Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-981/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-03
Bylos Nr.: 2A-981/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-04482-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas: J. Š., V. Š.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos agroservisas“
Trečiasis asmuo: notarė A

Kategorijos

121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-981/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04482-2010-6Procesinio sprendimo kategorija: 121.21. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3467-232/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos agroservisas“ ieškinį atsakovams V. Š. ir J. Š. dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo, atsakovų J. Š., V. Š. patikslintą priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos agroservisas“ dėl kreditavimo sutarties pripažinimo apsimestine, žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, nuostolių ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo notarė A. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Baltijos agroservisas“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti ieškovo ir atsakovų 2006 m. spalio 9 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį niekine kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, jei teismas nustatytų, kad sandoris nėra niekinis, prašo pripažinti ieškovo ir atsakovų 2006 m. spalio 9 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo; taikyti restituciją ir grąžinti ieškovui sumokėtą 100 000 Lt sumą pagal 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 2.1.1 p.; priteisti iš atsakovų ieškovo sumokėtas 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas – 2 828,40 Lt; priteisti iš atsakovų 5 proc. metines palūkanas už 100 000 Lt sumą nuo 2006 m. spalio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos iki bylos teisme iškėlimo, iš viso 20 914,08 Lt; priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 5 proc. metines palūkanas už 100 000 Lt nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jis 2006 m. spalio 9 d. su atsakovais sudarė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. sav. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo parduoti jiems bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, o ieškovas – sumokėti sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka perkamo objekto kainą. Sutartą kainą 502 289 Lt sumokėti dviem etapais: 100 000 Lt už įsigytą objektą ir 17 647 Lt gyventojų pajamų mokesčio pirkėjas sumokėjo prieš sudarant ginčijamą sandorį, o likusius 384 642 Lt ieškovas įsipareigojo sumokėti į atsakovų sąskaitą iki 2008 metų. Ieškovas paaiškino, kad žemės sklypo tikslinės paskirties keitimo galimybė buvo viena pagrindinių priežasčių, nulėmusių ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį su atsakovais. Atsakovai sutarties 3 skyriuje prisiėmė įsipareigojimų, jog žemės sklypo valdymas, naudojimas ir disponavimas nėra ribojamas. Tuo tarpu sudarant sandorį pagal galiojusio Žemės ūkio paskirties žemės įsigyjimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 5 str. 6 d. atsakovų ir apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 28 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytas draudimas parduoti ir keisti tikslinę žemės sklypo paskirtį 5 metus. Pardavėjai žinojo apie įstatymo nustatytą draudimą keisti tikslinę žemė sklypo paskirtį dar 4 metus nuo sutarties su ieškovu sudarymo, t. y. žinojo, kad parduoda žemės sklypą, neatitinkantį sutarties 3.4 p. ir 3.6 p. numatytų kokybės reikalavimų, tačiau tai sąmoningai nuslėpė ir tuo iš esmės suklaidino pirkėją. Todėl sandoris pripažintinas niekiniu pagal CK 1.80 str. 1 d. arba negaliojančiu pagal CK 1.90 str. ir taikytina restitucija.

