veiksmai, kuriuos, anot K. B., atliko kaltinamasis (lietė jos klubus, šlaunis, vertė ant nugaros) nieko bendro su pasikėsinimu išžaginti neturi, nes, anot pačios K. B., L. I. nebandė su ja atlikti lytinio akto, nebandė jos sulaikyti, palaužti pasipriešinimo ar naudoti jėgą. Jeigu jis ir prisilietė prie K. B., tai tik tai dėl to, kad nustebo, jog šalia jo guli ne jo sugyventinė, o kita moteris. Tačiau nei L. I. veiksmai, nei K. B. pasakojimas apie L. I. veiksmus, nesudaro komplekso veiksmų, kurie iš tikro būdingi lytiniam aktui arba pasikėsinimui jį atlikti naudojant prievartą. Taigi L. I. veikoje nėra požymių, būdingų pasikėsinimui išžaginti. Šiuo atveju L. I. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo nei objektyviosios, nei subjektyviosios pusės požymių. Be to, net jeigu ir būtų įrodyta, kad L. I., atsibudęs iš miego, supainiojo K. B. su savo sugyventine, jo veikoje vis tiek nebūtų jokio seksualinio nusikaltimo požymių, nes jis neatliko jokių veiksmų tam, kad pasiektų nusikalstamą rezultatą, t. y. nenaudojo fizinės ar psichinės prievartos su tikslu atlikti lytinį aktą. L. I. veiksmai nepasiekė tokio lygio, kad juos būtų galima iš subjektyviosios ir iš objektyviosios pusės traktuoti kaip pasikėsinimą išžaginti K. B.. Šioje byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų L. I. kaltę, nuosprendyje daroma tik prielaida, kad L. I. galėjo kėsintis išžaginti nukentėjusiąją K. B., tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Apeliantų vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, yra pagrindas L. I. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nukentėjusiosios K. B. civilinį ieškinį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo L. I. ir jo gynėjo advokato J. Malinino apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų – įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam iš įrodymų nesuteikė išskirtinės reikšmės, ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, savo išvadų visiškai nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nevertino kaltinamojo parodymų ir jo pateiktos versijos, nes skundžiamame nuosprendyje (16 lape) aiškiai nurodyta, kodėl teismas nesivadovauja kaltinamojo duotais parodymais.

9. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį išžaginimas – tai lytinis santykiavimas su žmogumi prieš jo valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos – arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2013, 2K-218/2013, 2K-128/2014, 2K-16-895/2016, 2K-160-495/2021). Lytinis santykiavimas su apsvaigusiu nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmeniu gali būti vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį, jei teismas nustato, jog apsvaigimas taip paveikė nukentėjusįjį, kad atėmė galimybę suprasti su juo daromų veiksmų esmę ar priešintis kaltininkui, ir lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas įvyko prieš nukentėjusiojo valią. Tačiau, patvirtindamas ar paneigdamas tokią išvadą, teismas turi įvertinti situacijos kontekstą – ar lytinių santykių dalyviai turėjo anksčiau intymių santykių, ar šiuo atveju kaltinamasis turėjo pagrindo tikėtis suartėjimo, ar bejėgiškoje būklėje atsidūręs asmuo prieš tai leido suprasti, kad neprieštarautų lytiniams santykiams su kaltinamuoju, ar kaltinamasis galėjo klysti dėl to ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2014, 2K-441-677/2016). BK 149 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas išžaginti tada, kai kaltininkas atlieka bent dalį BK 149 straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų, tačiau lytiškai santykiauti nepradeda dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014).

10. Pažymėtina, kad seksualinės prievartos bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas, šios kategorijos bylose paprastai pagrindinis, o kartais ir vienintelis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiojo parodymai, todėl teismas turi pareigą kruopščiai ir atidžiai juos patikrinti lygindamas juos su kitais įrodymų šaltiniais ir bendrame įrodymų kontekste, įvertindamas jų logiškumą, (ne)prieštaringumą, nuoseklumą viso bylos proceso metu, bendrą įvykio situaciją ir kitas reikšmės turinčias aplinkybes (pvz., kaltinamojo situacijos suvokimą, jo ir nukentėjusiojo elgesį iki įvykio ir po jo ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-458/2020).

11. Iš nukentėjusiosios K. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti teisiamajame posėdyje, 4 t., b. l. 4) matyti, kad jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo.

12. (duomenys neskelbtini).

13. (duomenys neskelbtini).

