- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-14
- Bylos Nr.
- 2-68-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01238-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- G. L., J. M., E. T.
- Kreditorius
- valstybės įmonės Turto banko
- Pareiškėjas
- "Turto bankas" UAB "Reklaminis informacijos centras"
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. L. ir J. M. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties, kuria areštuotas atsakovų G. L. ir J. M. nekilnojamasis turtas, civilinėje byloje Nr. 2-1315-262/2016 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reklaminis informacijos centras“ kreditoriaus valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovams E. T., G. L. ir J. M. dėl įmonės vadovo ir savininkų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Ieškovas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Reklaminis informacijos centras“ kreditorius valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Turto bankas pateikė netiesioginį ieškinį, prašydamas BUAB „Reklaminis informacijos centras“ priteisti solidariai iš atsakovų E. T., G. L. ir J. M. 231 696,01 Eur žalos atlyginimą bei 5 % dydžio metines procesines palūkanas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 231 696,01 Eur sumai G. L. priklausantį nekilnojamą turtą (38,13 m² bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 64/100 dalis 264,12 m² bendro ploto gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 309/847 dalis 0,0847 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)), taip pat J. M. priklausantį nekilnojamą turtą (3/4 dalis 56,66 m² bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)). Ieškovo nuomone, kadangi ieškinio suma yra didelė, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. Ieškovo įsitikinimu, yra pagrindas manyti, kad atsakovai gali imtis priemonių perleisti ar apsunkinti turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo 231 696,01 Eur sumai atsakovui G. L. priklausantį nekilnojamą turtą (38,13 m² bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 64/100 dalis 264,12 m² bendro ploto gyvenamojo namo su kirpyklos patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 309/847 dalis 0,0847 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)) bei atsakovei J. M. priklausantį nekilnojamą turtą (3/4 dalis 56,66 m² bendro ploto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė (231 696,01 Eur), o tai padidina ieškovui galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo riziką. Teismo vertinimu, kilusio ginčo pobūdis lemia tai, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi operatyvus teismo sprendimo įvykdymas, dėl šios priežasties yra pagrindas taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi mažiausiai varžyti atsakovo padėtį, bet užtikrinti ir ieškovo interesus, sprendė, jog yra tikslinga areštuoti 231 696,01 Eur sumai atsakovams G. L. ir atsakovei J. M. priklausantį nekilnojamą turtą, areštuoto turto saugojimą pavedant dabartiniams jo savininkams G. L. ir J. M..
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas G. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria areštuotas atsakovo G. L. nekilnojamasis turtas ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Ieškinio argumentai bei kartu su ieškiniu pateikti įrodymai sudaro preliminarų pagrindą manyti, kad, priešingai nei nustatė teismas, reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkintas. Ieškinys, nepateikus jokių įrodymų, grindžiamas tuo, kad UAB „Reklaminis informacijos centras“ bankrotas galbūt yra savininkų ir vadovo iš anksto suplanuotas, tačiau ieškovas nekelia reikalavimo pripažinti bankrotą tyčiniu. Ieškovas taip pat nepareiškė reikalavimo pripažinti sutartis (2008 m vasario 14 d. paskolos sutartį ir 2012 m. rugpjūčio 2 d. jos pratęsimą), kurias, pareiškėjo nuomone, atsakovai sudarė elgdamiesi nesąžiningai, negaliojančiomis.Apelianto G. L. pritarimo pirmiau minėtoms paskolos sutarčiai ir jos pratęsimui nėra. Pagal UAB „Reklaminis informacijos centras“ įstatus vadovui buvo suteikta teisė vienasmeniškai sudaryti paskolų sutartis.Pareiškėjo aiškinimas, kad 2008 m. vasario 14 d. paskolos sutarties sudarymo metu UAB „Reklaminis informacijos centras“ buvo nemokus ir nemokėjo įmokų kreditoriams, neatitinka tikrovės. Įmonės 2006–2009 metų balansai ir pelno ataskaitos patvirtina, kad įmonė tuo metu buvo moki. Prie ieškinio pridėti balansai patvirtina ir tai, kad UAB „Auksinis ungurys“, kuriam buvo suteikta paskola, taip pat buvo mokus tiek sutarties sudarymo metu, tiek 2009, 2010 metais. 2006 metais UAB „Reklaminis informacijos centras“ pardavė jam priklausančias nereikalingas patalpas už 2 049 9000 Lt sumą ir šios sumos dalį (800 000 Lt) pagal 2008 m. vasario 14 d. paskolos sutartį investavo į UAB „Auksinis ungurys“ verslą.
Atsakovė J. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties dalį, kuria areštuotas atsakovės J. M. nekilnojamasis turtas ir klausimą išspręsti iš esmės. Be atsakovo G. L. atskirajame skunde išdėstytų argumentų, apeliantė nurodė ir tai, kad jos pritarimo tiek 2008 m. vasario 14 d. paskolos sutarčiai, tiek vėlesniam (2012 m. rugpjūčio 2 d.) jos pratęsimui, nėra. Apeliantė UAB „Reklaminis informacijos centras“ 15 akcijų nusipirko pagal 2009 m. birželio 22 d. sutartį, t. y. praėjus metams po minėtos paskolos sutarties sudarymo, taigi atsakovė neatliko ir negalėjo atlikti jokių veiksmų, sudarant paskolos sutartį. Atsakovės teigimu, ji taip pat nedavė sutikimo paskolos sutarties pratęsimui, o pagal įmonės įstatus bendrovės vadovui suteikta teisė sudaryti sandorius, iš jų ir paskolos sutartį, vienasmeniškai.