Atsakovai pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2006 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartį Nr. BA/0601 ir neprotestuotiną vekselį, kaip kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonę, apsimestiniais ir negaliojančiais; nutraukti 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š., V. Š. ir UAB „Baltijos agroservisas“ dėl esminio sutarties pažeidimo; priteisti iš ieškovo atsakovų naudai 245 289 Lt nuostolių, įskaitant į šią sumą ieškovo sumokėtus 100 000 Lt; priteisti iš ieškovo atsakovų naudai 55 166,91 Lt palūkanų; 5 proc. metines palūkanas už 200 455,91 Lt nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovai nurodė, kad tarp atsakovės J. Š. ir ieškovo pasirašyta 2006 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartis, pagal kurią atsakovė J. Š. išrašė ieškovui neprotestuotiną vekselį, nebuvo jokia kreditavimo sutartis, nes iš tikrųjų šalys tarėsi dėl 100 000 Lt avanso sumokėjimo už ieškovo perkamą žemės sklypą. Dėl paskolos suteikimo nei viena iš šalių niekada nebuvo išreiškusi jokios valios, todėl kreditavimo sutartis ir neprotestuotinas vekselis, kaip kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonė, laikytina apsimestiniais sandoriais. Pažymėjo, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus pagal 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, nesumokėjo likusios 384 642 Lt kainos, atsakovai iš ieškovo negavo to, ko tikėjosi, todėl 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nutraktina dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 str. 1 d.). Ieškovas, pažeidęs sutartį, atsisakydamas sumokėti likusią kainos dalį, padarė itin žymių nuostolių atsakovams, t. y. dėl netinkamų ieškovo veiksmų atsakovai yra praradę galimybę parduoti žemės sklypą ta kaina, kuri buvo ginčo sandorio metu, todėl atsakovams iš ieškovo priteistina 245 289 Lt nuostolių. Ieškovo sumokėta 100 000 Lt suma įskaičiuotina į nuostolius. Taip pat iš ieškovo priteistina 55 166,91 Lt palūkanų už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį patenkino; pripažino tarp ieškovo UAB „Baltijos Servisas“ ir atsakovų V. Š. ir J. Š. 2006 m. spalio 9 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį niekine, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms; pritaikė restituciją, įpareigojo atsakovus V. Š. ir J. Š. grąžinti ieškovui UAB „Baltijos servisas“ sumokėtą 100 000 Lt sutartos kainos dalį, priteisė ieškovo naudai iš atsakovų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas – 2 828,40 Lt; 5 proc. metines įstatymines palūkanas nuo 100 000 Lt sumos nuo 2006 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priešieškinį tenkino iš dalies, pripažino apsimestiniais sandoriais 2006 m. birželio 12 d. kreditavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Baltijos agroservisas“ ir J. Š. dėl 100 000 Lt kredito suteikimo ir J. Š. išduotą bei V. Š. laiduotą neprotestuotiną vekselį, kuriuo J. Š. įsipareigojo grąžinti UAB „Baltijos servisas“ 100 000 Lt iki 2008 m. vasario 1 d. nustatė, kad šiais sandoriais ieškovas yra ne suteikęs atsakovams kreditą ar paskolą pagal vekselį, bet sumokėjęs dalį sutartos kainos pagal ieškovo UAB „Baltijos Servisas“ ir atsakovų V. Š. ir J. Š. 2006 m. spalio 9 d. sudarytą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį, likusioje dalyje priešieškinį atmetė.

Nurodė, kad iš į bylą pateiktos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 50-52) matyti, kad atsakovai ginčo sklypą įsigijo iš valstybės 2005 m. sausio 17 d., sutarties 11 punktas numatė, kad pirkėjas pirmumo teise pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 punktą įsigytą žemės sklypą, teisė ją perleisti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba keisti pagrindinę tikslinę šio žemės sklypo naudojimo paskirtį įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Taigi įstatyme ir sutartyje, kuria sklypas buvo įsigytas iš valstybės, numatytas draudimas keisti sklypo paskirtį ir jį perleisti kitiems asmenims galiojo iki 2010 m. sausio 17 d. Todėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, tarp šalių sudaryta 2006 m. spalio 9 d., teismo ex officio pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms sandoris, taikant restituciją (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 80 straipsnis). Teismas pažymėjo ir tai, kad paaiškėjus, jog žemės sklypas neatitinka pardavėjo pareiškimuose ir garantijose išdėstytų apibūdinimų, dėl jo tinkamumo naudoti pagal paskirtį, dėl viešosios teisės pažeidimų ir apribojimų , kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į parduodamą žemės sklypą nebuvimo (3.2 papunktis) ieškovas taip pat įgyja teisę reikalauti, grąžinti sumokėtą kainą ir sutartį nutraukti.

