Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos notarų rūmų atstovei Eglei Čeplinskienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. V. ir R. V. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. V. ir R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos notarų rūmams ir V. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

Pareiškėjai R. V. ir R. V. 2006 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydami atlikti Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. P. neeilinį veiklos patikrinimą ir iškelti jai drausmės bylą. Skunde nurodė, kad V. P. , eidama notarės pareigas, pareiškėjų R. D. 2002-06-17 išduotame įgaliojime ranka išbraukdama žodį “neapibrėžtam” ir vietoj šio žodžio įrašydama žodžius “dvejiems metams” be pareiškėjų žinios pratęsė šio įgaliojimo galiojimo terminą.

Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2006 m. lapkričio 29 d. raštu Nr. (1.2.3.)-7R-8746) kreipėsi į Notarų rūmus prašydama atlikti Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. P. neeilinę atestaciją. Teisingumo ministerijos vertinimu, notarė V. P. , pakeisdama pareiškėjų išduoto įgaliojimo terminą neįsitikinusi, ar toks jos veiksmas atitinka įgaliotojų valią, padarė grubius Civilinio kodekso 2.137, 2.142 straipsnių ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio pažeidimus, be to, 2004 metais atlikusi įgaliojimo pataisymą, t.y. įgaliojime išbraukusi žodį “neapibrėžtam” ir įrašiusi žodžius “dviejų metų”, atliko notarinį veiksmą, tačiau jo tinkamai neįformino.

Notarų atestacijos komisija 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 1 nusprendė, kad notarė V. P. tinka eiti notaro pareigas ir įpareigojo ją iki 2007-04-15 vietinei spaudai parengti ir publikuoti straipsnį apie įgaliojimo termino teisinį reglamentavimą ir taikymą praktikoje.

Lietuvos notarų rūmų prezidiumas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą dėl Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 nutarimo Nr. 1 panaikinimo, 2007 m. vasario 9 d. nutarimu Nr. 7 “Dėl Notarų atestacijos komisijos 2007-01-15 nutarimo Nr. 1” pareiškėjų skundą atmetė ir paliko galioti Notarų atestacijos komisijos 2007 m. sausio 15 d. nutarimą Nr. 1.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2007 m. vasario 26 d. sprendimu Nr.(l.16.)-7R-2280 „Dėl Notarų rūmų Prezidiumo 2007-02-09 nutarimo Nr. 7 ir Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. P. atestacijos“ atsisakė patenkinti pareiškėjų R. V. ir R. V. skundus ir inicijuoti notarės V. P. pakartotinę neeilinę atestaciją.

II.

Pareiškėjų R. V. ir R. V. atstovas advokatas D.Varnas kreipėsi į administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (l.16.)-7R-2280 ir pripažinti, kad notarė V. P. netinka eiti notaro pareigų. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas Teisingumo ministerijos sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Skunde nurodė, kad notarė V. P. neneigia savavališkai padariusi įrašus 2002-06-17 pareiškėjų išduotame įgaliojime Nr. 3273. Aplinkybė, kad notarė jos atestacijos metu įsipareigojo paskelbti spaudoje straipsnį, įrodo, jog ji savo tiesiogines pareigas vykdė netinkamai ir pati tai pripažino. Pareiškėjų teigimu, atsakovas jiems nėra pateikęs visos medžiagos, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas, tačiau V. P. 2007-01-16 atsiliepimas civilinėje byloje Nr. 2-2106-660/2006 patvirtina, kad notarė nei gailėjosi, nei pripažino padariusi neteisėtus veiksmus, todėl neaišku, kokiu pagrindu ministras atsižvelgė į šią aplinkybę.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė skundo netenkinti. Atsakovo nuomone, Notarų rūmų prezidiumo 2007-02-09 nutarimas Nr.7 yra teisėtas ir pagrįstas. Teisingumo ministro 2007-02-27 sprendime Nr. (1.16)-7R-2280 atsižvelgta į notarės V. P. asmenines savybes, pareigingumą ir kvalifikaciją, į tai, kad atestacijos metu notarė V. P. pripažino padariusi neteisėtus veiksmus ir dėl jų gailėjosi. Ta aplinkybė, kad notarė atestacijos metu dėl savo veiksmų gailėjosi Notarų rūmų prezidiumo 2007-02-09 nutarime Nr. 7 nenurodyta, tačiau taip teigti leido pačios notarės elgesys komisijos posėdžio metu. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad V. P. atsiliepimas civilinėje byloje Nr. 2-2106-660/2006 paneigia aukščiau nurodytą ginčijamo sprendimo motyvą, neturi esminės reikšmės vertinant viso ginčijamo sprendimo teisėtumą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos notarų rūmai atsiliepimu prašė pareiškėjų skundo netenkinti. Notarų rūmų nuomone, Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarė V. P. tinka eiti notaro pareigas. Paaiškino, kad dėl notarės darbo per visą jos darbo praktiką nusiskundimų nebuvo, ji nuolat kėlė savo kvalifikaciją, dalyvavo Lietuvos notarų rūmų organizuojamuose seminaruose, mokymuose, konferencijose, ji charakterizuojama kaip pareiginga ir kvalifikuota. LR CK 2.142 str. 1 d. formuluotė yra neaiški, o jos taikymas aiškinamas skirtingai. Įpareigojimas parengti ir publikuoti straipsnį apie įgaliojimo termino teisinį reglamentavimą ir taikymą praktikoje, nereiškia pripažinimo, kad V. P. netinkamai vykdė savo tiesiogines pareigas.