14. Nukentėjusiosios K. B. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. 2022 m. birželio 6 d. asmens apžiūros protokole su prie jo pridėtomis fotonuotraukomis, užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 168–178). Daiktų apžiūros protokole, be kita ko, nurodyta, kad apžiūrint K. B. liemenėlę netoli užsegimo, kairėje pusėje, matomas audinio vientisumo pažeidimas, iširęs gipiūrinis audinys, atirę juodi siūlai (2 t., b. l. 50–57). Šie duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, patvirtina nukentėjusiosios K. B. parodymus, kad rūbus nusirengė ne ji pati, ją nurengė L. I., be to, atsegdamas liemenėlę, pastarasis ją apgadino – įplėšė. Kartu šie duomenys paneigia apeliantų teiginį, kad K. B. drabužiai nebuvo suplėšyti.

15. Taigi, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. I. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje. Kadangi nukentėjusiosios K. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusioji meluoja ir bando apšmeižti L. I., norėdama nuslėpti tai, kad ji pasisavino L. I. pinigus, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. B. pasisavino nuteistojo pinigus.

16. Įvertinus nukentėjusiosios K. B. parodymus (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 12–13), nėra pagrindo sutikti su nuteistojo ir jo gynėjo skundo argumentu, kad kelia abejonių nukentėjusiosios parodymai, jog ji nejuto, kaip buvo nurengta. Be to, kaip pirmiau minėta, atlikus psichologinį įvertinimą, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis K. B. parodymais, ekspertizės akte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) negalėjo numatyti L. I. ketinimų jos atžvilgiu, negalėjo savalaikiai ir aktyviai priešintis. Pažymėtina, kad vos tik pabudusi K. B. ėmė aktyviai priešintis – ji iš karto nubėgo į namo antrą aukštą, apsirengusi ir apsiavusi norėjo išbėgti iš namo, o L. I. užrakinus duris, pagrasino šauksianti, bėgo nuo ją besivijusio L. I., o jam pastarąją pagavus vėl pagrasino, kad šauks, jeigu L. I. jos nepaleis, po to pasislėpė ir apie įvykį iš karto pranešė (duomenys neskelbtini). Skunde nurodytos aplinkybės, kad po įvykio K. B. adekvačiai suvokė situaciją, paprašė L. I., kad atneštų jos drabužius, apsirengė, nesukėlė triukšmo, nešaukė, nepaneigia, jog K. B. įvykio metu buvo bejėgiškos būklės (duomenys neskelbtini). Atlikus ekspertizę, K. B. konstatuotos (duomenys neskelbtini), todėl neteisūs apeliantai teigdami, kad K. B. stresinė būsena kilo nuo persigėrimo alkoholiniais gėrimais, o ne dėl L. I. veiksmų, nes, pasak apeliantų, tokie veiksmai, kokius L. I. atliko, nepersigėrusiems žmonėms nepadarytų jokio neigiamo poveikio. Kartu atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas skunde prieštaringai nurodo nukentėjusiosios būklę dėl apsvaigimo nuo alkoholio, t. y. teigia, jog K. B., eidama miegoti, nebuvo labai girta, nes ji I. namuose alkoholio išgėrė labai mažai ir apie 23 val. jau buvo prasiblaiviusi, ir kartu tvirtina, kad K. B. stresinė būsena kilo nuo persigėrimo alkoholiniais gėrimais, kadangi ji prieš įvykį keletą dienų dalyvavo išgertuvėse.

17. Kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad L. I., pabudęs naktį ir pajutęs šalia gulinčią moterį, galėjo pamanyti, jog tai jo sugyventinė ir dėl to galėjo ją apsikabinti bei liesti. (duomenys neskelbtini) Taigi L. I., žinodamas, kad namuose yra tik viena moteris – K. B., niekaip negalėjo jos supainioti su savo sugyventine, juo labiau, kad jos netgi nėra panašios – liudytojas R. I. teisiamajame posėdyje nurodė, kad „marti stambi, o K. plona“ (3 t., b. l. 163–165).

18. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad L. I., pasinaudodamas K. B. bejėgiška būkle, dėl ko ji negalėjo jam pasipriešinti, t. y. dėl jos buvusio apsvaigimo nuo alkoholio ir gilaus miego, miegančiai K. B. numovė kelnes ir apatines kelnaites, atsegė liemenėlę, liesdamas jos krūtinę, klubus, šlaunis bei versdamas ją ant nugaros pasikėsino išžaginti nukentėjusiąja K. B., tačiau veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, t. y. dėl to, kad nukentėjusioji atsibudo ir nuo L. I. pabėgo. Nesutikti su šia išvada ir kitaip vertinti bylos įrodymus, bei sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad L. I. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo nei objektyviosios, nei subjektyviosios pusės požymių, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad nukentėjusiajai atsikėlus iš lovos ir einant į namo antro aukšto kambarį, L. I. pastarajai nieko nesakė, nebuvo agresyviai nusiteikęs, nenaudojo smurto, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarojo kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia.

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. birželio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir L. I. išteisinti, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti, proceso išlaidų iš L. I. nepriteisti, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. I. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą atmesti.