Pagal šalių pasirašytą ginčo 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 10-18), šalys susitarė, jog atsakovai parduoda, o ieškovas perka 0,80 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, priklausiusį atsakovams jungtinės nuosavybės teise. Sutartis (2.1. punktas) numatė, kad žemės sklypas parduodamas už 502 289 Lt, iš kurių 100 000 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjo pavedimu į jų nurodytą J. Š. sąskaitą prieš pasirašant sutartį. Sutarties 2.1.3 punktas numatė, kad likusi 384 642 Lt suma turėjo būti pervesta į tą pačią J. Š. sąskaitą iki 2008 m. kovo 4 d. Taigi iš sutarties teksto akivaizdžiai matyti, kad dėl jokio anksčiau gautos sumos pagal kreditavimo sutartį užskaitymo šalys nesitarė. Teismas iš ieškovo vadovo pasisakymo teisme sprendė, jog ieškovas niekada neužsiėmė kreditavimo veikla, pagrindinė ieškovo veikla buvo prekyba nekilnojamuoju turtu ir nekilnojamojo turto projektų vystymas. Todėl labiau tikėtina, kad ginčo suma iš pat pradžių atliko avanso, įskaitomo į sutartą kainą pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį funkciją. Todėl ieškovo atsikirtimai į priešieškinio reikalavimą šioje dalyje atmestini, o šalių pasirašyta kreditavimo sutartis ir atsakovės išduotas bei atsakovo laiduotas vekselis pripažinti apsimestiniais sandoriais taikant jiems avanso įskaitymo į sutartą žemės sklypo kainą pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį taisykles (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), nes realiai 100 000 Lt suma, nurodyta kreditavimo sutartyje ir vekselyje, buvo perduota pagal šalių pasirašytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismas sprendė, kad tarp ieškovo neteisėtų veiksmų ir krizės nekilnojamojo turto rinkoje nėra jokio priežastinio ryšio ir ieškovo kaltės, ieškovas nėra atsakingas už turto nuvertėjimą rinkoje. Todėl net ir nutraukus sutartį dėl jos esminio pažeidimo, pagal sutarties 2.3 punktą atsakovo prašomi nuostoliai negalėtų būti priteisiami ir pagal sutarties sąlygas taip pat turėtų būti taikoma restitucija.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai J. Š. ir V. Š. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-3467-232/2012 ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priešieškinį dalyje tenkinti – nutraukti 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. Š., V. Š. ir UAB „Baltijos agroservisas“ dėl esminio sutarties pažeidimo; priteisit iš ieškovo atsakovų naudai 245 289 Lt nuostolių, įskaitant į šią sumą ieškovo sumokėtus 100 000 Lt; 55 166,91 Lt palūkanų; procesines 5 procentų metines palūkanas už 200 455,91 Lt nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

