Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant apeliantui S. B. (S. B.), jo atstovui advokatui Karoliui Merkevičiui, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo užsieniečio S. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje dėl užsieniečio S. B. sulaikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT prie VRM) Užsieniečių registracijos centro atstovas su 2017 m. kovo 13 d. teikimu kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą, prašydamas pakartotinai svarstyti dėl užsieniečio S. B. sulaikymo termino ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo VSAT prie VRM Užsieniečių registracijos centre.

Teikime nurodė, kad 2017 m. sausio 24 d. VSAT prie VRM Pagėgių rinktinės (toliau – Pagėgių rinktinė) pareigūnai tikrindami informaciją dėl nelegalios migracijos Kauno r., Kumpių k., Verslo g. 17, esančiame UAB „Via Baltika Lietuva“ viešbutyje, sulaikė (duomenys neskelbtini) piliečius, kurie prisistatė esantys: R. T., V. R., S. B. ir T. S. Šie užsieniečiai neturėjo su savimi asmens tapatybę, pilietybę bei teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų. Apklausos metu S. B. paaiškino, kad išvyko iš tėvynės turėdamas pasą bei Rusijos Federacijos vizą ir turėjo tikslą nuvykti į Vokietiją ieškoti darbo. Kurioje vietoje kirto Lietuvos Respublikos sieną pasakyti negalėjo, nes buvo vežamas automobilio puspriekabėje ir nieko nematė. 2017 m. sausio 24 d. Pagėgių rinktinėje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 291 straipsnio 1 dalį ir užsienietis buvo sulaikytas 48 val. 2017 m. sausio 26 d. užsienietis buvo paleistas iš sulaikymo, jo tapatybė nenustatyta. 2017 m. sausio 27 d. Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu S. B., gim. 1992 m. rugpjūčio 18 d., buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre iki 2017 m. liepos 27 d. Užsieniečių registracijos centras 2017 m. vasario 1 d. kreipėsi Lietuvos Respublikos ambasadą Švedijos Karalystėje dėl tarpininkavimo (duomenys neskelbtini) ambasadai Švedijos Karalystėje išduodant grįžimo pažymėjimus (duomenys neskelbtini) piliečiams, tarp jų ir S. B. Užsienietis 2017 m. kovo 7 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Migracijos departamentas 2017 m. kovo 9 d. priėmė sprendimą Nr. (15/3-13)15PR-31 šį prašymą nagrinėti iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendime numatytas sulaikymo pagrindas iš dalies išnyko, nes užsieniečiui pateikus prieglobsčio prašymą pasikeitė jo teisinis statusas Lietuvos Respublikoje, tačiau Užsieniečių registracijos centro nuomone, šiuo metu egzistuoja kiti S. B. sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punkte bei 5 dalies 2, 3, 4 ir 8 punktuose.

Užsieniečių registracijos centras pažymi, kad užsienietis tiek 2017 m. sausio 24 d. jo sulaikymo metu, tiek 2017 m. sausio 27 d. teismo sprendimo priėmimo metu turėjo galimybę su vertėjo pagalba bendrauti su kompetentingų institucijų pareigūnais, advokatu bei teisėju, jam suprantama kalba išaiškintos jo teisės ir pareigos. Tačiau prašymą dėl prieglobsčio jis pateikė praėjus mėnesiui po sulaikymo, kai buvo atliekami priminiai išsiuntimo iš Lietuvos procedūros veiksmai – asmens tapatybės nustatymas. Todėl Užsieniečių registracijos centro nuomone, užsienietis vykdamas prie Lietuvos Respublika tranzitu, ketindamas patekti į Vokietiją darbo paieškos tikslu, pateikęs prieglobsčio prašymą piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos. Neatmetama tikimybė, kad užsienietis pateikė prieglobsčio prašymą, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą Lietuvos Respublikos sienos perėjimą. Atkreipiamas dėmesys, kad egzistuoja užsieniečio sulaikymo pagrindai, taip pat nėra nustatyta jo tapatybė.