Atsakovas G. L. atsiliepime į J. M. atskirąjį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria areštuotas J. M. nekilnojamasis turtas. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas iš esmės sutinka ir atkartoja visus J. M. skunde nurodytus argumentus, pažymėdamas, kad faktinės aplinkybės įrodo, jog apeliantė neatliko jokių nesąžiningų, neteisėtų valdymo organo veiksmų ir nepažeidė akcininko pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu.
Atsakovas E. T. atsiliepimuose į apeliantų G. L. ir J. M. atskiruosius skundus prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutarties dalis, kuriomis areštuotas apeliantų nekilnojamasis turtas. Atsiliepimuose atsakovas atkartojo ir sutiko su iš esmės visais apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais.
Atsakovė J. M. atsiliepime į atsakovo G. L. atskirąjį skundą prašo panaikinti skundžiamos nutarties dalį, kuria areštuotas G. L. priklausantis nekilnojamasis turtas. Atsiliepime atsakovė sutinka su visais G. L. skunde nurodytais argumentais, akcentuodama, kad G. L. neatliko jokių nesąžiningų neteisėtų valdymo organo veiksmų ir nepažeidė akcininko pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu.
Ieškovas VĮ Turto bankas atsiliepime į apeliantų atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė, todėl yra reali tikimybė, kad panaikinus arba pakeitus laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.Aplinkybė, kad nekeliamas tyčinis bankrotas, nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo. Pareiškėjas ir ieškovas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą iš kelių alternatyvių variantų ir šiuo atveju reiškiamas reikalavimas dėl įmonės valdymo organų ir savininkų kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, o ne ginčijant, kaip nurodo apeliantai, 2008 m. vasario 14 d. paskolos sutartį ir jos pratęsimą. Nei tyčinis bankrotas, nei sutarčių nuginčijimas nėra imperatyvi išankstinė sąlyga, kuriai esant atsiranda pagrindas reikšti ieškinį dėl žalos priteisimo, todėl apeliantų laikinųjų apsaugos priemonių ginčijimas, vadovaujantis tokiu motyvu atmestinas kaip nepagrįstas ir neturintis ryšio su bylos dalyku.Aplinkybė, kad bankroto administratorius nepateikė į bylą UAB „Reklaminis informacijos centras“ akcininkų pritarimo paskolos sutarčiai bei jos pratęsimui, nepaneigia apeliantų atsakomybės už sudarytus sandorius. Apeliantai, būdami bendrasavininkais tiek įmonėje, kuri suteikė paskolą, tiek įmonėje, kuri gavo paskolą, neabejotinai žinojo visas aplinkybes, t. y. galėjo ir turėjo žinoti, kad suteikdami neapdraustą didelę paskolą, pablogina UAB „Reklaminis informacijos centras“ kreditorių galimybes atgauti skolas. Skunduose nepaneigiama ir tai, kad paskolų teikimas nebuvo įmonės veiklos sritis.
UAB „Reklaminis informacijos centras“ bankroto administratorius J. P. atsiliepime į atskiruosius skundus nurodo, kad palaiko VĮ Turto banko atsiliepime nurodytus argumentus.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Apeliantų įsitikinimu, ieškinio reikalavimas akivaizdžiai negali būti tenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad egzistuoja ieškovui galbūt palankaus sprendimo nevykdymo rizika ir areštavo atsakovų nekilnojamąjį turtą.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, ne kartą yra pažymėjęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
Akcentuotina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris apskritai nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
Nagrinėjamu atveju apeliantai, teigdami, kad ieškovo reikalavimas atlyginti įmonei dėl jos vadovo ir savininkų veiksmų padarytą žalą negalėtų būti tenkintas, remiasi tuo, jog ieškovas neturi įrodymų apie apeliantų pritarimą nei paskolos sutarčiai, pagal kurią didelė pinigų suma buvo paskolinta kitai įmonei, nei sutarties pratęsimui, įmonės vadovas turėjo teisę vienasmeniškai sudaryti tokius sandorius, be to, paskolos sutarties sudarymo metu tiek UAB „Reklaminis informacijos centras“, tiek UAB ‚,Auksinis ungurys“ finansinė būklė buvo gera. Taigi faktiškai apeliantai siekia įmonių (paskolos santykių šalių) mokumo (finansinės būklės) ginčo paskolos sutarties sudarymo ir jos pratęsimo metu išsamaus įvertinimo, taip pat atsakovų (kaip įmonės savininkų) elgesio sąžiningumo ir atitikimo teisės aktams bei įmonės įstatams analizės, o šių aplinkybių vertinimas, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, yra susijęs su bylos pagal ieškinį nagrinėjimu iš esmės ir negali būti sprendžiamas, vertinant preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip vieną iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui įvertinti teisinės reikšmės neturi ir apeliantų nurodytos aplinkybės, kad nėra kreiptasi dėl BUAB „Reklaminis informacijos centras“ bankroto pripažinimo tyčiniu bei paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi šie argumentai patys savaime nei patvirtina, nei paneigia ieškinio preliminarų pagrįstumą, be to, kaip teisingai pastebėjo ieškovas, jis yra laisvas pasirinkti jo galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdą.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo preliminarų ieškinio pagrįstumą ir / ar nukrypo nuo teismų praktikos pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos aiškinimo klausimu, nėra pagrindo.
Pastebėtina, kad teismų praktikoje preziumuojama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir per se nesudaro pagrindo automatiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu atveju privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-879/2014; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, esant akivaizdžiai didelei fiziniams asmenims ieškinio sumai (231 696,01 Eur), atsakovai nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių teismui įvertinti atsakovų turtinę padėtį ir daryti bent tikėtiną išvadą, kad minėta suma nėra apeliantams didelė. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja rizika, kad ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirųjų skundų ir juos palaikančių atsiliepimų argumentai nesudaro teisinio ir faktinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.