2006 m. liepos 27 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymui (Žin., 2006, Nr. 82-3259), asmenys, išskyrus asmenis, kuriems įsigyjant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę buvo taikomas žemės kainą mažinantis koeficientas, atleidžiami nuo prievolių neperleisti pagal Žemės ūkio paskirties žemes įsigijimo laikinąjį įstatymą pasinaudojus pirmumo teise įsigytos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Todėl ginčo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. rugsėjo 11 d. išduotoje pažymoje apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, kuria vadovaujantis buvo patvirtinta ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, nėra nurodytų jokių žymų ar apribojimų, susijusių su parduodamu žemės sklypu (5 metus draudimo perleisti ir/ar keisti pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį). Sudarant ginčo sandorį buvo nepažeistos 2004 m. rugpjūčio 7 d. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatos, draudžiančios perleisti tokią žemę kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims ne anksčiau kaip praėjus 5 metams. Įstatymų leidėjas 2006 m. liepos 13 d. minėto įstatymo redakciją pakeitė Nr. X-762 (V.Ž. 2006 m. liepos 27 d., Nr. 82-3259) nauja redakcija.Ieškovas, iš esmės pažeidęs sutartį, atsisakydamas sumokėti likusią kainos dalį, padarė itin žymių nuostolių atsakovams. Pagal 2011 m. sausio 12 d. turto vertintojo UAB „Delfa“ turto vertės nustatymo pažymą ginčo sandorio 0,80 ha ploto žemės sklypo, esančio Nemėžio k., Vilniaus m. sav., sklypo vidutinė vertė yra 257 000 Lt. Tai reiškia, kad ginčo sandorio dalykas yra nuvertėjęs 245 289 Lt, palyginus su sklypo kaina, sutarta 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi. Dėl netinkamų ieškovo veiksmų atsakovai yra praradę galimybę parduoti žemės sklypą ta kaina, kuri buvo ginčo sandorio metu. Todėl iš ieškovo turėtų būti priteisti 245 289 Lt nuostolių. Kadangi ieškovas jau yra sumokėjęs 100 000 Lt sumą, ši suma įskaičiuotina į nuostolius.Ieškovas uždelsė sumokėti atsakovams 1 049 dienų, todėl iš jo priteistinos 55 166, 91 Lt.Pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas sutarta žemės sklypo kaina buvo 502 289 Lt. Avansu buvo sumokėta tik 100 000 Lt. Todėl ieškovas iš esmės būtų įvykdęs sutartį, o atsakovai būtų gavę tai, ko tikėjosi iš sutarties, jei ieškovas būtų sumokėjęs likusią kainos dalį. Ieškovas netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, nesumokėjęs likusios 384 642 Lt kainos, ir atsakovai iš ieškovo negavo to, ko tikėjosi, ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nutrauktina dėl esminio sutarties pažeidimo. Atsakovams pareiškus priešieškinį, pirmosios instancijos teismas turėjo žinoti, kad notarės sutuoktinis A. P. yra dirbantis Vilniaus apygardos teismo teisėju, todėl vadovaujantis CPK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad jeigu teisme, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje dalyvaujantis asmuo, jo artimieji giminaičiai arba sutuoktinis (sugyventinis), aukštesnės instancijos teismas teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Nurodytą teiginį apeliantas grindžia galimu pirmosios instancijos teismo suinteresuotumu šioje byloje, kadangi analogiškos bylos, kuriose procesine šalimi buvo įtraukta minėta notarė, būdavo perduodamos kitiems teismams pagal teismingumą nagrinėti.