Tretysis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu prašė skundo netenkinti. Paaiškino, kad per penkiolikos metų darbo notare laikotarpį dėl jos darbo jokių skundų negauta. Nurodant pareiškėjų išduotame įgaliojime, kad jis išduotas neapibrėžtam terminui, pareiškėjams buvo išaiškinta, kad įgaliojimas galios iki jo panaikinimo arba turto pardavimo. R. V. telefoninio pokalbio metu išreiškus savo valią, ji ištaisė įgaliojimą nurodydama, kad jis galioja du metus. Toks įgaliojimo ištaisymas buvo vienintelis ir išskirtinis atvejis jos darbo notare praktikoje. Pažymi, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta pasinaudoti užsienyje esančios Lietuvos Respublikos ambasados paslaugomis, tačiau jis atsisakė tai padaryti.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu nutarė pareiškėjų R. V. ir R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pagal Notariato įstatymo 4 str. 2 d., notarų atestavimą vykdo Notarų rūmai. Pagal Notarų atestavimo komisijos nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 1999-05-11 įsakymu Nr. 122 (toliau - Nuostatai), 5 punktą notarų atestaciją vykdo ir organizuoja Notarų rūmų prezidiumo nutarimu sudaryta notarų atestacijos komisija iš penkių notarų trejiems metams. Nuostatų 4.2 punkte nurodoma, kad neeilinė notarų atestacija vykdoma esant pagrįstam suinteresuoto asmens skundui, taip pat teismo sprendimui, kuriuo atliktas notarinis veiksmas pripažįstamas neteisėtu, kitiems pagrindams, kurie leidžia abejoti notaro atliktų notarinių veiksmų teisėtumu. Neeilinė atestacija taip pat vykdoma, pareikalavus teisingumo ministrui, Notarų rūmų prezidiumui ar Notarų garbės teismui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad LR Teisingumo ministras, išnagrinėję pareiškėjų 2006-11-03 skunde nurodytas aplinkybes, 2006-11-29 raštu Nr.(1.2.3.)-7R-8746 pagrįstai konstatavo, jog Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarė V. P. , pakeisdama pareiškėjų 2002-06-17 išduoto įgaliojimo terminą neįsitikinusi, kad toks jos veiksmas atitinka įgaliotojų valią, pažeidė Civilinio kodekso 2.137, 2.142 straipsnių ir Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio reikalavimus, bei atlikusi notarinį veiksmą jo tinkamai neįformino. Šie notarės V. P. veiksmai buvo pagrindas teisingumo ministrui inicijuoti jos atžvilgiu neeilinę atestaciją. Vadovaujantis Nuostatų 1 ir 2 punktais, atestuojant notarus atsižvelgiama į jų asmenines dalykines savybes, pareigingumą ir kvalifikaciją, t.y. atestuojant nėra vertinami vien tik tie veiksmai, dėl kurių inicijuota neeilinė notaro atestacija. Teismas pažymėjo, kad jokių nusiskundimų, išskyrus pareiškėjų skundą, dėl notarės V. P. , notare dirbančios nuo 1989 m., notarinės veiklos nei iki jos neeilinės atestacijos, nei po šios atestacijos nebuvo gauta. Notarė nuolat kėlė savo kvalifikaciją, dalyvavo Lietuvos notarų rūmų organizuojamuose seminaruose, mokymuose, konferencijose, ji charakterizuojama kaip pareiginga ir kvalifikuota. Atsakovo atliktų šios notarės veiklos eilinių patikrinimų metu jokiu pažeidimų nenustatyta. Be to, teismas nurodė, kad notarinė praktika, susijusi su CK 2.142 straipsnyje numatytais įgaliojimų galiojimo terminais, buvo neaiški ir susiformavo tik 2004 metais (b.l. 58, 59). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei į tai, kad V. P. padarytas pažeidimas yra vienkartinis, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti V. P. kvalifikacija bei jos galimybe dirbti notaro pareigose, todėl nėra pagrindo inicijuoti pakartotinę neeilinę notarės V. P. atestaciją.