II.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir paliko galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio S. B. sulaikymo Užsieniečių registracijos centre.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors Migracijos departamento yra priimtas nagrinėti iš esmės užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, laikytina, kad yra Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyti pagrindai: iki šiol nėra nustatyta ir patikrinta užsieniečio asmens tapatybė (negautas atsakymas į Užsieniečiu registracijos centro 2017 m. vasario 1 d. prašymą Lietuvos Respublikos ambasadai Švedijos Karalystėje), be to, nėra aiškūs motyvai, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį, nes užsienietis dėl prieglobsčio kreipėsi praėjus mėnesiui nuo jo sulaikymo, nors turėjo galimybę padaryti vos tik atvykęs į Lietuvą. Teismas pažymėjo, kad iš užsieniečio kilmės šalies gauti dokumentai (asmens byloje esančios jų kopijos) nėra originalūs (kopijos nepatvirtintos ir blogos kokybės), todėl nėra pagrindo teigti, kad nesant vertimo iš užsienio kalbos, kuria šie dokumentai surašyti, į valstybinę –lietuvių kalbą kaip nors suvaržomos ar pažeidžiamos užsieniečio teisės sprendžiant dėl jo asmens tapatybės nustatymo, nes tokių duomenų negalima laikyti įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad užsienietis prieglobsčio prašymą pateikė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybinės sienos perėjimo, o tai duoda pagrindą manyti, jog tokiu būdu jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismas sutiko su teikime išdėstytais motyvais, kad nors (duomenys neskelbtini) piliečiui S. B. Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d.sprendime numatytas sulaikymo pagrindas iš dalies išnyko (Įstatymo 113 str. 1 d. 2 p.), tačiau egzistuoja kiti užsieniečio sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 133 straipsnio 4 dalies 1 ir 3 punkte bei 5 dalies 2, 3, 4 ir 8 punktuose.

III.

Užsienietis S. B. su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Užsieniečių registracijos centro teikimo netenkinti.

1. Apelianto vertinimu, atsižvelgiant į jo turimą prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto sulaikymo pagrindų, nepagrįstai vadovavosi ir netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1, 2, 3 punktų bei to paties straipsnio 5 dalies 2, 3, 4, 8 punktų nuostatas.

Skundžiamas sprendimas pagrįstas tuo, kad iki šiol nėra nustatyta apelianto asmens tapatybė. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra pateikęs iš savo kilmės valstybės gautą jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tačiau šie dokumentai nėra išversti į valstybinę lietuvių kalbą.

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Gero administravimo principas reikalauja, kad užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio nebūtų nagrinėjamas nepagrįstai ilgą laiką ir tik siaurai formaliai. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam.

Prieglobsčio prašytojų galimybės pateikti įrodymus yra ribotos, tad vien faktas, jog Užsieniečių registracijos centras neužtikrina minėtų dokumentų vertimo, nėra tinkamas pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punktą kaip sulaikymo pagrindą.

2. Tam, jog prieglobsčio prašytojas galėtu būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, privalo būti tenkinamos šios dvi sąlygos: sulaikymas yra būtinas siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius); ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog apelianto prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai dar nėra išsiaiškinti, tačiau tai nereiškia, jog sulaikymo klausimo nagrinėjimo metu nesant išsiaiškintų prieglobsčio motyvų, vien šios sąlygos buvimo pakanka, jog būtų galima sulaikyti prieglobsčio prašytoją. Kaip minėta, taip pat turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, jog prieglobsčio prašytojas gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Teismas, vertindamas, ar yra pagrindas manyti, jog apeliantas gali pasislėpti, nagrinėjamu atveju vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 8 punktu. Teismas nurodo, kad „užsienietis dėl prieglobsčio prašymą pateikė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybinės sienos perėjimo, o tai duoda pagrindą manyti, jog tokiu būdu jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigia, kad dėl informacijos trūkumo, kalbos barjero, patirto streso ir išgąsčio netinkamai suprato savo teises ir pareigas, kas atitinkamai įtakojo ir jo prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nesavalaikį pateikimą.

3. Spręsdamas dėl apelianto sulaikymo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu, teismas privalėjo nustatyti, jog egzistuoja visos šiame straipsnyje įtvirtintos sąlygos. Nagrinėjamu atveju, apelianto vertinimu, teismas priimdamas ginčijamą sprendimą neįrodė ir tinkamai nepagrindė, jog egzistuoja realus pagrindas manyti, jog apelianto prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę. Tokia teismo išvada yra paremta tik prielaida, kas yra įvardijama ir pačiame sprendime. Tačiau teismų sprendimai turi būti tinkamai motyvuoti ir pagrįsti, o ne paremti prielaidomis ir spėjimais.