Atsiliepimas

Atsiliepime trečiasis asmuo Vilniaus miesto 35-ojo notaro biuro notarė A. P. su apeliaciniu skundu sutinka, nurodydama, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir netinkamas. Nurodo, kad notarės patvirtinta 2006 m. spalio 9 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis atitiko visus įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūki paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Vadovaujantis šiuo įstatymu, asmenys, išskyrus asmenis, kuriems įsigyjant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę buvo taikomas žemės kainą mažinantis koeficientas, atleidžiami nuo prievolių neperleisti pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą pasinaudojus pirmumo teise įsigytos valstybinės žemės ūki paskirties žemės anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos. Paminėti asmenys turi teisę perleisti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą net ir tuo atveju, jei pirminėje šios žemės pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga, kad neturima teisės tos žemės 5 metus perleisti kitiems asmenims. Todėl ginčo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pasirašius ginčo sutartį atsakovai J. Š. ir V. Š. išliko žemės sklypo savininkais, todėl ieškovas UAB „Baltijos agroservisas“, nebūdamas žemės sklypo savininku, negalėjo keisti žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Baltijos agroservisas“ prašo atsakovų apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Ieškovas sutinka su teismo sprendimo išvadomis, kad tiek sudarant sutartį, tiek atsakovams įsigyjant žemės sklypą iš valstybės, žemės sklypo pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams galiojo 2004 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija, kurios 5 straipsnio 6 dalyje buvo aiškiai nurodyta, kad asmenys, pagal šį įstatymą pasinaudoję pirmumo teisę įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, teisę ją perleisti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims arba keisti pagrindinę tikslinę šios žemės naudojimo paskirtį įgyja ne anksčiau kaip praėjus 5 metams <...>. Draudimas perleisti žemės sklypą ir keisti tikslinę jo paskirtį yra numatytas ir 2005 m. sausio 28 d. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp atsakovų ir valstybės (11 punktas). Vadinasi, tiek imperatyvios įstatymo normos, tiek valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos draudė ir parduoti žemės sklypą tretiesiems asmenims ir keisti žemės sklypo tikslinę paskirtį iki 2010 m. sausio 28 d. Ši aplinkybė atsakovams, pasinaudojusiems lengvatine įsigijimo tvarka, buvo žinoma. Apeliantų teiginys, jog sutarties su ieškovu metu galiojo įstatymo 2006 m. liepos 27 d. redakcija, nekeičia ir neįtakoja teismo išvados, kad sutarties sudarymas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi ir pagal minėtą įstatymo redakciją draudimas keisti žemės sklypo tikslinę paskirtį buvo išlikęs.Žemės sklypo tikslinės paskirties keitimo draudimas turėjo esminę reikšmę ieškovui sudarant sutartį. Atsakovai šią aplinkybę sandorio sudarymo metu nuslėpė ir tuo suklaidino pirkėją. Ieškovas, žinodamas apie esančius draudimus, nebūtų sudaręs sutarties. Atsakovai žemės sklypo pardavimo metu pareiškė eilę pareiškimų ir garantijų, t. y. jog šis žemės sklypas niekam kitam neparduotas, neįkeistas, hipotekoje neįregistruotas, jam nėra uždėtas areštas, nėra jokių draudimų, atsakovai nurodė, jog nėra gavę iš jokių valstybinių institucijų pranešimų ar kitokių dokumentų apie ketinimą apriboti jų nuosavybės teises, teises tretiesiems asmenims bei apie papildomų pareigų, susijusių su parduodamo žemės sklypo nuosavybės teise, nustatymą ir pan.Notarė, susipažinusi su 2005 m. sausio 28 d. valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutarties nuostatomis ir matydama, kad nekilnojamojo turto registro duomenys neatitinka minėtos sutarties bei įstatymo nuostatų, privalėjo informuoti pirkėją apie šias aplinkybes.Ieškovui įgijus nuosavybės teise į žemės sklypą, jis vis tiek nebūtų galėjęs atlikti sklypo tikslinės paskirties keitimo, kadangi galiojo įstatymo draudimas šiai procedūrai vykdyti. Apeliantai, neturėdami teisės patys keisti žemės sklypo paskirties, negalėjo perleisti tokios teisės ir ieškovui.Atsakovai, sudarydami sutartį, patys pažeidė imperatyvias įstatymo normas, konstatuotinas ne ieškovo, bet apeliantų neteisėtų veiksmų buvimo faktas. Sutartį iš esmės pažeidė atsakovai, o ne ieškovas. Todėl ieškovui negali kilti atsakomybė už iš niekinės sutarties kyliančių įsipareigojimų nevykdymą. Notarė į bylą buvo įtraukta atsakovų pusėje, tad jos suinteresuotumas bylos baigtimi sutapo su atsakovų. Visos bylos nagrinėjimo metu notarė teismo posėdžiuose nedalyvavo. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2012 m. gegužės 8 d., o A. P. iš pareigų Vilniaus apygardos teisme buvo atleistas 2012 m. balandžio 4 d. Paminėtina ir tai, kad teismas priėmė sprendimą iš esmės nepalankų apeliantui bei notarei. Todėl darytina išvada, kad teismo sprendimo priėmimui apelianto nurodytos aplinkybės neturėjo jokios įtakos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškinį patenkinęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandoriu buvo pažeista imperatyvi Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, draudusi asmenims, pasinaudojusiems pirmumo teise, įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, perleisti įsigytą žemę kitiems asmenims arba keisti pagrindinę tikslinę šios žemės naudojimo paskirtį anksčiau negu praeis 5 metai nuo šios žemės įsigijimo dienos. Pažymėjęs, kad atsakovai valstybinę žemę pirmumo teisę įsigijo 2005 m. sausio 17 d., o su ieškovu šios žemės pirkimo-pardavimo sutartį sudarė 2006 m. spalio 9 d., pirmosios instancijos teismas ginčo sutartį pripažino niekine. Tačiau tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė neatsižvelgęs į tai, kad 2006 m. liepos 13 d. buvo priimtas nuo 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojęs Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymas, panaikinęs apribojimą ne anksčiau, kaip po 5 metų parduoti pirmumo teisę įsigytą valstybinę žemę.