IV.

Apeliaciniu skundu pareiškėjų R. V. ir R. V. atstovas advokatas D.Varnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, pripažinti, kad notarė V. P. netinka eiti notaro pareigų. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas yra priimtas neatsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai pritaikytos teisės normos. Tai, kad notarė kėlė savo kvalifikaciją, neatleidžia jos nuo pareigos elgtis sąžiningai. Notarė grubiai pažeidė Etikos kodekso ir Notariato įstatymo nuostatas. Su nustatytais pažeidimais nėra suderinamos teismo ir atsakovės išvados apie notarės tinkamumą eiti pareigas. Nustatyta, kad notarė elgėsi netinkamai, todėl ji negali būti pripažinta tinkanti eiti savo pareigas. Notarės pasirengimas vykdyti notarės veiklą yra blogas, ji padarė ne vienkartinį pažeidimą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo nuomone, teismo padarytos išvados dėl notarės atestacijos objektyvumo ir jos metu priimto sprendimo proporcingumo yra pagrįstos. Atestacijos metu buvo pagrįstai nuspręsta, kad notarė V. P. gali toliau vykdyti savo funkcijas. Apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti nuomonę dėl notarės atestacijos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Pareiškėjai R. V. ir R. V. savo teisę ginčyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (1.16.)-7R-2280 „Dėl Notarų rūmų Prezidiumo 2007-02-09 nutarimo Nr. 7 ir Jonavos rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. P. atestacijos“ grindžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 122 patvirtintų Notarų atestavimo nuostatų 19 p., nustatančiu, kad teisingumo ministro sprendimas dėl notarų atestacijos komisijos nutarimo skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Ši teisės norma jokių naujų taisyklių nei teisės normos esančios Administracinių bylų teisenos įstatyme nenumato. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 1, 5, 15 straipsnius, kiekvienas asmuo manantis, kad jo teisės yra pažeistos turi teisę laikydamasis šiuo įstatymu nustatytos tvarkos ginčyti valdžios institucijų aktus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A3-64-07 aiškindamas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą valdžios aktų ginčijimo tvarką, jau yra konstatavęs, kad „administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 3 punkte numatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. To paties įstatymo 56 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme du kartus yra akcentuojama, jog viešieji interesai ginami tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik įstatymuose numatytiems subjektams kreipiantis į teismą, patvirtina, kad šios nuostatos nėra įstatymo leidėjo teisinės kalbos netikslumas, bet speciali, sąmoninga ir tikslinga reglamentacija. Taigi, ginant viešąją interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi. Todėl konkrečioje byloje yra svarbu nustatyti, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą – gindamas viešąjį interesą ar subjektinę teisę, ar įstatymų saugomą interesą.

Teismas, sistemiškai vertindamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį, daro išvadą, kad tada, kai pareiškėjas savo reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. O tais atvejais, kai pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertintina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą“.

Pareiškėjai R. V. ir R. V. savo skunde nenurodė kokias konkrečias subjektines teises, ar įstatymų saugomus interesus jie gina. Iš skundo turinio akivaizdu, kad jiems rūpi, kad notarais dirbtų tik atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Kad notarais dirbtų tik atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, yra neabejotinas viešasis interesas. Taigi sutinkamai su aukščiau paminėtais įstatymais ir teismine praktika pareiškėjai R. V. ir R. V. turėjo įrodyti, kad jie yra įstatymų nustatyti subjektai įgalioti visuomenės vardu ginti viešąjį interesą teisme. Tai šioje byloje nėra padaryta, todėl teismas šioje byloje nenagrinės ar skundžiamu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos aktu buvo pažeistas viešasis interesas.

Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš pareiškėjų pasisakymo apeliacinės instancijos teisme akivaizdu, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą siekdami užsitikrinti įrodymus kitose bylose, nustatyti, tam tikrus juridinius faktus. Tokios rūšies administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato. Pareiškėjai R. V. ir R. V. neįrodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. vasario 26 d. sprendimas Nr.(l.16.)-7R-2280 kuo nors pažeidė jų teises arba įstatymų saugomus interesus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų R. V. ir R. V. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.