Teismas šiuo atveju iš esmės vadovavosi vieninteliu faktu, jog apeliantas savo prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybinės sienos perėjimo.

4. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 2, 3, 4 punktai reglamentuoja, kokios aplinkybės įvertinamos, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Nagrinėjamu atveju, apeliantas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kurio atžvilgiu yra priimtas sprendimas nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės, todėl elementaru, jog prieglobsčio prašytojas neturi lėšų pragyventi, šeiminių santykių ar gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, tačiau atsižvelgiant į anksčiau minėtą gero administravimo principą, konstatuotina, kad užsieniečio prašymas dėl prieglobsčio negali būti nagrinėjamas tik siaurai formaliai.

Apelianto nuomone, akivaizdu, jog teismas visiškai formaliai vadovavosi Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose bei 5 dalies 2–4, 8 punktuose įtvirtintomis nuostatomis, o tai negali pateisinti apelianto judėjimo laisvės suvaržymo ir jo tolesnio sulaikymo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teismas nepagrįstai tenkino teikimą dėl apelianto sulaikymo Užsieniečių registracijos centre.

VSAT prie VRM Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo užsieniečio apeliacinį skundą atmesti, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus nurodo, kad:

1. S. B. pateikė savo gimimo liudijimo kopiją bei kitas dokumentų kopijas, kurios nebuvo tinkamai patvirtintos ir labai blogos kokybės, o dėl dokumento su priklijuota nuotrauka kopijos autentiškumo kyla didelių abejonių. Todėl šie dokumentai, t. y. jų kopijos, negali būti laikomi asmens tapatybę patvirtinančias dokumentais ir jų vertimas į lietuvių kalbą nebuvo tikslingas. Pažymi, kad S. B. sulaikytas ne todėl, kad nepateikė minėtų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą (kaip teigia apeliantas), o todėl, kad pateikto dokumentų kopijos dėl jo asmens tapatybės nustatymo negali būti laikomi tinkamais įrodymais.

2. Remdamasis atsiliepime į skundą nurodytais argumentais Užsieniečių registracijos centras palaiko savo poziciją, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir pateikdamas prieglobsčio prašymą siekia sutrukdyti priimti bei vykdyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Be to, pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo 63 punkte byloje C-534/11 Mahmet Arslan prieš Čekijos Respubliką konstatavo, kad Direktyvomis 2003/9 (nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo) ir 2005/85 (nustatančia būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse) nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85, po to, kai buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115 15 straipsniu, būtų ir toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžint ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

3. Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs užsieniečio asmens byloje esančią informaciją bei atsižvelgęs į visas aplinkybes, sprendime konstatavo, kad neatmetama tikimybė, jog S. B. pateikė prieglobsčio prašymą jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą.

4. Užsieniečių registracijos centras atkreipia dėmesį į tai, kad S. B. buvo sulaikytas ne iškarto jam kirtus Lietuvos Respublikos valstybės išorinę sieną, tačiau šalies gilumoje, viešbutyje „Via Baltika Lietuva“. Vadinasi, užsienietis, atvykęs į Lietuvos Respubliką, neturėjo tikslo prisistatyti kompetentingiems Lietuvos Respublikos pareigūnams ir įteisinti savo būvimą, o ketino tranzitu per Lietuvos Respubliką neteisėtai vykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares.

Remdamasis anksčiau išdėstytais motyvais bei faktinėmis aplinkybėmis, Užsieniečių registracijos centras mano, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas priėmė pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsieniečio tolesnio sulaikymo, priėmus nagrinėti jo prieglobsčio prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimu išnagrinėjęs VSAT prie VRM Pagėgių rinktinės sienos kontrolės skyriaus viršininko teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečių, tarp jų ir S. B., sulaikymo ir apgyvendinimo VSAT prie VRM, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai į Lietuvą atvyko ne per kontrolės punktą bei neturėdami asmens dokumentų, taigi jų buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Kadangi minėti asmenys pageidauja grįžti į kilmės šalį, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 2 dalimi, jie turi būti išsiųsti iš Lietuvos respublikos, tačiau šiuo metu neturi galiojančių kelionės dokumentų, jų tapatybės nenustatytos, neturi pastovios gyvenamosios vietos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) piliečiai, tarp jų ir S. B., turi būti sulaikyti dėl jų teisinės padėties nustatymo (Įstatymo 113 str. 2 d., 114 str. 2 d.) ir 6 mėnesiams apgyvendinti VSAT prie VRM, kol bus nustatyta jų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Užsienietis S. B. 2017 m. kovo 7 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento prie LR VMR 2017 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. (15/3-13)15PR-31 prašymas priimtas nagrinėti iš esmės, užsieniečiui išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas.

Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu užsienietis, kuris yra sulaikytas šio Įstatymo 113 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais pagrindais, pateikia prašymą suteikti prieglobstį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba nedelsdama privalo kreiptis į apylinkės teismą su prašymu pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti prieglobsčio prašytoją.

Atsižvelgdamas į tai, Užsieniečių registracijos centras 2017 m. kovo 13 d. Švenčionių rajono apylinkės teismui pateikė teikimą Nr. (21/26)-7K-268 dėl S. B. sulaikymo persvarstymo.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimu, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktais, 5 dalies 2, 3, 4 ir 8 punktais, teikimas patenkintas, paliekant galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą dėl užsieniečio sulaikymo (Įstatymo 118 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, bylą nagrinėjanti apeliacine tvarka, pažymi, kad Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato Įstatymo (aktuali 2016 m. rugsėjo 14 d. redakcija Nr. XII-2609) 113 straipsnio nuostatos. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra.

Kadangi nagrinėjamu atveju užsieniečiui suteiktas prieglobsčio prašytojo statusas – Lietuvos Respublikoje šiuo metu jis yra teisėtai, nagrinėjamoje byloje yra aktualios teisinio reguliavimo bei teismų praktikos formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl galimybės sulaikyti prieglobsčio prašytoją.

Pagal Įstatymo 113 straipsnio 4 dalį, prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas tik šiais atvejais: 1) siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę ir (arba) pilietybę; 2) siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; 3) kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra; 4) pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnį; 5) kai prieglobsčio prašytojas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad pagal ES teisę nedraudžiama, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, jog tam, kad užsienietis, bandydamas išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, nepasinaudotų laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, egzistuoja objektyvi būtinybė taikyti jam judėjimo laisvės ribojimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-115/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-131/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad sulaikymas gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

Vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 7 dalimi, prieglobsčio prašytojų sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir ne ilgiau, negu būtina pagal atitinkamą šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatytą sulaikymo pagrindą.

Nagrinėjant bylas dėl asmenų sulaikymo taip pat svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115), kuri yra vienas iš Įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų. Šios direktyvos 15 straipsnio, reglamentuojančio trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma grąžinimo tvarka, sulaikymą, 5 dalyje nustatyta, kad sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių, o 6 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, išskyrus kai laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad: a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje C- 357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) buvo pažymėta, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse įtvirtintas maksimalus sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. N858-90/2014 buvo išaiškinta, jog Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga valstybėms narėms nustatyti sulaikymo laikotarpio ribas, neviršijančias nurodytų terminų, t. y. valstybės narės gali pasirinkti įtvirtinti ir trumpesnius nei nurodyta sulaikymo terminus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko įtvirtinti palankesnes sąlygas užsieniečiams nei tai būtų galima padaryti pagal Direktyvas 2005/85 ir 2008/115, nustatydamas 18 mėnesių trukmės galimą ilgiausią užsieniečio sulaikymo laikotarpį, kai vyksta procedūra dėl jo išsiuntimo, į kurį patenka 6 mėnesių terminas, kai užsienietį galima sulaikyti ne tik pagrindais, susijusiais su išsiuntimu, bet ir kitais Įstatymo 113 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad, vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 4 dalimi, suėjus maksimaliam 18 mėnesių užsieniečio sulaikymo terminui, jis privalo būti nedelsiant paleistas (Įstatymo 119 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai užsienietis gali būti sulaikytas kitų įstatymų pagrindu. Pamatinės demokratinės visuomenės vertybės – prigimtinės teisės į laisvę – ribojimas įstatymu privalo būti reglamentuotas tiksliai, o įstatymo normos – aiškinamos griežtai.