Be to, paminėto įstatymo trečio skirsnio 1 straipsnyje, reglamentuojančiame įstatymo įgyvendinimą, buvo nurodyta, kad įsigaliojus šiuo įstatymu padarytiems Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimams, asmenys, išskyrus asmenis, kuriems įsigyjant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę buvo taikomas žemės kainą mažinantis koeficientas, atleidžiami nuo prievolių neperleisti pagal paminėtą įstatymą, pasinaudojus pirmumo teise, įsigytos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės anksčiau, kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos.

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu, kaip prieštaraujantį Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatai, nėra pagrindo. Kita vertus, nuo 2006 m. liepos 27 d. įsigaliojus paminėto įstatymo pakeitimams įstatymo leidėjo nuostata dėl draudimo asmenims pagal šį įstatymą, pasinaudojusiems pirmumo teise, įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, keisti pagrindinę tikslinę šios žemės naudojimo paskirtį ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo šios žemės įsigijimo dienos, pakeista nebuvo. Ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui yra svarbi, nes ieškovas savo reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia grindė tiek CK 1.80 str., tiek ir tuo, kad sutartį jis sudarė suklydęs bei būdamas suklaidintas atsakovų (pastariesiems nutylint apie esantį apribojimą dėl žemės sklypo paskirties pakeitimo) dėl sandorio dalyko, nes žemė ieškovas buvo įsigijęs tikslu pakeisti jos paskirtį bei vystyti verslo projektą (ši aplinkybė atsakovų byloje nepaneigta). Tiesa, savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui atsakovai atsikirsdami į šiuo pagrindu pareikštą ieškovo reikalavimą nurodė, kad ieškovas sudarydamas ginčo sandorį turėjo veikti atidžiai ir rūpestingai, o taip nepasielgęs negali reikalauti sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

Tačiau pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso arba kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Tačiau nagrinėjamu atveju teigti, kad ieškovui buvo žinoma tikroji reikalų padėtis, negalima. Patys atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad sandoris buvo tvirtinamas remiantis Valstybinės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo išduota pažyma Nr. 44-1297109, kurioje nebuvo nurodyta jokių žymų ar apribojimų, susijusių su parduodamu žemės sklypu. Tačiau esant tokiai situacijai itin aktualiu tampa pačių atsakovų elgesys, nes neabejotinai jiems, kaip 2005 m. sausio 28 d. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutarties šaliai, neabejotinai buvo žinoma sutarties 11 punkto sąlyga dėl draudimo keisti pagrindinę tikslinę šio žemės sklypo naudojimo paskirtį ne anksčiau kaip praėjus 5 metams nuo sutarties pasirašymo dienos. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai informavo ieškovą apie šią sutarties sąlygą. Priešingai, nepaisant paminėtos sąlygos, atsakovai sudarydami su ieškovu ginčo sutartį, neteisingai deklaravo, kad parduodamam žemės sklypui nėra jokių apribojimų, atsakovai nėra gavę iš jokių valstybinių institucijų pranešimų apie papildomų pareigų, susijusių su parduodamo žemės sklypo nuosavybės teisės nustatymu bei, kad parduodamas sklypas neturi trūkumų, apie kuriuos žinodamas ieškovas nebūtų jo pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Nurodytos aplinkybės parodo, kad ieškovas sandorį sudarė suklydęs, atsakovams nutylėjus apie žemės sklypui taikomus apribojimus. Pažymėtina, kad pagal UNIDROIT principų 3.4 str. suklydimas apibūdinamas, kaip klaidingas faktų ir teisės normų, esančių sudarant sutartį, suvokimas. Tiesa, atsiliepime į apeliacinį skundą byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusi ginčo sandorį patvirtinusi notarė nurodo, kad ieškovas, jam neperėjus nuosavybės teisių į žemės sklypą, nebūnant žemės sklypo savininku, negalėjo keisti žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimosi paskirties. Tačiau akivaizdu, kad sutartį įvykdžius ir ieškovui perėmus nuosavybės teisę į žemę jam pereitų tiek žemės sklypo pardavėjų teisės, tiek pareigos, t.y. ir pareiga anksčiau kaip po penkerių metų po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nekeisti šios žemės sklypo paskirties.

Esant išdėstytam, kolegija konstatuoja, kad ginčo sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu kitu, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrindu – ieškovui, atsakovams nutylėjus dėl parduodamam žemės sklypui taikomo apribojimo, suklydus (CK 1.90 str.) atitinkamai keičiant sprendimo rezoliucinę dalį. Atitinkamai visiškai tenkinti apeliacinį skundą ir ieškinį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra pagrindo.

Sandorį pripažinus negaliojančiu nuo jo sudarymo momento nelieka teisinio pagrindo jį, kaip to prašo atsakovai, nutraukti bei, juo labiau, atsižvelgiant į atsakovo elgesį sudarant ginčo sutartį, priteisti atsakovų naudai, jų nuomone, patirtus nuostolius.

Pareikšdami priešieškinį dėl ginčo sutarties nutraukimo ir nuostolių išieškojimo atsakovai bylos dalyviu – trečiuoju asmeniu nurodė sandorį patvirtinusią notarę. Pabrėžtina, kad vieno ar kito asmens nurodymas procesiniame dokumente savaime nereiškia jo dalyvavimą byloje, nes klausimą dėl asmens įtraukimo į dalyvaujančių asmenų ratą išsprendžia ne procesinį dokumentą pateikęs asmuo, o bylą nagrinėjantis teismas. Nei įstatymai, nei suformuota teismų praktika nenumato notaro, tvirtinusio sutartį, dalyvavimą byloje pagal pareikštą reikalavimą dėl šios sutarties nutraukimo (dėl vienos iš ją sudariusios šalies netinkamo sutarties sąlygų vykdymo) ir nuostolių atlyginimo. Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovų priešieškinio priėmimo klausimą, turėjo pašalinti notarę iš priešieškinyje nurodytų dalyvaujančių byloje asmenų rato. Tačiau teismas buvo neaktyvus ir to nepadarė, nors atsakovų pareikšto priešieškinio išnagrinėjimas niekaip negalėjo nulemti sutartį tvirtinusios notarės teisių ar pareigų. Kita vertus, po priešieškinio priėmimo byla buvo iš esmės išnagrinėta 2012 m. balandžio 10 d. ir balandžio 18 d. teismo posėdžiuose, o skundžiamas sprendimas priimtas 2012 m. gegužės 8 d. (238-242, 248-256 b. l.), kai tuo tarpu notarės sutuoktinis iš Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigų buvo atleistas dar 2012 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Todėl šiuo konkrečiu atveju teigti, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pažeidus CPK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra pagrindo.

Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad atsakovai pateikę priešieškinį nei nušalinimo byloje nagrinėjusiai teisėjai, nei prašymo dėl bylos perdavimo kitam pirmosios instancijos teismui nereiškė, o klausimą dėl nurodyto, jų nuomone, teismo padaryto procesinės teisės normos pažeidimo iškėlė tik priėmus jiems nepalankų sprendimą. Tuo tarpu apeliantų samprotavimas, kad teismas galėjo būti šališkas paneigiamas aplinkybe, kad skundžiamu sprendimu priešieškinys, pagal kurį sandorį patvirtinusi notarė dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu atsakovų pusėje, buvo atmestas.

Dėl išvardinto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Apeliantams J. Š., V. Š. buvo atidėtas 7 004,55 Lt žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą ši žyminio mokesčio suma priteistina iš apeliantų į valstybės biudžetą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimą, jo rezoliucinės dalies pirmą pastraipą išdėstant žemiau nurodytu būdu:

„Pripažinti tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos Servisas“ ir atsakovų V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2006 m. spalio 9 d. sudarytą žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia“.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 7 004,55 Lt (septyni tūkstančiai keturi litai 55 ct) žyminio mokesčio.

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Audronė JarackaitėKazys Kailiūnas