Kaip minėta, remiantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1, 2 ir 3 punktais, prieglobsčio prašytoją galima sulaikyti siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę), taip pat siekiant išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–10 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos; kai užsienietis, sulaikytas šio straipsnio 2 dalyje nurodytu pagrindu, kai sprendžiama dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, pateikia prašymą suteikti prieglobstį ir yra rimtas pagrindas manyti, kad šis prašymas pateiktas tik siekiant atidėti arba sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti į užsienio valstybę, ir užsienietis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra.

Apeliantas nesutikdamas su teismo išvadomis nurodo, kad pateikė jo tapatybę patvirtinantį dokumentą, o vien faktas, kad Užsieniečių registracijos centras neužtikrina šio dokumento vertimo, nėra pagrindas taikyti Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip ne kartą yra minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, sulaikymo pagrindu – siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti užsieniečio tapatybę (pilietybę) – gali būti remiamasi tik tam tikrą laikotarpį, per kurį kompetentingos institucijos turi imtis visų reikiamų priemonių, siekiant išsiaiškinti užsieniečio tapatybę. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis, žr., pvz. 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N822-70/2014). Šiuo atveju tai reiškia, kad kompetentingos institucijos, spręsdamos dėl užsieniečio sulaikymo, negali neribotą laiką remtis ta aplinkybe, kad nėra nustatyta (patvirtinta) jo tapatybė, iki šiol nėra gautas atsakymas iš užsieniečio kilmės valstybės ambasados Švedijos Karalystėje į paklausimą dėl grįžimo į kilmės šalį dokumentų išdavimo, nepateikdamos duomenų, kad nuo paklausimo pateikimo imtasi kokių nors papildomų aktyvių veiksmų tapatybei nustatyti. Teismo posėdyje Užsieniečių registracijos centro atstovas nepateikė jokių naujų duomenų apie pareiškėjo tapatybės nustatymo procesą. Todėl teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo remtis šiuo sulaikymo pagrindu.

Apeliaciniame skunde neginčijama, jog užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvai nėra išsiaiškinti, tačiau apeliantas pažymi, kad ši sąlyga nepakankama sulaikymo taikymui, nes pagal 113 straipsnio 4 dalies 2 punktą kartu turi būti įvertintos aplinkybės, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas grąžinimo ar išsiuntimo. Apeliantas nesutinka, kad šiuo atveju buvo pagrindas vadovautis Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 8 punktu ir daryti išvadą, kad prieglobsčio prašymą jis pateikė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apelianto nuomone 113 straipsnio 5 dalies nuostatos jo atžvilgiu pritaikytos vien formaliai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju prielaida, kad prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą sienos perėjimą nėra paneigta, tačiau Užsieniečių registracijos centras nepateikė ir jokių ją patvirtinančių duomenų, kaip ir duomenų, galinčių pagrįsti įtarimus, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas grąžinimo ar išsiuntimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad užsienietis nekalba jokia kita kalba, išskyrus gimtąja tamilų, todėl jo galimybės savarankiškai išvykti ir keliauti vertintinos kritiškai.

Apelianto teigimu, teismas nenustatė visų būtinų sąlygų dėl apelianto sulaikymo Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu. Teismo išvada, kad apeliantas pateikė prieglobsčio prašymą siekdamas atidėti ar sutrukdyti sprendimą dėl jo grąžinimo, paremta tik prielaida ir faktu, kad prašymas pateiktas po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto sienos perėjimo. Dėl šio apeliacinio skundo motyvo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas nebuvo sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu (sprendžiant dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ir (ar) vykdyti), todėl ir 113 straipsnio 4 dalies 3 punktas jam netaikytinas.

Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad užsieniečio tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę.

Nors pareiškėjo tapatybė oficialiai nėra patvirtinta, į užsieniečio asmens bylą pateiktos faksu atsiųstos neišverstos asmens dokumentų (tarp jų – gimimo liudijimo) kopijos. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nevengė bendradarbiauti su teismu nustatant jo teisinę padėtį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog Įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta prieglobsčio prašytojams taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – užsieniečio apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimo – šiuo atveju yra pakankama ir tinkama, todėl taikytina.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to netinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl skundžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimas keičiamas, paskiriant S. B. alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2017 m. liepos 27 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 115 straipsnio 1 dalimi, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

S. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti ir paleisti S. B. iš sulaikymo, pritaikant užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti S. B. Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki jo atžvilgiu bus priimti atitinkami sprendimai dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, bet ne ilgiau kaip iki 2017 m. liepos 27 d.

Nutartis neskundžiama.